Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas Z. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–16), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20 000 Eur neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013-08-31 jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerose nepakakdavo natūralios ir dirbtinės šviesos, nebuvo įmanoma skaityti ir rašyti. Kamerose neveikė ventiliacijos sistema, todėl buvo drėgna. Langai buvo nesandarūs, todėl būdavo šalta. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik mūrine sienele, be to, matomas pro duryse įrengtą langelį. Kamerose nebuvo veidrodžių, lentynėlių higienos priemonėms susidėti, pakabų drabužiams. Baldai ir minkštasis inventorius buvo seni, nešvarūs. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą, o naudotis dušu – tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, o tualetinio popieriaus išduodavo tik viena rulonėlį per mėnesį. Pareiškėjo nuomone, kalinimas perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose gali būti prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, jautė fizinį skausmą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik dabar.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 d. nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenys, reikalavimus atlyginti neturtinę žalą kildinantys iš netinkamų kalinimo sąlygų, apie savo teisių pažeidimus sužinojo (turėjo žinoti ir suvokti) tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2014-08-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2016-03-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-474-662/2016). Teismui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys, kad pareiškėjas nežinojo ar neturėjo žinoti, kad yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl ko jis patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Pagal CK 1.131 str. 2 d., teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Akivaizdu, kad visą nurodytą kalinimo laikotarpį pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau skundą teismui padavė tik 2016-03-16. Prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, pareiškėjas nenurodė jokių šias teismo išvadas paneigiančių aplinkybių. Teismui taip pat nepateikti įrodymai, kad egzistuoja svarbios aplinkybės ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013-03-14, atmestina kaip nepagrįsta.

Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013-03-15 iki 2013-08-31) pareiškėjas į pataisos įstaigą atvyko 2013-04-09 ir išvyko 2013-04-23, iš viso Lukiškių TI-K praleido 7 dienas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų kameros ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (2010-12-16 sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Higienos normos HN 76:2010 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, nurodytose Higienos normose nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie TM 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas kilusį ginčą, turi nustatyti, ar Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui tektų 3,6 kv. m kameros ploto.

Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013-04-09 iki 2013-04-22 pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Atsakovės atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (7 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 1 dieną, t. y. 2013-04-11. Likusias 6 dienas kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko Higienos normos reikalavimų. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 110, 115, 117, 121, 398 ir 400.

Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 p., šiltuoju metų laiku oro temperatūra turi būti 18–28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 procentai, oro judėjimo greitis 0,15–0,25 m/s.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-17 patikrinimo aktas (b. l. 103–104) patvirtina, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Higienos normos HN 76:2010 22 p. ir 26 p. reikalavimus atitiko, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, drėgmės ir šalčio atmestini kaip nepagrįsti.

Bausmių vykdymo kodekso 103 str. nustatyta, nuteistųjų teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalinamieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Higienos normos HN 76:2010 63–65 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims.

Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su netinkamu minkštuoju inventoriumi, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi yra abstraktaus pobūdžio, todėl teismo negali būti įvertinti. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-17 patikrinimo akte nurodyta, kad minkštasis inventorius Lukiškių TI-K dezinfekuojamas tinkamai. Taip pat kaip abstraktūs atmestini ir kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su netinkamais baldais kamerose, kamerose įsiveisusiais buitiniais kenkėjais, netinkamu kamerų įrengimu, neaprūpinimu higienos priemonėmis.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 1 dieną pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad Z. K. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 10 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 10 Eur sumą laiko kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 6,36 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui su pareiškėjo ginču susijusios medžiagos kopijas.

Teismas pažymi, kad šis Lukiškių TI-K prašymas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis, t. y. per LITEKO EPP. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovės atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 132 ir 134 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 (dešimties) eurų neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.