- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-24
- Bylos Nr.
- e2-1126-1077/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16718-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Ranceva
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Klaipėdos vanduo“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai
- Advokatai
- Milda Markevičiūtė
viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Klaipėdos vanduo“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymą ir sutarties sudarymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kurio reikalavimus patikslinusi prašyme dėl ieškinio trūkumų šalinimo ir teismo posėdžio metu, prašo:
1.1. priteisti iš atsakovės ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ naudai 1 675,82 Eur įsiskolinimą už paviršinių nuotekų tvarkymą;
1.2. priteisti iš atsakovės mokėti ieškovei pagal galiojančius įkainius abonentams, perkantiems paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugą, už 5 770,77 m³ surinktų ir sutvarkytų paviršinių nuotekų už kiekvieną mėnesį, pradedant skaičiuoti nuo 2022 m. liepos 1 d., iki kol bus pasirašyta sutarties dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir paviršinių nuotekų tvarkymo specialioji dalis;
1.3. priteisti iš atsakovės 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo;
1.4. įpareigoti atsakovę per 1 mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti sutarties dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir paviršinių nuotekų tvarkymo specialiąją dalį, kaip to reikalauja įstatymai;
1.5. priteisti iš atsakovės 238 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu AB „Klaipėdos vanduo“ nuo 2016 m. sausio 1 d. paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja Klaipėdos mieste. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija perdavė AB „Klaipėdos vanduo“ valdyti ir naudoti paviršinių nuotekų tvarkymui skirtą infrastruktūrą. Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Oficialioje svetainėje https://gis.eismoinfo.lt/webappbuilder/apps/47/ valstybinės reikšmės kelių techninių kategorijų žemėlapyje nurodytos kelių atkarpos Klaipėdos mieste, kurias valdo atsakovė. Ieškovės darbuotojai 2021 m. spalio 27 d. atliko patikrinimus, kurių metu tikrino, nuo kurių atsakovės valdomų kelio atkarpų paviršinės nuotekos patenka į ieškovės paviršinių nuotekų tvarkymui skirtą infrastruktūrą. Ieškovės darbuotojų surašytais aktais nustatyta, kad nuo 4 iš 5 atsakovės valdomų kelio atkarpų paviršinės nuotekos patenka į ieškovės paviršinių nuotekų tvarkymui skirtą infrastruktūrą. Patikrinimo metu buvo išmatuoti ir tikslūs kelio atkarpų atstumai (km). Ieškovės surinktais duomenimis, atsakovė turto patikėjimo teise valdo šiuos valstybinės reikšmės kelius Klaipėdos mieste: Pajūrio g. kelio Nr. 2250 (1,39 km), Tilžės g. kelio Nr. 2215 ( 2,11 km), Vilniaus pl. kelio Nr. A1 (1,33 km) ir Liepų g. kelio Nr. 2212 (0,31 km), nuo kurių paviršinis vanduo patenka į Klaipėdos miesto paviršinių nuotekų surinkimo sistemą.
3. Ieškovė 2021 m. lapkričio 17 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama užpildyti ir atsiųsti prie rašto pridėtą lentelę, pagal kurią būtų paruošta ir atsiųsta pasirašymui paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis. Minėtu raštu atsakovė buvo informuota, kad nepasirašius sutarties, bet toliau leidžiant paviršines nuotekas į paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą, bus laikoma, kad sutartis sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas.
4. 2021 m. lapkričio 23 d. atsakovė atsakydama į ieškovės 2021 m. lapkričio 17 d. raštą, informavo, kad jos nuomone, nuotekų šalinimo įrenginiai (lietaus kanalizacija ir kiti inžineriniai tinklai) yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, Kelių direkcija neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su AB „Klaipėdos vanduo“, kadangi ši turėtų būti sudaryta su Klaipėdos miesto savivaldybe. 2021 m. gruodžio 22 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę prašydama sudaryti sutartį dėl paviršinių nuotekų tvarkymo ir informuodama, kad būtent atsakovė yra tinkamas asmuo paviršinių nuotekų tvarkymo sutarčiai sudaryti. 2022 m. sausio 17 d. atsakovė atsiuntė atsakymą, kuriame pakartotinai nurodė, kad neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą mokesčio už paviršines nuotekas mokėjimo pareiga priklauso nuotekų šalinimo įrenginių (lietaus kanalizacijos ir kitų inžinerinių tinklų) valdytojui ir prižiūrėtojui – savivaldybei. 2022 m. gegužės 6 d. ieškovė išsiuntė raštą atsakovei, pakartotinai pridėdama paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, prašydama susipažinti su sąlygomis ir atsiųsti pasirašytą iki 2022 m. gegužės 20 d. 2022 m. birželio 3 d. atsakovė savo atsakymu pasikartojo, kad atsisako sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį su ieškove.
5. Kadangi ieškovė nepertraukiamai rinko ir tvarkė paviršines nuotekas nuo atsakovės valdomų kelių nuo pat 2016 m. sausio 1 d., nepavykus susitarti, nuo 2022 m. gegužės 1 d. pradėtas skaičiuoti mokestis už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą – 837,91 Eur per mėnesį, kurio atsakovė nemoka ir yra susidariusi 1675,82 Eur skola. Paskaičiavimas už surinktas ir sutvarkytas paviršines nuotekas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-192 patvirtinto paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento III skyriaus 8 punkte nurodyta formule.
Atsiliepimas
6. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti.
7. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ieškinys turi būti atmestas kaip nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“. Ieškovė ieškiniu netyrė ir neanalizavo klausimo, kas (koks teršėjas, ir jo/jų valdomas taršos šaltinis) nagrinėjamu atveju sukelia paviršinių nuotekų (vandens), patenkančio į ieškovės nuotekų valymo įrenginius, taršą.
8. Paviršinių nuotekų (vandens), kurios patenka į ieškovės valymo įrenginius, taršą sukelia ginčo keliais (kuriuos atsakovė tik prižiūri ir užtikrina jais saugų eismą) važinėjantys automobiliai, kuriuos valdo Klaipėdos rajono savivaldybės gyventojai ir kiti automobilių valdytojai, bei Klaipėdos rajono savivaldybės gyventojai ir kiti greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojai; atsakovė, vykdydama jai įstatymų priskirtas funkcijas užtikrinti saugų eismą ginčo keliuose, neatlieka jokių veiksmų (nevaldo jokių taršos šaltinių), kurie sukeltų kokią nors taršą aplinkai. Siekiant neutralizuoti automobilių sukeliamą taršą (centralizuotai įgyvendinti principą „teršėjas moka“), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Kelių priežiūros aprašas) 3.2 punkto nuostatas būtent savivaldybės užtikrina poveikį aplinkai mažinančių priemonių (triukšmą, oro, vandens, dirvožemio užtaršą ir kitą neigiamą poveikį mažinančių priemonių) įgyvendinimą keliuose.
9. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas taip pat nustato, kad nuotekų tvarkymo organizavimas yra savivaldybės funkcija. Atitinkamai, už Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojų, kitų transporto priemonių valdytojų ir kitų greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojų sukeltą taršą (jos neutralizavimą, kurį atlieka ieškovė) privalo mokėti Klaipėdos miesto savivaldybė, kadangi Kelių priežiūros aprašas ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas būtent savivaldybei priskiria pareigą užtikrinti poveikį aplinkai mažinančių priemonių įgyvendinimą (tik tokiu būdu būtų tinkamai įgyvendinamas principas „teršėjas moka“). Todėl ieškinys, privalo būti atmestas kaip nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“.
10. Jeigu atsakovė šios bylos kontekste yra laikoma teršėju, vadinasi, atsakovė turėtų būti atsakinga ir už automobilių valdytojų keliamą oro taršą bei triukšmą, jų neutralizavimą, taip pat už greta kelių esančių pastatų, žemės sklypų ir kitu objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, valdytojų taršą. Tai iš esmės reikštų, kad atsakovė turėtų perimti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte ir Kelių priežiūros aprašo 3.2. punkte savivaldybėms priskirtas funkcijas.
11. Ieškinys turi būti atmestas, kadangi nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga (legislatyvinė omisija) – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniai konstituciniu lygmeniu įtvirtina aplinkos apsaugą ir teršimo prevenciją. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šioje normoje yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Taigi, aplinkos apsauga (saugi ir tvari aplinka bei tokios aplinkos užtikrinimas – taršos neutralizavimas) yra konstitucinė vertybė, o šios vertybės apsaugos užtikrinimui valstybė privalo priimti ir įgyvendinti tinkamą teisinį reguliavimą.
12. Galiojantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai, įgyvendinantys aplinkosaugines Lietuvos Respublikos Konstitucijos maksimas, turi aiškiai, expressis verbis, numatyti ne tik tai, kad kenksmingos nuotekos yra tvarkomos, bet ir numatyti, kas už šių nuotekų tvarkymą/valymą moka – nustatyti konkretų mokėtoją (subjektą) bei nustatyti pakankamą, aiškų finansavimą (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas/valymas). Pažymi, kad šiuo metu aiškaus teisinio reglamentavimo, kas ir iš kokių lėšų turėtų apmokėti paviršinių nuotekų tvarkymą/valymą (taršos neutralizavimą) ginčui aktualiu atveju, nėra.
13. Atsakovė nėra teršėja, todėl negali būti įpareigojama mokėti už kitų asmenų sukeliamą taršą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo savivaldybėms priskirtas funkcijas matoma, kad būtent savivaldybė turi prisiimti finansinę naštą už jos teritorijoje susidarančių taršių nuotekų išvalymą/tvarkymą, kai nėra galimybės apmokestinti patį teršėją ar jo tiksliai identifikuoti (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas). Tokia išvada darytina ir iš Kelių priežiūros aprašo 3.2. punkte nustatyto reguliavimo. Ši legislatyvinė omisija (aiškaus reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas aptariamas nuotekų tvarkymas nebuvimas) galimai šalintina kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimų, ar GVTNTĮ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai dėl minėtos legislatyvinės omisijos.
14. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – KPPPFĮ) 9 straipsnis, reglamentuojantis kelių fondo lėšų naudojimą, nenustato, jog iš šių lėšų atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą. KPPPFĮ 9 straipsnyje yra baigtinis sąrašas atvejų, kaip atsakovė gali naudoti kelių fondo lėšas. Kadangi kaskart, kai atsakovei suteikiama nauja funkcija, už kurią reikia mokėti iš kelių fondo lėšų, KPPPFĮ įtvirtintas lėšų panaudojimo sąrašas yra koreguojamas priimant įstatymo pakeitimus. KPPPFĮ 9 straipsnis nustato baigtinį kelių fondo lėšų naudojimo atvejų sąrašą, kadangi, vadovaujantis priešinga logika išeitų, kad atsakovė būtų įpareigojama atlikti veiksmus, kurie yra ultra vires (nesuderinami su principais ir taisyklėmis, kurie taikomi viešojo administravimo subjektams) bei tiesiogiai pažeidžia Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą reguliavimą.
15. Atsakovė nėra ir negali būti laikoma abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi atsakovė nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos. Tam, kad asmuo būtų laikomas abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, asmuo privalo vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Atsakovė vykdydama jai įstatymų pavestas funkcijas, t. y. prižiūrėdama kelius bei užtikrindama juose saugų eismą, nesiekia jokio pelno ar ekonominės naudos (ir to niekada nedarė praeityje). Vykdydama įstatymų pavestas funkcijas atsakovė įgyvendina viešąjį interesą ir siekia visuomenės gerovės (saugaus ir komfortiško eismo keliuose). Ūkinę komercinę veiklą, susijusią su atsakovės viešųjų funkcijų įgyvendinimu (kelių tiesimo ir remonto darbus) vykdo privatūs rangovai, kurie laimi atsakovės organizuojamus viešųjų pirkimų konkursus. Pati atsakovė jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo ir niekada nevykdė. Atsakovė neveikia savo rizika (neveikia pilnai savarankiškai): (i) keliai, kuriuos atsakovė valdo ir prižiūri patikėjimo teisės pagrindu, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 str. 2 d.); (ii) atsakovė valstybei priklausančių kelių priežiūrą ir plėtrą įgyvendina tik tiek, kiek jai tokią priežiūrą ir plėtrą paveda įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ar Susisiekimo ministerija (atitinkamai priimdami teisės aktus); (iii) teisės aktais atsakovei yra skiriamas konkretus finansavimas konkrečiai kelių priežiūros ir plėtojimo veiklai, kartais teisės aktai nustato netgi finansavimą tam tikriems kelių objektams (KPPPFĮ 9 straipsnis, reglamentuojantis kelių fondo lėšų naudojimą, nenustato, kad atsakovė turi teisę kelių fondo lėšas naudoti mokėjimui už nuotekų valymą); (iv) iš esmės visa atsakovės veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų – atsakovės veiklos rizika tenka valstybei.
16. Ieškovė tinkamai neįrodo skolos dydžio ir fakto. Už nuotekų išvalymą privalo apmokėti būtent tas asmuo, kas užteršė nuotekas. Ieškovė neįrodinėja ir nepateikia jokių paaiškinimų, kad būtent atsakovė yra atsakinga už taršių nuotekų susidarymą. Ieškovė net nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų, kaip paskaičiavo, kad būtent toks nuotekų kiekis, už kurį ieškovė išrašė ginčo sąskaitas, į ieškovės valymo įrenginius nutekėjo būtent nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių. Nors ieškovė ieškinyje ir nurodo apskaičiavimo tvarką, kuria vadovaudamasi paskaičiavo neva atsakovės turimą mokėti mokestį, tačiau nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kaip susidaro tarša, kurią ieškovė neutralizuoja (išvalo savo įrenginiais). Dalis nuotekų į ieškovės nuotekų valymo įrenginius patenka net ne nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių, o nuo aplinkui esančių pastatų, statinių ir kitų objektų. Tačiau ieškovė šių duomenų nevertina, neapskaičiuoja ir kartu su ieškiniu jų nepateikia. Vietoje to ieškovė nepagrįstai visas sąskaitas už savo atliktus darbus adresuoja atsakovei. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovės sąskaitose aprašytos paslaugos tikrai buvo suteiktos – nėra pateikiami jokie suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktai, patvirtinimai apie paslaugų suteikimą, nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenys ir pan. Nėra aišku, kiek ir kokių paslaugų, už kurias teoriškai reikia atsiskaityti, suteikė ieškovė – ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
17. Ieškovė, skaičiuodama tariamos skolos dydį, ydingai remiasi Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (Ieškinyje nurodytas įsakymo Nr. D1-192) „Dėl Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas), 8 punkte nustatyta paviršinių nuotekų kiekio skaičiavimo metodika.
Atsiliepimas
18. Atsakovė paaiškina, jog Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte nustatyta formulė skirta apskaičiuoti paviršinių nuotekų kiekį, nėra paaiškinta, kaip paviršinių nuotekų kiekis turėtų būti skaičiuojamas tokioje situacijoje, kaip byloje susiklosčiusi situacija. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nėra nustatyta, kaip skaičiuojant konkrečiam subjektui priskirtą paviršinių nuotekų kiekį turėtų būti atskiriamos (matematiškai apskaitomis ir išminusuojamos) nuotekos, į nuotekų valymo įrenginius patenkančios nuo aplinkinių objektų – statinių, pastatų, laukų ir pan., už kurių veiklą konkretus subjektas nėra atsakingas. Todėl visa ši suma yra visiškai nepagrįstai priskiriama atsakovei.
19. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė visiškai nepagrįstai ieškinio reikalavimu prašo įpareigoti atsakovę pasirašyti sutarties dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir paviršinių nuotekų tvarkymo specialiąją dalį. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė su ja turi sudaryti sutartį, vadovaujasi GVTNTĮ 32 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis gali būti sudaroma tarp geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, ir abonento ar vartotojo. Atsakovė nėra ir negali būti laikoma abonentu, kadangi neatitinka GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto abonento apibrėžimo. Todėl atsakovė vien dėl šios priežasties nėra laikytina tinkamu subjektu, su kuriuo galėtų būti sudaryta paviršinių nuotekų surinkimo ir tvarkymo sutartis. Ieškovė taip pat vadovaujasi ir 2007 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 126 patvirtinto geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo (toliau – „Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašas“) 28 punktu. Tačiau, lygiai kaip ir GVTNTĮ 32 straipsnio 2 dalyje, pastarajame apraše akcentuojama, kad paviršinių nuotekų surinkimo ir tvarkymo sutartis sudaroma tik su abonentu.
20. Ieškovė ieškinyje taip pat cituoja Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 5 ir 6 punktu, detalizuodama asmenis, su kuriais turi būti sudaromos nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymo sutartys, ir teigia, kad tai yra tie, kurie turi nuotekų, paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, teisės aktų nustatyta tvarka prijungtus prie tvarkytojo nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Atsakovė pažymi, kad jokių paviršinių nuotekų šalinimo įrenginių, prijungtų prie tvarkytojo, ji nevaldo, todėl ieškinyje šiomis nuostatomis vadovaujamasi nepagrįstai. Nuotekos pas ieškovę patenka ne per kelio dangą, kurią, vadovaujantis Aprašo 3.2.1 papunkčiu, prižiūri atsakovė, o per lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą, vadovaujantis Aprašo 3.2.2 papunkčiu, atsako savivaldybės. Todėl ieškovė nepagrįstai prašo teismo įpareigoti atsakovę sudaryti paviršinių nuotekų surinkimo ir tvarkymo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nustatė, kad pasirengimas nagrinėti bylą vyks paruošiamųjų dokumentų būdu.
Šalies argumentai
22. Ieškovė pateikė teismui dubliką, kuriame prašo ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018 teismas konstatavo, jog ūkinė veikla nebūtinai susijusi su pelno gavimu, t. y. sąvoka „ūkinė veikla“ negali būti besąlygiškai prilyginama sąvokai „ūkinė komercinė veikla“ ar „komercinė veikla“. Atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendime nustatė, jog nuotekų tvarkymo srityje yra taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, jog nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos, todėl atsakovės argumentas, kad ieškinys turi būti atmestas kaip nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“, yra nepagrįstas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendime nustatyta, kad ieškinyje nurodytos gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, o paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios paviršinės nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (t. y. ieškovės) turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą bei atsakovė yra abonentas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 2 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos.
Žemesnės instancijos teismas
23. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (toliau – reglamentas), 8 punkte nustatyta, kad paviršinių nuotekų kiekis išmatuojamas apskaitos prietaisais, o, kai jų nėra, apskaičiuojamas pagal formulę, nurodytą tame pačiame reglamento punkte.
Atsiliepimas
24. Atsakovė pateikė teismui tripliką, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
25. Atsakovė triplike nurodo, kad nagrinėjant šioje byloje aktualų klausimą, ar pareiškėja laikytina abonentu ir ar gali būti laikoma užsiimančia ūkine veikla, turėtų būti vadovaujamasi aukštesnių teismų išaiškinimais. Už paviršinių nuotekų tvarkymą atsakinga savivaldybė, kuri yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, o ne atsakovė.
26. Atsakovės valdomuose keliuose susidaro kritulių nuotekos, jos neturi jokio ryšio nei su atsakovei priskirtomis funkcijomis, nei su jos vykdoma veikla. Atsakovė neatlieka jokių taršos veiksmų. Tokiu būdu ieškovei suformuota pozicija, grindžiama principu „teršėjas moka“, nepatvirtina atsakovės pareigos sudaryti su ieškove sutartį dėl nuotekų tvarkymo ir atitinkamai mokėti už šias paslaugas.
27. Ieškovės formulė, kuria ji vadovaujasi, skirta apskaičiuoti paviršinių nuotekų kiekį projektuojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas. Šiuo atveju situacija visiškai skiriasi – paviršinių nuotekų sistemos nėra projektuojamos, todėl ieškovė nepagrindžia, kokiu pagrindu skaičiuodama atsakovei tenkančią mokėti skolą vadovaujasi būtent šia formule. Ieškovė nei ieškinyje, nei dublike nepagrindė, kad kokia nors Reglamento nuostata nurodytų, kad pagal 8 punkto formulę nuotekos būtų skaičiuojamos ir kitais atvejais, ne tik projektuojant paviršinių nuotekų sistemas.
Atsiliepimas
28. Ieškovė, kreipdamasi į teismą ieškiniu, nepateikė PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis grindžia atsakovės įsiskolinimą, jas pateikė tik atsakovė kartu su atsiliepimu. Ieškovės pateiktose sąskaitose nėra nurodyta mokesčio apskaičiavimo tvarka, kriterijai, tokio mokesčio skaičiavimo pagrindas, nenurodyti teršalų rodmenys. Dėl šių priežasčių tokios sąskaitos yra iš esmės ydingos, todėl įsiskolinimas prašomas priteisti nepagrįstai.
Šalies argumentai
29. Ieškovė nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kaip susidaro tarša, kurią ieškovė neutralizuoja, t. y. kas yra taršos šaltinis ir kodėl ieškovė už nuotekų šalinimą skolą prašo priteisti iš atsakovės. Dalis nuotekų į ieškovės nuotekų valymo įrenginius patenka net ne nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių, o nuo aplinkui esančių pastatų, statinių ir kitų objektų. Tačiau ieškovė šių duomenų nevertina.
30. Nei Reglamento 8 punkte (nei kur nors kitur Reglamente), kuriame nustatyta formulė, skirta apskaičiuoti paviršinių nuotekų kiekį, nėra paaiškinta, kaip paviršinių nuotekų kiekis turėtų būti skaičiuojamas tokioje situacijoje, kaip byloje susiklosčiusi situacija. Reglamente nėra nustatyta, kaip skaičiuojant konkrečiam subjektui priskirtą paviršinių nuotekų kiekį turėtų būti atskiriamos (matematiškai apskaitomis ir išminusuojamos) nuotekos, į nuotekų valymo įrenginius patenkančios nuo aplinkinių objektų – statinių, pastatų, laukų ir pan., už kurių veiklą konkretus subjektas nėra atsakingas.
31. Ieškovė teismo posėdžio metu palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė: ginčo dėl kelio atkarpų, nuo kurių surenkamos paviršinės nuotekos, nėra. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. pradėtas skaičiuoti mokestis. Naujoje įstatymo redakcijoje patikslinta „abonento“ sąvoka, nurodant, kad tuo atveju, jeigu nėra susiję su jų šeimos tikslais, laikytinas abonentu. UAB „Šilutės vandenys“ reguliariai bylinėjasi su direkcija, 2023 m. vasario 23 d. paskutinis sprendimas, vadinasi, jau 4 kartus buvo priversti eiti į teismą. Dėl to prašome įpareigoti pasirašyti sutartį. Gegužės-birželio mėnesių skola. Sąskaitose nurodyta Tilžės g., bet apima visas ginčo atkarpas. Tiksliname savo ieškinio reikalavimą, prašant įpareigoti mokėti nuo 2022 m. liepos 1 d., o ne nuo rugpjūčio 1 d.
32. Atsakovė teismo posėdžio metu palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė: ginčo nėra, kad ieškovė tvarko nuotekas nuo ginčo kelių atkarpų. Savivaldybė yra ieškovės akcininkė, todėl ieškovė jai reikalavimo ir nereiškia. 2004 m. vasario 11 d. nutarimu patvirtintas aprašas numato, kad savivaldybės užtikrina priemones mažinti poveikį aplinkai. Ši byla skiriasi nuo UAB „Šilutės vandenys“ bylų tuo, jog aprašo 3.1. punktas numato, kad viską su šitomis gatvėmis daro Klaipėdos miesto savivaldybė. Vadinasi, netinkamai pasirinktas atsakovas. Ieškovė neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos – ieškovė neįrodė, kad paslaugos buvo suteiktos ir būtent direkcijai. Sąskaitos neaiškios: nurodoma viena gatvė, o prašo už keturias gatves. Be to, nepateikta nuotraukų, schemų, kad tai tikrai yra nuotekos nuo kelio, neaišku, kodėl tas vanduo nubėga nuo kelių, o ne nuo kitų objektų. Gal nubėga ne nuo vieno kelio. Vieno specialisto sakinio šioms aplinkybėms įrodyti nepakanka. Galiausiai direkcijai nėra skirta lėšų tokioms reikmėms. Įstatymas tiesiogiai nenumato, kad direkcija privalo apmokėti už nuotekų valymą. Taip pat kyla klausimas, ar ieškovė laiko, kad sutartis yra sudaryta, tai kodėl tuomet prašo įpareigoti sudaryti sutartį. Prašome kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
33. ieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo
34. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos kaip valstybinės reikšmės kelių valdytojos pareigos mokėti ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ mokestį už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą bei įpareigojimo sudaryti su ieškove paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį.
35. Šiuo atveju tarp šalių nekilo ginčo, jog ieškovė AB „Klaipėdos vanduo“ yra paviršinių nuotekų tvarkytojas Klaipėdos mieste, įskaitant ir ginčo kelių atkarpas, už kurias buvo paskaičiuotas mokestis už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą. Tačiau šalys nesutarė, kas šiuo atveju turėtų mokėti mokestį už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą.
36. Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės mokestį už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą grindė tuo, kad atsakovė patikėjimo teise valdo šiuos valstybinės reikšmės kelius Klaipėdos mieste: Pajūrio g. kelio Nr. 2250 (1,39 km), Tilžės g. kelio Nr. 2215 ( 2,11 km), Vilniaus pl. kelio Nr. A1 ( 1,33 km ) ir Liepų g. kelio Nr. 2212 (0,31 km), nuo kurių paviršinis vanduo patenka į Klaipėdos miesto paviršinių nuotekų surinkimo sistemą.
37. Nors atsakovė teismo posėdžio metu nesutiko su tuo, kad nuo nurodytų kelių atkarpų paviršinis vanduo patenka į Klaipėdos miesto paviršinių nuotekų surinkimo sistemą, tačiau jokių įrodymų, skirtų pagrįsti šiuos atsikirtimus, nepateikė (CPK 178 straipsnis). O ieškovės su ieškiniu pateikti ieškovės darbuotojo nuotekų tinklų tarnybos vyresniojo inžinieriaus 2021 m. spalio 27 d. atlikti patikrinimų aktai, ieškovės paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, pagrindžia šią aplinkybę.
38. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktu reikalavimu sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį su AB „Klaipėdos vanduo“, 2021 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 2-19583 nurodė, jog paviršinės nuotekos į nuotekų tvarkymo sistemą patenka ne per kelio dangą, kurią, vadovaujantis Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3.2.1 papunkčiu, prižiūri Kelių direkcija, o per lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą, vadovaujantis Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3.2.2 papunkčiu, atsako savivaldybės, kurios taip pat yra atsakingos už poveikio aplinkai mažinančių priemonių (vandens ir dirvožemio užtaršą) įgyvendinimą.
39. Ieškovei 2021 m. gruodžio 22 d. ir 2022 m. gegužės 6 d. raštais pakartotinai kreipusis į atsakovę dėl paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su ieškove sudarymo, atsakovė pakartojo savo poziciją, jog mokesčio už paviršines nuotekas mokėjimo pareiga priklauso nuotekų šalinimo įrenginių (lietaus kanalizacijos ir kitų inžinierinių tinklų) valdytojui ir prižiūrėtojui – savivaldybei.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės skolą už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą
40. Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 1 675,82 Eur dydžio įsiskolinimą už paviršinių nuotekų tvarkymą 2022 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Kaip ieškovė paaiškino teismo posėdžio metu, šis reikalavimas grindžiamas 2022 m. gegužės 31 d. ir 2022 m. birželio 30 d. PVM sąskaitomis faktūromis, kurios pateiktos su atsiliepimu į ieškinį (1 failas, b. l. 85–86).
41. Iškėlus šią civilinę bylą, atsakovė palaikė savo ikiteisminėje stadijoje ieškovei pateiktuose raštuose išdėstytą nesutikimą su pareiga mokėti mokestį už paviršinių nuotekų surinkimą ir tvarkymą. Savo nesutikimą grindė pirmiausia tuo, kad ji nėra teršėja principo „teršėjas moka“ kontekste. Šią savo išvadą atsakovė grindė tuo, kad pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3.2 punkto nuostatas būtent savivaldybės užtikrina poveikį aplinkai mažinančių priemonių įgyvendinimą keliuose, taip pat Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas nustato, kad nuotekų tvarkymo organizavimas yra savivaldybės funkcija. Atsakovė akcentavo, kad jai negali būti priskirta pareiga mokėti už Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojų, kitų transporto priemonių valdytojų ir kitų greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojų sukeltą taršą.
42. Teismas, nesutikdamas su šiais atsakovės atsikirtimais, remiasi Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. lapkričio 16 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 3 straipsnio 1 dalyje pateikta „abonento“ sąvoka – fizinis arba juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, perkantys geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudarę geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungę nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantys paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas.
43. Teismo vertinimu, atsakovė laikytina abonentu Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo prasme, nes ji vykdo ūkinę veiklą ir ją vykdant išleidžiamos paviršinės nuotekos į ieškovės valdomas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas. Atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės atsakovės argumentai, kad ji nevykdo ūkinės komercinės veiklos, kadangi, šiuo atveju, kaip minėta, įstatyme vartojama ūkinės, o ne ūkinės komercinės veiklos, kuriai būdingas pelno siekimas, sąvoka.
44. Ši išvada darytina atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus analogiškoje situacijoje, aiškinant analogiškai reglamentuotą abonento sąvoką. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog naudojimosi paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugomis faktas gali būti konstatuojamas tiek tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius yra prijungęs prie paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tiek ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, 35 p.). Šioje byloje kasacinis teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos veikla pripažinta ūkine veikla, o atsakovė pripažinta atitinkančia GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką.
45. Analogiškai abonento sąvoka aiškinama ir naujausioje teismų praktikoje (žr., pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-170-562/2023).
46. Atsakovė teismo posėdžio metu iškėlė argumentą, jog nagrinėjama situacija nėra panaši į precedentą, įtvirtintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, nes Klaipėdoje, priešingai nei Šilutės mieste, visų gatvių taisymo ir priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas atlieka ir kelių (gatvių) vertę apskaito savivaldybės, t. y. priešingai nei atsiliepime į ieškinį, rėmėsi nebe Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3.2 punkto, o 3.1 punkto nuostatomis. Teismas su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti.
47. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija. Remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, valstybinės reikšmės keliuose saugias eismo sąlygas organizuoja būtent atsakovė.
48. Kaip jau buvo aptarta, atsakovė pripažinta atitinkančia GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką. Kaip matyti iš aptarto abonento apibrėžimo, įstatymas pareigą sudaryti nuotekų surinkimo ir tvarkymo sutartį sieja su nuotekų išleidimo komunikacijų ir nuotekų tvarkymo įrenginių priklausymu nuosavybės teise ar kitokiu valdymu ir naudojimu. Šiuo atveju nustatyta, jog paviršinės nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą būtent nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių.
49. Atsakovė ikiteisminėje stadijoje ieškovei pateiktuose raštuose nurodė, jog ginčo kelių dangą prižiūri būtent atsakovė (1 failas, b. l. 19, 25). Savo atsiliepime į ieškinį atsakovė taip pat pripažino, jog ginčo kelius atsakovė prižiūri ir užtikrina jais saugų eismą (atsiliepimo 3.15 punkto (i) papunktis).
50. Todėl, atsižvelgiant į šias įstatymines nuostatas bei pačios atsakovės poziciją, teismo vertinimu, nurodytas kasacinio teismo precedentas taikytinas ir nagrinėjamam atvejui, o atsakovė pripažinta atitinkančia GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką.
51. Kaip minėta, šiuo atveju teismui nekilo abejonių, kad atsakovė vykdo ūkinę veiklą, kurios metu paviršinės nuotekos patenka į ieškovės valdomas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovės prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies konstitucingumą tokia apimtimi, kiek numato, kad asmuo, nesantis teršėju (neužsiimantis jokia veikla, kuri sukelia taršą) yra laikomas abonentu GVTNTĮ prasme.
52. Teismo vertinimu, nuotekų išleidimo komunikacijų ir nuotekų tvarkymo įrenginių priklausymas nuosavybės teise ar kitoks valdymas ir naudojimas yra tas elementas, kuris pakankamai glaudžiai susieja pareigą mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą su principu „teršėjas moka“. Todėl teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad ji nėra laikytina teršėja principo „teršėjas moka“ kontekste.
53. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
54. Atsakovė savo nesutikimą su jai pareikštu ieškiniu grindė taip pat tuo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Atsakovės vertinimu, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – „KPPPFĮ“) 9 straipsnyje yra baigtinis sąrašas atvejų, kaip atsakovė gali naudoti kelių fondo lėšas.
55. Remiantis KPPPFĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2023 m. sausio 2 d., t. y. ginčui aktualiu metu) 9 straipsnio 1 dalimi, programos finansavimo lėšos naudojamos valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra: keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti (1 punktas), kitoms kelių srities reikmėms finansuoti (27 punktas).
56. Analogiškoje situacijoje, aiškindamas analogišką teisinį reguliavimą, kasacinis teismas pažymėjo, jog, priešingai nei teigia atsakovė, KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis, neišsamus Programos finansavimo lėšų naudojimo valstybinės reikšmės keliams atvejų sąrašas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiame įstatyme nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos ir sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, taip pat nenurodyta, jog jos negali būti naudojamos tokiam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, 46 p.).
57. Kasacinis teismas nurodytoje byloje tokios situacijos netraktavo kaip legislatyvinės omisijos, pažymėdamas, jog išvada, ar Programos finansavimo lėšos (ne)gali būti naudojamos sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugas, darytina aiškinant teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, 46 p.).
58. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės argumentas, jog egzistuoja teisės spraga, dėl kurios ieškinys turi būti atmestas, pripažintinas nepagrįstu.
59. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir atsakovės prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl to, jog, atsakovės vertinimu, teisės aktai nenumato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą moka. Pažymėtina, kad ši aplinkybė – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas, net nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
60. Teismo vertinimu, ieškovė išsamiai pagrindė, kaip apskaičiavo prašomą priteisti įsiskolinimo dydį, o atsakovės atsikirtimai dėl neaiškaus skolos apskaičiavimo laikytini deklaratyviais, nes jiems pagrįsti atsakovė kitų paskaičiavimų ir įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kaip paaiškino ieškovė teismo posėdžio metu, nors sąskaitose nurodyta, jog mokama už lietaus nuotekas Tilžės g., tačiau į sąskaitas realiai buvo įtraukti visi keturi ginčo kelių ruožai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 1 675,82 Eur dydžio įsiskolinimą už paviršinių nuotekų tvarkymą 2022 m. gegužės ir birželio mėnesiais laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
61. Ieškovė šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (jos tikslas nėra privačių interesų tenkinimas), ieškovei iš atsakovės priteistinos ne šešių, o penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis, 2.34 straipsnio 2, 3 dalys).
Dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę su ieškove sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį ir priteisti mokestį iki kol bus pasirašyta sutartis
62. Ieškovė nagrinėjamoje byloje taip pat pareiškė šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovę per 1 mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti sutarties dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir paviršinių nuotekų tvarkymo specialiąją dalį, kaip to reikalauja įstatymai; 2) priteisti iš atsakovės mokėti ieškovei pagal galiojančius įkainius abonentams, perkantiems paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugą, už 5 770,77 m³ surinktų ir sutvarkytų paviršinių nuotekų už kiekvieną mėnesį, pradedant skaičiuoti nuo 2022 m. liepos 1 d., iki kol bus pasirašyta sutarties dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir paviršinių nuotekų tvarkymo specialioji dalis.
63. Pasisakant dėl pirmojo nurodyto ieškovės reikalavimo dėl atsakovės įpareigojimo pasirašyti sutartį, pažymėtina, jog GVTNTĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu asmuo nėra pasirašęs viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymuose, aplinkos ministro patvirtintuose geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir naujų abonentų ir vartotojų prijungimo prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros reikalavimų apraše nustatyta tvarka prijungti prie geriamojo vandens tiekėjo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar per paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės tvirtinamą viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašą. Šiuo atveju sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Vyriausybės tvirtinamą atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas aplinkos ministro tvirtinamame paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka.
64. Kaip ieškinyje nurodė ir pati ieškovė, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 28 punktu, jeigu asmuo nėra pasirašęs su paviršinių nuotekų tvarkytoju sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau naudojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, tokiu atveju laikoma, kad sutartis sudaryta. Šiais atvejais už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaitoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamame Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos apraše nustatyta tvarka.
65. Taigi, remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, ir įvertinus tai, jog atsakovei vykdant ūkinę veiklą išleidžiamos paviršinės nuotekos į ieškovės valdomas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, laikytina, jog sutartis sudaryta. Priešingu atveju nebūtų pagrindo priteisti iš atsakovės šioje byloje ieškovės reikalaujamą skolą. Sutarčiai jau esant sudarytai, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo pasirašyti paviršinių nuotekų surinkimo ir tvarkymo sutartį. Ieškovė šioje byloje nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, dėl kurių atsakovė sutartį turėtų pasirašyti kitomis nei esamos sąlygomis. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad kaina už paslaugas, pasirašius sutartį, nesikeistų. Todėl šis ieškovės reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo pasirašyti sutartį atmestinas kaip nepagrįstas.
66. Kaip minėta, ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės mokėti ieškovei pagal galiojančius įkainius abonentams, perkantiems paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugą, už 5 770,77 m³ surinktų ir sutvarkytų paviršinių nuotekų už kiekvieną mėnesį, pradedant skaičiuoti nuo 2022 m. liepos 1 d., iki kol bus pasirašyta sutarties dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir paviršinių nuotekų tvarkymo specialioji dalis. Kadangi sutartis su atsakove laikoma sudaryta, atsakovė pareigą atsiskaityti turi, nors rašytinės sutarties teksto ir nėra pasirašiusi. Atmetus ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę pasirašyti sutartį, atmestinas ir reikalavimas priteisti iš atsakovės mokėti mokestį iki kol bus pasirašyta sutarties specialioji dalis.
67. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas, nuspręsdamas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų, atsakė į esminius šalių argumentus, o kiti šalių argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisiškai nėra reikšmingi.
Dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo
68. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
69. Ieškovė nagrinėjamoje byloje patyrė 238 Eur dydžio žyminio mokesčio išlaidas. Už šioje byloje pareikštą turtinio pobūdžio reikalavimą, kuris buvo patenkintas, priteisti skolą, mokėtinas 38 Eur žyminis mokestis. Kadangi kiti, neturtinio pobūdžio, ieškovės reikalavimai šioje byloje buvo atmesti, ieškovei iš atsakovės priteistina 38 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.
70. Atsakovė nagrinėjamoje byloje patyrė 4 388,67 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti. Kadangi atsakovės atsikirtimai iš esmės buvo susiję su ieškovės reikalavimo priteisti skolą pagrįstumo ginčijimu, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovei nepareiškus kitų reikalavimų dėl įpareigojimo sudaryti sutartį ir priteisti mokestį iki kol bus pasirašyta sutartis, atsakovė būtų patyrusi mažiau bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir atsakovei jokios dalies jos patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
71. Valstybė šioje byloje pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nepatyrė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei ,,Klaipėdos vanduo“ (juridinio asmens kodas 140089260) iš atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (juridinio asmens kodas 188710638) 1 675,82 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt penkių eurų 82 ct) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 675,82 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Atmesti atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.