Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1417-123/2013

2013 m. lapkričio 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens VĮ Valstybės turto fondo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Klaipėdos rajono sodininkų bendrijos „Šernai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Valstybės turtui fondui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja Klaipėdos rajono sodininkų bendrija „Šernai“ teismui pateikė reikalavimą, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Klaipėdos rajono sodininkų bendrija „Šernai“ įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąjį senatį. Nurodė, jog 1969 m. Lietuvos sodininkystės draugijos Klaipėdos skyriaus „Šernų“ kolektyviniam sodui (pareiškėjai) buvo skirtas žemės sklypas, kuriame buvo suformuoti atskiri sodo sklypai po 6 arus. Žemės sklype, kuri buvo neišskirstyta, apie 1970 m. pastatytas ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1972 m. – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 1973 m. – dar vienas sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1976 m. – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minimi pastatai buvo naudojami kaip pagalbinės patalpos, naudoti susirinkimams, šventėms, dirbo buhalterė. Sklypas, turintis keturis pastatus, nebuvo suformuotas ir iš valstybės išpirktas, tačiau pareiškėja iki šiol moka valstybinės žemės nuomos mokestį, taip pat atsiskaito už elektros energijos suvartojimą. Pareiškėja minimą turtą nepertraukiamai, sąžiningai ir atvirai valdo daugiau kaip 36 metus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja Klaipėdos rajono sodininkų bendrija „Šernai“ teismui pateikė reikalavimą, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Klaipėdos rajono sodininkų bendrija „Šernai“ įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąjį senatį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011): 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d.). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi faktas neatitinka visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų šiam faktui konstatuoti.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija, kai dėl vykstančių nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesų, valstybė pereinamuoju laikotarpiu tinkamai neapskaitė savo turto ir nepriėmė sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, taigi yra susijęs su viešuoju interesu. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Nagrinėjamu atveju ginčo statiniai buvo pastatyti 1970–1976 m., t. y. kai neegzistavo privatinė nuosavybė. Konstatuotina, kad jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, jog ginčo turtas galimai priklauso valstybei ar savivaldybei, todėl negali būti įgytas įgyjamąja senatimi. Pažymėtina, kad Klaipėdos rajono sodininkų bendrija „Šernai“ pareiškime nurodė, kad 1995 m. prasidėjus masiniam valstybinės žemės išsipirkimo procesui, valstybinės žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statiniai, iš valstybės neišsipirko ir nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į pastatus, bet ja nepasinaudojo. Dėl nurodytos aplinkybės konstatuotina, kad pareiškėja pati patvirtino aplinkybę, kad tiek ginčo statiniai, tiek žemės sklypas, kuriame yra šie statiniai, buvo ir yra valstybės nuosavybė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas nėra pripažintas bešeimininkiu, kaip tai numato CK 4.58 straipsnio nuostatos, tačiau pareiškimo tenkinimas galimai pažeistų viešąjį interesą.

Pažymėtina, kad teismas byloje ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus – 2012 m. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, Žemės nuomos deklaracijas už 2011 ir 2012 m., AB LESTO pateiktas PVM sąskaitas faktūras už elektros energijos tiekimą 2012 m. ir elektros energijos tiekimo objektams sąrašą, parengtą 2011 m., tačiau šie įrodymai nepagrindžia aplinkybės, kad pareiškėja ginčo pastatus valdė CK 4.68 straipsnio 1 d. nustatytą terminą atvirai ir nepertraukiamai, nepateikė įrodymų, jog ginčo pastatais naudojosi daugiau kaip 36 metus.

Esant nurodytoms aplinkybėms Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-05-08 sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos Klaipėdos rajono sodininkų bendrijos „Šernai“ pareiškimas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Klaipėdos rajono sodininkų bendrijos „Šernai“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.