Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) M. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Eivera“ ieškinį atsakovui M. N., dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir pagal atsakovo M. N. priešieškinį ieškovei mažajai bendrijai „Eivera“ dėl sutarties kainos sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

17. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas kreipėsi į ieškovę dėl grindų betonavimo darbų bute, adresu (duomenys neskelbtini) (46 b.l.). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. sausio 28 d. ieškovė MB „Eivera“ atsakovui M. E. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija EIV, Nr. 00027, už 75 kv. m betonavimą ir pagrindo paruošimą. Sąskaitos suma be PVM – 1800 Eur, suma apmokėjimui su PVM - 2178 Eur (14 b.l.). Tarp šalių rašytinė sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovas byloje pateikė E. A. 2022 m. vasario 4 d. defektinį aktą Nr. DA-22-02-01, kuriame užfiksuoti buto, adresu (duomenys neskelbtini), betoninių grindų paviršiaus įrengimo darbų defektai (73 b.l.). 2022 m. vasario 17 d. R. P. išrašė sąskaitą faktūrą serija RP Nr. 21 už laiptinės tvarkymą (100 Eur), spynų pakeitimą (120 Eur), grindų lyginimą, šlifavimą (320 Eur) (74 b.l.). Pateiktas 2022 m. sausio 31 d. pirkimo kvitas iš IĮ „Simrakt“ už 10 vnt. raktų gamybą (40 Eur sumai) (75 b.l.). 2022 m. vasario 25 d. E. A. išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą 65 Eur sumai už buto grindų įvertinimo, defektų akto įforminimo paslaugas (76 b.l.). 2022 m. vasario 15 d. UAB „Švarinta“ išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą 166,98 Eur sumai už mišraus statybinio laužo išvežimą (77 b.l.).

Dėl šalių sutartos darbų kainos

18. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys susitarė dėl 1800 Eur plius PVM darbų kainos ir motyvuoja, kad jam, kaip vartotojui, buvo nurodyta 1800 Eur kaina ir jis nežinojo, kad reikės sumokėti papildomai ir PVM. Ieškovė su tuo nesutiko ir teikė paaiškinimus, kad apie mokėtiną PVM atsakovas buvo tinkamai informuotas žodžiu ir šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovas tinkamai suprato darbų kainą.

19. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Pripažįstama, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių) yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime ribojamas sutarties laisvės principas, o greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjas nustato specialias taisykles, užtikrinančias didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą. Nagrinėjamo ginčo atveju tarp šalių sudaryta žodinė sutartis tinkamai kvalifikuota kaip vartojimo rangos sutartis ir tarp šalių ginčo dėl to nėra. Taigi šiuo atveju tam tikros abejonės yra aiškinamos atsakovo, kaip vartotojo, naudai, kadangi jis yra silpnesnioji šalis.

20. CK 6.193 straipsnyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-14 nutartis Nr. 3K-3-29/2013).

21. Nagrinėjamos bylos duomenimis, ginčo šalys nesudarė rašytinės vartojimo rangos sutarties. Byloje nesant rašytinės vartojimo rangos sutarties, šalių susitarimo dėl statybos darbų kainos turinys galėjo būti nustatomas pagal šalių paaiškinimus, netiesioginius rašytinius įrodymus. Byloje kilo ginčas, ar šalys buvo susitarusios dėl PVM mokesčio įtraukimo į bendrą darbų kainą.

22. Pažymėtina, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

23. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad dėl darbų atlikimo internete susirado MB „Eivera“, t.y. suprato, kad darbus užsako iš juridinio asmens. Ieškovė savo ruožtu pateikė šalių susirašinėjimą, kuriame užfiksuota atsakovo žinutė po darbų atlikimo (23 b.l.) iš kurios matyti, kad jau po ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros pats atsakovas, minėdamas likusias pervesti sumas, nurodė PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši susirašinėjimo žinutė leidžia spręsti apie tai, kad atsakovas aiškiai suprato, kad galutinė darbų kaina bus su PVM. Byloje taip pat nėra duomenų, kad po ieškovės PVM sąskaitos faktūros išrašymo atsakovas būtų kreipęsis į ieškovę dėl netinkamai išrašytos sąskaitos. Darytina išvada, kad visų darbų kaina yra būtent ieškovės, kaip juridinio asmens, išrašytoje sąskaitoje faktūroje, t.y. 2178 Eur, į kurią įskaičiuotas ir PVM mokestis.

Dėl atliktų darbų kokybės ir atsakovo, kaip vartotojo, teisių gynimo būdų

24. Atsakovas priešieškiniu prašė sumažinti grindų betonavimo darbų kainą nuo 1800 Eur iki 963,35 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrindė 545 Eur patirtas išlaidas, ir ši suma atimta iš atsakovo ieškovei likusios sumokėti sumos.

25. Vartojimo rangos santykiams kaip specialiosios visų pirma taikomos CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ (CK 6.672–6.680 straipsniai) normos. Vartojimo rangos santykiams taikomos ir kitos bendrosios CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių. Kitos CK nuostatos taikomos vartojimo rangos santykiams pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles – tiek, kiek jų nereglamentuoja vartojimo ir rangos santykių normos.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, rangovui pažeidus vartojimo rangos sutartį, užsakovas savo teises gali ginti ne tik bendraisiais užsakovo, bet ir specialiaisiais – vartotojo teisių gynybos būdais, nustatytais vartojimo rangą ir vartojimo pirkimą–pardavimą reglamentuojančiose teisės normose, taip pat rangovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Esant vartojimo rangos teisiniams santykiams, užsakovas turi teisę pasirinkti, kuriuo iš įstatyme nustatytų gynybos būdų naudotis – rangovas negali primesti užsakovui savo valios dėl pažeistų teisių gynimo būdo pasirinkimo ar apriboti užsakovo pasirinkimą. Rangovas prisiima riziką ir, žinodamas savo teises ir pareigas, turi žinoti, kad netinkamos kokybės daikto pagaminimo atveju užsakovo (vartotojo) teisės gali būti ginamos taikant įvairius įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus, kurių pasirinkimo teisę turi užsakovas (vartotojas). CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų įvairovė, kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta vartotojui, yra viena iš vartojimo sutarčių instituto specifikos išraiškų. Ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas vieno ar kito vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).

27. Atkreiptinas dėmesys, kad priešieškiniu atsakovas reikalauja sumažinti darbų kainą, skaičiuojamą nuo 1800 Eurų, tačiau iš priešieškinio turinio matyti, kad tokio reikalavimo ir atsakovas net neįrodinėja, gina kito savo teisių gynimo būdo pagrindais - siekdamas trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo.

28. CK 6.665 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti savarankiški užsakovo teisių gynimo būdai. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad visi CK 6.665 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti dėl netinkamos kokybės darbų pažeistų teisių gynimo būdai yra skirtingi, savarankiški, todėl negali būti tapatinami, inter alia (be kita ko), jų įgyvendinimo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-403/2021, 50 punktas).

29. Tai reiškia, kad nors kilus ginčui dėl vartojimo rangos sutarties pagrindu atliktų darbų kokybės, užsakovui, kaip vartotojui, suteikiama plati teisė pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo priemonę, tačiau bet kuriuo atveju ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Teismas, neribodamas užsakovo pasirinkimo teisės, turėtų įvertinti ir užtikrinti, kad vienu metu nebūtų taikomi atskiri savarankiški teisių gynimo būdai, kurie kartu netaikytini, pvz., tenkinamas užsakovo reikalavimas sumažinti darbų kainą ir kartu reikalavimas neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

30. Pagal CK 6.678 straipsnio, kuris reglamentuoja darbų trūkumų nustatymo teisines pasekmes, kai darbų trūkumai atsirado esant vartojimo rangos teisiniams santykiams, 1 dalį darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš CK 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas. Remiantis CK 6.665 straipsnio 1 dalimi, užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje.

31. Pagal CK 6.680 straipsnį, jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti šio kodekso 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis. Vadovaujantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2–3 punktais, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti.

32. Iš priešieškinio turinio ir teikto reikalavimo matyti, kad iš esmės atsakovas siekia sutartos darbų kainos kitos sumos, nei nurodo ieškovė, nustatymo (nuo 2178 Eur iki 1800 Eur) ir jos sumažinimo, taip pat reikalauja ir rangos darbų trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo, šias išlaidas atimant iš likusios ieškovei mokėtinos sumos, ir tokiu priešieškiniu norimas galutinis rezultatas – konstatavimas, kad atsakovas su ieškove yra visiškai atsiskaitęs už atliktus darbus.

33. Nors atsakovas ginče siekė pasinaudoti dviem skirtingais savo teisių gynimo būdais, tačiau, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime dėl atsakovo priešinio reikalavimo pasisakė darbų trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad dėl šio teisių gynimo būdo atsikirtimuose pasisakė ir ieškovė, nustačius, kad ir atsakovas iš esmės priešieškinio reikalavimus grindžia siekdamas darbų trūkumo šalinimo išlaidų atlyginimo, laikytina, kad atmesdamas priešieškinį dėl darbų kainos sumažinimo, pirmos instancijos teismas atsakovo, kaip vartotojo, teisių gynimą sprendė būtent CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, ir tuo aspektu galutinai vertino ieškovės reikalavimų pagrįstumą.

34. Teismui įvertinus apeliacinio skundo ribas ir argumentus, toliau pasisakytina tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinto priešieškinio reikalavimų dalies, t.y. atsakovo patirtų 100 Eur išlaidų už laiptinės tvarkymą, 39,98 Eur išlaidų už spynas, 153,67 Eur už mišraus statybinio laužo išvežimą neįskaitymo į patirtus nuostolius bei ta apimtimi nesumažinant ieškovės pagrindinio reikalavimo. Ši apeliacinio skundo dalis motyvuojama tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais.

35. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuoja CPK 176–185 straipsniai. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl 39,98 Eur išlaidų už spynas, kadangi atsakovas nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, ką apeliaciniame skunde patvirtina ir pats atsakovas. Vien tai, kad liudytojas D. M. patvirtino, kad kaimynams buvo išdalinti laiptinės durų raktai ir pakeistos spynos, neneigiant fakto, kad spynos išties keistos, atsakovui negalint pagrįsti rašytiniais įrodymais tokių išlaidų, ši reikalavimo dalis atmesta pagrįstai.

37. Atsakovo patirtos išlaidos už laiptinės tvarkymą (100 Eur) pirmosios instancijos teismo netenkintos, konstatavus, kad nėra galimybės nustatyti žalos dydžio laiptinei ir šiems darbams bylos nagrinėjimo metu dar nesant atliktiems. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu atsakovas pats patvirtino, kad daugiabučio namo laiptinė šiuo metu nesutvarkyta. Nors liudytojas D. M. byloje teikė paaiškinimus, kad laiptinės pažeidimai atsirado ieškovės darbininkams atvykus į atsakovo butą betonuoti grindis ir jiems tempiant vamzdį į penktą aukštą, dėl ko laiptinės sienos išsipurvino ir išsidaužė, tokie duomenys nepatvirtina, kad atsakovas dėl to patyrė faktinių nuostolių ir kad būtent ieškovė tiesiogiai atsakinga už laiptinės defektus visa apimtimi. Pažymėtina, kad atsakovas tinkamai nepagrindė toje priešieškinio dalyje pačios reikalavimo teisės, t.y. kad jis yra įgaliotas teisme atstovauti visų butų savininkų interesus ir vykdyti daugiabučio namo bendro naudojimo objektų priežiūrą, tame tarpe ir atlikti laiptinės valymą bei remontą. Įstatyminis reglamentavimas suponuoja būtent daugiabučio namo bendrijos ar paskirto to namo administratoriaus reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis dėl padarytos žalos bendro naudojimo objektams atlyginimo.

38. Atmestina ir apeliacinio skundo dalis dėl patirtų išlaidų už mišraus statybinio laužo išvežimą. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad vien pateikti duomenys, kad atsakovas sumokėjo UAB „Švarinta“ 166,98 Eur už mišraus statybinio laužo išvežimą, nereiškia, kad tik dėl ieškovės veiksmų šios išlaidos buvo patirtos. Nors liudytojas D. M. ir paaiškino matęs ieškovės darbuotojų žvyro pylimą į statybinių atliekų maišą, tačiau tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad tik ieškovė atsakinga už tai, kad į atsakovo užsakytą statybinių atliekų maišą buvo supiltos mišrios statybinės atliekos. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, maišas stovėjo atvirame daugiabučio namo kieme, visiems prieinamoje vietoje, kas sukuria galimybę mišrias atliekas į maišą supilti ne tik ieškovei, bet ir bet kuriam kitam asmeniui. Todėl atsakovo reikalavimas dėl šių išlaidų atlyginimo buvo pagrįstai atmestas.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

39. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai sprendė klausimą dėl atsakovo, kaip vartotojo, teisių gynimo, defektų šalinimo išlaidų atlyginimo ir tinkamai vertino šalių sulygtų darbų kainą. Tai sudaro pagrindą atsakovo apeliacinį skundą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Nors ieškovės atstovė advokatė pateiktame procesiniame dokumente ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas pagal teiktus šalių priešiniuis reikalavimus, tačiau savarankiško apeliacinio skundo su konkrečiais reikalavimais neteikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimo peržiūrėti apeliacine tvarka nėra pagrindo. Be to pažymėtina, kad nesant ieškovės apeliacinio skundo, atsakovui nepalankus bylinėjimosi išlaidų perskirstymas lemtų išėjimo iš jo teikto apeliacinio skundo ribų ir sąlygotų siurprizinį sprendimą šiai šaliai.

Dėl apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidų

41. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei nepateikus jokių duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.