- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-338-883/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Irena Stasiūnienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- Z. G.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. S. ir atsakovės Z. G. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-715/2015 pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovei Z. G. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir Z. G. priešieškinį ieškovei E. S. dėl ūkinių pastatų ir kiemo įrenginių atidalijimo iš bendrosios nuosavybės bei žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo; tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius ir valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. S. ieškiniu, kurį patikslino, teismo prašė nustatyti naudojimosi tvarką 0,0966 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, jai nuosavybės teise priklauso 483/966 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalys. Pagal 2015-11-06 UAB „Profilena“ parengtą žemės sklypo naudojimosi schemą, ieškovei ir atsakovei Z. G. bendrai naudotis atitenka 516 kv. m. ploto bendro kiemo ir pastatais užstatytas plotas arba po 258 kv. m. Ieškovei naudojimuisi atitektų 225 kv. m. ploto dirbamos žemės, kurį sudarytų 2 atskiri 186 kv. m ir 39 kv. m ploto sklypai, iš viso 483 kv. m. Atsakovei – 225 kv. m. užstatytos teritorijos ir dirbamos žemės 2 atskiri 194 kv. m. ir 31 kv. m. ploto sklypai, iš viso 483 kv. m. Pasak ieškovės, pagal jos pateiktą projektą, tiek ieškovė, tiek atsakovė turės priėjimą prie mūrinio ir medinio ūkinio pastato.
2. Atsakovė Z. G. su patikslintu ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti ūkinius pastatus(duomenys neskelbtini) iš bendrosios nuosavybės ir priteisti: Z. G. medinį ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) ir priteisti iš ieškovės E. S. 900 Eur kompensaciją už nevienodo vertingumo pastatus; priteisti ieškovei E. S. mūrinį ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), atidalinti iš bendrosios nuosavybės kiemo įrenginius ir priteisti atsakovei Z. G. rūkyklą, plane žymima „MN stoginė“, bei šulinį, plane pažymėtą „Š1“, o ieškovei E. S. – mūrinę šiukšlių dėžę, plane pažymėta „Mūrinė organinių medžiagų kompostavimo dėžė“, stoginę, plane pažymėta „N stoginė“, tualetą, plane pažymėtą „V“, ir šulinį, plane pažymėtą „Š2“; nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pateiktą žemės sklypo planą: Z. G. paskirti naudotis 449 kv. m. faktiškai naudojamą žemės sklypo plotą, plane žymima mėlyna spalva ir simboliu (P1) ir 32 kv. m. miesto fondo žemę, kuri reikalinga parduotuvės-paviljono pastato eksploatacijai, plane žymima simboliu (G) ir mėlyna spalva; E. S. paskirti naudotis 430 kv. m. faktiškai naudojamą žemės sklypo plotą, plane žymima raudona spalva ir simboliu (P2), ir priteisti iš atsakovės Z. G. 286 Eur kompensaciją už nevienodo dydžio naudojamą žemės sklypo plotą; bendrai Z. G. ir E. S. paskirti naudotis 55 kv. m. žemės sklypo dalį, plane žymima žalia spalva ir simboliu (B); nustatyti Z. G. ir E. S. 1 m pločio servitutą namo eksploatacijai ir priežiūrai bei nuotekų kanalizacijos priežiūrai ir remontui.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Z. G. nurodė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-02-03 sprendimu, kurį Šiaulių apygardos teismas 2010-09-06 nutartimi iš dalies pakeitė, nustatyta ūkinių pastatų, esančių Bažnyčios g. 22, Mažeikių m., naudojimosi tvarka neatitinka faktinio pastatų naudojimo. Siekiant racionalaus ir patogaus bendro daikto naudojimo ir siekiant išvengti konfliktinių situacijų ateityje, mano, kad tikslinga iš bendros nuosavybės atidalinti ir bendro naudojimo įrenginius. Atsižvelgiant į buvusių savininkų geranorišką susitarimą, kuris įtvirtino nusistovėjusią naudojimosi tvarką ūkiniais pastatais, kiemo įrenginiais bei žemės sklypu, siūlo bendro naudojimo kiemo įrenginius – mūrinę šiukšlių dėžę (mūrinę organinių medžiagų kompostavimo dėžę), tualetą (žemės sklypo plane pažymėtą „V“), stoginę (žemės sklypo plane pažymėtą „N stoginė“) ir šulinį (plane pažymėtą „Š2“), palikti ieškovei, o bendro naudojimo kiemo įrenginius, rūkyklą (plane žymima „MN stoginė“) ir šulinį (plane pažymėtą „Š1“) – palikti atsakovei Z. G.. Pagal UAB „Telsimas“ 2015-02-18 pažymą, mūrinio ūkinio pastato(duomenys neskelbtini) preliminari vertė 2900 eurų, o medinio ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini) preliminari vertė 1100 eurų. Mūrinis ūkinis pastatas pastatytas 1935 m., jo grindys betoninės, o medinis ūkinis pastatas yra pastatytas 1913 m. iš lentų, yra avarinės būklės ir neturi vertės, todėl atidalijant pastatus iš bendros nuosavybės būtina numatyti kompensavimo būdą. Bendro naudojimo žemės sklypas padidėjo dėl parduotuvės-paviljono statybos, prie namų valdos pridėjus 18 kv. m. miesto žemės fondo dalį (žemės sklypo plane žymima simboliu (G) ir mėlyna spalva), ant kurios suprojektuotas pastato įėjimas bei įrengtas šaligatvis. Be to, papildomai išpirktos žemės didžiąją dalį sudaro miesto šaligatvis. Atsižvelgiant į tai, kad parduotuvės-paviljono pastatas priklauso Z. G. ir būtent pastačius šį pastatą padidėjo bendros valdos sklypas bei siekiant išsaugoti faktinius žemės ir statinių naudojimo santykius, siūlo už didesnę žemės sklypo dalį bei bendrasavininkių išpirktą miesto fondo dalį ieškovei E. S. paskirti kompensaciją, atsižvelgiant į vidutinę rinkos vertę, kuri nurodyta valstybės įmonės Registrų centro duomenų banko išraše, t. y. 0,0966 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė –10800,00 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovės E. S. ieškinį ir atsakovės Z. G. priešieškinį atmetė.
Dėl statinių atidalijimo iš bendrosios nuosavybės
5. Teismas sutiko su ieškovės E. S. argumentais, kad atsakovės Z. G. siūlomas turto atidalijimas neatitiks jos interesų bei juos pažeis. Pagal atsakovės pateiktą žemės sklypo planą, ieškovė galės įvažiuoti į kiemą tik iki namo vidurio, o po to prasidės atsakovės faktiškai naudojamas žemės sklypo plotas, todėl ieškovei nebus sudarytos sąlygos privažiuoti prie jai priklausančių ūkinių pastatų, kiemo įrenginių ir gyvenamojo namo dalies. Pagal atsakovės žemės sklypo planą ieškovė faktiškai naudotų 430 kv. m., o atsakovė – 449 kv. m., bendro naudojimo – 55 kv. m., be to, ieškovės faktiškai naudojamame žemės sklypo plote būtų nustatytas vieno metro pločio servitutas nuotekų kanalizacijos priežiūrai ir remontui.
6. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės siūloma atidalijimo ir naudojimosi tvarka iš esmės pažeidžia ieškovės interesus, todėl atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po 483/966 dalį, o servitutu nustatoma teisė tik į svetimą daiktą (CK 4.111 straipsnis), todėl bendrosios dalinės nuosavybės atveju servitutas netaikytinas. Atidalijus ūkinius pastatus, šalys vis tiek liks žemės ir gyvenamojo namo bendraturtėmis, todėl atsakovės siūlomas atidalijimo būdas neužtikrins geriausio ir maksimaliausio bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo. Kadangi įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo nustatyta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir paskirti ūkiniai pastatai bei kiemo įrenginiai bendrai naudotis, nustatyta, jog kiekviena bendraturtė naudojasi po ½ dalį kiekvieno pastato, todėl ir atidalijant galima kiekvienai atidalinti konkrečią dalį iš kiekvieno pastato.
Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos
7. Teismas pažymėjo, kad nustatant naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką būtina vadovautis Civilinio kodekso normomis, galiojusiomis žemės sklypo įsigijimo metu, t. y. Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu įsigaliojusiu nuo 2001-07-01 (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. VIII-1864). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pateiktoje UAB „Profilena“ 2015 m. lapkričio 6 d. parengtoje žemės sklypo naudojimosi schemoje nėra nurodyti visi ieškovės ir atsakovės bendrojo naudojimosi daiktai, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl patvirtinus tokį planą, nebūtų išspręstas šalių ginčas ir užkirstas kelias galimiems tolimesniems ginčams; tokia tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendrų daiktų naudojimo; nenustačius priėjimo prie bendro naudojimo daiktų, šalis patekimą prie bendro naudojimosi daiktų gali interpretuoti įvairiai ir nebus galimybės tokio sprendimo įvykdyti priverstinai; kiemo įrenginiai iš viso nepažymėti schemoje, todėl kyla netikslumų prielaida sprendime ir realiai jį įgyvendinant. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad, esant šioms nustatytoms aplinkybėms, ieškovės E. S. prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarka neatitinka teisingumo, proporcingumo kriterijų.
8. Teismas, palyginęs ieškovės bei atsakovės pateiktus naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planus bei atsakovės reikalavimą atidalinti iš bendrosios nuosavybės statinius, vadovaudamasis bendro turto naudojimo ekonomiškumo, racionalumo, bendraturčių interesų apsaugos ir pusiausvyros išlaikymo aspektais, padarė išvadą, kad nė vienas iš jų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir egzistuojančių susitarimų darnos, byloje nėra pateikta naudojimosi žemės sklypu ir statiniais tvarka, kuri iš esmės nepažeistų bendrasavininkių interesų, todėl ieškinį bei priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė E. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo; sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės Z. G. priešieškinys, palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvados padarytos tinkamai neįvertinus bylos pobūdžio ir ginčo esmės. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe nustatymo teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareiktų reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva, neprieštaraujant šalims, gautą atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. Apeliantės nuomone, jeigu teismas būtų atkreipęs dėmesį į jo paties konstatuojamus naudojimosi tvarkos žemės sklypu plano trūkumus ir pasiūlęs juos ištaisyti bei pateikti naują žemės sklypo padalijimo schemą, nebūtų pažeidęs dispozityvumo principo ir būtų galėjęs priimti sprendimą, kuriuo būtų išspręstas šis ilgai trunkantis ginčas.
10. Apeliaciniu skundu atsakovė Z. G. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuriuo atmestas priešieškinis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismas motyvuodamas tuo, kad 2010 m. vasario 3 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu, iš dalies pakeistu 2010 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių apygardos nutartimi, naudojimosi tvarka ūkiniais pastatais ir kiemo įrenginiais jau nustatyta, todėl teismo sprendimas šalims yra privalomas ir bylą nagrinėjančio teismo negali būti revizuojamas, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso normas. Teismas priešieškinyje keliamus reikalavimus turėjo išspręsti, o ne atmesti.
10.2. Siekiant nustatyti racionalią naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką ir atsižvelgiant į tai, kad naudojimosi tvarka ūkiniais pastatais neatitinka faktinio ūkinių pastatų valdymo, teismas priešieškinį dėl ūkinių pastatų ir kiemo įrenginių atidalijimo turėjo tenkinti. Atidalijus ūkinius pastatus, jų tikslinė paskirtis nepasikeis ir kiekvienas pastatas gali būti kaip savarankiškas objektas. Be to, ūkinių pastatų atidalijimas atitinka bendraturčių idealiąsias dalis, kadangi abi bendrasavininkės nuosavybės teise turi po ½ tiek mūrinio, tiek medinio ūkinio pastato, todėl atidalijimas objektyviai ir techniškai įmanomas nepadarant daiktui neproporcingos žalos, o kadangi savininkai naudosis nevienodo vertingumo pastatais, turi būti numatytas kompensacijos būdas. Teismo argumentai, kad ieškovė nesutinka su ūkinio pastato atidalijimu, kadangi jos netenkina kompensacijos dydis ir ji neturės galimybės jo sumokėti, todėl atsakovės siūlomas atidalijimas neatitiks ieškovės interesų bei juos pažeis, pažeidžia bendrasavininkų lygiateisiškumo principus.
Šalies argumentai
10.3. Apeliantė Z. G. nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė E. S. nusipirko neatidalintą žemės sklypą, nes sovietmečiu to nenumatė galioję teisės aktai. Būtent apeliantės pateiktas žemės sklypo padalijimo projektas atitinka faktinę, ilgalaikę naudojimosi žemės sklypu tvarką, kuri nustatyta 1969 m. gruodžio 26 d. Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimu bei geranoriškų buvusių bendrasavininkų sutarimu ir kuri ieškovei E. S. buvo žinoma įsigyjant nekilnojamąjį turtą, ir kuria bendrasavininkės naudojasi daugiau kaip 44 metus.
10.4 Teismas bylą išnagrinėjo neatidžiai ir tenkindamas tik ieškovės E. S. prašymus buvo šališkas, šią aplinkybę įrodo tai, kad ieškovės ieškinys buvo tikslintas pasibaigus civilinės bylos iš esmės nagrinėjimui, kas neatitinka civilinio proceso kodekso normų.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į ieškovės E. S. apeliacinį skundą atsakovė Z. G. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuriuo atmestas priešieškinis panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad nors atsakovės atstovai dėjo visas pastangas, kad ginčas būtų išspręstas taikiai, ieškovė elgėsi neoperatyviai, nebendradarbiavo su kita ginčo šalimi, nesiekė spręsti ginčo savitarpio supratimo ir interesų derinimo principu. Ieškovė ignoravo teismo pastabas dėl žemės sklypo padalijimo plano neatitikties norminiams aktams; E. S. turi projektą ir išduotą leidimą įvažiuoti prie mūrinio ūkinio pastato įrengimui, todėl esant poreikiui ji turi visas galimybes privažiuoti prie jai paskirtų pastatų.
12. Atsiliepimu į ieškovės E. S. apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad tinkamas žemės sklypo dalių paskirstymas tarp bendrasavininkių naudotis turi būti kuo racionalesnis tiek jo naudotis, tiek privažiuoti, prieiti ir patekti prie nuosavybės teise valdomų pastatų, įrenginių ir jų dalių; teismas teisingai nustatė, kad ieškovės pateiktame plane nėra nurodyti visi ieškovės ir atsakovės bendro naudojimosi daiktai, ir tai yra kliūtis pateiktam planui patvirtinti.
13. Atsiliepimu į atsakovės Z. G. apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustačius pastatų naudojimosi tvarką, šis sprendimas šioje byloje negali būti revizuojamas; atsakovės pateiktas planas dėl žemės naudojimosi tvarkos neatitinka ekonomiškumo, racionalumo, bendraturčių interesų apsaugos ir pusiausvyros principų, iš esmės pažeidžia bendrasavininko interesus, ir dėl šių priežasčių yra netinkamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės E. S. ir atsakovės Z. G. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Byloje sprendžiama, ar sprendimas, kuriuo buvo atmesti reikalavimai dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, yra pagrįstas ir teisėtas. Byloje nustatyta, kad šalys yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir statinių (duomenys neskelbtini) bendraturtės. Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovei E. S. ir atsakovei Z. G. priklauso po 483/966 žemės sklypo dalis. Ieškovė E. S. ieškiniu, kurį tikslino, o atsakovė Z. G. priešieškiniu, gindamos savo kaip bendraturčių teises, pareiškė reikalavimus, susijusius su joms priklausančių pastatų ir žemės sklypo nuosavybės teisių įgyvendinimu. Visi šie reikalavimai yra tarpusavyje susiję taip, kad vieno iš jų patenkinimas turi įtakos sprendimui dėl kito reikalavimo pagrįstumo, todėl visų pirma analizuotini tie keliami klausimai, kurie yra pirminiai. Atsakovė Z. G. priešieškiniu prašo atidalyti ūkinius pastatus ir kiemo statinius, esančius šalims priklausančiame žemės sklype. Nuo to, koks bus teismo sprendimas dėl statinių atidalijimo, priklauso galimybė patenkinti kitus šalių reikalavimus – nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, nes teismas, spręsdamas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, turi atsižvelgti, ar yra galimybė bendraturčiams prieiti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir kiemo statinių. Iki neišspręstas ūkinių pastatų ir kiemo statinių nuosavybės teisės klausimas, negalima nagrinėti reikalavimo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl atsakovės Z. G. reikalavimo atidalyti ūkinius pastatus ir kiemo statinius.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų atidalijimo
Nuosavybės teisės objektas gali priklausyti nuosavybės teise keliems bendraturčiams (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Vienas iš bendraturčio nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės dalį įgyvendinimo būdų, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų yra atidalijimas iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnis).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; kt.).
Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005).
Nagrinėjamoje byloje atsakovė Z. G. siekia ūkinių pastatų atidalijimo ir teikia tokio atidalijimo projektą. Ieškovė E. S. prieštaravo atsakovės pateiktam reikalavimui, tačiau nenurodė aiškių argumentų, susijusių su siūlomo atidalijimo projekto netinkamumu, teikė argumentus, susijusius su naudojimusi žemės sklypu tvarka, savo atidalijimo projekto nepateikė. Ieškovė nesutiko su atsakovės nurodytomis prašomų atidalinti ūkinių pastatų vertėmis, teigė, kad šulinys, plane pažymėtas „Š2“, yra ne bendroji, o jos asmeninė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės Z. G. siūlomas turto atidalijimas neatitinka ieškovės interesų, atidalijus ūkinius pastatus šalys vis tiek liks žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturtėmis, todėl atsakovės siūlomas atidalijimo būdas neužtikrins geriausio ir maksimaliausio bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad kiekviena bendraturtė naudojasi po ½ dalį kiekvieno prašomo atidalinti ūkinio pastato ir bendrai naudojasi kiemo įrenginiais, todėl ir atidalijant galima kiekvienai atidalinti konkrečią dalį iš kiekvieno pastato.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, svarbus argumentas yra ir teismų sprendimais toms pačioms šalims nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais tvarka. Tačiau pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais faktiškai naudojosi ne pagal teismo nustatytą tvarką (po ½ dalį), o taip, kaip buvo susitarta ankstesnių bendraturčių (ieškovė naudojasi šiaurine sklypo dalimi ir mūrinių ūkiniu pastatu, atsakovė – pietine sklypo dalimi ir mediniu ūkiniu pastatu).
Pareiškus reikalavimą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas jį turi išspręsti. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams priklauso ne vienas, o keli daiktai, tai atidalijimas natūra, atsižvelgiant į bendraturčių interesus, poreikius, išreikštus pageidavimus, gali būti atliktas paskiriant jiems asmeninėn nuosavybėn atskirus daiktus. Toks atidalijimo būdas yra pranašesnis, nes leidžia išvengti to paties daikto dalijimo keliems bendraturčiams ir atitinkamai – papildomų padalijimo sąnaudų ar galimos žalos daikto paskirčiai.
Siekdama išvengti nesutarimų su ieškove, atsakovė Z. G. priešieškiniu atsisakė savo teisių į dalį nekilnojamųjų daiktų ir prašė priteisti iš ieškovės pinginę kompensaciją, t. y. sutiko su piniginės kompensacijos gavimu, nurodė, kad neturi tikslo naudotis mūriniu ūkiniu pastatu ir dalimi kiemo statinių. Kaip minėta, šioje byloje ieškovė E. S. nesutiko su ūkinių pastatų atidalijimu dėl iš jos priteistinos kompensacijos dydžio. Nagrinėjamu atveju, nesant atsakovės Z. G. interesų naudotis dalimi ginčo turto, teismas turėjo svarstyti klausimą, ar ieškovė E. S. gali sumokėti atsakovei kompensaciją ir koks nustatytinas kompensacijos dydis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią nekilnojamojo turto dalį pareiškė atsakovė. Priešieškinyje prašomos priteisti kompensacijos sumą atsakovė Z. G. apskaičiavo pagal UAB „Telsimas“ 2015-02-18 pažymą. Ieškovė E. S. prašo vadovautis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išraše nurodyta ginčo turto vidutine rinkos verte, nustatyta 2014 metais masinio vertinimo metu. Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šalių pateiktų įrodymų dėl ginčo turto vertės netyrė ir jų nevertino, o apsiribojo nuoroda, kad atidalijant galima kiekvienai (šaliai) atidalinti konkrečią dalį iš kiekvieno pastato.
Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo grindžiamas tuo, kad šalims priklausančiame žemės sklype yra ne vienas, bet keli statiniai, kurie Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra bendrosios dalinės nuosavybės objektai. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas ir atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).
Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje teigė, kad šulinį iš Bažnyčios gatvės pusės išsikasė ji pati ir jis nėra bendra dalinė šalių nuosavybė. Tai, kad kiemo statiniai yra keliems bendraturčiams priklausančiame žemės sklype, savaime nereiškia, jog jie visi yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Dėl to sprendžiant kiemo statinių atidalijimo klausimą reikia nustatyti kiekvieno iš šių statinių nuosavybės teisės rūšį: yra tai asmeninė ar bendroji nuosavybė. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 4.47 straipsnyje. Jame nurodyta, kad nuosavybė, be kitų, gali būti įgyta sandorio pagrindu, pagaminant naują daiktą ir pan. Todėl, sprendžiant priešieškinio reikalavimą atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius kiemo statinius iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti nustatyti visi žemės sklype esantys įteisinti kiemo statiniai ir išsiaiškintas kiekvieno iš jų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, pagal kurį sprendžiama, kurie statiniai yra bendrosios nuosavybės teisės objektas ir kuriems bendraturčiams bei kokiomis dalimis jie priklauso (atitinkamai – kurie statiniai yra asmeninė vieno iš žemės sklypo bendraturčių nuosavybė), nes tik taip galima nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis ir spręsti jų atidalijimo klausimą. Be to, nustatyti šią aplinkybę svarbu ir dėl to, kad, to nepadarius, neįmanoma išspręsti šalių ginčo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Pirmiau jau nurodyta, kad vienas iš kriterijų žemės sklypo naudojimosi tvarkai nustatyti yra būtinybė užtikrinti kiekvienam bendraturčiui priėjimą iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; kt.). Todėl tik suteikus ieškovei E. S. galimybę ginčyti registro įrašų atlikimo pagrindą ir išsiaiškinus aplinkybę dėl šulinio, plane pažymėto „Š2“, nuosavybės, galima taikyti CK 4.80 straipsnio normas ir išspręsti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą taip, kad nebūtų pažeisti nė vieno iš bendraturčių interesai.
Dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo
Kaip jau minėta, tik nustačius, kokie kiemo statiniai priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise ir išsprendus statinių atidalijimo bendraturčiams klausimą, siekiant išvengti nesutarimų tarp bendraturčių dėl naudojimosi žemės sklypu, bus galima nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Šioje byloje ieškovė E. S. pateikė UAB „Profilena“ parengtą žemės sklypo planą, kuriame atsispindėjo ieškovės pageidaujama nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka. Atsakovė Z. G. nesutiko su siūloma žemės sklypo naudojimosi tvarka ir pateikė UAB „Geota ir Co“ pagal faktinį naudojimą atsakovės Z. G. užsakymu parengtą žemės sklypo planą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose, išaiškino, kad siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių parengti planai yra netinkami: ieškovės E. S. pateiktame plane nėra numatyta galimybė atsakovei Z. G. patekti prie kiemo įrenginių (šulinio, mūrinės šiukšlių dėžės, stoginės, tualeto) kurie žemės sklypo plane nėra pažymėti; pagal atsakovės Z. G. pateiktą žemės sklypo planą ieškovei nebus sudarytos sąlygos privažiuoti prie jai priklausančių ūkinių pastatų, kiemo įrenginių ir gyvenamojo namo dalies, atsakovei tektų 19 kv. m. didesnė žemės sklypo dalis, be to, ieškovės faktiškai naudojamame žemės sklypo plote būtų nustatytas vieno metro pločio servitutas nuotekų kanalizacijos priežiūrai ir remontui, nors servitutu nustatoma teisė tik į svetimą daiktą (CK 4.111 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta naudojimosi žemės sklypu ir statiniais tvarka, kuri iš esmės nepažeistų bendrasavininkių interesų, todėl abiejų šalių reikalavimus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmetė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos duomenys neabejotinai patvirtina, tą nurodo ir pačios proceso šalys, kad šalių tarpusavio santykiai konfliktiški, šalys neranda sprendimo būdų, priimtinų abiems pusėms. Apeliacinės instancijos teisme vykęs mediacijos procesas taip pat nebuvo rezultatyvus. Teisminėje praktikoje, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, įstatymo reikalavimus atitinkančio projekto paruošimą yra inicijavę ir bylą nagrinėjantys teismai. Tokių teismo veiksmų kasacinis teismas nepripažįsta šališkais ir vertina kaip teismo bendradarbiavimą su dalyvaujančiais byloje asmenimis, siekiant, kad civilinė byla būtų tinkamai išnagrinėta. Atsižvelgiant į tai, kad šalims pačioms nepavyksta nei susitarti, nei paruošti tinkamų žemės sklypo atidalijimo projektų, sutiktina su ieškovės E. S. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo turėjo teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva ir neprieštaraujant ginčo šalims gautą naudojimosi tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinė byloje Nr. 3K-3-353/2009). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju šios pareigos neįvykdė.
Dėl teismo šališkumo
Apeliaciniame skunde atsakovė Z. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje, tenkindamas tik ieškovės E. S. prašymus, buvo šališkas: ieškovės ieškinys buvo tikslintas pasibaigus civilinės bylos iš esmės nagrinėjimui. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procese dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Apeliantės įvardijama aplinkybė neatitinka CPK 66 straipsnyje įtvirtinto teisėjo nusišalinimo pagrindo, nesudaro pagrindo spręsti apie teisėjos nešališkumo prezumpcijos paneigimą, todėl nagrinėjimu atveju skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl nekilnojamojo turto atidalijimo, netyrė ir nevertino tam teisiškai reikšmingų aplinkybių, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismo procesiniam sprendimui priimti nepakanka byloje esančių įrodymų, būtina nustatyti atidalijamų statinių realią vertę, išsiaiškinti ieškovės E. S. poziciją dėl šulinio, plane pažymėto „Š2“, nuosavybės (ar tai jos asmeninė, ar bendra dalinė nuosavybė), paruošti naujus naudojimosi žemės sklypu planus, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus. Tinkamų planų ir projektų pateikimas apeliacinėje instancijoje jau būtų bylos nagrinėjimas iš naujo iš esmės pagal naujus įrodymus, kurie galėjo ir privalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos reikšmingos šiai bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės, neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie pažeidimai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.