Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. O., E. J. ir D. S., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su D. O., E. J., D. S. ir I. R. (jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)), veikdami bendrininkų grupėje, apgaule įgijo svetimą turtą, t. y. už tai, kad jis, atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, E. J., taip pat atliekančiam bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, paprašius gauti asmens banko sąskaitą, į kurią būtų pervedami iš nusikalstamos veikos gauti pinigai, vykdydamas E. J. prašymą, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 21 d., telefonu bendravo su laisvėje esančiu A. B. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)) ir paprašė jo gauti asmens banko sąskaitą, į kurią būtų pervedami iš nusikalstamos veikos gauti pinigai, po ko A. B. kreipėsi į D. S., esantį laisvėje, jog jis leistų pasinaudoti savo banko sąskaita, į kurią būtų pervedami iš nusikalstamos veikos gauti pinigai. D. S. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 21 d., Vilniaus mieste A. B. padiktavo savo sąskaitos, esančios AB "(duomenys neskelbtini)" banke, Nr. (duomenys neskelbtini), po ko A. B. ne vėliau kaip 2013 m. gegužės 21 d. SMS žinute išsiuntė minėtą sąskaitos numerį A. Z., kuris D. S. banko sąskaitos numerį perdavė E. J.. Po to, tą pačią dieną E. J. į jo mobilaus ryšio telefoną atsiuntė SMS pranešimą su jame nurodyta D. S. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esančia AB "(duomenys neskelbtini)" banke.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendį dalyje dėl jam skirtos bausmės bei skirti švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę. Mano, kad pirmosios instancijos teismo jam skirta bausmė yra per griežta, todėl prašo peržiūrėti jo bylą, bausmę sušvelninti. Nurodo, jog kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, nes teisminio proceso metu nebuvo įrodyta, jog jis žinojo, kad bus naudojamos nusikalstamu būdų įgytos lėšos.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. Z. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, bausmę individualizavo tinkamai ir paskyrė teisingą bausmę.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė subjektyvaus nusikalstamos veikos požymio, t.y. A. Z. tiesioginės tyčios.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, skundžiamo nuosprendžio turiniui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, įvertino įrodymus ir motyvuotai pasisakė dėl apelianto ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo. Aplinkybę, kad apeliantas suvokė, kokiu tikslu reikia surasti asmenį, kuris leistų pasinaudoti savo sąskaita iš nusikalstamos veikos gautiems pinigams pervesti, pirmosios instancijos teismas grindė paties apelianto bei kaltinamojo D. S. ir A. B. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl D. S. ir A. B. parodymų, kaip patvirtinančių, jog apeliantas suprato ir žinojo, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, bei pagrįstai nurodė, kad jie sudaro vientisą grandinę, vieni kitus patvirtina ir kitiems byloje surinktiems įrodymams neprieštarauja. Iš A. B. ir paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apelianto A. B. telefonu daromas poveikis ir kontrolė, užtikrinant, kad D. S. tuojau pat paimtų pinigus iš sąskaitos, buvo labai intensyvūs, A. Z. apie situaciją banke informavo netgi D. O. (t.4 b.l.102, t.5 b.l.151-157, 159-161). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, jog į jį buvo kreipęsi ir kiti nuteistieji dėl sąskaitų, į kurias nori pervesti, kaip jis išsireiškė, „nešvarius pinigus“, taip pat žinojo, kad E. J. dirba su nusikaltėliais, jų žargonu vadinamais „Alio mama“ (t. 7 b. l. 38-39, 40-43). Šias aplinkybes patvirtina ir apelianto santykiai su E. J., D. O., pinigai turėjo būti pervesti į sąskaitas D. O. ir E. J., kurie, kaip buvo žinoma A. Z., buvo teisti už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą; su E. J. apeliantą sieja pakankamai geri santykiai, abu atlieka bausmę toje pačioje įkalinimo įstaigoje; D. O. apeliantas pažįsta iš anksčiau, nes taip pat yra su juo kartu atlikęs bausmę. Šios byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytos aplinkybės, o taip pat paties apelianto elgesys, kontroliuojant tolesnius veiksmus su į sąskaitą pervestais pinigais, bendravimas su A. B., naudojant neteisėtai laikomas ryšio priemones, visų bendrininkų bendras veikimas - yra pagrindas išvadai, jog A. Z. žinojo ir suprato, kad padeda pasisavinti nusikalstamu būdu gautus pinigus ir to siekė, t.y. veikė tiesiogine tyčia.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistasis dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, A. Z. vaidmenį nusikalstamoje veikoje, kaip padėjėjo, į jo asmenybę: turintis du vaikus, anksčiau teistas 7 kartus, nusikalstamą veiką įvykdė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, taip pat į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl paskyrė mažesnę nei vidutinę sankcijoje už šį nusikaltimą numatytą realią laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko nuteistajam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę laisvės atėmimą ir nustatė tinkamą jos dydį, nes tiek A. Z. ankstesni teistumai, tiek elgesys bausmės atlikimo metu (įvykdyta nusikalstama veika, naudojantis neteisėtai laikoma ryšio priemone) rodo, jog apeliantas išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro ir toliau nepaiso visuomenėje priimtų elgesio normų, nelinkęs taisytis. Šių aplinkybių visuma rodo, kad bausmė A. Z. individualizuota tinkamai BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi ir yra teisinga, atitinka padarytos nusikalstamos veikos sunkumą. Pirmosios instancijos teismo išvados, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, tinkamai motyvuotos.

Apibendrinat išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Skundas atmestinas, o skundžiamas teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą atmesti.