Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-08-17 · Administracinė byla Nr. eI2-3997-1161/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-08-17
Bylos Nr.
eI2-3997-1161/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00810-2023-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
A. F.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3997-1161/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00810-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. F. 2023 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2023 m. sausio 20 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S6673 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje reziduoja nuo 2015 metų pagal galiojusią nacionalinę vizą, leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu bei pagal leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Su Lietuvos Respublikos piliečiu M. F. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką.

Teigia, kad kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pratęsti išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, užpildė jai pateiktą klausimyną. 2023 m. sausio 20 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos turimą leidimą laikinai gyventi, grindžiant asmens keliama grėsme Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Mano, kad Sprendimas priimtas formaliai, neįvertinus individualios pareiškėjos situacijos, individualiai nepagrindus jos keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl turi būti panaikintas kaip priimtas neteisėtai ir nepagrįstai.

Pažymi, jog 2022 m. lapkričio 24 d. klausimyne pareiškėjai buvo užduoti du klausimai, susiję su Rusijos Federacijos vykdomais veiksmais Ukrainos Respublikoje. Pirmas klausimas buvo apie tai, ar pareiškėja pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, į kurį pareiškėja atsakė „Ne“. Antruoju klausimu pareiškėjos paklausta kam, jos nuomone, priklauso Krymas. Pareiškėja atsakydama į šį klausimą, pasirinko atsakymą „Rusijos Federacijai“, o pastabose pažymėjo, jog visi žmonės turi apsisprendimo teisę ir laisvai nustato savo politinį statusą, laisvai siekia savo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi. Papildomai pažymėjo, kad neturi prieigos prie duomenų, kurie aiškiai parodytų, kad žmonių laisvė buvo (nebuvo) apribota, todėl jai sunku įvertinti, ar buvo kokių nors pažeidimų, laiko, kad Krymo gyventojai pasirinko būti Rusijos dalimi.

Dėl antrojo atsakymo skunde papildomai nurodė, kad pareiškėjos tėvai tebegyvena Rusijos Federacijoje ir pareiškėja periodiškai grįžta jų aplankyti. Grįžtant į Rusijos Federaciją iš vakarų šalių, juolab tų, kurios laikomos priešiškomis valstybėmis Rusijos Federacijai, asmenims kyla reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, jiems pasisakant prieš Rusijos Federacijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituojant Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką. Pasak pareiškėjos, nurodytus teiginius patvirtina viešai prieinama kilmės valstybės informacija.

Pareiškėja paaiškina, jog gavusi klausimyną, kuriame nurodytas klausimas su Krymo priklausomumu, atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Pareiškėja turėjo įvertinti, kad ši informacija grįžus į Rusijos Federaciją, gali būti panaudota prieš ją, t. y., jog laisvas nuomonės reiškimas jai gali lemti baudžiamąją atsakomybę, todėl ji, siekdama išvengti baudžiamojo persekiojimo, nurodė, kad negali vertinti, ar Krymo žmonių laisvės buvo apribotos bei kad, jos žiniomis, Krymas savanoriškai pasirinko būti Rusijos dalimi. Mano, kad pareiškėjai nurodžius, jog nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, paneigiamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) bei Migracijos departamento prielaidos, kad ji remia Rusijos Federacijos vykdomą agresiją Ukrainoje, apimančius ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu. Nei socialinėje medijoje, nei kitaip viešai niekada neišreiškė paramos Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos valstybėje, todėl atsakovo nurodomos prielaidos, kad tokiu Sprendimu siekiama užkirsti kelią „Rusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimui“, laikomos nepagrįstomis.

Pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UPTĮ) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, tačiau nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, šios sąvokos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad nagrinėjamu atveju vertinant galimą grėsmę, turėjo būti įvertinta individuali pareiškėjos situacija, tačiau Migracijos departamentas to nepadarė. Atsakovas nevertino jokių faktinių aplinkybių, kaip konkrečiai pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, rėmėsi išimtinai VSD raštu, kurio turinys ir jame nurodytos išvados pagrindimą sudarantys argumentai/dokumentai pareiškėjai nežinomi.

Mano, jog Sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto, kadangi netinkamai buvo įvertintos faktinės aplinkybės, atsakovas nevertino individualios pareiškėjos situacijos bei nepagrindė realios ir akivaizdžios pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui .

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o pagal UTPĮ 4 straipsnio 6 dalį VSD, turėdamas duomenų apie keliamą grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi. Atsižvelgus į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.

Pažymi, kad priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, taigi galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui ribotos, todėl priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Teigia, kad nors pareiškėja neigiamai atsakė į klausimą apie tai, ar ji pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras, vertybes ir vidinius įsitikinimus dėl Rusijos agresyvios užsienio politikos okupuojant ir aneksuojant suverenios valstybės teritorijas. Klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai valdo ir pan. Krymą, ne apie tautų apsisprendimo laisvę, o būtent kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią užsieniečio poziciją. Pažymi, kad Lietuvos pozicija taip pat yra akivaizdi ir vienareikšmė, t. y. Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Rusijos armija neteisėtai yra įžengusi į tą teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus.

Migracijos departamento vertinimu, iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja ir toliau laikosi pozicijos, jog Krymas priklauso Rusijai. Nors pareiškėja skunde nurodo, kad nuomonės dėl Rusijos vientisumo neigimo pareiškimas grįžus į Rusiją gali jai užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir pateikia tą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, tačiau šių teiginių ji nenurodė klausimyne, pateikdama paaiškinimą dėl savo atsakymo.

Mano, kad pareiškėjos skundo teiginiai dėl baimės pasakyti savo nuomonę yra deklaratyvūs ir laikytini išimtinai jos gynybine pozicija. Taip pat pažymi, kad klausimyno Migracijos departamentui užpildymas nėra viešos nuomonės demonstravimas, ši informacija, be kompetentingų Lietuvos valstybės institucijų, kitiems nėra prieinama. Pareiškėja, pateikdama klausimyną Migracijos departamentui, neklausė apie jo perdavimo tretiesiems asmenims galimybes. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų (duomenų iš viešai prieinamų šaltinių, nei jos pažįstamų pavyzdžių), kad kilmės valstybei gali būti žinomas jos užpildyto klausimyno turinys ar kad Migracijos departamentas užsieniečių užpildytus dokumentus viešina, taigi nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos baimė išreikšti tikrąją savo nuomonę dėl Rusijos veiksmų ir dėl to vėliau patirti baudžiamąjį persekiojimą yra pagrįsta. Teigia, kad VSD tinkamai vertino pareiškėjos nurodytus atsakymus kaip palaikančius Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančius su Lietuvos pozicija bei keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui.

Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos šeiminę padėtį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi).

Nesutinka ir su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėja atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų. Remiantis teismų praktika nurodo, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

Dėl (duomenys neskelbtini) sudarytos pareiškėjos santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu, pabrėžia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau -ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus), pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Mano, kad Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jos šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsienietei gyventi Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su skundu taip pat nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Vertina, jog pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausioje - 2022 metų grėsmių vertinimo ataskaitoje. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose.

Remiasi LVAT praktika, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Auad prieš Bulgariją) praktikoje.

Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Atkreipia dėmesį, kad 2022 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjunga, atsižvelgdama į blogėjančią padėtį, susidariusią dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, sustabdė Europos Bendrijos ir Rusijos susitarimo dėl vizų ES ir Rusijos piliečiams išdavimo tvarkos supaprastinimo. Tai rodo, kad, reaguojant į iš Rusijos kylančią grėsmę, ribojamas šios šalies piliečių pateikimas į Europos Sąjungą, kuris galimas su sąlyga, kad jų atvykimas neturi kelti abejonių dėl grėsmių saugumui. Vadinasi, visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

Teigia, kad pareiškėjos asmeniniai interesai ir skunduose išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad dabartinėje situacijoje (Rusijos Federacijos karinės agresijos sąlygomis) leidimas nuolat gyventi pareiškėjai turėjo būti pratęstas automatiškai.

Papildomai pažymi, kad Lietuvos Respublika nėra ir negali būti atsakinga už Rusijos Federacijos veiksmus savo piliečių atžvilgiu ir neprivalo sudaryti palankių sąlygų išvengti galimai kilsiančios atsakomybės dėl Rusijos Federacijoje priimtų teisės aktų. Akivaizdu, kad pareiškėjos skunduose dėstomi argumentai apie tai, kad jai grįžus į Rusijos Federaciją kyla reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, kaip ir kitiems Rusijos Federacijos piliečiams, jiems pasisakant prieš Rusijos Federacijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituojant Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką, niekaip negali pagrįsti ginčijamų sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo. Priešingai, tokie pareiškėjos teiginiai parodo jos tebesitęsiantį ryšį su kilmės valstybe bei siekį nenukrypti nuo oficialios Rusijos Federacijos pozicijos, kas nėra suderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais šiuo geopolitiniu laikotarpiu.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl iš esmės to paties dalyko – Migracijos departamento priimto sprendimo pareiškėjos atžvilgiu ir pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje vertinimo, kaip keliančio grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. LVAT 2023 m. birželio 21 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą dėl atsakovo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Akcentuoja šių dviejų bylų prejudicinį ryšį ir pažymi, jog teismas yra saistomas LVAT sprendimo išaiškinimų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 20 d. Sprendimo Nr. 23S6673, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760202443, galiojusį iki 2023 m. vasario 5 d., nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. vasario 5 d. Pareiškėja yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, Lietuvos Respublikoje dirbo.

Pareiškėja 2022 m. lapkričio 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2211-LLGĮ-0078 pakeisti leidimą laikinai gyventi.

2022 m. lapkričio 24 d. pareiškėja A. F. užpildė Migracijos departamento klausimyną. Į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Ne“; į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėja atsakė „Rusijos Federacijai“. Pareiškėja prie šio atsakymo pateikė papildomą komentarą: „Jungtinės Tautos: „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“ (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas I dalis, 1 straipsnis, 1 punktas).“ Neturiu duomenų, kurie aiškiai nurodytų, kad žmonių laisvė buvo (nebuvo) apribota. Todėl man sunku įvertinti, ar buvo kokių nors pažeidimų. Vadovaudamasi JT gairėmis, manau, kad Krymo žmonės pasirinko būti Rusijos dalimi.“

VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte Nr. 18-55 pateikė išvadą, kad pareiškėja deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, taip parodydama, kad remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pilietės A. F. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 20 d. skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, kadangi jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu kreipėsi į teismą, nurodydama, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pareiškėja gali kelti realią grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas formaliai, neatsižvelgus ir neįvertinus individualios pareiškėjos situacijos.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 24 d. iki 2023 m. balandžio 4 d.), 10.3¹ papunktis nustato, jog užsienietis, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Tvarkos aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (kategorijas) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Departamentą).

Tvarkos aprašo 76 punktas nustato, kad, jeigu nagrinėjamas užsieniečio prašymas pakeisti leidimą ir nustatoma, kad Tvarkos aprašo 26 punkte nurodytu atveju prašyme pakeisti leidimą yra duomenų, kad užsienietis turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu lankėsi ir (ar) gyveno užsienio valstybėse, nurodytose Sąraše, tai Migracijos departamentas per 5 darbo dienas nuo prašymo pakeisti leidimą priėmimo Migracijos departamente dienos per MIGRIS VSD išsiunčia paklausimą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos Migracijos departamentui per MIGRIS ar raštu pateikia išvadą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Tvarkos aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus, kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (2019 m. sausio 8 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08).

Nagrinėjama byla Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 27 d. nutartimi buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3998-809/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00811-2023-0). Galutinį sprendimą minėtoje administracinėje byloje LVAT priėmė 2023 m. birželio 21 d. (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/202, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00811-2023-0). Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, abejose bylose ginčyti sprendimai priimti dėl tos pačios pareiškėjos, to paties pareiškėjos prašymo pagrindu, jai užpildžius tą patį klausimyną; atsakovo sprendimai grindžiami tuo pačiu faktiniu bei teisiniu pagrindu (klausimyne pateikto atsakymo vertinimu, ta pačia VSD išvada Nr. 18-55 bei grindžiant asmens keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, siejama su klausimyne pateiktu atsakymu). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tarp bylų egzistuoja prejudicinis ryšys.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, LVAT yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-498-415/2019).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju faktai, nustatyti įsiteisėjusiu LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje administracinėje byloje.

2023 m. birželio 21 d. sprendime LVAT teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėja aiškiai suprato klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Taip pat pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį klausimą išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Pastarųjų aplinkybių neneigia ir pati pareiškėja. Pastebėjo ir tai, kad nepaisant to, jog pareiškėja yra privatus asmuo, kuri išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimo 33 p.).

LVAT teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, taip pat pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, nurodė, kad neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, vertinimu. LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimo 34 p.).

Vertindama pareiškėjos procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, kad esą tuo atveju, jeigu ji būtų kitaip atsakiusi į klausimą dėl Krymo priklausymo, jai ir jos artimiesiems kiltų neigiamų padarinių Rusijoje, taip pat kiltų rizika, kad prieš ją Rusijoje būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, LVAT teisėjų kolegija pabrėžė, kad pastaruosius argumentus pareiškėja išdėstė tik teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose, todėl juos teismas vertintina kaip gynybinę poziciją, siekiant jai palankaus teismo sprendimo. LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjos nuogąstavimai tik patvirtina Migracijos departamento ir VSD išvadas dėl jos pažeidžiamumo, įskaitant ir didelę tikimybę, kad, esant įtemptai politinei situacijai Rusijos ir Baltarusijos propagandistai šias baimes gali panaudoti veiklai prieš Lietuvą ar kitoms Lietuvos valstybės saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, ar kad, net ir dėl pareiškėjos minimų motyvų, ji reikšdama palankumą prokremliškam režimui yra (gali būti) potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimo 35 p.).

LVAT teisėjų kolegija nurodė, jog vertinimo, kad pareiškėjos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nekeičia ir tai, kad ji, atsakydama į Klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Pastarasis atsakymas tik patvirtina selektyvų pareiškėjos požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui. Kartu toks atsakymas, kuris vertintinas kaip dalinis nepritarimas Rusijos vykdomai agresijai prieš Ukrainą, paneigia pareiškėjos procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius dėl to, kad baimė reikšti nepritarimą Rusijos deklaruojamai oficialiai pozicijai darė tiesioginę įtaką jos pozicijai, atsakant į Klausimyno 11 klausimą (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimo 36 p.).

LVAT vertinimu, aplinkybė, jog Migracijos departamentas šiuo metu pakeitė klausimyno 11 klausimo formuluotę ir šiuo metu Klausimyne užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“, nagrinėjamai bylai neturi jokios teisinės reikšmės. Minėta, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja aiškiai suprato šio klausimo turinį, kontekstą, o jos atsakymas akivaizdžiai demonstruoja jos pritarimą Rusijos įvykdytai neteisėtai Ukrainos dalies – Krymo – aneksijai bei įvykių, susijusių su šia situacija, pateikimą Rusijos vyriausybei palankia forma. (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimo 37 p.).

LVAT teisėjų kolegija, vertindama faktą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu M. F. (gim. (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darė išvadą, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Šiuo aspektu LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu, vaikų neturi. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja laikinai gyveno Lietuvoje siekdama įgyti aukštąjį išsilavinimą, o nuo aukštojo mokslo baigimo praėjo neilgas laiko tarpas. Minėti faktai kartu su pareiškėjos paminėtomis aplinkybėmis, kad Rusijoje likę jos artimi giminaičiai, nekilnojamasis turtas ir pan., LVAT vertinimu, patvirtina, jog pareiškėja turi stiprius ryšius su Rusija. Todėl LVAT teisėjų kolegija darė išvadą, kad stiprius ryšius su Rusija turinčios pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimo 38 p.).

Minėta, kad nagrinėjamu atveju teismas yra saistomas LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendime nustatytų aplinkybių, susijusių su faktiniu pareiškėjos šioje byloje ginčijamo Sprendimo pagrindu. LVAT konstatavus, kad tiek Migracijos departamentas, tiek VSD tinkamai įvertino pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui, teismas nagrinėjamoje byloje pakartotinai dėl to nepasisakys.

Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą bei LVAT formuojamą praktiką, taip pat LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendime išdėstytą faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos individualia situacija, vertinimą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje, priimdamas sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kurio 10 straipsnio 5 dalyje detalizuojama, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.).

Vertindama ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2023 m. sausio 20 d. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jai klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėHenrikas SadauskasIndrė Žvaigždinienė