Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-86-460/2013

2013 m. sausio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-152-439/2012 pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KVĖDARSTA“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „RESTAPA“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei ieškovės (apeliantės) N. V. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis bei ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 93-1-00494-11 (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 19–28) nustatyta, kad 2011-08-24 atsakovė UAB „KVĖDARSTA“ ir Šilalės rajono savivaldybės administracija pasirašė rangos darbų sutartį dėl Šilalės miesto Vytauto Didžiojo ir Zobelijos gatvių dalies šaligatvio paprastojo remonto. Šilalės rajono savivaldybės administracija 2011-08-26 rangovės UAB „KVĖDARSTA“ prašymu leido minėtus darbus dirbti subrangovei UAB „RESTAPA“ (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 29). Už aplinkos apsaugos ir darbų saugumo užtikrinimą atsakinga rangovė, t. y. atsakovė UAB „KVĖDARSTA“ (CK 6.692 straipsnis), be to, rangos sutarties 11.4 punkte nustatyta, kad rangovė UAB „KVĖDARSTA“ įsipareigoja garantuoti objekte eismo ir darbo saugumą (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 22). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad asmenys, organizuojantys darbus kelyje, turi užtikrinti, kad darbo vietos kelyje (gatvėje) ar šalia kelio (gatvės) būtų aptvertos ir pažymėtos reikiamais kelio ženklais, aitvarais ir nukreipiamaisiais įtaisais, o tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui, – ir šviesomis. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00494-11 medžiagoje (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 48) esančios eismo ribojimo ir darbo vietos aptvėrimo schemos Šilalės miesto Vytauto Didžiojo ir Zobelijos gatvių dalies šaligatvio paprastojo remonto nustatyta, kad pėsčiųjų eismą šaligatviu pagal tvenkinį buvo numatyta apriboti tvorelėmis, „STOP“ juostomis, įspėjamaisiais kelio ženklais Nr. 149 („nukreipiamoji gairė“): iš tvenkinio šiaurinės pusės praėjimas pėstiesiems turėjo būti užtvertas tvorele, o pakrantė atitverta „Stop“ juosta, bei pastatyti du kelio ženklai Nr.149. Pietinėje tvenkinio pusėje pėsčiųjų praėjimas turėjo būti užtvertas tvorele, „STOP“ juosta ir vienu kelio ženklu Nr.149. Iš 2011 m. lapkričio 21 d. apžiūros protokolo ikiteisminiame tyrime Nr. 93-1-00494-11 (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 6–11) nustatyta, kad įvykio vieta yra Šilalės mieste, Vytauto Didžiojo g., prie miesto tvenkinio. Privažiuojant iš Šilalės miesto Zobelijos gatvės pusės, tai yra iš tvenkinio šiaurinės pusės, apie 8 m atstumu nuo kranto, vandenyje rastas vyriškos lyties lavonas su lazda dešinėje rankoje. Nuo lavono einant tvenkinio pakrante pietų kryptimi, paėjus apie 28 metrus, rasta ant žolyno nukritusi baltos ir raudonos spalvų juosta be užrašo, vienas juostos galas pririštas prie į žemę įbetonuoto metalo, kitas nepririštas. Dar paėjus apie 3 metrus pietų kryptimi prieinama išbetonuota pakyla bei remontuojamas pėsčiųjų takelis nelygiu paviršiumi. Ant išbetonuotos pakylos, išilgai takelio, padėtas kelio ženklo stovas. Nuo išbetonuotos pakylos iki tvenkinio yra apie du metrai atstumas. Žemyn link tvenkinio matosi nugriuvęs įspėjamasis kelio ženklas Nr. 149, vienas ženklo galas įkritęs į tvenkinį, matosi išguldytos nendrės. Ant išbetonuotos pakylos esančio metalinio turėklo galo, kuris atitveria tvenkinį nuo šalia esančio pėsčiųjų tako, matosi pririštas baltos ir raudonos spalvų juostos galas, kitas galas niekur nepririštas. Ant takelio, atremta į betoninę pakylą ir kelio ženklo stovą rasta padėta tamsiai mėlynos spalvos rankinė su dviem rankenomis, ji atitraukta, viduje rastas tuščias, 0,5 litro talpos butelis, su užrašu „Gaspadorių Starka“ 40 %, metalinis butelio kamštelis, 2011-11-20, 11 val. 07 min. UAB „Čia Market“ pirkimo čekis, iš kurio matyti, kad buvo pirkta degtinė „Maskovs“, limonadas „Gaja“. Pietinėje tvenkinio pusėje prie pėsčiųjų takelio metalinio turėklo galo išilgai takelio matyti padėtas kelio ženklo stovas ir įspėjamasis kelio ženklas Nr. 149. Pėsčiųjų takelis nei iš kairiojo šono, nei iš priekio neužtvertas. Iš 2011-11-22 specialisto išvados (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 14) nustatyta, kad E. V. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos, uždarius jo kvėpavimo takus vandeniu, jo mirtis galėjo įvykti prieš 12–24 val. laiko iki jo lavono tyrimo morge pradžios 2011-11-22 9 val., E. V. lavono kūne sužalojimo žymių nerasta, E. V. prieš mirtį buvo neblaivus, rasta etilo alkoholio koncentracija jo lavono kraujyje gyvam žmogui sukelia vidutinį girtumo laipsnį.

Iš liudytojo R. V. apklausos protokolo (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 35) nustatyta, kad jis nurodė, jog tėvas E. V. paskutiniu metu gėrė labai daug alkoholinių gėrimų, bandydavo jam paskambinti tomis dienomis, kai jis jau būdavo pragėręs pinigus, t. y. 25 mėnesio dieną.

Iš liudytojo S. T. parodymų (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 40) nustatyta, kad apačioje prie tvenkinio buvo išimtos šaligatvio plytelės ir apibetonuotas atitvaras (turėklas), saugantis, kad žmonės neįkristų į vandenį, jis nebuvo išgriautas ir nebuvo keičiamas, nes tokie darbai nebuvo numatyti, darbo vieta yra tik šaligatvis, kuris prasideda su atitvaro (turėklo) pradžia ir baigiasi su atitvaro (turėklo) pabaiga.

Iš liudytojo R. J. parodymų (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 50) nustatyta, kad jis 2011m. lapkričio mėnesio viduryje, vakare, apie 19 val., eidamas šalia tvenkinio, pamatė kažką plūduriuojant vandenyje, suprato, kad yra nuskendęs žmogus. Apie tai pranešė pro šalį ėjusiam policininkui R. J.. Matė, kad už atitvaro link tvenkinio buvo nuverstas kelio ženklas su baltomis, raudonomis juostomis. Matė, kad yra remontuojamas šaligatvis, einantis prie pat tvenkinio, be to, parodė, kad jei ir būdavo užtvertas praėjimas prie tvenkinio, tai greitai būdavo nuplėšytos juostos, išmėtytos tvorelės.

Iš Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. 2011-12-27 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 52) nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 93-1-00494-11 dėl E. V. mirties nutrauktas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tyrimo metu negauta jokių duomenų, kad prieš E. V. būtų pavartotas smurtas ar jis privestas prie savižudybės. Prokurorė pabrėžė, kad iš tyrimo metu gautų duomenų buvo nustatyta, kad E. V., būdamas neblaivus, pats įkrito į tvenkinį ir nuskendo.

Teisėjų kolegija mano, jog apeliantė (E. V. dukra) (b. l. 11) nepagrįstai tvirtina, kad byloje yra nustatytos aplinkybės, jog E. V. į tvenkinį įkrito būtent atsakovės statybvietėje. Priešingai apeliantės tvirtinimams byloje nėra nustatyta, jog E. V. į tvenkinį pateko iš atsakovės statybvietės. Nenustatytos aplinkybės, jog E. V. iš viso pateko į atsakovės darbų vykdymo vietą. Įvykio vietos apžiūros protokole, kurį mini apeliantė, nėra konstatuotos tokios aplinkybės, kurios patvirtintų apeliantės teiginius.

Dėl E. V. žūties buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta E. V. patekimo į tvenkinį vieta, taip pat Šilalės rajono apylinkės prokuratūra nenustatė nusikalstamos veikos požymių dėl E. V. mirties. Atliekant ikiteisminį tyrimą aiškiai ir nedviprasmiškai yra konstatuota, kad E. V. būdamas neblaivus pats įkrito į tvenkinį ir nuskendo, todėl nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (CPK 197 straipsnis). Nors baudžiamosios ir civilinės atsakomybės taikymo sąlygos yra skirtingos, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusysis buvo neblaivus ir pats įkrito į tvenkinį, leidžia spręsti, jog nukentėjusiojo žūtis nėra atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) pasekmė. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nėra paneigtos, pati ieškovė sutinka su jomis, todėl jomis netikėti nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta tokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas teigti, kad atsakovė neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai. Jeigu egzistuotų aplinkybės, patvirtinančios, jog E. V. pateko į tvenkinį iš atsakovės vykdytų darbų vietos, ikiteisminio tyrimo metu neabejotinai šios aplinkybės būtų tirtos, sprendžiant klausimą, ar susijusi ar ne nukentėjusiojo žūtis su atsakovės ar trečiojo asmens veiksmais. Nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis pateko į tvenkinį iš atsakovės vykdytų darbų vietos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra įrodytos ieškovės reikalavimo pagrindu buvusios aplinkybės, jog apeliantės tėvas pateko į atsakovės darbų atlikimo vietą ir dėl neteisėtų atsakovės veiksmų įkrito į Šilalės miesto tvenkinį ir taip nuskendo (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Atsakant į apeliantes teiginius dėl VDI Tauragės skyriaus vyr. darbo inspektorius atlikto tyrimo ir jo reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakovės atsakomybės sąlygų ir įtakos nukentėjusiojo žūčiai, nėra pagrindo sutikti, kad VDI Tauragės skyriaus vyr. darbo inspektoriaus tyrimo išvados lemia atsakovės neteisėtus veiksmus dėl nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad VDI nenustatinėjo nukentėjusiojo žūties aplinkybių, jos išvados dėl saugos ir sveikatos taisyklių laikymosi niekaip nesusijusios su E. V. žūtimi. Kaip jau minėta, nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei šios bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta, jog nukentėjusysis buvo patekęs į atsakovės vykdytų darbų vietą, todėl VDI specialistų išvados dėl statybvietės aptvėrimo, kad į jas nepatektų pašaliniai asmenys, nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų dėl nukentėjusiojo. Tik nustačius objektyvius duomenis, tai, jog nukentėjusysis buvo patekęs į statybvietę, darbų atlikimo vietos aptvėrimo aplinkybės galėtų sudaryti pagrindą svarstyti, tinkamai ar ne, atsakovė atliko savo pareigas dėl darbų vietos aptvėrimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra, todėl statybvietės aptvėrimo aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant atsakovės veiksmų priežastingumą dėl nukentėjusiojo žūties.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovės veiksmai nėra susiję su nukentėjusiojo žūtimi nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, tačiau plačiau savo teiginių neargumentuoja. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog neegzistuoja priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir nukentėjusiojo žūties, tinkamai taikė ir aiškino CK 6.247 straipsnio nuostatas.

Aktualu pažymėti, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Civilinės atsakomybės taikymas negalimas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – priežastinio ryšio. Ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens atliktų veiksmų (neveikimo) ir kilusių neigiamų padarinių, sprendžia teismas atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio apibrėžtį ir formuojamą teismų praktiką skiriamas tiesioginis ir netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginiu priežastiniu ryšiu laikomas toks priežastinis ryšys, kai dėl neteisėtų asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai, t. y. teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmai yra tiesiogiai susiję su kilusiais neigiamais padariniais. Netiesioginis priežastinis ryšys konstatuojamas tada, kai asmens veiksmai tiesiogiai nelemia žalos padarymo, tačiau sudaro sąlygas žalai atsirasti ir jai padidėti, t. y. asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda, tam tikru laipsniu lemia neigiamų padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bylos Nr. 3K-3-91/2010). Taigi nustatant netiesioginį priežastinį ryšį būtina svarstyti, ar asmens atlikti veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, ir jeigu taip, ar tokiu laipsniu, kad būtų taikoma civilinė atsakomybė. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje i?. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, byla Nr. 3K-3-556/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudėta" v. AB „Lietuvos draudimas", byla Nr. 3K-3-322/2008). Apeliantė tvirtina, kad tarp nukentėjusiojo mirties ir atsakovės veiksmų (neveikimo) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad jeigu egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo mirties ir atsakovės veiksmų, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą atsakovei būtų konstatuotos baudžiamosios atsakomybės pagrindai, tačiau šiuo metu, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta tokių faktinių aplinkybių, kurios lemtų atsakovės baudžiamąją atsakomybę. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tiesioginį priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo mirties ir atsakovės vykdytos veiklos.

Sprendžiant klausimą ar galbūt egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo mirties ir atsakovės veiklos, svarbu yra tai, kad nėra nustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pagrindų atsakovės atsakomybei be kaltės nėra. Tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek šioje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų bent iš dalies tvirtinti, kad atsakovė sudarė sąlygas žalai atsirasti. Atsakovė darbų vietą buvo aptvėrusi ir paženklinusi. Atsakovės vykdomi darbai nelėmė nukentėjusiojo mirties, iš viso nėra nustatyta aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų patekęs į darbų vykdymo vietą, nenustatyta nukentėjusiojo patekimo į tvenkinį vieta, nepaneigta nukentėjusiojo žūties versija, kad jis savo valia pateko į tvenkinį ar elgėsi taip neatsargiai, jog į tvenkinį įkrito dėl savo kaltės. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad neegzistuoja ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo mirties ir atsakovės vykdytos veiklos, apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta, o nesant atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp pasekmių ir neteisėto atsakovės veikimo (neveikimo), neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Tai, kad apeliantė iškėlė civilinę bylą atsakovei, nereiškia, jog egzistuoja atsakovės veiksmų ir nukentėjusiojo žūties priežastingumas. Apeliantė turėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir nukentėjusiojo žūties, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Apeliantės argumentai apie vietą, kurioje nukentėjusysis pateko į tvenkinį, yra nepagrįsti byloje susirinktais įrodymais. Nėra nustatyta nukentėjusiojo patekimo į Šilalės tvenkinį vieta. Priešingai nei teigia apeliantė, lavono suradimo vieta, ir vieta, kuri, atsakovės nuomone, yra įkritimo vieta (išguldytos nendrės), skiriasi ne mažiau kaip 30 m. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo išbetonuotos pakylos, kur rasta nukentėjusiojo rankinė, iki tvenkinio yra 2 metrų atstumas. Ant išbetonuotos pakylos tvarkingai padėta nukentėjusiojo atitraukta rankinė. Visa ši teritorija nepatenka į atsakovės vykdytų darbų vietą. Esant nurodytiems objektyviems duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės pateiktą versiją, kad jos tėvas įkrito į tvenkinį paslydęs ar praradęs pusiausvyrą dėl atsakovės vykdytų darbų. Apeliantes argumentai apie tai, jog nukentėjusiojo kūnas buvo rastas vandens paviršiuje, nelemia pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo, apskirtai neaišku, kuo ši apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė yra reikšminga teisingam ginčo sureguliavimui. Atsižvelgiant į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tauragės poskyrio 2011 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. Ml30/11(11) nurodytą galimą nukentėjusiojo mirties laiką (mirtis galėjo įvykti prieš 12-24 val. iki jo lavono tyrimo morge pradžios 2011 m. lapkričio 22 d. 9 val.), nukentėjusiojo žūties laikas yra aiškus ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra.

Apeliaciniame skunde apeliantė niekaip neargumentuoja, kodėl ji mano, kad nukentėjusiojo veiksmai nelėmė jo žūties. Apeliantė nepaneigė nukentėjusiojo žūties versijos, jog nukentėjusysis pats savo valia pateko į tvenkinį ar elgėsi taip neatsargiai, jog patekimas į tvenkinį buvo neišvengiamas tokio veikimo rezultatas. Šiuo aspektu svarbi yra nukentėjusiojo neblaivumo aplinkybė. Klinikinių požymių asmens, kurio girtumas vidutinis, įvertinimas (žmogus nebegali tinkamai valdyti savo raumenų veiklos, darosi neramus, įtarus ir irzlus, lengvai susijaudina, greitai įsižeidžia, neišlaiko kūno pusiausvyros, sutrikusi orientacija aplinkoje su kontrolės sau praradimu), pagrįstai leidžia tvirtinti, jog būtent nukentėjusiojo girtumas lėmė nukentėjusiojo žūtį, o ne kitų asmenų neteisėti veiksmai. Tokia išvada neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo bei šioje byloje surinktiems objektyviems įrodymams, kurie aptarti anksčiau, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad nukentėjusiojo žūtis yra paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo pasekmė, yra teisėta ir pagrįsta. Esant tokio laipsnio neatsargumui tiesiogiai lėmusio nukentėjusiojo žūtį, kaltas pats nukentėjusysis, todėl net ir nustačius civilinės atsakomybės sąlygas vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 6 dalimi apskritai nebūtų pagrindo civilinės atsakomybės taikymui. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovės tėvo žūties, t. y. ji savo reikalavimo neįrodė (CK 6.246–6.249 straipsniai, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi šiuo atveju apeliacinis skundas atmestinas, atsakovei iš apeliantės priteistinos 1 210 Lt advokato pagalbos išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, jos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (b. l. 116–117) (CPK 98 straipsnis, CPK 178 straipsnis) bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 punkte nurodyto dydžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

iš apeliantės N. V. priteisti uždarajai akcinei bendrovei „KVĖDARSTA“ 1 210 Lt teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.