Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Viktoro Firsovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-25 nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 55 parų arešto bausmė;

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 55 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta bausmė subendrinta su už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką paskirta bausme iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 75 paros arešto.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 10 mėnesių, įpareigojant V. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš V. P. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 10 502,66 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo V. P. gynėjo advokato V.Firsovo apeliacinis skundas atmestinas

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi duomenis, susijusius su baudžiamosios bylos nagrinėjimu apylinkės teisme, nuteistojo V. P. dalyvavimu baudžiamajame procese bei patikrinusi jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo išklausytas V. P. paskutinis žodis, kas eliminavo V. P. galimybes apibendrintai išdėstyti savo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo, vis dėl to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis pats savo veiksmais vengė dalyvauti procese, į dalį teismo posėdžių atvyko, tačiau sąmoningai atsisakė eiti į posėdžių salę, konstatuoja, jog teismo sprendimas baigti bylos nagrinėjimą nuteistajam nedalyvaujant buvo pagrįstas, o procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio turėtų būti naikinamas skundžiamas nuosprendis. Pažymėtina, jog gynėjas apeliaciniu skundu prašo išteisinti V. P., tačiau apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl netinkamo veikų kvalifikavimo, įrodymų vertinimo ir pan. gynėjas nenurodė.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas.

Dėl BPK pažeidimų

10. Įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad byloje, kurioje V. P. buvo kaltinamas padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje (pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį), 300 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, buvo skirti daugiau nei 25 teismo posėdžiai. Byla buvo paskirta nagrinėti 2019-10-28, tačiau kaltinamasis šiame teismo posėdyje nedalyvavo, pateisinančios priežasties nenurodė, pažymos, patvirtinančios teisėtą nedalyvavimą, nepateikė, jam buvo skirtas atvesdinimas (t. 8, b. l. 54-57), 2019-11-13 posėdžio metu kaltinamasis pateikė pažymą iš „Sodros“, tačiau teismas pripažino, kad pateikti medicininiai duomenys yra netinkamos formos (t. 8, b. l. 65), V. P. taip pat nedalyvavo 2020-06-15 posėdyje, pateisinamos priežasties nenurodė (t. 8, b. l. 155), 2020-08-17 posėdyje, pateisinamos priežasties nenurodė, dėl ko jam buvo paskirtas atvesdinimas (t. 8, b. l. 169), jis nedalyvavo 2020-09-10 posėdyje, pateisinamos priežasties nenurodė, jam buvo skirtas atvesdinimas (t. 9, b. l. 33-38), nedalyvavo 2021-05-19 posėdyje, pateisinamos priežasties nenurodė, jam buvo skirtas atvesdinimas (t. 9, b. l. 135-139), iš 2021-05-31 teismo posėdžio savavališkai pasišalino, jam buvo skirtas atvesdinimas (t. 9, b. l. 197-199, 203), nedalyvavo 2021-07-05 posėdyje, pateisinamos priežasties nenurodė (t. 10, b. l. 9), 2021-09-21 atsisakė eiti į posėdžių salę nenurodydamas jokios pateisinamos priežasties, jam buvo skirtas atvesdinimas (t. 10, b. l. 209), 2021-10-01 atsisakė eiti į posėdžių salę nenurodydamas jokios pateisinamos priežasties, buvo pripažinta, kad taip jis negerbia teismo, todėl tokia situacija atitinka kaltinamojo pašalinimo iš teismo posėdžių salės sąlygą, todėl nutarta bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. 11, b. l. 11), 2021-10-11 posėdyje nedalyvavo, pateisinamos priežasties nenurodė, jam skirtas atvesdinimas (t. 11, b. l. 17-18), 2021-12-01 atsisakė eiti į posėdžių salę nenurodydamas jokios pateisinamos priežasties, buvo pripažinta, kad taip jis negerbia teismo, todėl tokia situacija atitinka kaltinamojo pašalinimo iš teismo posėdžių salės sąlygą, todėl nutarta bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, jam buvo skirtas atvesdinimas (t. 11, b. l. 67-68, 82), 2021-12-13, 2022-02-02 teismo posėdžių metu kaltinamasis išsakė poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų (t. 11, b. l. 88, 139), 2022-01-17 teismo posėdyje nedalyvavo dėl ligos (t. 11, b. l. 102).

12. BPK 142 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo pareiga nurodytu laiku atvykti į teismą. Negalėdamas atvykti proceso dalyvis apie tai turi iš anksto pranešti teismui ir nurodyti esamas priežastis, o neatvykęs be svarbios priežasties gali būti laikomas vengiančiu proceso ir jam gali būti skiriamas atvesdinimas. Svarbios asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys išvardintos BPK 37 straipsnio 1 dalyje, sutiktina, jog joje viena iš priežasčių nurodyta ir šeimos narių ar artimųjų giminaičių mirtis arba staiga susidariusi pavojinga jų gyvybei būklė, tačiau tokia situacija taip pat turi būti pagrindžiama tai patvirtinančiais medicininiais dokumentais, o tokių nepateikus, yra pagrindo konstatavimui, kad procesas yra vilkinimas. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į V. P. elgesį viso proceso metu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog pastarasis neatvykdamas į teismo posėdį, kuriame turėjo būti išklausomas jo paskutinis žodis, trukdė baigti bylos nagrinėjimą, vilkino procesą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog jis vengia proceso ir taip atsisako savo teisės į paskutinį žodį.

13. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog V. P. dalyvavo teismo posėdžiuose, kuriuose byla buvo nagrinėjama iš esmės. Apylinkės teisme 2021-12-13, 2022-02-02 teismo posėdžių metu jam buvo suteikta teisė duoti parodymus apie jam pareikštą kaltinimą (t. 11, b. l. 88, 139), jis taip pat turėjo galimybę pasisakyti apeliacinės instancijos teisme jo gynėjo apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog apylinkės teismui jokie dokumentai, patvirtinantys svarbias V. P. neatvykimo į teismą priežastis, nebuvo pateikti ir pasibaigus minėtam teismo posėdžiui (paskutinis žodis turėjo būti sakomas 2022-04-11, o nuosprendis turėjo būti skelbiamas 2022-05-20 dieną, vėliau paskelbimas buvo atidėtas iki 2022-05-25), dėl ko būtų buvęs galimas įrodymų tyrimo atnaujinimas, minėti dokumentai netgi nebuvo pateikti Vilniaus apygardos teismui kartu su nagrinėjamu gynėjo apeliaciniu skundu.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą neturi pareigos savo iniciatyva tikrinti ir pateisinti kaltinamojo nedalyvavimo priežastis, siekdamas užtikrinti jo teisę būti išklausytam teisme, ši pareiga tenka pačiam kaltinamajam. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. P. ir vėliau iki procesinio sprendimo paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų pagrįsti savo neatvykimo į 2022-04-11 posėdį teisėtumą. Pažymėtina ir tai, jog V. P. viso proceso metu sąmoningai vengė proceso, į dalį teismo posėdžių atvyko, tačiau atsisakė eiti į posėdžių salę, taip tam tikra prasme protestuodamas prieš, jo vertinimu, netinkamą bylos nagrinėjimą. Šią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui prokurorės pateikti dokumentai iš kurių matyti, jog vizitui pas gydytoją V. P. tėvas buvo registruotas 2022-04-07, t. y. žinant, kad tą pačią dieną 2022-04-11 iš esmės tuo pačiu laiku vyks bylos nagrinėjimas teisme. Pateikti duomenys nepatvirtina apeliacinės instancijos teisme nuteistojo nurodytų aplinkybių, jog po vizito pas šeimos gydytoją, jo tėvas tą pačią dieną (iš esmės skubos tvarka) buvo siunčiamas konsultacijoms pas kitą gydytoją į kitą gydymo įstaigą. Iš 2022-09-09 B. R. medicinos duomenų matyti, jog diagnozės patvirtinimui jis šeimos gydytojos buvo siųstas konsultacijai pas kardiologą (t. 12, b.l. 80), tačiau šis siuntimas galiojo iki 2022-06-10 ir nebuvo skubus (vykdytinas nedelsiant tą pačią dieną). Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nurodė, jog po apsilankymo pas šeimos gydytoją iki vykimo į kitą gydymo įstaigą jis su tėvu dar buvo grįžę namo pavalgyti, pailsėti, taigi, akivaizdu, jog nuteistasis turėjo galimybes atvykti 2022-04-11 į teismą, tačiau sąmoningai pasirinko kitą elgesio variantą, ir atvirkščiai, teismas ėmėsi visų priemonių, siekdamas sudaryti tinkamas sąlygas nuteistajam - kelis kartus buvo keitęs posėdžio datas, o 2022-04-11 posėdžio laiką. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis paaiškindamas savo elgesį viso proceso metu nurodė, jog jis tyčia boikotuodavo teismo posėdžius – protestavo neidamas į posėdžio salę, provokavo teismą laukdamas atvesdinimų ar net kardomosios priemonės pakeitimo ir pan., t. y. iš šių paaiškinimų apeliacinės instancijos teismas mato, jog nuteistasis sąmoningai trukdė bylos procesą, jį vilkino. Esant aukščiu išdėstytoms aplinkybėms, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog nuteistasis į 2022-04-11 posėdį neatvyko nesant svarbių priežasčių ir taip savo noru atsisakė teisės į paskutinį žodį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai užbaigė bylos nagrinėjimą.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus tai, kad teisėjo vadovavimo procesui principas apima teisėjo pareigą užtikrinti sklandžią bylos eigą, operatyvumo ir koncentracijos principų įgyvendinimą procese, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti proceso ar kitomis teisėmis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo V. P. neatvykimo į nurodytą teismo posėdį vertinti kitaip, nei jį įvertino Vilniaus miesto apylinkės teismas.

16. Vadovaujantis BPK 369 straipsnio 3 dalimi, esminiais pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis įvairiais būdais trukdė procesui, jį vilkino, pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame turėjo būti sakomas jo paskutinis žodis, nedalyvavo nesant tam pateisinamos, svarbios priežasties, į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, V. P. išklausytas, taip pat išklausytas ir jo paskutinis žodis, kuris būtų buvęs pasakytas pirmosios instancijos teisme, leista V. P. iš esmės pasisakyti baigiamosiose kalbose, apeliacinės instancijos teisme pasakyti paskutinį žodį (BPK 324 straipsnio 8 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas BPK pažeidimas nebuvo esminis, nesutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos bei buvo ištaisytas.

Dėl V. P. veiksmų kvalifikavimo

17. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas prašo jo ginamąjį išteisinti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako V. P. veiksmų kvalifikavimo.

18. Skundžiamu nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu dėl to, kad pasirašė sutartį, pagal kurią kitam asmeniui nuo 2017-02-01 iki 2017-12-31 fiktyviai padidintas darbo užmokestis, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą ir suklastojo tikrus dokumentus, kuriuos panaudojo, pateikiant ir jais grindžiant melagingus duomenis VĮ Registrų centrui, Valstybinei mokesčių inspekcijai bei VSDFV, tokiu būdu tyčia sudarė kitam asmeniui sąlygas gauti nepagrįstai padidintą motinystės pašalpą. Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

19. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apylinkės teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas trūkumų neturi, visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, tyrė bei analizavo tiek V. P. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia jo kaltę, taip pat aptarė jo keliamas versijas dėl darbo santykių realumo (fiktyvumo) bei byloje nagrinėjamų įvykių (dėl L. J. nėštumo, įmonės geros finansinės padėties ir kt.) ir jas motyvuotai atmetė.

20. BK 182 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę arba išvengė turtinės prievolės, arba ją panaikino. Vienas iš galimų sukčiavimo būdų yra motinystės (tėvystės) pašalpos įgijimas apgaule, kai tam tikras asmuo yra fiktyviai įdarbinamas ir/ar surašomi bei valstybinėms įstaigoms pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule, vertinama, ar tokio asmens darbo santykiai buvo fiktyvūs, ar jis realiai dirbo nurodytą darbą bei gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ir pan.

21. Darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas, todėl vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, savaime nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Vis dėlto, vertinant tokių šalių susitarimą (dėl atlyginimo dydžio) teisės į motinystės/tėvystės pašalpą įgijimo apgaule kontekste, negalima vadovautis vien tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet būtina paisyti ir protingumo principo, atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą ar joje numatytų aplinkybių pasikeitimą sąlygojančias aplinkybes.

22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant šį klausimą, t. y. ar nuteistasis V. P. veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar nuo 2017-02-01 L. J. atlyginimas buvo padidintas fiktyviai bei ar darbo sutarties pakeitime buvo įtvirtinti realūs faktai susiklosčiusiems tikriesiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti, ar tai buvo melaginga informacija siekiant kito tikslo – neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad L. J. darbo užmokesčio padidėjimas buvo motyvuojamas tuo, kad jos darbo rezultatai, pasiekti per 2016 m., vertintini teigiamai, ji rado partnerį ir įmonė sugebėjo pasirašyti Dilerio sutartį ir gavo Vienintelio „Dilerio statuso Lietuvoje“, statusą, įmonė UAB „Ž.“ nuo 2016-07-27 yra pardavėjas T. Tuo tarpu tikrinant šių teiginių pagrįstumą buvo nustatyta, kad T. 2016-2017 m. nesudarė pirkimo sutarčių su UAB „Ž.“ (t. 2, b. 1. 129), tarp UAB „A.“ ir UAB „Ž.“, L. J., V. P. pirkimo-pardavimo sandorių nesudaryta, 2016-09-08 grąžinta 1 000 Eur neįvykus sandoriui (t. 2, b. 1. 133-135). Taip pat pažymėtina, kad pats V. P. atsakydamas į apylinkės teismo klausimus, pripažino, jog pardavimai pagal L. J. galimai sudarytus sandorius nebuvo atlikti.

23. Iš byloje esamų bendrovės apskaitos duomenų, matyti, kad VĮ „Registrų centrui“ pateiktoje 2016-01-01 - 2016-12-31 laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodoma, kad UAB „Ž.“ gavo 1 722 Eur pardavimo pajamų, patyrė 56 Eur su darbo santykiais susijusių sąnaudų, 1 759 Eur nusidėvėjimą, amortizaciją, turto vertės sumažėjimą, 8 Eur kitų sąnaudų ir 101 Eur nuostolį (t. 1, b. l. 138), pagal AB banko „Swedbank“ pateiktus UAB „Ž.“ priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini) (EUR, LTL) laikotarpiu nuo 2012-01-01 - 2018-02-01 išrašus, 2016-2017 metų laikotarpiu operacijų banko sąskaitose neatlikta, paskutinė operacija sąskaitose atlikta 2015-01-01, jau 2017-03-28 susidarė 1 200,35 Eur įsiskolinimas, kuris vėliau didėjo, nuo 2016-01-01 iki 2017-12-13 bendrovė nepervedė jokių įmokų į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, mokestinę nepriemoką sudarė 2 666,60 Eur (t. 1, b. 1. 104-106). Esant nustatytoms aplinkybėms ženklus darbo užmokesčio padidinimas vienam iš darbuotojų akivaizdžiai neatitinka protingo ir rūpestingo bendrovės valdymo principų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas motinystės(tėvystės) pašalpos dydis asmeniui yra skaičiuojamas pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš teisės gauti minėtas išmokas atsiradimo mėnesį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad L. J. draudžiamosios pajamos padidintos būtent tais mėnesiais, kurie įeina į skaičiuotiną laikotarpį kompensuojamajam uždarbiui, pagal kurį nustatomas motinystės išmokos dydis, apskaičiuoti. Vis dėlto, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių realų šio darbo užmokesčio gavimo faktą. AB banko „Swedbank“ pateiktų L. J. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini) (EUR) ir AB banko „Luminor“ priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini) (EUR) laikotarpio nuo 2015-01-01 - 2018-02-01 išrašų duomenimis, 2016-2017 metais L. J. priklausančiose banko sąskaitose darbo užmokesčio iš UAB „Ž.“ piniginiais pervedimais negauta (t. 3, b. 1. 193-194).

25. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad toks L. J. atlyginimo pakėlimas buvo fiktyvus ir paremtas apgaule, kadangi iš tiesų pagal savo finansinę padėtį įmonė neturėjo lėšų sumokėti nustatytą darbo užmokestį bei socialinio draudimo įmokas nuo šio darbo užmokesčio, turėjo skolų. Bendrovėje nebuvo jokių sąlygų, objektyvių prielaidų ir ekonominio pagrindo, leidžiančių L. J. tiek padidinti atlyginimą. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad V. P. kaip UAB „Ž.“ direktorius, turėdamas tikslą apgaule iš VSDF biudžeto L. J. naudai gauti didesnes motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, susitarė fiktyviai padidinti jai gaunamas draudžiamąsias pajamas, nuo kurių buvo apskaičiuojami motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, dėl ko L. J. buvo nepagrįstai išmokėtos didesnės motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos. Tokie V. P. veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jie buvo gerai suplanuoti, todėl pagrįstai pripažinti atitinkančiais BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

26. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. sudaryti dokumentai, susiję su darbo užmokesčio pakėlimu L. J., yra neatitinkantys tikrovės, kadangi juose nurodyti veiksmai nebuvo atlikti, L. J. niekada negavo nurodytų piniginių lėšų, V. P. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi V. P. pagaminus ir panaudojus netikrus dokumentus, jų pagrindu L. J. gavo motinystės išmokas, neatitinkančias jos iki nėštumo buvusių pajamų.

27. Taip pat V. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki bankroto bylos iškėlimo būdamas UAB „Ž.“ direktoriumi, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Ž.“ buhalterinę apskaitą ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko negalima nustatyti, kas 2016-2017 metais vykdė UAB „Ž.“ buhalterio, kasininko pareigas, kokio dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas mokėti darbuotojams, ar UAB „Ž.“ pelno (nuostolio) deklaracijose deklaravo teisingus duomenis apie įmonės pelną (nuostolį) ir darbuotojams išmokėtas su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias A klasės išmokas, ar faktiškai darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, ar įmonės veikla buvo pelninga (nuostolinga), kokios buvo atliktos ūkinės operacijos). Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 223 straipsnio 1 dalyje.

28. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą – buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius.

29. Nagrinėjamu atveju V. P. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis nepateikė UAB „Ž.“ darbo sutarčių, sutarčių su apskaitos paslaugas teikiančiomis įmonėmis ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiais asmenimis, kasos knygos, grynųjų pinigų priėmimo-išmokėjimo dokumentų, apskaitos registrų, 2016-2017 metų apskaitos dokumentų (pirkimų-pardavimų, banko, kasos, priskaičiuoto-išmokėto darbo užmokesčio ir kiti) ir apskaitos registrų, kuriuose būtų įformintos ir užregistruotos minėtu laikotarpiu atliktos ūkinės operacijos, susijusios su bendrovės veikla, turtu, įsipareigojimais. Remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniu, bendrovės vadovas turi pareigą nustatytą laiką saugoti finansinės apskaitos dokumentus ir registrus, nes šie dokumentai ir juose užfiksuota informacija turi reikšmės išorės informacijos vartotojams. Šie dokumentai yra itin reikšmingi, kadangi jų pagrindu yra formuojama bendrovės finansinė atskaitomybė, kuri yra ypatingai svarbi bendrovės kreditoriams ir kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės institucijoms ir pan.).

30. Pažymėtina, kad kriminalizuodamas šią veiką, įstatymų leidėjas siekė ūkinę-finansinę veiklą ne tik dokumentuoti, bet ir saugoti šios veiklos įrodymus, kaip turinčius tiesioginę reikšmę ekonominei veiklai vertinti. Nesant UAB „Ž.“ darbo sutarčių, apskaitos registrų, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės atliktas ūkines operacijas, susijusias su bendrovės veikla, turtu, įsipareigojimais, buvo itin apsunkintas nagrinėjamos baudžiamosios bylos tyrimas, kadangi nebuvo įmanoma neabejotinai nustatyti, ar buvo, ar ne, ekonominis pagrindas padidinti L. J. darbo užmokestį, ar įmonė turėjo pakankamai lėšų ir buvo finansiškai pajėgi mokėti darbo sutartyje ir darbo sutarties priedo nustatytą užmokestį, todėl laikytina, kad V. P. veiksmai sukėlė BK 223 straipsnyje numatytas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, V. P. negali būti išteisinamas ir šioje dalyje.

Dėl bausmės

31. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. P. paskirtos bausmės yra pagrįsta ir teisėta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Pažymėtina, jog bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

32. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skirdamas bausmę nuteistajam V. P. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė į tai, kad V. P. padarė tris nesunkius nusikaltimus, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, dirba, duomenų apie administracines nuobaudas nėra), įvertino tai, kad Valstybiniam socialinio draudimo fondui padaryta žala yra nė kiek neatlyginta ir konstatavo, jog V. P. bausmės tikslai geriausiai bus pasiekti skiriant arešto bausmes, jų dydžius nustatant artimus vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokios paskirtos bausmės yra tinkamos ir proporcingos V. P. padarytiems nusikaltimams, atitinka BK 41 straipsnio nuostatas, o esant gana didelei tenkinto civilinio ieškinio sumai baudos bausmė, tikėtina, dėl lėto jos vykdymo būtų neefektyvi ir per didelė finansinė našta nuteistajam.

33. Taip pat sutiktina su apylinkės teismo sprendimu taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti V. P. paskirtos arešto bausmės vykdymą įpareigojant tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, kadangi tokiu būdu nuteistasis galės dirbti ir operatyviai dengti civilinį ieškinį, o jo realus laisvės atėmimas nagrinėjamu atveju nėra būtinas. Pažymėtina, jog bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu turės teisę kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl V. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės V. P. veiksmų kvalifikavimui, skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistojo gynėjas.

35. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas nustato apeliacinis skundas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne tik įvertinti patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl apeliantų skundžiamų aplinkybių, bet ir nustačius ištaisyti visas fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės taikymo klaidas, pasisako ir dėl apeliacinės instancijos teisme nuteistojo nurodytų dar dviejų, jo manymu, esminių proceso pažeidimų, turinčių reikšmės šios bylos tinkamam išsprendimui: 1) dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo pradėjimo – nesant pareiškimo (pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal įstatyme nenumatytą dokumentą – prašymą, t. y. nesant įstatyme numatytos formos dokumento) bei 2) dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo - t. y. nepagrįstai (du kartus) visa suma priteista iš jo ir iš L. J..

36. Vertinant V. P. nurodytas aplinkybes dėl netinkamos šios bylos proceso pradžios – nebuvimo įstatyme nustatytos formos pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kolegija pažymi, jog pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius. V. P. teisingai pastebėjo, jog byloje yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos (t. 1, b.l. 71-73), ir sutikrina, jog šis raštas yra pavadintas „prašymu“, tačiau įstatymai griežtai nenustato, kokios formos dokumentu, koks subjektas gali informuoti teisėsaugos pareigūnus apie nusikalstamą veiką. Jei asmenys informaciją apie galimai padarytą baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą pateikia kitaip nei BPK 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta pavadintu raštu, tai negali būti laikoma kokiu nors procesinės formos trūkumu ir pretekstu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog buvo gautas dokumentas, kuriuo buvo pranešta apie galimai padarytą veiką, todėl nors šis dokumentas yra užvadintas „prašymu“, tai laikytina tinkamu pranešimu apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai.

37. Vertinant V. P. argumentus dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-25 nuosprendžiu iš V. P. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 10 502,66 Eur žalos atlyginimo. Iš apeliacinės instancijos teismui V. P. nurodyto L. J. atžvilgiu priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-10-27 nuosprendžio matyti, jog iš jos (L. J.) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 10 502,66 Eur žalos atlyginimo, pripažįstant L. J. solidariai atsakinga už šią žalą kartu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-25 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-961/2022 nuteistu V. P.. Taigi, priimant V. P. atžvilgiu teismo nuosprendį, L. J. baudžiamoji byla dar nebuvo išnagrinėta, todėl spręsti klausimo dėl solidarios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas V. P. byloje neturėjo teisinio pagrindo. Įvertinant tą aplinkybę, kad nuosprendis L. J. atžvilgiu nors ir yra priimtas, bet nagrinėjant V. P. bylą apeliacine tvarka nėra įsiteisėjęs, konstatuotina, jog klausimas dėl solidarios V. P. ir L. J. atsakomybės šioje byloje negali būti tinkamai išspręstas (nežinant galutinio sprendimo L. J. byloje), todėl šioje byloje nuosprendis nekeistinas išaiškinant, jog įsiteisėjus L. J. atžvilgiu apkaltinamajam nuosprendžiui šis klausimas gali būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo metu.

38. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta 2022-09-12 pirminė pažyma dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų 333,33 Eur dydžio išlaidų, susijusių su nuteistojo V. P. atstovavimu baudžiamojoje byloje, priteisimo (12 t., b.l. 122), 2022-10-04 pateikta pažyma dėl 353,33 Eur, o 2022-12-02 dėl 410 Eur išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo V. P. valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. (V. P.) gynėjo advokato Viktoro Firsovo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl išlaidų priteisimo iš V. P. (V. P.) – netenkinti.