Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-131-739/2022

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-28
Bylos Nr.: e2A-131-739/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-32-3-00750-2020-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Eigirdas Činka, Rita Dambrauskaitė, Dalia Pranckienė
Suinteresuotas asmuo: J. K., D. Z., J. S., V. M., L. B., V. K., A. N., P. G., D. L., VĮ „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Pasvalio rajono savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centras“
Pareiškėjas: R. J., J. J.

Kategorijos

2.4.2.8Įgyjamoji senatis

Civilinė byla Nr. e2A-131-739/2022Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00750-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.8.; 3.2.4.11.; 3.3.1.9.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 28 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-480-1103/2021 pagal pareiškėjų R. J. ir J. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. Z., J. S., V. M., L. B., V. K., A. N., P. G., D. L., J. K., VĮ „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Pasvalio rajono savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens J. K. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai R. J. ir J. J. patikslintu pareiškimu prašė nustatyti faktą, kad R. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 40,594 proc., t. y. 406/1000 dalį karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta 1Ž1p), su priestatais; 48,938 proc., t. y. 489/1000 dalį mėšlidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta m); 48,938 proc., t. y. 489/1000 dalį siloso tranšėjos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta h), esančių (duomenys neskelbtini). Nustatyti faktą, kad J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 7,196 proc., t. y. 72/1000 dalį karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta 1Ž1p), su priestatais; 7,21 proc., t. y. 72/1000 dalį mėšlidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta m); 7,21 proc., t. y. 72/1000 dalį siloso tranšėjos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (plane pažymėta h), esančių (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškime nurodė, kad iki 2000 m. rugpjūčio 24 d. nurodytų pastatų dalys priklausė Pasvalio rajono žemės ūkio bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“), kurią nuspręsta likviduoti, o 2000 m. rugpjūčio 24 d. ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos perdavimo - priėmimo aktais Nr. 31 ir Nr. 30 bendrovės pajininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai turėtam pajinio įnašo dydžiui, buvo perduota karvidė, mėšlidė ir siloso tranšėja. Nekilnojamojo turto registre pajininkai jokių savo daiktinių teisių į šiuos nekilnojamuosius daiktus neįregistravo, todėl ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pajininkams perduoti statiniai nėra įregistruoti šiame registre. ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ 2002 m. balandžio 8 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

3. Paaiškino, kad pareiškėjas R. J. 2000–2001 metų rašytinėmis pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo teisę valdyti karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos atitinkamas dalis. Pasvalio rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės Perdavimo priėmimo aktu Nr. 31 pačiam pareiškėjui R. J. buvo perduota valdyti 9,2 proc. karvidės, 9,21 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos. Pasvalio rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės Perdavimo priėmimo aktu Nr. 31, pareiškėjai J. J. (tuo metu J. G.) perduota 7,196 proc. karvidės, 7,21 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos.

4. Be to, paaiškino, kad 2005 m. rugsėjo 16 d. sutartimi pagal pajų, suteikiančių teisę naudotis 57 proc. fermos priestato, pirkimo-pardavimo aktą pareiškėjas R. J. pardavė suinteresuotam asmeniui J. K. naudotis 57 proc. karvidės priestato (karvidės priestato 1ž1 plotas - 143,18 kv.m.). 2020 m. balandžio 20 d. Panevėžio apylinkės teismo sprendimu konstatuota, kad suinteresuotas asmuo J. K. valdo 52,1 proc. karvidės, 43,74 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos.

5. Teigė, kad pareiškėjai nuo 2000 m. statinius valdė ir iki šiol valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, niekas per šį laiką, t. y. daugiau nei 10 metų, dėl turto nepareiškė pretenzijų, nors turėjo teisinę galimybę tai padaryti, jie statinius valdė atvirai nepertraukiamai, kaip savus. Statinių valdymo laikotarpiu pareiškėjai remontavo jiems priklausančių statinių dalis, sumūrijo pertvarą, kuri skiria dalis priklausančias suinteresuotam asmeniui J. K.. Pareiškėja J. J. 2005 m. lapkričio 8 d. sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 243432-30335/2/3896, kurios pagrindu yra tiekiama elektros energija į fermą (karvidę), esančią (duomenys neskelbtini). manė, kad yra visos turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą reikalinga nustatyti, siekiant įregistruoti karvidės, mėšlidės, siloso tranšėjos dalis, nes kitokiais būdais, jų įregistruoti nėra galimybės.

Atsiliepimas

6. Atsiliepime į pareiškėjos J. K. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, pareiškėjai nurodė, kad su J. K. reikalavimais sutinka iš dalies. Neprieštaravo, kad suinteresuotas asmuo J. K. iš D. L. įgijo 0,108 proc. karvidės ir 0,105 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos. Kitoje dalyje J. K. reikalavimus prašė atmesti, kaip nepagrįstus.

Šalies argumentai

7. Suinteresuotas asmuo J. K. pateikė pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į papildomą dalį: 13,588 proc., t. y. 136/1000 dalį karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. 9448 plane pažymėta 1Ž1p) su priestatais (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. 9448 plane pažymėtais 1ž1p, 2ž1p); 13,573 proc., t. y. 136/1000 dalį mėšlidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. 9448 plane pažymėta m); 13,573 proc., t. y. 136/1000 dalį siloso tranšėjos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr. 9448 plane pažymėta h), esančių (duomenys neskelbtini).

8. 2021 m. rugpjūčio 16 d. suinteresuotas asmuo J. K. pareiškimu savo reikalavimus sumažino ir prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į papildomą nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), dalį: 7,548 proc., t. y. 75/1000 dalį karvidės su priestatais; 7,521 proc., t. y. 75/1000 dalį mėšlidės; 7,521 proc., t. y. 75/1000 dalį siloso tranšėjos.

9. Pareiškime su savarankiškais reikalavimais suinteresuotas asmuo J. K. nurodė, kad Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-45-1001/2020 nustatytas faktas, kad J. K. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), 52,1 proc., t. y. 502,28 kv. m. (521/1000 dalį) karvidės, 43,74 proc., t. y. 251,37 kv. m. (437/1000 dalį) mėšlidės, 43,74 proc., t. y. 283,46 kv. m. (437/1000 dalį) siloso tranšėjos. Šio sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota jos nuosavybės teisė į atitinkamą dalį turto. Sprendimu nebuvo sprendžiamas nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį į E. A., E. N., E. P., S. M., T. M., D. L. suinteresuotam asmeniui J. K. perduotas procentines karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis įgijimo klausimas. J. K. nuosavybės teisę į šiems asmenims perduotas turto dalis įgijo: 2005 m. žodinės sutarties su E. A. ir mirusios E. A. testamentinės įpėdinės - jos dukters D. A. pakvitavimo; 2005 m. žodinės sutarties su E. N. ir jo 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimu; 2005 m. žodinės sutarties su E. P. ir mirusios E. P. testamentinio įpėdinio jos sūnaus J. S. 2018 m. kovo 31 d. pakvitavimo; 2005 m. žodinės sutarties su S. M. ir mirusio S. M. įstatyminės įpėdinės - jo žmonos V. M. 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo; 2005 m. žodinės sutarties su T. M. ir mirusios T. M. testamentinių įpėdinių - jos dukterų L. B. ir V. K. 2017 m. spalio 10 d. pakvitavimu; 2005 m. žodinės sutarties su D. L. ir jos 2021 m. vasario 5 d. pakvitavimo pagrindu.

10. Teigė, kad nuo sandorių su E. A., E. N., E. P., S. M., T. M., D. L. sudarymo momento būtent ji faktiškai valdė kaip savo E. A., E. N., E. P., S. M., T. M., D. L. perduotas procentines karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, dėl to niekas jai jokių pretenzijų nereiškė. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad CK 4.68-4.71 straipsnyje nustatytų sąlygų visuma, būtina J. K. nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį faktui konstatuoti, šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę, todėl ji neturi pareigos jų įrodinėti pakartotinai. Apie tai, kad neva pareiškėjas R. J. galimai yra įgijęs valdymo teisę į E. A., E. N., E. P., S. M., T. M. perduotas procentines karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, realiai paaiškėjo tik tada, kai ji 2018 m. spalio 18 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės į atitinkamas turto dalis įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėjo R. J. pateikti ginčo sandoriai galimai buvo sudaryti atgaline data ar suklastoti ir nepatvirtina realaus ginčo objekto dalių perdavimo valdyti pareiškėjui R. J. juose nurodytu terminu. Pasak J. K., R. J. pateiktos rašytinės sutartys yra niekinės ir negaliojančios, jos nepatvirtina pajų dėl dalies karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos perleidimo.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą suinteresuotas asmuo J. K. prašė pareiškimą atmesti, priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra įgijimo įgyjamąja senatimi faktui nustatyti būtinos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų visumos. Daugiau kaip dešimt metų būtent J. K. faktiškai valdė kaip savo E. A., E. N., E. P., S. M., T. M., D. L. perduotas procentines karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, o ne pareiškėjai. Pareiškėjo pateiktos su K. T., P. G., V. M., P. M., S. M., L. Ž., S. M. pasirašytos sutartys su prierašais, papildomai šalių nepasirašytais, parašai skirtingi, negali būti vertinami kaip atitinkantys pardavėjų valią. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo statinių dalį valdė kaip savą, be to, pareiškėjų valdoma karvidės dalis realiai nėra naudojama: langai neremontuoti/nekeisti, seni, išdaužytais stiklais, užkalti lentomis, stogas senas, neremontuotas, mediniai įėjimo vartai/durys į pareiškėjų neva valdomą karvidės dalį yra nekeisti, neremontuoti, buvęs betoninis pravažiavimas iki vartų užžėlęs samanomis, žolėmis, apaugęs krūmais, nuo 2005 m. iki šiol ginčo statinių dalims nebuvo suvartota nei kiek elektros energijos, todėl nepatvirtina pareiškėjų neva valdomos dalies realaus faktinio valdymo.

12. Suinteresuotas asmuo Pasvalio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą pareiškimą nurodė, kad neprieštaraus įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui, šioje civilinėje byloje nustačius visas sąlygas, prašė teismą priimti sprendimą savo nuožiūra ir bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Pažymėjo, kad nurodytas nekilnojamojo turto objektas nėra Pasvalio rajono savivaldybės nuosavybė, nėra apskaityti Administracijos apskaitoje, nebuvo įtraukti į balansą, administracija jų neeksploatavo, todėl neturima teisinių interesų šio nekilnojamojo turto objekto atžvilgiu. Taip pat nurodė neturinti įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybes apie pareiškėjų sąžiningą, nepertraukiamą, atvirą ir teisėtą atitinkamų dalių karvidės, mėšlidės, siloso tranšėjos, esančių (duomenys neskelbtini), valdymą.

13. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Turto bankas“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų pareiškimo pagrįstumu, valstybės įmonė „Turto bankas“ neprieštaraus pareiškimo patenkinimui.

14. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad įrodžius aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, neprieštaraus prašymo tenkinimui.

15. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad bylos išsprendimas neturės įtakos jos materialiosioms teisėms ir pareigoms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškimą ir pareiškimą su savarankiškai reikalavimais tenkino iš dalies: nustatė faktą, kad R. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į statinius – 39,262 proc., t. y. 393/1000 dalį karvidės su priestatais, 47,096 proc., t. y. 471/1000 dalį mėšlidės, 47,096 proc., t. y. 471/1000 dalį siloso tranšėjos, esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatė faktą, kad J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į statinius – 7,196 proc., t. y. 72/1000 dalį karvidės, su priestatais, 7,21 proc., t. y. 72/1000 dalį mėšlidės, 7,21 proc., t. y. 72/1000 dalį siloso tranšėjos, esančius (duomenys neskelbtini). Nustatė faktą, kad J. K. pagal įgyjamąją senatį papildomai įgijo nuosavybės teises į statinius – 0,108 proc., t. y. 1/1000 dalį karvidės su priestatais, 0,105 proc., t. y. 1/1000 dalį, mėšlidės, 0,105 proc., t. y. 1/1000 dalį, siloso tranšėjos, esančius (duomenys neskelbtini). Likusią reikalavimų dalį atmetė, priteisė iš suinteresuoto asmens J. K. 809,30 Eur bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo R. J. naudai, priteisė iš pareiškėjų R. J. ir J. J., suinteresuoto asmens J. K. po 33,16 Eur iš kiekvieno, procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei. Grąžino suinteresuotam asmeniui J. K. 227, 91 Eur iš teismo depozitinės sąskaitos permoką už ekspertizę.

Šalies argumentai

17. Teismas nustatė, kad 2018 m. suinteresuotas asmuo J. K. kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto į dalį ginčo pastatų nustatymo (civilinė byla Nr. 2YT-45-1001/2020). Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu nustatytas faktas, kad J. K. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į statinius, esančius (duomenys neskelbtini): 52,1 proc., t. y. 502,28 kv.m. (521/1000 dalį) karvidės su priestatais, 43,74 proc., t. y. 251,37 kv.m. (437/1000 dalį) mėšlidės, 43,74 proc., t. y. 283,46 kv.m. (437/1000 dalį) siloso tranšėjos. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, J. K. nuosavybės teisė į atitinkamas pastatų dalis registruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. Daiktinės teisės į kitas statinių dalis nėra įregistruotos viešame registre nei pareiškėjos, nei jokių kitų asmenų vardu.

Žemesnės instancijos teismas

18. Sprendė, kad įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu pripažintas ginčo statinių statybos teisėtumo faktas bei tai, kad daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. Todėl šių aplinkybių iš naujo nenustatinėjo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas).

19. Nustatė, kad nors sutartys sudarytos dėl pajų pirkimo, realiai buvo perkamos karvidė, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalys. Pateiktose rašytinėse pirkimo-pardavimo sutartyse su J. M., E. N., S. M., T. M., P. G., S. O. M., L. Ž., S. M. nurodyta pareiškėjui parduodamų pajų suma sutampa su bendrovės turto perdavimo – priėmimo aktuose nurodyta jų turima pajų suma. Iš E. P., E. A., K. T. įsigytos didesnės vertės pajų sumos, iš V. M. (jos teisių perėmėjo), P. M. – mažesnės vertės pajų sumos nei, kad nurodyta perdavimo – priėmimo aktuose. Tačiau šiuos neatitikimus paaiškina likvidavimo komisijos narės P. M. paaiškinimai, kad pajai buvo supirkinėjami, žmonės keitėsi pajais, kokia dalis kam priklauso buvo tikslinama. Pati P. M. nurodė pardavusi turėtus fermos, daržinės, traktoriaus pajus pareiškėjui.

20. Konstatavo, kad nors rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis su E. A. sudaryta 2000 m. rugpjūčio 18 d., t. y. iki 2000 m. rugpjūčio 24 d. perdavimo – priėmimo aktų surašymo, tačiau dar 2000 m. sausio 4 d. visuotiniame bendrovės narių susirinkime buvo nutarta bendrovę likviduoti, sudaryta komisija paskaičiuoti pajų dydį ir juo vadovautis atidalinant. Dar iki perdavimo – priėmimo aktų surašymo buvo skaičiuojamas pajininkams priklausantis pajų dydis ir E. A. savo turimus pajus galėjo parduoti pareiškėjui.

21. Nurodė, kad suinteresuoto asmens J. K. pateikti 2017 m. spalio 10 d. pakvitavimai, pasirašyti T. M. įpėdinių - dukterų L. B. ir V. K., šiuo atveju negali būti vertinami kaip patvirtinantys suinteresuoto asmens J. K. nurodomas aplinkybes – T. M. pajų pardavimą žodinės sutarties pagrindu 2005 m., kadangi T. M. teisių perėmėjoms 2005 m. žodinės sutarties su o J. K. sudarymo aplinkybės nebuvo žinomos, V. K. teismo posėdžio metu akcentavo aplinkybę, kad apie pajų perleidimą kitiems jai nebuvo žinoma, mama jai būtų pasakiusi. Teismas pastebėjo, kad tiek į T. M., tiek į E. P., E. A., S. M. teisių perėmėjus, E. N. 2017, 2018 metais, t. y. jau tarp pareiškėjų ir J. K. kilus ginčui dėl pastatų dalių valdymo, dėl pajų kreipėsi J. K., minėti asmenys pasirašė jos paruoštus tekstus, tačiau 2005 m. su J. K. sudarytų 2005 m. žodinių pajų sutarčių sudarymo aplinkybės nei vienam iš teismo posėdyje išklausytų asmenų žinomos nebuvo.

22. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, teismas pripažino esant labiau tikėtina, kad būtent pareiškėjas 2000, 2001 m. teisėtai ir sąžiningai įgijo E. A., E. N., T. M. pajus pateiktų rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, CPK 12, 178, 185 straipsniai).

23. Teismas rėmėsi 2021 m. birželio 7 d. ekspertizės akte pateikta išvada, kad 2001 m. vasario 12 d. pateiktoje pirkimo-pardavimo sutartyje su S. M., tikriausiai, pasirašė ne S. M., o kitas asmuo, pamėgdžiodamas jo parašą. S. M. teisių perėmėja, jo sutuoktinė V. M., teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2001 m. vasario 12 d. sutarties tekstas ir prierašai ne jos vyro rašyti, raštas yra panašus į jos raštą, bet ji tų dokumentų neprisimena. Tačiau V. M. palaikė pareiškėjo reikalavimus, nepatvirtino J. K. nurodomų aplinkybių apie 2005 m. žodinės pajų prikimo-pardavimo sudarymą, teigė 2017 m. rugpjūčio 8 d. pakvitavimą pasirašiusi suklaidinta J. K. nurodomų aplinkybių. Įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo J. K. patikimais ir leistinais įrodymai nepagrindė pajų iš S. M. teisėto ir sąžiningo įsigijimo (CPK 177, 183-185 straipsniai), o tai sudarė pagrindą tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens J. K. reikalavimus šioje dalyje atmesti (CK 4.68 straipsnis).

24. Pareiškėjas R. J., atsižvelgiant į Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendime konstatuotas aplinkybes dėl priestato pajų dalies perleidimo J. K. paskaičiavimo, nustatytą J. K. valdomą plotą, paskaičiavo šiuo metu valdantis 40,594 proc. karvidės, 48,938 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos. Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjai, nei suinteresuotas asmuo J. K. neįrodė teisėtai įgiję S. M. pajų ir jam perduoto turto dalį, jam priklausančia dalimi pareiškėjo nurodomą valdomą turto dalį teismas sumažino (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Konstatavo, kad R. J. teisėtai ir sąžiningai įgijęs šiuo metu valdo 39,262 proc. (40,594 proc. – 1,332 proc.) karvidės, tai sudaro 393/1000 dalį, ir 47,096 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos (tokios turto dalies įgijimą pagrindžia jo pateikti dokumentai), tai sudaro 471/1000 dalį, o pareiškėja J. J. teisėtai ir sąžiningai įgijusi valdo 7,196 proc. karvidės, tai sudaro 72/1000 dalį, ir 7,21 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos, tai sudaro 72/1000 dalį. Sprendė, kad nuo 2001 metų pareiškėjai turtą prižiūrėjo, juo naudojosi kaip savu. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo J. K. ginčo pastatais naudojosi nuo 2004-2005 m. (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl jai visos pareiškėjo turto naudojimo aplinkybės nėra žinomos. Nors J. K. ginčijo pareiškėjų naudojimąsi ginčo statiniais ir jų priežiūrą, teikdama paaiškinimus pripažino, kad ir jiems priklauso ginčo pastatų dalis.

25. Teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai, pareiškėjų, liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjai daugiau kaip dešimt metų iki tarp jų ir J. K. kilusio ginčo nepertraukiamai, atvirai, nesislapstydami valdė jiems priklausančias ginčo turto dalis ir šiuo turtu disponavo. 2019 m. pradžioje J. K. pasikreipus į teismą dėl turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, pareiškėjai aktyviai gynė savo teises į turtą nagrinėjant bylą, pateikė rašytines pajų įsigijimo sutartis, t. y. valdymo neatsisakė, iki šiol yra įsitikinę, kad niekas kitas daugiau teisių už juos į jų valdomą turto dalį neturi. Taigi pareiškėjų ginčo turto valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

26. Sprendė, kad J. K., jos atstovės, liudytoju apklausto S. T. paaiškinimai, pateiktos fotonuotraukos, nesudaro pagrindo kitokiam situacijos vertinimui. Pažymėjo, kad skirtingų valdytojų naudojimosi daiktu intensyvumas, jų supratimas apie daikto priežiūrą, investicijos į daiktą gali būti skirtingi, tačiau asmenys, laikantys save daikto savininkais, daiktą valdo, naudoja ir juos disponuoja savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ar kitų asmenų teisių ir interesų.

27. Darė išvadą, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos pripažinti, kad pareiškėjas R. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į 39,262 proc. karvidės, 47,096 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos, o pareiškėja J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į 7,196 proc. karvidės, 7,21 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos.

28. Suinteresuotas asmuo J. K. prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į papildomą ginčo turto dalį 2005 m. žodinės pajų pardavimo sutarties su D. L. ir jos 2021 m. vasario 5 d. pakvitavimo pagrindu. Suinteresuotas asmuo D. L. prieštaravimų dėl J. K. reikalavimo nereiškė, pareiškėjai neprieštaravo J. K. reikalavimui šioje dalyje, todėl suinteresuoto asmens reikalavimą šioje dalyje tenkino – pripažino, kad suinteresuotas asmuo J. K. pagal įgyjamąją senatį papildomai įgijo nuosavybės teises į 1/1000 dalį karvidės, 1/1000 dalį mėšlidės ir 1/1000 dalį siloso tranšėjos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

29. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais J. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-480-1103/2021 dalyje, kuria atmestas suinteresuoto asmens J. K. pareiškimas su savarankiškais reikalavimais ir tenkintas pareiškėjų R. J. ir J. J. pareiškimas, ir priimti naują sprendimą – suinteresuoto asmens J. K. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais tenkinti visiškai, nustatant J. K. papildomas nuosavybės teises į nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), šias dalis: 7,44 proc., t.y. 74/1000 dalį karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr.9448 plane pažymėta 1Ž1p) su priestatais (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr.9448 plane pažymėtais 1ž1p, 2ž1p); 7,42 proc., t. y. 74/1000 dalį mėšlidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr.9448 plane pažymėta m); 7,42 proc., t. y. 74/1000 dalį siloso tranšėjos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos Nr.9448 plane pažymėta h) pagal įgyjamąją senatį faktą; o pareiškėjų R. J. ir J. J. pareiškimą atmesti; priteisti apeliantei J. K. iš pareiškėjų R. J. ir J. J. visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

29.1. Dėl E. A. Karvidės, Mėšlidės ir Siloso tranšėjos dalies apeliantė teigia, kad teismas rėmėsi pareiškėjų procesiniais dokumentais, dėl to sprendimą surašė su akivaizdžiomis fakto klaidomis. Sprendime teismas nurodė, kad E. A. jai priklausančias teises į pastatus perleido pareiškėjui R. J. 2000 m. rugpjūčio 18 d. sutartimi, t. y. taip, kaip buvo nurodyta pareiškėjų procesiniuose dokumentuose. Tuo tarpu pačioje sutartyje aiškiai fiksuota, kad sutartis buvo sudaryta 2000 m. liepos 18 d. Teismas ignoravo ir nepasisakė dėl apeliantės nurodytų aplinkybių, kad R. J. pateikta 2000 m. liepos 18 d. sutartis, neva sudaryta su E. A., yra niekinė ir negaliojanti bei nepatvirtina pajų dėl dalies karvidės, mėšlidė ir siloso tranšėjos perleidimo pareiškėjui, suabsoliutino pareiškėjo ir pareiškėjo pusėje dalyvaujančios liudytojos P. M. paaiškinimus, nepagrįstus įrodymais, ir laikė juos pakankamais spręsti, kad pareiškėjo 2000 m. liepos 18 d. sudaryta sutartis su E. A. yra galiojanti ir patvirtina karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos atitinkamos procentinės dalies perleidimą pareiškėjui.

29.2. Mano, kad vertinant pareiškėjo R. J. pateiktos 2000 m. liepos 18 d. sutarties turinį, matyti, kad nėra detalizuotas sutarties dalykas, t. y. nėra aišku, kokie būtent pajai yra parduodami šia sutartimi („pardaviau pajų 9371,28 Lt“). Dėl šių esminių aplinkybių pirmos instancijos teismas išvis nepasisakė. E. A. priklausiusi pajų suma nesutampa su pareiškėjo R. J. pateiktoje 2000 m. liepos 18 d. sutartyje nurodyta R. J. parduodama pajų suma. Kas konkrečiai buvo jam perduota tokiai pajų sumai R. J. nenurodė, o apklausiamas posėdyje pripažino, kad ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo daug turto į kurį teisės buvo išdalintos bendrovės pajininkams. Taigi, pats pareiškėjas byloje pripažino, kad E. A. galėjo įgyti pajaus ir į kitą turtą.

29.3. Teigia, kad teismas ignoravo apeliantės nurodytas aplinkybes dėl liudytojos P. M. galimo suinteresuotumo duoti išimtinai pareiškėjui R. J. naudingus parodymus. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, liudytoja P. M. pati yra pardavusi savo pajus pareiškėjui R. J., pareiškėjo iniciatyva dalyvavo 2017 m. Karvidės padalijimo metu ir „padėjo skaičiuoti“ neva pareiškėjui priklausančias Karvidės dalis, civilinėje byloje Nr.2YT-45-1001/2020 aktyviai dalyvavo pareiškėjo R. J. pusėje.

29.4. Pasak apeliantės, esminės reikšmės turi pirmosios instancijos teismo nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjo R. J. pateikta sutartis yra sudaryta 2000 m. liepos 18 d., t. y. sudaryta iki 2000 m. rugpjūčio 24 d. Perdavimo-priėmimo akto Nr.31 ir Nr.30 sudarymo. Tad apeliantei kyla logiškas klausimas, kaip objektyviai E. A. galėjo R. J. 2000 m. liepos 18 d. perduoti pajus į ginčo turtą, jeigu E. A. juos įgijo tik po daugiau nei mėnesio 2000 m. rugpjūčio 24 d. Akivaizdu, kad negali perleisti, to, ko neturi. Teismas šios esminės aplinkybės net nevertino ir dėl to sprendime nepasisakė.

29.5. Teigia, kad 2000 m. rugpjūčio 24 d. Perdavimo-priėmimo akte Nr.31 ir Nr.30 pajų savininkė yra nurodyta E. A.. Akivaizdu, jei R. J. pateikta 2000 m. liepos 18 d. sutartimi pareiškėjui būtų buvę perleisti E. A. priklausę ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pajai dėl ginčo Karvidės ir kitų objektų, 2000 m. rugpjūčio 24 d. Perdavimo-priėmimo akte Nr.31 ir Nr.30 pajų savininku būtų nurodyta ne E. A., o pareiškėjas R. J.. Tai reiškia, kad R. J. pateikta sutartimi E. A. perleido ne pajus dėl Karvidės, Mėšlidės ir Siloso tranšėjos dalies, o galimai kitus pajus.

29.6. Mano, kad pirmos instancijos teismas iš esmės apeliantei taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, kai tuo tarpu pagal CPK 178 straipsnį būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, kad konkrečiu sandoriu jam buvo perleisti pajai į konkretų ginčo turtą.

29.7. Dėl E. N. Karvidės, Mėšlidės ir Siloso tranšėjos dalies apeliantė teigia, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl šių rašytinių įrodymų – paties E. N. 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo (2021 m. vasario 15 d. atsiliepimo į pareiškimą priedas Nr.1), kuriuo E. N. raštu patvirtino, kad ginčo pajus perleido apeliantei dar 2005 m., ir 2018 m. lapkričio 20 d. pareiškimo civilinėje byloje Nr.2YT-45-1001/2020 (2021 m. vasario 15 d. atsiliepimo į pareiškimą priedas Nr.2), kuriuo po metų po pakvitavimo pasirašymo E. N. patvirtino pakvitavime nurodytas faktines aplinkybes ir prašė teismo tenkinti apeliantės prašymą pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo turto dalį iš E. N. įgytų pajų pagrindu.

29.8. Mano, kad net ne specialistui akivaizdu, jog 2000 m. rugpjūčio 24 d. Perdavimo-priėmimo aktuose Nr.31 ir Nr.30, bei 2001 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje esantys E. N. parašai skirtingi, t. y. galimai pasirašyti ne to paties asmens. Teismas apsiribojo deklaratyviu nurodymu, kad E. N. parašo tikrumas 2001 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo ginčytas.

29.9. Be to, mano, kad pirmos instancijos teismas ignoravo ir visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, patvirtinančių 2001 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties su E. N. klastojimo požymius. Priešingai, net šių klastojimo požymių turinčią sutartį laikė „patikimesniu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo teisėtą pajų įsigijimą iš E. N.“. Prierašai po 2001 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi su E. N. buvo padaryti po sandorio sudarymo ir yra niekiniai, be to, vertinant išreikštą raštu E. N. valią visus pajus perduoti J. K., akivaizdžiai padaryti be jo žinios ir valios. Faktą, jog aptariami prierašai buvo padaryti paties R. J. savarankiškai po sandorio sudarymo, patvirtino teismo posėdyje ir pats pareiškėjas R. J., tuo tarpu teismas šią esminę aplinkybę pamiršo paminėti Sprendime, jos nevertino ir dėl jos niekaip nepasisakė.

29.10. Dėl T. M. karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalies nurodo, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. birželio 7 d. ekspertizės akte pateiktos išvados, kad nėra galimybės nustatyti ar T. M. vardu pasirašė kitas asmuo, ar pati T. M., dėl mažo grafinio informatyvumo, pateiktų parašų pavyzdžių skirtingų atlikimo sąlygų, nustatyti parašų požymių sutapimai (konstrukcijos, transkripcijos, elementų nuolinkio, įbėgio) ir skirtumai (tempo, rišlumo). Tai reiškia, kad egzistuoja pagrįstų abejonių dėl T. M. parašo tikrumo 2001 m. vasario 12 d. sutartyje su R. J., todėl Pirmos instancijos teismas šią sutartį turėjo vertinti itin kritiškai ir atsižvelgti, ar nėra esminių prieštaravimų kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, pareiškėjo R. J. paaiškinimai ir liudytojos D. M. parodymai kardinaliai vienas kitam prieštarauja (vienas nurodė, kad sandoris buvo sudarytas per 3 kartus, kitas, kad vienu kartu) ir tai akivaizdžiai paneigia D. M. liudijimo patikimumą ir jo įrodomąją galią. Tuo tarpu iš teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino ne aptariamų paaiškinimų ir liudijimo turinį, kitų asmenų paaiškinimus byloje, ekspertizės išvadas, bet vien tik faktą, kad D. M. liudijo pareiškėjo naudai.

29.11. Apeliantė teigia, kad teismas ignoravo apeliantės nurodytas aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo R. J. 2001 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, neva sudarytos su T. M., klastojimo požymius. T. M. buvo perduota 55 Lt vertės mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, t. y. T. M. priklausė pajai 55 Lt sumai. Akcentuoja, kad 2001 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi viso buvo perleisti pajai 2 379 Lt sumai, tuo tarpu sudėjus visus sutartyje nurodytus objektus, gaunasi 55 Lt vertės pajais daugiau. Atsižvelgus į šią aplinkybę, bei tai, kad aptariamoje sutartyje aktas Nr. 30 yra įrašytas paskutinis ir nėra įvardijimas perduodamas statinys (visi kiti objektai yra įvardijami), tikėtina, kad sutartyje vėliau buvo prirašyta, kad pagal aktą Nr.30 yra perduodami 55 Lt vertės mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis. Taigi, sutartyje įrašas „aktas Nr.30 – 55“ yra akivaizdžiai niekinis, prirašytas papildomai, ne sandorio sudarymo metu.

29.12. Dėl S. M. Karvidės, Mėšlidės ir Siloso tranšėjos dalies apeliantė teigia, kad V. M. nei 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo, nei 2018 m. spalio 25 d. pareiškimo civilinėje byloje Nr.2YT-45-1001/2020 neginčijo, kaip ir neginčijo apeliantės S. M. priklausiusios procentinės karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalies valdymo nuo 2005 m. Todėl visiškai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu teismas byloje sprendė, kad įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyto (byloje net neginčyto) sandorio pagrindu apeliantei nebuvo perduoti ginčo pajai ir sprendė, kad jie ir toliau priklauso V. M.. Vien šis pažeidimas rodo, kad teismas sprendimą priėmė pažeisdamas procesinės teisės normas, lėmusias neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

29.13. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog 2001 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje esantis S. M. parašo tikrumas buvo paneigtas, t. y. pareiškėjo pateikta 2001 m. vasario 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, V. M. įstatymų nustatyta tvarka neginčijant nei 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo, nei 2018 m. spalio 25 d. pareiškimo civilinėje byloje Nr.2YT-45-1001/2020, nei apeliantės S. M. priklausiusios procentinės karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalies valdymo nuo 2005 m. fakto, mano, kad teismas turėjo ne atmesti apeliantės pareiškimą šioje dalyje, o patvirtinti, kad būtent apeliantė J. K. įgijo S. M. priklausiusius ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pajus, už kuriuos buvo perduota 1,332 proc. karvidės, 1,316 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos, bei valdymo teisę į S. M. priklausiusią turto dalį.

29.14. Papildomai nurodo, kad pareiškėjai teisėtai nevaldė ginčo objekto dalies CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą, t. y. 10 metų. Nuo 2005 m. karvidę, mėšlidę ir siloso tranšėją (apeliantės nurodytoje dalyje) valdė apeliantė, o kad bent dalį šių objektų būtų valdę pareiškėjai apeliantė nepastebėjo. Nors pareiškėjas teigė, kad „fermoj šieną laikydavau...šiaudus, šieną“ (garso įrašas 00:12:22), tačiau jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos teiginius į bylą nebuvo pateikta, priešingai, byloje pareiškėjas patvirtino, kad elektros ir vandens ginčo turto dalyje nėra, kad jis į tą dalį net ilgą laiką nepatenka.

29.15. Apeliantės teiktos karvidės nuotraukos, darytos 2006 m. liepos 25 d., kai buvo atliki karvidės kadastriniai matavimai (antra nuotrauka), ir 2020 m. gruodžio 19 d., iš kurių matyti neremontuoti/nekeisti, seni, išdaužytais stiklais, užkalti lentomis karvidės langai, senas, neremontuotas stogas, nekeisti, neremontuoti mediniai įėjimo vartai/durys į pareiškėjų neva valdomą karvidės dalį, užžėlęs samanomis, žolėmis, apaugęs krūmais buvęs betoninis pravažiavimas iki vartų, paneigia pareiškėjų nurodytas aplinkybes apie jų valdomos ginčo pastatų dalies remontą ar kad pareiškėjų neva valdoma karvidės dalis realiai buvo naudojama.

29.16. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl J. J. ūkininko ūkio 2005 m. lapkričio 8 d. sudarytos Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties Nr.243432-30335/2/3896, kurios pagrindu yra tiekiama elektros energija į karvidę, taip pat buvo paneigta apeliantės pateiktomis elektros skaitiklio nuotraukomis, darytomis 2020 m. gruodžio 19 d., iš kurių matyti, kad pareiškėjų elektros skaitiklio rodmenys yra 0,00 kW. Be to, pareiškėjai į bylą nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, net ir subjektyvių, kaip faktiškai ir nepertraukiamai 10 metų valdo kitų statinių, t. y. Mėšlidės ir Siloso tranšėjos dalį. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalies realų faktinį, nepertraukiamą valdymą ne mažiau kaip 10 metų.

29.17. Mano, kad į bylą pareiškėjo pateikti sandoriai, kuriais pareiškėjas R. J. grindžia atitinkamos procentinės karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalies valdymą, paneigia pareiškėją buvus sąžiningu įgijėju. Vien jau ekspertizės išvados dėl sandorių klastojimo, vienašališki prierašai prie sutarčių tekstų neginčijamai patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą.

Atsiliepimas

30. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš apeliantės J. K. pareiškėjų R. J. ir J. J. bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Šalies argumentai

30.1. Pareiškėjai teigia, kad dar 2000 m. sausio 4 d. visuotiniame bendrovės narių susirinkime buvo nutarta bendrovę likviduoti, sudaryta komisija paskaičiuoti pajų dydį ir juo vadovautis atidalinant. Taigi, dar iki perdavimo – priėmimo aktų surašymo buvo skaičiuojamas pajininkams priklausantis pajų dydis ir E. A. visus jai paskirtus pajus ir pardavė pareiškėjui R. J.. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu teismo nustatytos aplinkybės. A. N. nepatvirtino suinteresuoto asmens J. K. nurodomo 2005 m. žodinės sutarties su E. N. sudarymo fakto, priešingai, jį paneigė, patvirtindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Aplinkybę, kad 2001 m. vasario 12 d. pajų pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė T. M. patvirtino teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. M., kurios parašas taip pat yra pajų pirkimo-pardavimo sutartyje.

30.2. Pareiškėjų manymu, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino esant labiau tikėta, kad būtent pareiškėjas R. J., o ne J. K. rašytinių pajų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindų teisėtai ir sąžiningai įgijo E. A., E. N., T. M. pajus. Pareiškėjai pateikė teismui įrodymus, kad nuo 2001 m. turtą prižiūrėjo, juo naudojosi kaip savu. Suinteresuotam asmeniui J. K. visos Pareiškėjų turto naudojimo aplinkybės negali būti žinomos, nes ji karvide ir kitais statiniais pradėjo naudotis tik nuo 2005 m. Aplinkybes, kad pareiškėjas dalį karvidės laikė savo turto patvirtina ir 2005 m. rugsėjo 16 d. rašytinis pajų pirkimo - pardavimo aktas, kuriuo pareiškėjas R. J. pardavė J. K. 57 procentus karvidės priestato.

30.3. Teigia, kad 2005 m. lapkričio 8 d. pareiškėja J. J. sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 243432-30335/2/3896 dėl elektros energijos teikimo į fermą (karvidę), esančią (duomenys neskelbtini). 2017 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjas R. J. ir J. K., dalyvaujant liudytojams, pasirašė susitarimą dėl sienos statymo tarp besiribojančių jų naudojamų dalių. Šie rašytiniai įrodymai, pareiškėjų, liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjai daugiau kaip dešimt metų iki tarp jų ir J. K. kilusio ginčo nepertraukiamai, atvirai, nesislapstydami valdė jiems priklausančias ginčo turto dalis ir šiuo turtu disponavo.

Atsiliepimas

31. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Pasvalio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo apeliacinį skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra, įvertinus suinteresuoto asmens J. K. pateiktus, ir kuriuos pateiks, įrodymus.

32. Suinteresuotas asmuo Pasvalio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo, atsižvelgus į tai, kad nekilnojamojo turto objektas nėra Pasvalio rajono savivaldybės nuosavybė, nėra apskaitytas administracijos apskaitoje, nebuvo įtrauktas į balansą, administracija jų neeksploatavo, todėl neturima teisinių interesų šio nekilnojamojo turto objekto atžvilgiu, bei į tai, kad administracija neturi įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybes apie pareiškėjų ar apeliantės sąžiningą, nepertraukiamą, atvirą ir teisėtą atitinkamų dalių karvidės, mėšlidės, siloso tranšėjos, esančių (duomenys neskelbtini), valdymą, teismo priimti sprendimą savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl suinteresuoto asmens pateiktų papildomų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme

34. Panevėžio apygardos teisme 2022 m. vasario 21 d. gauti suinteresuoto asmens V. K. paaiškinimai. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 15 d. informavo kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie jų teisę per dvidešimt dienų pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, o 2022 m. sausio 6 d. civilinė byla perduota apeliacinės instancijos teismui.

35. CPK 306-318 straipsniuose nustatyta aiški apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pateikimo tvarka, terminai, apibrėžtas šių procesinių dokumentų turinys, jų reikšmė. Kadangi suinteresuoto asmens paaiškinimai yra pateikti jau po to, kai apeliacinis skundas ir atsiliepimai į jį buvo priimti ir su bylos medžiaga perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylos šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys neturėjo galimybės pasisakyti dėl šių paaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas pateiktais suinteresuoto asmens V. K. paaiškinimais, priimdamas procesinį sprendimą, nesiremia.

Dėl ginčo esmės

36. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ginčo statiniai, t. y. karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais, mėšlidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir siloso tranšėja, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“. Likviduojant ŽŪB ,,(duomenys neskelbtini)“, bendrovės likvidacinė komisija nutarė privatizuoti karvidę, mėšlidę ir siloso tranšėją už pajus. 2000 m. rugpjūčio 24 d. ŽŪB ,,(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos perdavimo - priėmimo aktais Nr. 30 ir Nr. 31 šie pastatai perduoti už pajus bendrovės pajininkams, tačiau pajininkai daiktinių teisių į šiuos pastatus neįregistravo.

37. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti faktą, kad R. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 40,594 proc., t. y. 406/1000 dalį, karvidės su priestatais; 48,938 proc., t. y. 489/1000 dalį, mėšlidės ir 48,938 proc., t. y. 489/1000 dalį, siloso tranšėjos, o J. J. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 7,196 proc., t. y. 72/1000 dalį, karvidės su priestatais; 7,21 proc., t. y. 72/1000 dalį, mėšlidės ir 7,21 proc., t. y. 72/1000 dalį, siloso tranšėjos, esančių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai aiškino, kad R. J. 2000–2001 metų rašytinėmis pirkimo-pardavimo sutartimis, pasirašytomis su pajų gavėjais, įgijo teisę valdyti karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos atitinkamas dalis, nurodytas pareiškime, o pareiškėjai J. J. (tuo metu J. G.) (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės Perdavimo priėmimo aktu perduota 7,196 proc. karvidės, 7,21 proc. mėšlidės ir siloso tranšėjos.

38. Suinteresuotas asmuo šioje byloje J. K. pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į papildomą nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), dalį: 7,548 proc., t. y. 75/1000 dalį karvidės su priestatais; 7,521 proc., t. y. 75/1000 dalį mėšlidės; 7,521 proc., t. y. 75/1000 dalį siloso tranšėjos. Paaiškino, kad minėtos turto dalys įgytos 2005 m. žodinės sutarties su E. A. ir mirusios E. A. testamentinės įpėdinės - jos dukters D. A. pakvitavimo; 2005 m. žodinės sutarties su E. N. ir jo 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimu; 2005 m. žodinės sutarties su E. P. ir mirusios E. P. testamentinio įpėdinio jos sūnaus J. S. 2018 m. kovo 31 d. pakvitavimo; 2005 m. žodinės sutarties su S. M. ir mirusio S. M. įstatyminės įpėdinės - jo žmonos V. M. 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo; 2005 m. žodinės sutarties su T. M. ir mirusios T. M. testamentinių įpėdinių - jos dukterų L. B. ir V. K. 2017 m. spalio 10 d. pakvitavimu; 2005 m. žodinės sutarties su D. L. ir jos 2021 m. vasario 5 d. pakvitavimo pagrindu.

39. Teigė, kad nuo sandorių su E. A., E. N., E. P., S. M., T. M., D. L. sudarymo momento būtent ji faktiškai valdė kaip savo E. A., E. N., E. P., S. M., T. M., D. L. perduotas procentines karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, dėl to niekas jai jokių pretenzijų nereiškė.

40. Nagrinėjamam ginčui aktualu tai, kad dar 2018 m. suinteresuotas asmuo J. K. kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto į dalį ginčo pastatų nustatymo (civilinė byla Nr. 2YT-45-1001/2020). Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu nustatytas faktas, kad J. K. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į statinius, esančius (duomenys neskelbtini): 52,1 proc., t. y. 502,28 kv.m. (521/1000 dalį) karvidės su priestatais, 43,74 proc., t. y. 251,37 kv.m. (437/1000 dalį) mėšlidės, 43,74 proc., t. y. 283,46 kv.m. (437/1000 dalį) siloso tranšėjos. Sprendimui įsiteisėjus, J. K. nuosavybės teisė į atitinkamas pastatų dalis registruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. Daiktinės teisės į kitas statinių dalis, dėl kurių iš esmės vyksta šis ginčas, nėra įregistruotos viešame registre nei pareiškėjos, nei jokių kitų asmenų vardu.

41. Taigi šiuo atveju byloje kyla ginčas dėl to, kas daugiau nei dešimt metų nepertraukiamai kaip savas valdė likusias ginčo turto dalis, ar pareiškėjai, gavę dalį ginčo turto kaip buvusios žemės ūkio bendrovės pajininkai bei pareiškėjui sudarius susitarimus su kitais bendrovės pajininkais, ar suinteresuotas asmuo, sudariusi žodines turto pirkimo sutartis, o vėliau, gavusi apie tai pakvitavimus iš buvusių pajininkų ar jų teisių perėmėjų.

42. Pirmosios instancijos teismas pripažino esant labiau tikėtina, kad būtent pareiškėjas 2000, 2001 m. teisėtai ir sąžiningai įgijo E. A., E. N., T. M. pajus pateiktų rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, CPK 12, 178, 185 straipsniai). Sprendė, kad nei pareiškėjai, nei suinteresuotas asmuo J. K. neįrodė teisėtai įgiję S. M. pajų ir jam perduoto turto dalies.

43. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo iš esmės teigia, kad teismas, vertindamas tiek pareiškėjų teiktus rašytinius įrodymus, tiek jų ir kitų suinteresuotų asmenų bei liudytojų parodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi negaliojančiomis tarp pareiškėjo ir buvusių pajininkų sudarytomis pajų perleidimo sutartimis, šias sutartis vertino neteisingai, neįžvelgdamas jų trūkumų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria suinteresuoto asmens dalis reikalavimų atmesta, o pareiškėjų – patenkinta.

44. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą (CK 4.22, 4.68 straipsniai); 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai); 4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis); 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai).

45. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs jog pagal įstatyme įtvirtintą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises. Įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013).

46. Sprendžiant ar visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, turi reikšmės ir tai, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), arba kai daiktą sandoriu perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas ir kt.

47. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės pirmosios instancijos teisme nurodytus argumentus dėl pareiškėjo su buvusiais žemės ūkio bendrovės pajininkais sudarytų susitarimų negaliojimo, dėl jų klastojimo, dėl susitarimų ydingumo ir nepatvirtinimo apie ginčo karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos perleidimą pareiškėjui, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

48. Pagal kasacinio teismo praktiką, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis, t. y. teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, tačiau įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 76 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

49. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas, priimdamas sprendimą visapusiškai ištyrė visų bylos šalių pateiktus rašytinius įrodymus, vertindamas įrodymų visetą rėmėsi ekspertų išvadomis, apklausė visus reikšmingus liudytojus, o išvadas padarė remdamasis civiliniame procese įtvirtinta tikėtinumo taisykle.

50. Visų pirma, apeliantė teigia, kad teismas ignoravo apeliantės nurodytas aplinkybes dėl liudytojos P. M. galimo suinteresuotumo duoti išimtinai pareiškėjui R. J. naudingus parodymus, tačiau kuo pasireiškė šios liudytojos suinteresuotumas, t. y. kodėl liudytoja, kuri buvo bendrovės pajininkė ir likvidacinės komisijos narė, iš esmės galinti nurodyti faktines bendrovės likvidavimo aplinkybes, turėtų būti suinteresuota duoti pareiškėjui naudingus, bet neteisingus, parodymus, apeliantė nenurodo ir apeliaciniame skunde. Todėl apeliantės argumentai dėl liudytojos suinteresuotumo laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

51. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde argumentuojama, jog pareiškėjo su pajininkais sudarytos pajų perleidimo sutartys yra niekinės ir negaliojančios, tačiau šiuo konkrečiu atveju byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ar dėl nuosavybės teisės pripažinimo sandorių pagrindu. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, šioje byloje, kaip jau minėta, svarbu nustatyti ar asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, ar asmuo daiktą valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai).

52. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad pareiškėjo su E. A. sutartis yra negaliojanti, nes pasirašyta 2000 m. liepos 18 d., kai pajai E. A. buvo perleisti tik 2000 m. rugpjūčio 24 d. Tačiau teismas šiuos apeliantės argumentus skundžiamame sprendime atmetė remdamasis tuo, kad dar 2000 m. sausio 4 d. visuotiniame bendrovės narių susirinkime buvo nutarta bendrovę likviduoti, sudaryta komisija paskaičiuoti pajų dydį ir juo vadovautis atidalinant. Taigi sprendė, kad dar iki perdavimo – priėmimo aktų surašymo buvo skaičiuojamas pajininkams priklausantis pajų dydis. Kodėl E. A. iki perdavimo – priėmimo aktų surašymo negalėjo ar neturėjo teisės perleisti savo pajų, tiek pareiškėjui, tiek kitam bet kuriam asmeniui, apeliantė neįrodinėjo. Svarbu tai, kad būtent pajų perleidimo sandoriai buvo sudaromi tarp pareiškėjo ir tuo metu buvusių kitų bendrovės pajininkų, nepaisant to, kad tikrasis pareiškėjo siekis buvo įgijus pajus įgyti teisę valdyti ginčo statinius (įrenginius). Apeliantės manymu, pareiškėjo su E. A. sudarytoje sutartyje nėra nurodytas sutarties dalykas, t. y. nėra aišku kokius pajus E. A. perleido pareiškėjui, nes nesutampa sutartyje ir perdavimo – priėmimo aktuose nurodomas pajų dydis, t. y. nurodyta didesnė pajų suma, apeliantė remiasi pareiškėjo teiginiais, kad E. A. galėjo įgyti pajaus ir į kitą turtą. Tačiau tai, kad E. A. galimai turėjo daugiau pajų (kaip ir pvz. E. P.), o tuo pačiu ir daugiau teisių ir į bendrovės kitą turtą, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad E. A., labiau tikėtina, pareiškėjui perleido savo turėtus žemės ūkio bendrovės pajus.

53. Pasak apeliantės, teismas rėmėsi pareiškėjų procesiniais dokumentais, dėl to sprendimą surašė su akivaizdžiomis fakto klaidomis, nurodydamas, kad E. A. jai priklausančias teises į pastatus perleido pareiškėjui R. J. 2000 m. rugpjūčio 18 d. sutartimi, kai tokia sutartis buvo sudaryta 2000 m. liepos 18 d. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė nutartį dėl klaidų taisymo, kurioje nurodė, kad sprendime buvo padarytas rašymo apsirikimas. Tai, kad teismas, remdamasis pareiškėjų procesiniais dokumentais, suklydo nurodydamas vieno iš sandorių datą, o vėliau šį suklydimą ištaisė, niekaip neįrodo skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo.

54. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimu pripažinti, kad pareiškėjas teisėtai valdė pagal E. N. turėtus ir pareiškėjui perleistus pajus ginčo karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl paties E. N. 2017 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo ir 2018 m. lapkričio 20 d. pareiškimo civilinėje byloje Nr.2YT-45-1001/2020. Apeliantė teigia, kad teismas apsiribojo deklaratyviu nurodymu, kad E. N. parašo tikrumas 2001 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo ginčytas. Visgi svarbu tai, kad teismas rėmėsi ne tik ta aplinkybe, kad byloje nebuvo ginčijamas E. N. parašo tikrumas, bet ir tuo, kad E. N. teisių perėmėja teisme patvirtino, jog pajus E. N. perleido būtent pareiškėjui. Atsižvelgus į tai, teismui nebuvo pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktu jo ir E. N. 2001 m. vasario 20 d. sudarytu susitarimu dėl pajų perleidimo. Apeliantė teigia, kad teismas nevertino pareiškėjo ir E. N. 2001 m. vasario 20 d. sudaryto susitarimo klastojimo požymių, nes sutartyje po jos sudarymo buvo padaryti prierašai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo pateiktoje jo ir E. N. 2001 m. vasario 20 d. sudarytoje sutartyje tam tikri prierašai buvo padaryti jau vykstant šalių ginčui, tą patvirtino ir pats pareiškėjas, tačiau tai, kad sutartyje nurodyta, jog E. N. perduoda pareiškėjui 169 Eur vertės pajus patvirtina, kad E. N. perdavė pareiškėjui visus jam priklausiusius bendrovės karvidės pajus, o E. N. teisių perėmėja, sutuoktinė A. N., teismo posėdžio metu patvirtino, kad vyras daugiau nei prieš dvidešimt metų pardavė pareiškėjui visus pajus, t. y. ir į karvidėje esančius įrenginius.

55. Nors apeliantė teigia, kad pareiškėjo R. J. paaiškinimai ir liudytojos D. M. parodymai dėl T. M. pajų perleidimo kardinaliai vienas kitam prieštarauja (vienas nurodė, kad sandoris buvo sudarytas per 3 kartus, kitas, jog vienu kartu) ir tai akivaizdžiai paneigia D. M. liudijimo patikimumą ir jo įrodomąją galią, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina. Teisėjų kolegija pastebi, kad nuo pajų perleidimo praėjo 20 metų, todėl negalima laikyti, kad ne esminiai paaiškinimų neatitikimai lemai liudijimų nepatikimumą, juo labiau tai neįrodo subjektyvaus D. M. (T. M. krikšto dukros), kartu pasirašiusios 2001 metais pajų perleidimo sutartyje, liudijimo pareiškėjo naudai, byloje nebuvo įrodinėjama, kad D. M. galėtų būti suinteresuota duoti pareiškėjui naudingus paaiškinimus.

56. Apeliantė, kaip ir dėl anksčiau aptartų sutarčių, mano esant 2001 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties klastojimo požymių, teigia, kad teismas ignoravo apeliantės šias nurodytas aplinkybes. Pasak apeliantės, 2001 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi viso buvo perleisti T. M. pajai 2379 Lt sumai, tačiau sudėjus visus sutartyje nurodytus objektus, gaunasi 55 Lt vertės pajais daugiau. Apeliantė teigia, kad aptariamoje sutartyje aktas Nr. 30 yra įrašytas paskutinis ir nėra įvardijimas perduodamas statinys (visi kiti objektai yra įvardijami), mano, kad sutartyje vėliau buvo prirašyta, kad pagal aktą Nr.30 yra perduodamos 55 Lt vertės mėšlidės ir siloso tranšėjos dalys. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje yra aiškiai įvardijami tik pastatai (daržinės, sandėliai, ferma), o kiti statiniai nėra išskirti, todėl žodžiais nenurodyti ir mėšlidė su siloso tranšėja. Todėl nėra įtikima apeliantės pateikiama versija, kad T. M., perleisdama pareiškėjui visus savo pajus (sutartyje nurodyta „parduodu visus pastatų pajus“), įskaitant ir pajus, suteikiančius teisę į ginčo karvidės dalį, būtų siekusi neperleisti pajų, suteikiančių teisę į karvidės įrenginius mėšlidę ir siloso tranšėją.

57. Nors apeliantė įrodinėja, kad būtent ji įgijo teisę valdyti turtą, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl pajų į T. M., E. P., E. A., S. M. teisių perėmėjus, į E. N. 2017, 2018 metais, t. y. jau esant ginčui tarp pareiškėjų ir J. K. ginčo turto dalių valdymo, kreipėsi pati J. K., minėti asmenys pasirašė jos paruoštus tekstus, tačiau iš esmės nei vienas suinteresuotas asmuo byloje negalėjo patvirtinti žodinių sutarčių 2005 m. sudarymo aplinkybių, o dalis buvusių pajininkų teisių perėmėjų patvirtino, kad pareiškėjos buvo suklaidinti, dėl to pasirašė pakvitavimus. Apeliantė teigia, kad dar 2005 m. žodinių sutarčių pagrindu įgijo teisę į ginčo turto dalis, tačiau byloje nustatyta, kad pinigus apeliantė mokėjo tik 2017 m., kas tik sustiprina teismo abejonę dėl 2005 m. žodinių sutarčių egzistavimo. Be to, svarbu tai, kad apeliantė iš pradžių siekė įrodyti ir žodinės sutarties su E. P. sudarymą 2005 m., pateikdama mirusios E. P. testamentinio įpėdinio J. S. 2018 m. kovo 31 d. pakvitavimą, tačiau 2021 m. birželio 7 d. ekspertizės aktu patvirtinus E. P. parašo tikrumą 2001 m. vasario 12 d. pajų pirkimo-pardavimo sutartyje su R. J., J. K. priešpriešinių reikalavimų į E. P. dalį atsisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad J. K. teismui pateikti buvusių pajininkų teisių perėmėjų pakvitavimai byloje negali būti vertinami kaip patikimi ir sutarčių su J. K. sudarymą patvirtinantys rašytiniai įrodymai, juo labiau kad bylos duomenys patvirtina, jog į buvusius pajininkus ar jų teisių perėmėjus J. K. kreipėsi tik prasidėjus ginčui su pareiškėjais dėl ginčo turto valdymo.

58. Nors apeliantė teigia, kad būtent ji nuo 2005 m. valdė karvidę, mėšlidę ir siloso tranšėją (apeliantės nurodytoje dalyje), o kad bent dalį šių objektų būtų valdę pareiškėjai apeliantė nepastebėjo, svarbu tai, kad šioje byloje šalys jokiais leistinais įrodymais neįrodinėjo kokias konkrečias (realias) ginčo turto dalis (atžymėtas plane, atmatuotas ir pan.) valdo, jomis naudojasi, ar kur konkrečioje, pvz. karvidės, vietoje yra nustatytos ar priskirtos buvusiems pajininkams T. M., E. A., S. M., E. N. valdyti turto dalys. Šalys savo pareiškimą ar savarankišką reikalavimą iš esmės grindė tik pajų perleidimo sutartimis ir žodinėmis turto perleidimo sutartimis, grįstomis pakvitavimais, t. y. turto dalių įgijimą pagal įgyjamąjį senatį įrodinėjo ne faktiniu tam tikrų turto dalių, priklausiusių konkretiems pajininkams, valdymu, o atitinkamais buvusiais susitarimais, suteikusiais pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui teisę teisėtai valdyti turtą. Todėl apeliantės argumentai, kad būtent ji faktiškai valdo jos atmesto reikalavimo dalyje karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, yra nepagrįsti ir atmestini.

59. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinta jos savarankiško reikalavimo dalis dėl S. M. priklausiusių karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalių. Pažymėtina, kad pareiškėjai, kurių atžvilgiu jų pareiškimo dalis, susijusi su S. M. pajų perleidimu, taip pat buvo atmesta, pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, todėl pareiškėjams nepateikus apeliacinio skundo, teisėjų kolegija vertina S. M. priklausiusių karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalių įgijimą tik apeliantės apeliacinio skundo ribose.

60. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. M. palaikė pareiškėjo reikalavimus, nepatvirtino J. K. nurodomų aplinkybių apie 2005 m. žodinės pajų prikimo-pardavimo sudarymą, teigė 2017 m. rugpjūčio 8 d. pakvitavimą pasirašiusi suklaidinta J. K. nurodomų aplinkybių, sprendė, kad suinteresuotas asmuo J. K. patikimais ir leistinais įrodymai nepagrindė pajų iš S. M. teisėto ir sąžiningo įsigijimo. Su tokiais skundžiamo teismo sprendimo argumentais teisėjų kolegija sutinka.

61. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad V. M. neginčijo apeliantės S. M. priklausiusios procentinės karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalies valdymo nuo 2005 m. fakto, tačiau iš V. M. pozicijos šioje byloje akivaizdu, kad V. M. J. K. savarankiško reikalavimo nepalaikė, priešingai, palaikė pareiškėjų reikalavimus.

62. Kaip jau minėta, suinteresuoto asmens J. K. pateikti pakvitavimai, nesant jokių kitų įrodymų apie, jos teigimu, 2005 m. buvusią žodinę sutartį su S. M., negali būti laikomi patikimais įrodymais, patvirtinančiais, kad suinteresuotas asmuo J. K. 2005 m. iš S. M. įgijo teisę valdyti ginčo turto dalį. Svarbu tai, kad V. M. teismo posėdyje patvirtino, kad prieš tris metus į ją kreipėsi J. K., važiavo kelias dienas ir prikalbėjo, kad pajai nebuvo parduoti pareiškėjui, 2017 m. rugpjūčio 8 d. pasirašė pakvitavimą ir jai už tai galėjo sumokėti 70 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, labiau tikėtina, jog 2005 metais tarp J. K. ir S. M. žodinė ginčo turto dalių perleidimo sutartis nebuvo sudaryta, o J. K., tik 2017 m. rugpjūčio 8 d. pakvitavimo pagrindu sumokėjusi V. M. už teisę į ginčo turto dalį, neįgijo šios turto dalies įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

63. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu nesutinka iš esmės su visu pareiškėjų pareiškimu, t. y. ir dėl tų turto dalių nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, dėl kurių apeliantė pati reikalavimų nereiškė. Pasak suinteresuoto asmens J. K., pareiškėjai jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius apie ginčo turto dalies valdymą į bylą nebuvo pateikta, priešingai, byloje pareiškėjas patvirtino, kad elektros ir vandens ginčo turto dalyje nėra, kad jis į tą dalį net ilgą laiką nepatenka. Apeliantė taip pat teigia, kad karvidės langai neremontuoti/nekeisti, seni, išdaužytais stiklais, užkalti lentomis, stogas senas, neremontuotas, nekeisti, neremontuoti mediniai įėjimo vartai/durys į pareiškėjų, neva, valdomą karvidės dalį, betoninis pravažiavimas iki vartų užžėlęs samanomis, žolėmis, apaugęs krūmais buvęs. Apeliantės manymu, tai paneigia pareiškėjų nurodytas aplinkybes apie jų valdomos ginčo pastatų dalies remontą ar kad pareiškėjų, neva, valdoma karvidės dalis realiai buvo naudojama.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės aukščiau paminėti argumentai pirmosios instancijos teisme buvo įvertinti ir pagrįstai konstatuota, kad asmenys, laikantys save daikto savininkais, daiktą valdo, naudoja ir jais disponuoja savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ar kitų asmenų teisių ir interesų. Aplinkybės, jog pareiškėjai neinvestuoja į ginčo karvidės remontą, šiuo metu jos nenaudoja pagal paskirtį, įvertinus tai, kad nuo 2017 metų tęsiasi pareiškėjų ir apeliantės ginčai dėl turto dalių valdymo, nepaneigia fakto, kad pareiškėjai nuo 2000 m., kai jiems buvo suteiktos valdyti turto dalys pagal turėtus likviduojamos žemės ūkio bendrovės pajus ir pareiškėjui R. J. supirkus pajus iš kitų žemės ūkio bendrovės pajininkų, pradėjo ginčo turto dalis teisėtai valdyti kaip savas, laikė save šio turto teisėtais savininkais. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu ir tai, kad būtent pareiškėjas J. K. 2005 metais perleido karvidės priestatą, ši aplinkybė konstatuota Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-45-1001/2020. Ši aplinkybė taip pat leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad R. J. ir jo sutuoktinė nuo 2000 m., kai buvo likviduota žemės ūkio bendrovė, laikė save dalies ginčo turto teisėtais įgijėjais, byloje nėra duomenų, kad kažkuris kitas asmuo likviduojant žemės ūkio bendrovę būtų supirkinėjęs iš pajininkų jų pajus, suteikiančius teisę į ginčo turto dalis. Be to, pagal bylos šalių paaiškinimus neginčijamai nustatyta, kad tarp šalių nuo 2017 metų vyksta ginčas dėl karvidės valdymo ir naudojimosi jos dalimis (dėl atskiriančios sienos statymo), tai patvirtino ir pati apeliantė, ir liudytojas S. T., taigi bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai valdymo neatsisakė. Todėl apeliantės argumentai, kad pareiškėjai niekaip byloje neįrodė valdę ar valdantys karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, laikytini nepagrįstais.

65. Nors apeliantė argumentuoja, kad pareiškėjai į bylą nepateikė absoliučiai jokių įrodymų kaip faktiškai ir nepertraukiamai 10 metų valdo mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis, įrodymų, kad realiai atitinkamas mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis valdo J. K., neteikė ir pati apeliantė, nes, kaip jau minėta anksčiau, tiek pareiškėjų, tiek J. K. reikalavimų pagrindą sudarė kitos aplinkybės, susijusios su susitarimų dėl pajų ar turto dalių perleidimo sudarymu.

66. Apeliantės argumentai apie kitų pareiškėjo susitarimų su kitais pajininkais klastojimą, neteisėtus prierašus ar pareiškėjo nesąžiningumą yra deklaratyvūs ir byloje neįrodyti, kadangi nei vienas iš šioje byloje suinteresuotų asmenų (išskyrus T. M. teisių perėmėjas, dėl ko jau pasisakyta aukščiau) nepateikė prieštaravimų į pareiškėjo reikalavimus, priešingai, teismo posėdyje buvę pajininkai, tai yra suinteresuotas asmuo P. G. ir liudytoja P. M. patvirtino pajus perleidę pareiškėjui.

67. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas prieš tai išdėstytas aplinkybe, sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka teismų praktikos suformuotas sąlygas, kurioms esant pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas nustatyti pareiškėjams nuosavybės teisę į ginčo karvidės, mėšlidės ir siloso tranšėjos dalis įgyjamosios senaties pagrindu, o suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus iš dalies atmesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas, pareiškėjams neturint kitų galimybių įteisinti ginčo turto dalių valdymą, iš esmės užpildo nuosavybės teisės spragas ir stabilizuoja daiktą teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdančių pareiškėjų teisinę padėtį.

68. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl kiekvieno apeliantės argumento, nereiškia, jog teismas netinkamai išnagrinėjo bylą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

69. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas tiek pareiškėjų, tiek suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl suinteresuoto asmens J. K. apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

70. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijai atmetus apeliantės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo pareiškėjai. Pareiškėjas R. J. pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 8.11 punktas), todėl pareiškėjui iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais J. K. priteisiama 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Palikti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Teisėjai Eigirdas Činka Rita Dambrauskaitė Dalia Pranckienė