Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-676-280/2015

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-01
Bylos Nr.: 2A-676-280/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-54-3-00213-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas, Zina Mickevičiūtė
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Generalinės prokuratūros, Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie VRM
Ieškovas: G. S., M. M.
Trečiasis asmuo: R. D.

Kategorijos

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-676-280/2015

Teisėjas Rimvydas Žukauskas Proceso Nr. 2-54-3-00213-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.2.4.2; 2.5.10.5.2.5; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.21 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Zinos Mickevičiūtės ir Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-291-477/2015 pagal ieškovų G. S., M. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie VRM, trečiajam asmeniui R. D. dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai prašė priteisti iš atsakovės kiekvienam po 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinę žalą. Nurodė, kad 2013-05-30 Utenos VPK Zarasų r. PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 str. 2 d. dėl trečiajam asmeniui R. D. priklausančio automobilio BMW vagystės. Paaiškino, jog pranešimai apie įtarimus įvykdžius vagystę buvo įteikti ieškovams, po ko pastarieji buvo laikinai sulaikyti. Po dviejų parų, ieškovams buvo skirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti. 2013-10-24 ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu buvo nutrauktas. Ieškovai sprendė, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, neturint jokių įrodymų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių jų dalyvavimą automobilio vagystėje, jie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti ir patalpinti į areštinę, jiems neteisėtai buvo taikomos kardomosios priemonės. Nurodė, jog dėl sulaikymų ieškovams pablogėjo sveikata, jie patyrė psichologinį stresą, turėjo lankytis pas medikus. Teigė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrę neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovų G. S., M. M. ieškinį iš dalies patenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie VRM ir LR Generalinės prokuratūros, G. S. 350 Eur, M. M. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad, priimant sprendimus dėl paskyrimo ieškovams procesinės prievartos priemonės – laikino sulaikymo, baudžiamojoje byloje nebuvo jokių operatyvinės žvalgybos būdu surinktų duomenų ir įrodymų, patvirtinančių ieškovų kaltę pagal pareikštus įtarimus. Nurodė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai būtų linkę nusikalsti ar daryti teisės pažeidimus, kad jie mėgino daryti ar darė įtaką nukentėjusiajam. Konstatavo, kad priimant sprendimus dėl ieškovų laikino sulaikymo, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo pagrindų ir sąlygų, ieškovams skirti suėmimą. Nenustatė, jog iki sulaikymo ieškovai būtų slapstęsi ar vengė atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar pas prokurorą, trukdę ikiteisminiam tyrimui, M. M. buvo sulaikytas prie mokymosi įstaigos, G. S. pats atvyko į policijos pareigūnų nurodytą vietą. Teismas darė išvadą, kad priimant sprendimus dėl ieškovų laikino sulaikymo, nebuvo tuoj pat būtina suvaržyti jų laisvę, siekiant BPK 119 str. nustatytų tikslų. Pažymėjo, jog atliekant ikiteisminį tyrimą dėl R. D. automobilio vagystės, nebuvo susidariusios aplinkybės, dėl kurių būtų būtina kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo ieškovams. Konstatavo, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas ieškovams ikiteisminiame tyrime dėl R. D. automobilio vagystės paskirta nepagrįstai ir neteisėtai. Nustatė, jog prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad ikiteisminį tyrimą kontroliavę prokurorai tikrino pranešime nurodyto asmens, galimai nepilnamečio, laikino sulaikymo pagrįstumą Nurodė, jog turint informaciją apie abiejų ieškovų laikiną sulaikymą ir buvus išsiųstam tik vienam pranešimui tik dėl vieno iš jų sulaikymo, prokuroras turėjo pareigą spręsti dėl kito asmens, laikino sulaikymo pagrįstumo, nes jam apskritai nebuvo tuoj pat pranešta apie kito asmens sulaikymą. Pažymėjo, kad, nereaguodamas į ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamus galimai neteisėtus procesinius tyrimo veiksmus, prokuroras nusišalino nuo pareigos kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, kas sudarė sąlygas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ieškovų atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai taikyti laikiną sulaikymą. Nenustatė, kad LR Teisingumo ministerijos pareigūnai ar darbuotojai būtų dalyvavę ikiteisminiame tyrime, kuriame buvo pareikšti įtarimai ieškovams ar būtų prisidėję prie ieškovų laikino sulaikymo veiksmų, todėl šioje dalyje ieškinio netenkino. Pripažino, jog, atsižvelgiant į M. M. asmenybę, tokie pareigūnų veiksmai, sulaikant ieškovą prie mokyklos, bendramokslių, pedagogų akivaizdoje, nesant pakankamų pagrindų ieškovo atžvilgiu taikyti laikiną sulaikymą, sukėlė jam negatyvius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Nenustatė, kad M. M. sveikata po sulaikymo pablogėjo, tačiau įvertinęs neteisėtų veiksmų trukmę, sprendė ieškovui patyrus nedidelės apimties neturinę žalą ir ieškinį šioje dalyje iš dalies tenkino. Pripažino, jog, atsižvelgiant į G. S. asmenybę, pareigūnų veiksmai, ieškovui pačiam atvykus į policijos pareigūnų nurodytą vietą ir jį nedelsiant sulaikius, nesant pakankamų pagrindų ieškovo atžvilgiu taikyti laikiną sulaikymą, sukėlė jam negatyvius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Nustatė, kad G. S. patyrė sveikatos sutrikdymą, buvo gydomas medikamentais ir neteisėti veiksmai tęsėsi dvigubai ilgiau nei M. M. atžvilgiu. Atkreipė dėmesį į tai, kad, taikant G. S. atžvilgių laikiną sulaikymą, nebuvo atsižvelgta į nepilnamečiams taikomų procesinių prievartos priemonių ypatumus ir specifiką, todėl darė išvadą, jog G. S., dėl jo atžvilgiu taikyto neteisėto laikino sulaikymo, patyrė vidutinės apimties neturtinę žalą iršioje dalyje ieškinį tenkino iš dalies. Atsižvelgdamas į tai, kad neturtinė žala ieškovams padaryta bendrais atsakovės atstovų Policijos departamento prie VRM ir LR Generalinės prokuratūros pareigūnų veiksmais, teismas pripažino atsakovės atstovų solidarią atsakomybę.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti LR Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinį atmesti visiškai kaip nepagrįstą. Nurodo, jog abu ieškovai buvo sulaikyti BPK 140 str. nustatyta tvarka, apie jų sulaikymą tuojau pat buvo pranešta jų motinoms, nuo sulaikymo momento abiems ieškovams buvo paskirti gynėjai. Pažymi, kad nuo nepilnamečio G. S. sulaikymo momento visuose su juo atliekamuose veiksmuose dalyvavo taip pat ir jo motina V. S.. Teigia, kad abu ieškovai, nepažeidžiant įstatyme numatytų terminų, buvo paleisti iš areštinės. Atkreipia dėmesį, jog nei patys ieškovai, nei jų gynėjai, nei ieškovo G. S. motina nuo ieškovų sulaikymo momento nepateikė ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui ar prokurorui nei žodinio, nei raštiško prašymo, pretenzijos ar skundo dėl jų atžvilgiu atliekamų procesinių veiksmų. Nurodo ikiteisminio tyrimo metu nebuvus gautiems jokiems prašymams dėl ieškovų sveikatos būklės. Tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu trečiajam asmeniui buvo daromas poveikis vieno iš ieškovų tėvui skambinus ir priekaištavus dėl trečiojo asmens parodymų. Atkreipia dėmesį, jog ieškovas G. S. turi problemų su savo elgesiu, abu ieškovai geri pažįstami ir aplinkybių visuma patvirtina buvus pagrindui taikyti laikiną sulaikymą. Pažymi, kad bylos nutraukimas nereiškia iki tol priimtiems sprendimams buvus neteisėtiems, jie buvo priimti laikantis procesinių normų ir ieškovai jų neskundė. Teigia, kad ieškovai neįrodė procesinėms prievartos priemonėms ikiteisminio tyrimo metu neteisėtumo, nėra teisinio pagrindo atlyginti ieškovams neturtinę žalą, taigi, neatsiranda valstybės atsakomybė dėl jokios žalos atlyginimo ieškovams. Nurodo, jog procesinių prievartos priemonių taikymą lėmė bylos konkrečios aplinkybės, jos buvo taikomos minimaliai ir tik tiek, kiek buvo objektyviai reikalinga, o surinkus pakankamai duomenų, kad pareikšti įtarimai nepasitvirtino, ikiteisminis tyrimas buvo nedelsiant nutrauktas.

Atsiliepimas

Ieškovai G. S., M. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantė bendromis frazėmis išdėsto savo nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, tačiau iš esmės jokiais įrodymais ir/ar teisiniais argumentais nepaneigia nustatytų aplinkybių bei atlikto jų teisinio įvertinimo. Teigia, jog skunde išdėstytos aplinkybės dėl galimo poveikio trečiajam asmeniui, G. S. charakterizuojančios medžiagos ieškovų tarpusavio santykių, nepatenka į BKP laikinojo sulaikymo skyrimui svarbių aplinkybių sąrašą. Nurodo, jog liudytojo R. K. parodymai patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, suvaržydami asmenų laisves, savo veiksmus grindžia ikiteisminio tyrimo taktika. Tvirtina nebuvus jokių duomenų, kad ieškovai būtų prisidėję prie trečiojo asmens automobilio vagystės. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pažeisdami BPK nuostatas, nesiaiškindami jokių faktinių aplinkybių, laikinai sulaikė ieškovus ir pareiškė jiems pranešimus apie įtarimą, o vėliau taikė jiems kitas procesines prievartos priemones ir kardomąsias priemones. Nurodo, jog aplinkybės, jog procesinės prievartos priemonės nebuvo apskųstos ar panaikintos BPK nustatyta tvarka savaime nepatvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmai ieškovų atžvilgiu buvo teisėti civilinės bylos prasme, kadangi teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos nei baudžiamajame procese išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie VRM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės argumentuoja apeliacinio skundo motyvais. Papildomai nurodo, jog ieškovų laikinas sulaikymas buvo grindžiamas procesinių ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimu, buvo atsižvelgta į tikėtinumą, kad įtariamasis G. S. ir M. M. vengs ikiteisminio tyrimo, kliudys nustatyti tiesą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą visiškai palaiko atstovės apeliacinį skundą ir sutinka su jame išdėstyta pozicija. Teigia, kad baudžiamosios bylos nutraukimas nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, todėl teismo nuomonė dėl neteisėto ieškovų laikino sulaikymo nepagrįsta. Tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamai informacijos apie galimai ieškovų atliktą nusikalstamą veiką, todėl laikinas sulaikymas ieškovų atžvilgiu buvo taikytas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad Utenos AVPK Zarasų r. PK 2013-05-30 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal R. D. pranešimą apie jo automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 58-1-00136-13, b. l. 1). 2013-06-06 ikiteisminio tyrimo byloje priimtas nutarimas laikinai sulaikyti G. S. ir įteiktas G. S. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. (ikiteism. t. b., b. l. 42, 55). 2013-06-08 nutarimu paleisti sulaikytąjį, įtariamąjį padarius nusikaltimą G. S. buvo paleistas ir nutarimu jam skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (ikiteism. t. b., b. l. 58-60). 2013-06-07 nutarimu laikinai sulaikyti asmenį laikinai sulaikytas M. M. ir jam įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. (ikiteism. t. b., b. l. 65, 71). 2013-06-09 nutarimu paleisti sulaikytąjį, įtariamąjį padarius nusikaltimą paleistas M. M. ir nutarimu skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (ikiteism. t. b., b. l. 74-76).

Utenos apylinkės prokuratūra 2013-10-24 nutarimu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 58-1-00136-13 nutraukė ikiteisminį tyrimą G. S. ir M. M. atžvilgiu, nesurinkus duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nukalstamos veikos pagal BK 178 str. 2 d., ir jų atžvilgiu taikytas kardomąsias priemones panaikino (ikiteism. t. b., b. l. 190-191).

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje. Minėta įstatymo nuostata nustato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šioje normoje nustatytas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis – valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo baudžiamajame ir administraciniame procese. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-364/2008; Nr. 3K-3-200/2010; kt.).

Kadangi prievolės atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų atsiradimo viena iš būtinų sąlygų yra neteisėtų veiksmų konstatavimas, todėl svarbu nustatyti, kokie veiksmai pripažintini neteisėtais, kokie neteisėtumo konstatavimo kriterijai. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Šių aplinkybių vertinimas atliekamas civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-215/2008; Nr. 3K-3-5-2009; 2015-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovų atžvilgiu taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas, buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai. Įvertinusi byloje esančius įrodymus bei prijungtos prie bylos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 58-1-00136-13 duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje priimti priešingo vertinimo.

Kaip nustatyta, ieškovams nutarimai laikinai juos sulaikyti buvo priimti motyvuojant tuo, jog minėti asmenys bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui, nes patys ar per kitus asmenis gali paveikti nukentėjusįjį ar liudytojus, paslėpti daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę, siekiant kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; 3) nėra galimybės kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Tokių sąlygų nebuvo, jų buvimą turi pagrįsti ne ieškovai, o atsakovas.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog ieškovai laikino sulaikymo metu buvo moksleiviai, gyveno kartu su tėvais, su kuriais geri santykiai, aktyviai sportavo (ikiteism. t. b., b. l. 100, 115-117). Byloje nepaneigta, jog ieškovas M. M. 2013-06-07 buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), belaikant geografijos valstybinį egzaminą, o ieškovas G. S. – 2013-06-06 netoli paplūdimio (b. l. 3-7, 24). Duomenų, kad ieškovai būtų vengę sulaikymo, byloje nėra. Apeliantė teigia, jog trečiajam asmeniui buvo daromas poveikis, tačiau susipažinusi su 2015-03-24 teismo posėdžio protokolu, kolegija negali sutikti su minėtu teiginiu (CPK 178 str., 185 str.). 2015-03-24 teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. D. paaiškino, jog 2013-06-06 davęs papildomus parodymus ikiteisminiame tyrime dėl galimo ieškovų padaryto nusikaltimo, tą pačią dieną sulaukęs ieškovo G. S. tėvo skambučio, kuriuo minėtas asmuo priekaištavo dėl trečiojo asmens teiktų parodymų, susijusių su G. S. (1 t., b. l. 182; ikiteism. t. b., b. l. 21). Duomenų, jog apie šį faktą R. D. pranešė ikiteisiminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, nėra. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 58-1-00136-13 duomenų, kad ieškovai patys ar kitų asmenų pagalba būtų darę poveikį nukentėjusiajam – R. D., nėra.

Byloje nepaneigta, jog ieškovai G. S., M. M. iki 2013-05-30 nebuvo teisti (ikiteism. t. b., b. l. 79, 89). Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2013-06-04 buvo gauta žvalgybinė informacija apie tai, kad R. D. priklausantį automobilį pavogė ieškovai G. S. ir M. M. (ikiteism. t. b., b. l. 36). Zarasų rajono apylinkės teismas 2014-12-29 nutartimi įpareigojo Zarasų r. PK išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka žvalgybinę informaciją ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tačiau 2015-03-18 raštu Panevėžio AVPK informavo, kad Specialioji ekspertų komisija neišslaptinsianti 2014-12-29 teismo nutartimi nurodytos informacijos (1 t., b. l. 151, 175). Byloje taip pat nėra nustatyta, o ir atsakovė neįrodinėjo nebuvus galimybės itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo (CPK 12 str., 178 str.; BPK 140 str. 2 d. 3 p.). Įvertinusi byloje esančias aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja nebuvus pagrindo ieškovų atžvilgiu taikyti procesinės prievartos priemonės – laikinojo sulaikymo (CPK 185 str.; BPK 140 str. 2 d.).

Šiuo atveju priminta, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pripažintina, kad atsakovė leistinais ir pakankamais įrodymais neįrodė laikino sulaikymo pagrįstumo G. S. ir M. M. atžvilgiu (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantės teiginiai dėl tinkamai taikytų baudžiamojo proceso teisės normų skyrus procesinę prievartos priemonę – laikiną sulaikymą, ieškovų atžvilgiu ir užtikrinus jų teises nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, nes ginčo dalykas yra ne ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmai, o procesinės prievartos priemonės skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliantė teigia, kad atsakovei nėra pagrindo ieškovams atlyginti neturtinę žalą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kaip minėta, byloje nepaneigtos M. M. sulaikymo aplinkybės. Kolegija sprendžia, jog ieškovo sulaikymas bendramokslių, pedagogų akivaizdoje neabejotinai turėjo sukelti neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus (CPK 185 str.). Kritiškai vertintini apeliantės argumentai, jog laikino sulaikymo skyrimas neturėjo įtakos M. M. valstybinio biologijos egzamino rezultatui, kadangi ieškovo metinių pažymių vidurkis buvo 6,5 balo. Bylos duomenimis, M. M. ginčo laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini) mokinys ir 2013 metais laikė baigiamuosius egzaminus (ikiteism. t. b., b. l. 115). Visuotinai žinoma, jog ruošimasis valstybiniams brandos egzaminams sukelia abiturientams psichologinę įtampą, todėl vienareikšmiškai tvirtinti M. M. valstybinio biologijos egzamino rezultatui (ieškovas egzamino neišlaikė) buvus nesusijus su skirta procesine prievartos priemone nėra pagrindo. Juo labiau, bylos duomenys nepatvirtina M. M. metiniam biologijos pažymio vidurkiui buvus tokio dydžio, kas galėtų pateisinti neigiamą valstybinio brandos egzamino įvertinimą (CPK 12 str., 178 str.).

Vertinant G. S. laikino sulaikymo pasekmes, apeliantė nepaneigė, jog ieškovas kreipėsi pagalbos į medikus – psichiatrus, jam buvo skirtas medikamentinis gydymas (1 t., b. l. 23, 199-200). Kolegija pažymi, jog ieškovo G. S. elgesio ypatumai negali būti siejami su 2013-06-11 medikų diagnozuotais psichikos sutrikimais (1 t., b. l. 23). Apeliantė nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti buvus tokio pobūdžio sąsajoms (CPK 12 str., 178 str.). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų G. S. turėjus ir anksčiau psichikos sutrikimų, kurie būtų buvę gydyti. Įvertintina ir tai, jog G. S. 2013-06-06 buvo nepilnametis ir jo laikinas sulaikymas truko apie 47 val., t. y. beveik maksimalų BPK 140 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą laikino sulaikymo terminą – 48 valandas.

Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju apeliantė nepaneigė pakankamais ir leistinais įrodymais ieškovams nepatyrus neturinės žalos (CPK 178 str., 185 str.; CK 6.250 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškovų patirtą neturinę žalą įvertino G. S. – 350 Eur, M. M. – 200 Eur. Kolegija sprendžia, jog teismo nustatytas ieškovų patirtos neturtinės žalos dydis kiekvieno ieškovo atžvilgiu yra pakankama kompensacija už patirtus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos sutrikimą (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nepateikė argumentų dėl pačios neturtinės žalos dydžio pagrįstumo.

Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie VRM atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują, ieškinį atmetant, tačiau tokio pobūdžio reikalavimas gali būti reiškiamas tik apeliaciniame skunde (CPK 306 str. 1 d. 5 p.). Teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, turi būti pateikiama nuomonė dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 str. 1 d.). Šiuo atveju atstovo reikalavimas negali būti vertintinas kaip nagrinėtinas savarankiškas reikalavimas, nes jis prie apeliacinio skundo neprisideda ( CPK 309 str.), tik su juo sutinka, todėl byloje gali būti ir nagrinėjamas tik apelianto reikalavimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Zina MickevičiūtėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė