- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- 1A-109-149/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00740-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Jurgita Mačionytė
- Nukentėjusysis
- D. S.
- Nuteistasis
- E. S., P. M.
Teisėjas M.Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00740-2013-0
Žemesnės instancijos teismas
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 21 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. S. ir P. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir nuteistas:
Žemesnės instancijos teismas
pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu – 3 (trejiems) metams;
pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu – 5 (penkeriems) metams;
pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu – 4 (ketveriems) metams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu subendrinus P. M. paskirtas bausmes už BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, paskirta jam subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su šiuo nuosprendžiu P. M. už BK 149 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, paskirta P. M. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir nuteistas:
Žemesnės instancijos teismas
pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu – 5 (penkeriems) metams;
pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu – 4 (ketveriems) metams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu subendrinus E. S. paskirtas bausmes už BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, paskirta jam galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiosios D. S. naudai iš P. M. bei E. S. solidariai priteista 5856,12 Eur (penki tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt šeši eurai ir 12 euro centų) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. M. buvo nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą bei atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, bendrininkų grupėje išžagino ir seksualiai prievartavo D. S., o būtent:
jis 2013-07-11 apie 17.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. S., patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žinodamas, kad E. S. panaudodamas grasinimus, fizinį smurtą bei atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, seksualiai prievartavo D. S., jis pasinaudojo tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas yra palaužtas dėl prieš tai panaudoto E. S. smurto ir prievartinių oralinių santykių, veikdamas kartu su E. S. jėga nusitempė pastarąją ant lovos, privertė ją atsiklaupti keturiomis ir E. S. oraliniu būdu seksualiai prievartaujant D. S., jis, būdamas D. S. už nugaros, lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią.
Be to, jis 2013-07-12 laikotarpyje nuo 01.00 val. iki 16.00 val., patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su D. S. prieš jos valią, pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas jau yra palaužtas dėl prieš tai pavartoto fizinio smurto, grasinimų ir prievartinių lytinių ir oralinių santykių, užgulęs nukentėjusiąją keturis kartus lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu prieš jos valią.
E. S. buvo nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas grasinimus, fizinį smurtą bei atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, bendrininkų grupėje oraliniu būdu seksualiai prievartavo ir išžagino D. S., o būtent:
jis 2013-07-11 apie 17.00 val., patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėdamas tikslą oraliniu būdu tenkinti savo lytinę aistrą su D. S. prieš jos valią, užlaužė jos rankas, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, jei pastaroji priešinsis, nutempė ją į kitą patalpos galą, kur nuplėšė jos rūbus, versdamas išsižioti spaudė savo rankų pirštais D. S. žandikaulio taškus, o nukentėjusiajai bandant šaukti pagalbos, sudavė jai vieną smūgį į veidą, tada jėga įvedė savo lytinį organą pastarajai į burną ir taip panaudodamas grasinimus, fizinį smurtą bei atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, ją seksualiai prievartaudamas tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas yra palaužtas dėl prieš tai panaudoto smurto ir prievartinių oralinių santykių, jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su P. M., jėga nusitempė D. S. ant lovos, privertė ją atsiklaupti keturiomis ir P. M. būnant už D. S. nugaros ir su ja lytiškai santykiaujant prieš jos valią, jis oraliniu būdu seksualiai prievartavo D. S..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-27 nuosprendį dalyje, kur jis pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuo pat pradžių neneigė, kad su D. S. turėjo lytinius santykius, tačiau tai buvo abipusiu sutarimu. Teigia, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo, nes tam visiškai nebuvo poreikio. Nurodė, kad pati D. S. pareiškė norą būti kartu su juo ir P. M., savanoriškai vyko į biuro patalpas, kartu gėrė alkoholį, leidosi būti glamonėjama, savanoriškai sutiko lytiškai santykiauti, po lytinių santykių toliau su jais bendravo, gėrė alkoholį, kai jie išeidavo parūkyti, jų laukdavo patalpoje, pareiškė, kad nenori eiti namo ir lieka nakvoti, o ryte, net kelis kartus atėjus pašaliniams asmenims, nešaukė, neprašė jų pagalbos, nors, nukentėjusiosios teigimu, ji buvo laikoma prieš jos valią ir jos atžvilgiu buvo vartojamas smurtas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino pateikto vaizdo įrašo, iš kurio matyti, jog ir po įvykio D. S. turi pomėgį lankytis alaus baruose, vartoti alkoholį, kabinėtis prie vyrų, juos provokuoti, sėstis jiems ant kelių, glamonėti, atlikti provokuojančius judesius, kas paneigia, jos parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kur ji parodė, kad ji alkoholio nevartoja, baruose nesilanko, prie vyrų nesikabinėja ir jų neprovokuoja, jos elgesys, išgėrus alkoholio, nesikeičia. Teigia, kad teismas įrodymus vertino selektyviai, ignoruodamas įrodymų visumą, vadovaudamasis tik nukentėjusiosios D. S. prieštaringais parodymais.
Apeliaciniu skundu P. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-27 nuosprendį dalyje, kur jis pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 1 d., 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismui nesutikus su skundo argumentais, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir pakeisti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nurodo, kad šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas jo atžvilgiu, todėl turi būti panaikintas. Iš esmės vadovaujasi tais pačiais argumentais, kaip ir E. S.. Teigia, kad jo atveju visų pirma nėra grupiškumo požymio.
Apeliantas taip pat teigia, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo, nukentėjusioji D. S. savanoriškai niekieno neverčiama gėrė alkoholį bare ir ofise, su dviem nepažįstamais vyrais atvažiavo į ofisą, kur vartojo alkoholį, pravokavo šokiais, kad jai būtų pasiūlyti lytiniai santykiai, o kai buvo pasiūlyti – sutiko juos atlikti. Savo noru ėjo į kitą patalpą su E. S., o vėliau, pastarajam išėjus, savanoriškai pasiliko su juo (P. M.) nakvoti, bet kada galėjo išeiti iš patalpos, jam bemiegant, nesikreipė pagalbos į bent du kartus užėjusius trečiuosius asmenis, be to ji turėjo mobilaus ryšio telefoną, kuriuo bet kada galėjo pasinaudoti, tačiau to nedarė. Teigia, kad teismas, selektyviai vertindamas įrodymus tik nukentėjusiosios naudai, buvo šališkas, nepašalino byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė in dubio pro reo principo. Teigia, kad specialisto išvadoje nurodytas padarytų sužalojimų 36 val. laikotarpis tik patvirtina, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti bet kur ir nebūtinai įvykio metu, juolab, apelianto teigimu, nukentėjusioji į alaus barą atėjo jau su mėlyne paakyje.
Teigia, kad jis yra vyresnio amžiaus, praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, nelinkęs smurtauti, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, nors kaltu neprisipažino dėl padarytų veiksmų gailėjosi, jog galimai tinkamai neįvertino situacijos, dėl pareikštų kaltinimų sunkiai išgyvena, pablogėjo sveikata, baudžiamasis procesas tęsiasi nuo 2013 metų nepateisinamai ilgai ne dėl jo kaltės, todėl mano, kad jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 54 str. 3 d. nuostatos.
Apeliantas taip pat nesutinka dėl priteistos nukentėjusiajai D. S. turtinės ir neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, jog teismas nenurodė, kokia padaryta turtinė ir kokia neturtinė žala bei jos nepagrindė. Teigia, kad nukentėjusioji nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji patyrė neturtinę žalą, o teismas to nepatikrino ir neįvertino, todėl, apelianto manymu, teismas, pilna apimtimi tenkinęs nukentėjusiosios D. S. civilinį ieškinį, pažeidė CK 6.250 str. nuostatas bei BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų P. M. ir E. S. apeliaciniai skundai tenkintini.
Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).
Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 149 str. 2 d. atsako tas, kas bendrininkų grupe išžagino žmogų.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 150 str. 2 d. atsako tas, kas bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. ir 150 str., būtini visi šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė prielaidomis bei spėlionėmis, vadovaudamasis išimtinai nukentėjusiosios D. S. prieštaringais parodymais, ignoruodamas akivaizdžias aplinkybes, nevertindamas byloje esančių nukentėjusiosios D. S. asmenybę charakterizuojančių įrodymų, jos elgesio iki nusikalstamos veikos padarymo, jos darymo metu ir po jos padarymo, visiškai netirdamas ir nevertindamas kaltinamųjų versijos bei jų parodymų, kurie iš esmės skiriasi nuo nukentėjusiosios parodymų. Apylinkės teismas nesiėmė jokių veiksmų šiems esminiams prieštaravimas pašalinti. Visos pirmosios instancijos teismo išvados apie grasinimus susidoroti, smurto vartojimą nukentėjusiosios atžvilgiu yra surašytos tik iš nukentėjusiosios žodžių, pasirėmus
Vilniaus skyriaus specialisto 2013-07-13 išvada Nr. G 2272/13 (01), kurioje nurodyta, kad D. S. kūne yra šie sužalojimai: dešinės akies apatinio voko bei dešinio skruosto, dešinio žasto abiejų šlaunų, kairio pakinklio srities poodinės kraujosruvos, kairės krūties, nugaros kairės pusės, dešinio žasto, dešinės šlaunies, kairės blauzdos odos nubrozdinimai kurie yra panašaus senumo ir galėjo būti padaryti 36 valandų laikotarpyje iki apžiūros.
Pažymėtina, jog E. S. ir P. M. neginčija, tenkinę su nukentėjusiąja savo lytinę aistrą (E. S. – oraliniu ir vaginaliniu, P. M. – vaginaliniu būdu), tačiau neigia, kad tai darė bendrininkų grupe, nukentėjusiosios atžvilgiu vartodami prievartą.
Pirmosios instancijos teismas, netyrė ir nevertino nei kaltinamųjų pateiktos versijos, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo vartojamas smurtas ir su ja buvo santykiaujama abipusiu sutarimu, taip pat netyrė kitų versijų, kurios galėtų patvirtinti arba paneigti ant D. S. kūno esančių mėlynių ir nubrozdinimų atsiradimo mechanizmą. Teismas nepagrįstai atmetė kaltinamųjų versiją bei jų argumentus, apsiribodamas lakonišku atsirašymu, kad kaltinamųjų versijos vertintinos kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, jas paneigia teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.
Šios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad prieš nukentėjusiąją D. S. būtų vartojamas psichinis ar fizinis smurtas, siekiant palaužti jos pasipriešinimą taip pat, kad ji uždaroje patalpoje buvo laikoma prieš jos valią, byloje nėra, kaip nėra ir duomenų, kad D. S. įvykio būtų sirgusi kokia psichine liga ar dėl kokių kitų priežasčių negalėjo orientuotis aplinkoje, neadekvačiai suvokti situaciją, taip pat negalėjo nesuvokti savo veiksmų ar negalėjo jų valdyti.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, D. S. parodė, kad viskas įvyko vasarą, liepos mėnesį, 2013 metais ji buvo baisiai išniekinta, pažeminta, išprievartauta, sumušta. Buvo palaužta jos valia. Ją kankino. Tuo metu ji dirbo parduotuvės kasininke, po darbų pamainos pastoviai trūko pinigų. Darbe viskas buvo baisu, paskutinėmis dienomis buvo „minusai“ po 100 Lt, dėl ko ji turėjo psichologinių sunkumų. Buvo daug problemų šeimoje. Tą dieną buvo jos gimtadienis, ieškodama kam būtų galima išsipasakoti, ji nuėjo į barą, siekdama su kažkuo pasišnekėti. Alaus bare susipažinusi su E. S. ir P. M., kartu su jais gėrė alų, vėliau sutiko vykti į vyrų nurodytą vietą – ofisą, esantį Užupyje toliau švęsti savo gimtadienio. Iš baro išėjo po 17 valandos, važiavo taksi, tada nuvyko į užsuko į IKI parduotuvę, kur šie nupirko degtinės 0,7 litro bei užkandžių, o vėliau – į tas patalpas. Kelintą valandą jie buvo patalpose, D. S. nežino.
Nuėję į patalpas, jie bendravo, vartojo degtinę apie valandą laiko. Pirmas agresyviai pradėjo elgtis E. S.. Jis D. S. pradėjo tempti, ir ji iškart pasakė, kad kreipsis į policiją ir nenori santykiauti, tačiau jis visiškai neatsižvelgė į tai, kad ji nenori, ir jai atsakė, kad ji nežino, su kuo susidėjo ir jam nusispjauti į policiją. E. S. tempė ją už rankos per visą patalpą, iki lovos. D. S. rėkė, bet jai buvo pagrasinta, kad nerėktų. Toliau jai buvo užsukta ir smarkiai užspausta kairė ranka. Atitempus prieš lovą, jai buvo suduota į akį iš kumščio bei pagrasinta „tylėk, bus dar blogiau“, nes D. S. sakė, kad kreipsis į policiją. Po smūgio ji prarado sąmonę, o kai atsigavo, jau buvo visiškai nuoga. E. S. jai laužė rankas, o P. M. padėjo. Pirmas pradėjo E. S., o P. M. prisidėjo vėliau. E. S. darė viską ir D. S. pamena tik paniekinamą šypseną. Atrodė baisiai. E. S. D. S. atžvilgiu atlikinėjo veiksmus oraliniu būdu ir tas procesas buvo užbaigtas, ji vėl prarado sąmonę. Tuo metu kai E. S. atlikinėjo veiksmus oraliniu būdu, P. M. tuo pačiu žagino natūraliu būdu. D. S. kūno padėtis buvo keturiomis, nes jie abudu taip liepė. Jie abu juokėsi ir pagrasino, kad jei ji taip nedarys, jai bus padaryta dar blogiau – analiniu. Vėliau, išėjus E. S., liko P. M., kuris žagino ją natūraliu būdu. Jai buvo pasakyta sėdėti tyliai. Ji negali pasakyti, kad P. M. būtų smarkiai ją mušęs, ji pamena baisiausius smūgius iš E. S., o P. M. laikė. Vienas atliko daugiau sadistiškų veiksmų, negu kitas. Ji norėjo išdaužti langą, bet jie pasakė, kad langai labai brangūs. Taip pat žinojo, kad šito dalyko taip nepaliks ir mėgino išsiaiškinti, kuo jie užsiima, kad sužinoti kuo daugiau informacijos. E. S. buvo palikęs telefoną P. M., kuriam nuolat rašinėjo SMS žinutes Reda. D. S. turėjo savo telefoną. Vėliau, kai P. M. užmigo, D. S. surado rankinuką ir pamatė, kad ten yra išardytas jos telefonas, bet neišjungtas, ir nebebuvo tapatybės kortelės. Dar D. S. buvo pasakyta, kad iš patalpų išėjimo nėra, langai yra atgabenti iš Kanados laivais, ir jei ji norės išdaužti – visą gyvenimą neišsimokės, ir sakė laukti, kol kažkas atrakins duris. Kai išėjo E. S., P. M. dar keturis lytinius aktus atliko. Ji jo bijojo, verkė, prašė to nebedaryti, bet jis vis pavaikščiodavo ir vėl sakydavo „nu duok“. Grasino, kad jei neduos, išmes į šulinį, ir kad ji liks ten gulėti, kol numirs. Ieškinį sudaro D. S. patirtos išlaidos dėl tapatybės kortelės, drabužių, ir dėl patirtų išgyvenimų, kuriuos ji išgyvena iki šiol ir turbūt ši trauma liks visam gyvenimui. Kai E. S. nebuvo, o P. M. užmigo, ji ieškojo telefono ir skambino – iš E. S. numerio ji paskambino sau, kad turėti jo telefono numerį. Grotų, užraktų nebuvo, į tualetą galimybė užeiti buvo. Ji nebandė pabėgti, nes buvo pasakyta, kad Savičius paėmė jos rankinę ir tuoj ateis ir atneš. Didesnė vertybė buvo raktai. Jos rankinė buvo paslėpta. Keletą kartų išėjusi ji bandė ją surasti. Sulaukusi momento, kada išgirdo, kad P. M. kietai užmigo ir ėmė knarkti, nuėjo į kitą patalpą ir surado savo rankinę, kurioje pamatė, išardytą jos telefoną be akumuliatoriaus ir SIM kortelės. Šalia telefono buvo akumuliatorius. Suvokė, apie jai gresiantį pavojų, nes, jeigu korpusas ir baterija yra kažkur toliau, nėra galimybės žmogų identifikuoti. Ji įdėjo tą bateriją ir, suradusi E. S. telefoną, pradėjo sau skambinti, kad jeigu kas nors jai atsitiktų, kad paliktų kiek galima daugiau pėdsakų, kad surastų, kas taip padarė. E. S. telefono numerio nežinojo. Ji rado ir savo telefoną, ir E. S. telefoną. Iš E. S. telefono ji skambino sau. Iš P. M. telefono ji irgi skambino sau, kad paliktų kuo daugiau pėdsakų. Kol jos telefonas buvo išjungtas, ji skambino iš E. S. telefono į savo telefoną. E. S. nebuvo, P. M. miegojo. Jis visada rėkdavo „ko imi mano telefoną“. Į savo išjungtą telefoną stengėsi paskambinti kaip galima daugiau kartų iš jų telefonų. Ji neperžiūrėjo, ar, įjungus jos telefoną, buvo tie skambučiai užfiksuoti. Buvo jos gimtadienis, skambino daug žmonių – ir sūnus, ir vyras – ji nežinojo, ką jiems pasakyti, ir galvojo kaip jai daryti, ar kviesti policiją, ar nekviesti, bet jei kviesti, tai kur kviesti. Adreso ji nežinojo, galvojo, kad telefonas yra, palauks kitų įvykių, kas bus toliau. Ji laikėsi pozicijos nesupykdyti žmonių, kad likti sveikai. Su P. M. jiedu kalbėjosi per visą naktį, o vėliau išgirdo, kad kažkas ateina. Ji sėdėjo ir tylėjo, nes bijojo, kad bus apkaltinta. Nors P. M. užmigo, išeiti ji negalėjo, nes nežinojo, kad langas atsidaro. Į patalpas kažkas buvo užėję. P. M. pasakė būti tyliai, nes jeigu D. S. išsiduos, ją suras miške, arba ją įmes į šulinį, arba rankas nupjaus. Ten buvo šulinys ir jis jai pasakė, kad apačioje yra stovėjimo aikštelė, kad tas šulinys yra labai gilus ir jos niekas nesuras. Ar tai tiesa, ar netiesa, ji nežino. Ji suprato, kad tikrai gali būti šulinys ir jis gali būti gilus. Suprato, kad reikia elgtis taip, kad liktų gyva. Ji išsigandusi sėdėjo, svarstė, ką jai daryti, nes suvokė, kad tai ne P. M. ofisas, o kitų asmenų. Dėl to buvo išsigandusi, manė, kad geruoju jai gali nesibaigti, nes gali būti apkaltinta įsibrovimu į svetimas patalpas. Matė vyro šešėlį, pagal šešėlį galėtų atpažinti. Balsą girdėjo, tačiau nežino ar tai tas žmogus, ar ne tas, nes keletą kartų kažkas buvo užėjęs. Ji vėliau girdėjo, kaip jis kalbėjo su kitu vyriškiu, kuris ruošėsi daryti remontą. Pirmą kartą jis buvo vienas užėjęs, pavaikščiojo ir išėjo. Kai jis užėjo su kitu vyriškiu ir pradėjo aptarinėti remontą, D. S. pagalvojo, kad gerai, jog neužrėkė, nes vyriškiai praktiškai nekalbėjo. Gerai, kad ji tylėjo, nes žodžių praktiškai nebuvo, o iš keiksmažodžių buvo galima suprasti apie ką jie kalba. Jai P. M. pasakė, kad durys rakinamos. P. M. buvo su ja už spintos. Išeiti iš tos patalpos, kur buvo lova, be P. M. leidimo ji negalėjo. O jeigu būtų pradėjusi rėkti, pagalvotų, kad ji įsibrovėlė.
Ji galvojo, kad susirado žmones, su kuriais bus galima pakalbėti. Dėl jos tam tikrų kūno dalių, ji dažnai sulaukia iš vyrų teigiamų atsiliepimų ir nekreipia į tai dėmesio.
Jos didžiausia kaltė, kad neprisilaikė 3K formulės. Daugiau liesti jos ji niekam neleido. Važiavo į ta patalpą tik žodinio bendravimo tikslu. Ji nedažnai lankosi alubariuose, tai – išimtinis atvejis. Šiame alubaryje ji buvo pirmą kartą, po įvykio tokio lygio alubaryje nėra buvusi. Ji užėjo ten, kadangi buvo blogos nuotaikos. Ji ten kartą susipažino su vienu vyriškiu, kuris irgi yra baigęs filologiją. Užėjo viena, bet viskas baigėsi kalbomis ir buvo įdomu. Ji nesuteikia pagrįstų, nepagrįstų vilčių priešingos lyties atstovams. Ji tuo metu nedažnai vartodavo alkoholį, ne kartą ir ne du į mėnesį, rečiau. Dabar jos mąstymas visiškai pasikeitė, ji nevartoja alkoholio. Valgyti į kavines vaikščioja, o alaus išgerti – ne. Pasikeitė daugiau nei mėnuo ar metai. Kartais būna, užeina, pakalba su drauge, bet nebūtinai išgeria. Raudono ilgo megztinio ji neturi, odines juodas kelnes turėjo, kai buvo 18 metų, dabar nenešioja.
E. S. parodė, kad savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nepripažįsta. Jo teigimu, priėjusi prie stalo moteris paprašė P. M., kad paimtų bokalą alaus, o jis paprašė E. S.. E. S. nuėjo prie baro ir paėmė bokalą alaus ir silkių. Geriant alų, bendraujant, jie užsisakė po antrą bokalą. Geriant antrą bokalą, prie stalo P. M. glamonėjo jo krūtinę. E. S. pažiūrėjo į krūtinę, ir paprašė paliesti. D. S. nusišypsojo ir atsakė, kad leidžia. E. S. taip pat prilietė tą krūtinę. Vėliau grojant muzikai ji pradėjo šokti. Jai pašokus ir prisėdus prie stalo, E. S. pastebėjo ant jos veido mėlynę. P. M. jos paklausė, kaip ji atsirado tame alubaryje, klausė, gal stotinė kokia. Ji atsakė, kad ne, dirba mokykloje ir atvažiavo į stotį priduoti draugės siuntinį. Begeriant alų, ji išsitraukė savo tapatybės kortelę ir parodė, kad šiandien yra jos gimtadienis. Jie pasižiūrėjo, žodžiais pasveikino. P. M. paklausė, kad, galbūt, reikia padovanoti gėlių. Ji atsakė, kad gėlių nereikia, geriau šiaip išgers. Pašoko, po to D. S. pasakė, kad jeigu muzika grotų kitur, tai ji tą žmogų taip pamylėtų, kad jis nieko nebenorėtų. Atsisėdus prie stalo P. M. pasiūlė nuvažiuoti į ofisą atšvęsti jos gimtadienį. Begeriant D. S. apžiūrinėjo patalpas, klausinėjo Petro, kas čia per patalpos, ir toliau prisėdo gerti. Pasikvietė jį į kitas patalpas, kur pradėjo jį glamonėti. E. S. irgi ją pradėjo glamonėti. Tada atsisėdus ant minkštos dalies, jis jai nurengė megztinį, pats nusimovė kelnes, o ji, parklupus ant kelių, pamylėjo jį oraliniu būdu. Tuo metu Petras buvo kitose patalpose ir nieko nematė. Prieš D. S. E. S. jokio smurto nenaudojo, buvo abipusis sutikimas. Iš jos pusės nebuvo jokių žodžių ar veiksmų, iš kurių jis galėtų suprasti, kad ji nesutinka ar prieštarauja. Ji nesipriešino, nešaukė, todėl tam pritarė. Vėliau jie nuėjo į kitą patalpą, kurioje buvo Petras, išgerti. Jiems begeriant, E. S. paklausė gal visiems eiti namo, gana sėdėti. D. S. P. M. paklausė ar ji gali pasilikti pernakvoti, o P. M. paklausė ar vyras jos neieškos. Ji atsakė, kad vyrui yra pranešusi, kad pas draugę švęs gimtadienį ir negrįš. E. S. tada atsisveikino su visais ir išėjo.
P. M. parodė, kad savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nepripažįsta. Jis paaiškino, kad 2013 metų liepos 11 dieną dirbo Kauno-Mindaugo skersgatvyje. Anksčiau baigę betonavimo darbus, užėjo su bendradarbiu E. S. į Kauno g. esantį alaus barą, ten nusipirko alaus, silkės. Jis nunešė bokalus prie stalo, E. nuėjo į tualetą, o jis, atnešęs bokalus, nuėjo paimti silkės ir sėsdamas prie stalo alkūne užkabino už jo nugaros prie stalo sėdėjusią moterį, kurios jis atsiprašė. Ji sakė nesistumdyti, tuomet jis dar kartą atsiprašė, ji nusišypsojo. Pasiūlė jai prisėsti prie jų, ji prisėdo ir paprašė taip pat nupirkti jai alaus ir silkės, nes nori valgyti. E. grįžus prie stalo, jis pasakė jam, kad nupirktų merginai bokalą alaus ir silkės. Jis nupirko ir atnešė. Visi kartu sėdėjo, gėrė, susipažino. Pradėjus groti muzikai, ji pradėjo linksmintis, atsistojo, pašoko. Ištraukė iš rankinės tapatybės kortelę, pasakė, kad šiandien ji švenčia savo gimtadienį. Jis sėdėjo prie sienos, o D. S. jam sėdėjo iš kairės pusės, todėl pastebėjo, kad dešinėje pusėje buvo mėlynė ir kiek įplyšęs megztukas. Jis nemandagiai paklausė, kad gal ji „stotinė“, o ji pradėjo pasakoti, kad siuntinius siuntė, kažko ilgai laukė, jis nieko nesuprato. Jiems begeriant alų, ji pasakė, kad, jeigu būtų kur nors muzikos, ji jiems pašoktų. Tuomet jis pasakė, kad pas jį yra ofisas ir pasiūlė nuvažiuoti į tą ofisą ir ten atšvęsti. E. iš savo telefono paskambino taksi, iškvietė taksi ir trise nuvažiavo link Užupio gatvės, kur yra „IKI“ parduotuvė. Jiems užėjus į parduotuvę, jis paklausė moters, ar nupirkti gimtadienio proga gėlių. Ji atsakė, kad gėlių jai nereikia, geriau – tortą. Taip pat užsiprašė arbūzo. Dėl gėrimo sakė, ką jie gers, tą ir ji, tuomet paėmė 0,7 l talpos butelį degtinės, o užkandai paėmė sparnelių. Atėjus į ofisą, išsitraukė vienkartinius indus, pasitvarkė ir sėdo prie stalo. Ji pradėjo prašyti muzikos. E. iš savo telefono paleido muziką ir pradėjo prie stalo šokti, po to jie išėjo į kitas patalpas. Niekas jos netempė ir nemušė. Po kokio pusvalandžio sugrįžo prie stalo. Jie atsisėdo, išgėrė. Į vakaro pusę E. sakė, kad važiuoja namo, tuomet jis pasakė, kad ir jis važiuoja, o ta moteris nurodė, kad neturi kur dėtis, ir paprašė likti, todėl jis su ja liko. Raktai iš pradžių buvo ant stalo, po to kažkur užsimėtė, todėl jis pasiūlė E. neieškoti raktų ir lipti pro langą. E. išlipus pro langą, jiedu su moterimi liko dviese. Jis paklausė jos, ar nakvos, ji sutiko. Tada jis nuėjo pakloti lovą ir jie atsigulė, nusirengė ir ji ant jo, po to jis ant jos, taip pasantykiavo ir viskas. Kitą dieną, kai pabudo, jis paklausė apie mėlynes paakiuose, į ką D. S. atsakė, kad neatsimena, stumdė baldus ir susižeidė. Dar ji paprašė nuo saulės akinių. Jis davė jai akinius, ji užsidėjo juos ir išėjo. Jie vartojo tik alkoholį. Narkotinių medžiagų jis neturėjo ir parūkyti nesiūlė. Ryte buvo žmogus užėjęs, po to dienos metu dar direktorius buvo užėjęs, su vertėja kažką kalbėjo. Jis ir D. S., būdami nuogi, pasislėpė už lovos, nes gėda, darbo metu su moterimi. Kai D. S. išėjo, jis pradėjo tvarkyti stalą, rado raktus ir jos tapatybės kortelę. Kitą dieną jam reikėjo išvykti į rajoną dėl žemės, todėl, atvykęs į darbą, paprašė savo bendradarbio T. S., kad jis perduotų jai tą kortelę.
Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja, D. K. parodė, kad įvykio dieną buvo gautas iškvietimas, jog troleibusų stotelėje moteriai bloga. Atvykę į nurodytą vietą, rado nukentėjusiąją, kuri buvo su akiniais nuo saulės, skundėsi silpnumu. Po vaistų jai pagerėjo, po to vėl pablogėjo, todėl buvo pasiūlyta vykti į ligoninę. Iš karto ji lyg ir atsisakė, tačiau, pablogėjus sveikatai, sutiko vykti. Pasirodė keistoka, kad ji nenusiėmė akinių. Ji paprašė jos dokumentų, o nukentėjusioji pasakė, kad neturi, jos neišleido iš namų, ji patyrė stresą. Nuvežus nuketėjusiąją į Antakalnio ligoninę, pamatė, sumušimo žymes. Ji sakė, kad, berods, vakar šventė gimtadienį. Ji (D. K.) davė jai tabletę, po kurios jai pagerėjo. Darant kardiogramą, jokių žymių ant kūno nematė, tik po abejomis akimis buvo hematomos. Vežama pakeliui į ligoninę, nukentėjusioji nesiskundė, ji atkreipė dėmesį, kad jos rankos virpėjo. Sakė, kad patyrė didelį stresą ir atsisakė, kad ją vežtų į policiją, pasakė, kad pati kreipsis. Apie prievartavimą nieko neminėjo. Jokių kitų išvaizdos skirtumų liudytoja nepastebėjo. Geriau D. K. prisiminė aplinkybes ikiteisminio tyrimo apklausos metu. Nukentėjusioji neminėjo dėl alkoholinių gėrimų. Teismui pagarsinus liudytojos parodymų dalį, ji paaiškino, kad negalėjo dėl alkoholio nieko sakyti. Jai tokio klausimo tikrai neuždavė.
Iš liudytojos D. K. parodymų matyti, jog nukentėjusioji tik užsiminė jai, kad šventė gimtadienį tačiau nieko neužsiminė nei apie jos atžvilgiu naudotą seksualinę privartą, nei apie tai, kad iš pradžių gėrė alų bare, o po to degtinę ofise, nei apie suvartoto alkoholio kiekį, todėl neatmetama versija, kad blogą D. S. savijautą bei rankų virpėjimą ir pan. iš tikrųjų galėjo lemti organizmo reakcija – stresas, kurio priežastis – praleista bemiegė naktis ir suvartoto alkoholio kiekis.
Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju A. M. parodė, kad abu kaltinamuosius pažįsta, nes juos sieja darbiniai santykiai. Jis yra jų vadovas. Situacija jam žinoma, nes buvo kviečiamas į komisariatą. Turėjo statybos objektą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tos patalpos naudotos kaip sandėliavimo patalpos ir jos būdavo rakinamos, o raktus turėjo užsakovai, jis pats, P. M. ir kiti darbininkai, kurie buvo rimtesni, aukštesnių pareigų. P. M. – suvirintojas, ir jo kvalifikacija buvo aukščiausia. Raktus jis turėdavo su savimi. Prasidėjo tose patalpose darbai, tačiau sustojus finansavimui, darbai buvo sustabdyti, ir tos patalpos liko tik kaip sandėliavimui. A. M. yra buvęs tose patalpose. Užėjus į jas, matyti marmurinė pertvara ir sukrauti seni baldai: kreminio atspalvio lova, po kaire puse buvo garso kolonėlės, kiliminė danga, padėklai ir kiti rakandai. Įvykio metu P. M. nebedirbo jo (A. M.) įmonėje. Raktų nuo patalpų jis negrąžino, nes jis (A. M.) planavo priimti jį atgal, kai tik darbo padaugės, nes P. M. geras darbuotojas. Signalizacijos nebuvo, todėl galėjo į tas patalpas patekti visi tie, kurie turėjo raktus. Kaip darbuotojas jis buvo padorus, ir problemų su juo nebuvo. Su alkoholiu problemų nebuvo pastebėjęs. Jam (A. M.) teko bendrauti su kitais darbuotojais dėl šio įvykio, ir kiek jam žinoma, daugiau niekas tą dieną į tas patalpas nėjo. Dar raktus turėjo D. B. ir M. R..
Taigi iš liudytojo A. M. parodymų, matyti, kad P. M. charakterizuojamas teigiamai, raktus nuo patalpos turėjo teisėtai, buvo padorus darbuotojas, problemų su juo nebuvo, taip pat nepastebėjo, kad jis turėtų problemų dėl alkoholio.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus bei specialisto išvadą, konstatavo, kad ant abiejų šlaunų kraujosruvos atsirado, kai E. S. su P. M. ją tempė. Ant kairiojo pakinklio, poodinės kraujosruvos atsirado nuo akmenukų (šiukšlių) kurios buvo ant grindinio. Ant kairiosios krūties atsirado nubrozdinimai E. S. ją tampant. Ant nugaros nubrozdinimai atsirado nuo tempimo ir laikymo, ant dešiniojo žasto ir dešinės šlaunies taip pat atsirado nuo tampymo ir laikymo. E. S. beplėšiant megztinį nuo jos, krūtinės srityje atsirado nubrozdinimai. Kai E. S. spaudė žandikaulį, jai sukėlė didelį skausmą. E. S. su P. M. ją nusitempė ant sofos - lovos, ant kurios E. S. jai užlaužė rankas bei prievartavo ją oraliniu būdu, o P. M. natūraliu būdu ir pasakė, kad jeigu priešinsis, panaudos kitą žaginimo būdą. Tokias išvadas teismas padarė vadovaudamasis išimtinai prielaidomis, kadangi jokių įrodymų, patvirtinančių šias išvadas byloje nėra. Teismas taip pat vadovavosi nukentėjusios parodymais, kur ji parodė, kad ant jos kairės rankos buvo mėlynės, krūtinė nubrozdinta buvo per vidurį, iš kairės ir dešinės, kojos nubrozdintos. Jos teigimu, kai medikas ją apžiūrėjo, ant pilvo nebuvo nei vieno taškelio. Aplamai ant pilvo jokių žymių nebuvo. Ji nežino, kur yra kairysis pakinklis, žastas, jos manymu, yra veido srityje, o pakinklis yra rankos viršutinėje dalyje. Teigia, kad kūno sužalojimus žino iš savo kūno, tuo metu jokios išvados nežinojo, su medicina yra susipažinusi, ne vakar pradėjo ja domėtis. Parodė, kad ji apklausos metu papasakojo savais žodžiais, protokole tai užfiksavo, o medikai konstatavo tik faktą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prieš nukentėjusiąją D. S. kaltinamųjų panaudotą fizinę prievartą įrodo ir daiktų apžiūros protokolas bei fotolentelė. Šiame protokole nurodyta, kad moteriškas megztinis, kurį įvykio dieną dėvėjo nukentėjusioji D. S., ties iškirptės viduriu yra pažeistas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, nors abu kaltinamieji teismo posėdžio metu nurodė, jog ant nukentėjusiosios D. S. veido matė mėlynę ir jos megztinis buvo apgadintas, tokie jų teiginiai vertintini kritiškai. Juos, pirmosios instancijos teismo teigimu, paneigia, visų pirma, pačios nukentėjusiosios D. S. parodymai, pagal kuriuos ji įvykio dieną naudojo kosmetines priemones, todėl ant jos veido nebuvo matyti jokių mėlynių ar sužalojimų, taip pat eksperto teismo posėdžio metu duoti parodymai, pagal kuriuos sužalojimų, padarytų seniau, negu per 36 valandas, ant D. S. kūno nerasta. Taip pat kaltinamųjų versiją paneigia ir kompiuterinėje plokštelėje esantis 2013-07-11 vaizdo įrašas, paimtas 2013-07-15 iš „Iki“ parduotuvės, esančios Užupio g. 7, Vilniuje, ir saugomas bylos medžiagoje, iš kurio darytina išvada, kad nukentėjusiosios D. S. megztinis neapgadintas, veide mėlynės nesimato (pavyzdžiui, 2-oje kasoje darytame vaizdo įraše ties 16.28 – 16.30 val.).
Šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, kadangi jie priešingai nei vertina apylinkės teismas, patvirtina P. M. ir E. S. versiją, kad D. S. 2013-07-12 į Kauno gatvėje esantį alaus barą atėjo su paslėptais po pudra veido sužalojimais ir kiek apgadintu megztuku, dėl ko P. M. pagrįstai kilo įtarimas, kad ji yra stoties prostitutė. Kad sužalojimai ant jos veido buvo, neneigė ir pati kaltinamoji, kuri parodė, kad, neva, 2014-07-04 dažydama virtuvę, nubrozdino akį, ir kad konflikto tarp jos ir jos vyro tuo metu nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodo, kad tai parduotuvės IKI 2 kasos vaizdo įrašas, kas rodo, kad teismas nėra pakankamai susipažinęs su bylos medžiaga, nes E. S., P. M. ir D. S. už prekes susimokėjo 3 kasoje, be to, tiek atstumas, tiek paties vaizdo kokybė nėra pakankami, kad būtų galima detaliai įžvelgti veido bruožus bei galimus veido sužalojimus, juo labiau, jeigu juos, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, maskuoja kosmetinės priemonės. Dėl D. S. megztinio sugadinimo taip pat pažymėtina, jog iš byloje esančių D. S. drabužių nuotraukų nėra galimybės nustatyti, kad nors vienas iš nuotraukose užfiksuotų drabužių būtų tiek suplėšytas kad būtų galima spęsti apie D. S. atžvilgiu panaudotą prievartą. Be to, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje ikiteisminio tyrimo pareigūnas A.Safonovas parodė, kad neatsimena, jog D. S. megztinis būtų suplėšytas.
Esant tokioms aplinkybėms, kolegija taip pat atmeta, kaip niekuo nepagrįstus, pirmosios instancijos teismo argumentus, kad nukentėjusiosios D. S. atžvilgiu atliktus prievartinius seksualinius veiksmus įrodo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 259/13(01), kurioje nurodyta, kad atlikus DNR tyrimą, tampone su D. S. makšties turiniu gautas vieno asmens haplotipas, kuris sutampa su P. M. haplotipu su nemažesne nei 99,99% tikimybe tarp giminystės ryšiais pagal vyrišką liniją nesusijusių asmenų. Taip pat tai, kad, nors atlikus DNR tyrimą, iš tampone su D. S. burnos turiniu rasto sperminio skysčio DNR profilio, tinkamo asmens indentifikavimui, negauta, vis dėlto teismo posėdyje pats kaltinamasis E. S. nurodė, kad su nukentėjusiąja D. S. 2013-07-11 santykiavo oraliniu būdu.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokius konkrečiai prievartinius veiksmus patvirtina Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 259/13(01), kadangi ji lygiai taip pat patvirtina ir neprievartinius P. M. veiksmus, D. S. atžvilgiu. Taip pat nėra aišku, kokius E. S. prievartinius veiksmus patvirtina ši išvada, jeigu joje nurodyta, kad tampone su D. S. burnos turiniu rasto sperminio skysčio DNR profilio, tinkamo asmens indentifikavimui, negauta. Juo labiau, jeigu tikėti nukentėjusiąja, ji buvo sadistiškai prievartaujama, mušama, bent 4-5 kartus žiauriai žaginama, nuo E. S. smūgio galva trenkėsi į mūrinę sieną, dėl ko prarado sąmonę, tačiau šiuos D. S. argumentus paneigia 2013-07-12 specialisto išvada Nr. G 2272/13/01 toje dalyje, kur nustatyta, kad nėra D. S. lytinių organų bei išeinamosios angos sužalojimų, mergystės plėvėje – seni įplyšimai, šviežių sužalojimų nėra, ant kūno esančios kraujosruvos yra silpno intensyvumo, taip pat joje nieko nėra pasakyta apie viršugalvio ar pakaušio sužalojimus, kurie turėjo būti akivaizdūs nuo tokio smūgio į mūrinę sieną. Ši specialisto išvada verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu.
Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, suteikiant prioritetą 2013-07-12 specialisto išvadai Nr. G 2272/13/01 bei ją surašiusio eksperto paaiškinimams, vertinant šį aktą kitų bylos duomenų kontekste, neatitinka teismų praktikos bei įstatymo nuostatų – kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537/2015). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią išvadą byloje akcentuoja į galimą padarytų sužalojimų laikotarpį ir tuo pačiu niekur neužsimena apie tai, kad toje pačioje išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad nėra nustatyta jokių lytinių organų sužalojimų, mergystės plėvėje – seni įplyšimai, šviežių sužalojimų nėra.
Be to, pirmosios instancijos teismas daro išvadą, jog nenustatyta, kad nukentėjusioji, ekspertas ir liudytojai dėl kokių nors priežasčių galėjo apkalbėti kaltinamuosius P. M. ir E. S.. Jų paaiškinimai yra nuoseklūs, išsamūs ir vieni kitus papildydami patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes. Todėl teismas jais tiki ir jie yra kaltinamųjų P. M. ir E. S. kaltės įrodymai.
Su šia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija taip pat nesutinka, kadangi ji, kaip ir ankstesnės teismo išvados, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nei vienas iš liudytojų įvykio nematė, ir apie įvykį žino bei jį vertina tik iš D. S., P. M. ir E. S. žodžių. Pažymėtina, kad liudytoju apklaustas Vitalijus Vaitkevič į Antakalnio ligoninę kartu su kolega atvyko tik po to, kai, pasak D. S., policijos pareigūnė patarė jai įskųsti E. S. ir P. M. ir ji tai padarė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė kokiu būdu kitų liudytojų T. S., A. M., V. T. bei D. K. parodymai patvirtina E. S. ir P. M. kaltę, jeigu pirmieji trys liudininkai liudijo nuteistųjų naudai, o D. K. parodė, kad pagal D. S. iškvietimą atvažiavus greitajai pagalbai, ji atsisakė vykti į ligoninę, net neužsiminė nei apie žaginimą ir prievartavimą, nei bei alkoholio vartojimą, tik pasakė, kad šventė gimtadienį ir į ligoninę sutiko vykti tik po to, kai pakartotinai pasijautė blogai.
Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ekspertas nurodė, kad D. S. padaryti sužalojimai buvo padaryti ne vėliau, kaip 36 valandų laikotarpyje, tačiau jų padarymo mechanizmas surašytas, vėlgi, iš pačios D. S. žodžių ir pirmosios instancijos teismas nevertino, kad atskiri sužalojimai (nedidelio intensyvumo kraujosruvos) ant abiejų šlaunų ir pakinklio srityje galėjo atsirasti ir neprievartinio sekso metu. Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadoje nenustatyta, kad D. S. yra kokie sumušimai pakaušio srityje, apie juos nieko nėra užsiminta ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme. Nors, jeigu besąlygiškai tikėti nukentėjusiąja, sumušimai turėjo būti akivaizdūs, kadangi, pasak D. S., jai pasipriešinus, D. S. stipriai smogė į veidą, nuo šio smūgio ji galva trenkėsi į mūro sieną ir prarado sąmonę (šią aplinkybę prokuroras patvirtino tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje). Nebuvo vertinama ir tai, kad P. M. padėjo D. S. išlipti pro langą, dėl ko galėjo atsirasti žymė ant jos rankos. Taip pat nebuvo tiriama ir vertinama tai, kad ant D. S. kūno esantys kiti sužalojimai, kartu su ant jos veido esančiais užpudruotais sužalojimais, galėjo atsirasti, tiek jai dažant virtuvę bei stumdant baldus, tiek ir dėl smurto artimoje aplinkoje. Nei ikiteisminio tyrimo metu nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šios versijos nebuvo tikrinamos ir jos nėra paneigtos. Nors nukentėjusioji parodė, kad nubrozdino akį 2014-07-04 dažydama virtuvę bei stumdydama baldus ir kad konflikto tarp jos ir jos vyro tuo metu nebuvo, šiuos jos argumentus paneigia P. M., E. S. bei T. S. parodymai, kur jie parodė, kad 2013-07-11 D. S. viena šventė gimtadienį alaus bare, buvo apsiverkusi, sakė, kad susipyko su vyru. Pati nukentėjusioji taip pat parodė, kad buvo rimtos problemos tiek šeimoje, tiek darbe.
Taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šie duomenys yra kaltinamųjų P. M. bei E. S. kaltės įrodymai ir kad juos papildo aukščiau paminėtuose rašytiniuose įrodymuose esantys duomenys, kurie patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes bei neprieštarauja aukščiau nurodytiems įrodymams. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareigūnės telefonu pasiūlyta versija iš esmės yra palankiausia, būtent nukentėjusiajai D. S., kadangi jai, esant rimtoms problemoms šeimoje, būtų sunku paaiškinti savo vyrui, kodėl ji visą parą remontuojamoje patalpoje audringai šventė savo gimtadienį nepažįstamų vyrų draugijoje. Tai, kad ši aplinkybė D. S. yra svarbi ir ji galimai bijo savo vyro, patvirtina ir tai, kad, D. S. teigimu, jos vyrui iki šiol nėra žinomos visos bylos aplinkybės. Be to, kaip žinia, pirmosios instancijos teismo sprendimu ji pripažinta nukentėjusiąja ir jai priteista ženkli pinigų suma.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, priešingai nei teigiama nuosprendyje, D. S. į policiją kreipėsi ne iškart – nustatyta kad, iškvietusi greitąją pagalbą, D. S. nieko neužsiminė felčerei D. K. nei apie patirtus prievartavimus ir žaginimus, nei apie alkoholio vartojimą bei jo galimą poveikį jos organizmui. Nukentėjusiosios teigimu, ji ilgai dvejojo, ar įskųsti E. S. ir P. M., nes su pastaruoju jiedu kalbėjosi visą naktį, jis gražiai pasakojo jai apie savo šeimą, savo anūkę, iš jo pasakojimų buvo nuostabus žmogus, todėl ji pagalvojo apie jo moterį, kaip ji jaustųsi sužinojusi tai apie savo vyrą. Nusprendė juos įskųsti tik po to, kai, būdama ligoninėje, telefonu pakalbėjo su policijos pareigūne, kurios paklausė, ar jai pranešti apie juos. Pastarajai pasakius, kad, būdama jos vietoje, ji praneštų, tai ji taip ir padarė. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad po pirmosios apklausos byla buvo perduota kitiems tyrėjams, kurie ją apklausė ir pasakė, kad bus sunku, perdavus jiems bylą ji negalės jos atsisakyti, pasiūlė duoti naujus parodymus, kadangi jos pirminiai parodymai neišlaiko kritikos, nurodyta mažai faktų. Tada ji pradėjo vakarais prieš miegą prisiminti, kas ir kur buvo. Po 3 dienų jos duoti parodymai jau buvo išsamesni, kuo vėliau, tuo detaliau viską pradėjo prisiminti. Suprato, kad jai buvo siūlyta rūkyti žolę, bet ji pasakė, kad niekad nerūkė ir nerūkys. Prisiminė, kad, besipriešindama E. S., įkando pastarajam į ranką, o P. M. į petį, tačiau apie šią aplinkybę ji pamiršo pasakyti ekspertizės metu.
Kai A.Safonovas vedė bylą, jis sakė, kad ji privalo pasakyti viską. Jis sakė, kad ji ne pirma, nėra ko bijoti ir gėdintis, tai buvo jai paskatinimas, kad galėtų daugiau įvardinti. Ji negali tvirtinti, ar tuo metu sėdėjo tik tyrėjas, ar ir Borisas Blankas. Prisimena, kad buvo diskusija. Po diskusijos jai pasakė, kad reikia važiuoti daryti ekspertizę. Ji neprisimena, kurią minutę buvo užėjęs B.Blankas, bet labai gerai atsimena, kad B.Blankas dalyvavo tada, kai ji sėdėjo kabinete.
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, kad E. S. ar P. M. turėtų kokius nors kūno sužalojimus. Taip pat nenustatyta, kad P. M. pats būtų vartojęs narkotikus, ar juos būtų siūlęs D. S..
Kolegijai kelia pagrįstų abejonių, kad ikiteisminio tyrimo metu D. S. galėjo būti užduodami menami klausimai, kurie nėra užfiksuoti jos apklausos protokoluose.
Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje Vilniaus miesto 3 PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas E. Š. parodė, kad nebuvo pagrindo nukentėjusiajai abejoti jo kvalifikacija, pastabos nebuvo išsakytos. E. Š. nepamena ar nukentėjusioji skundėsi atminties problemomis. Jis tai būtų fiksavęs protokole. Buvo užduodami klausimai, po to jos apklausa buvo perskaityta ir papildomai paklausta, ar turi pastabų, ar turi dar kažką papildomai išdėstyti. Ne visais atvejais yra būtina užrašyti klausimus, svarbu, ką liudytojas pasako, tokia yra praktika. Klausimai yra fiksuojami, kai kyla papildomų klausimų, norint tiksliau išsiaiškinti įvykio aplinkybes. užduodami papildomi klausimai ir užrašomi atsakymai. Tačiau E. Š. negalėjo atsakyti teismui į klausimą: „Kaip surašomas protokolas, kai užduodami papildomi klausimai ir duodami atsakymai?“. Pareigūno teigimu, nebuvo visiškai sklandžiai pasakojama, nukentėjusioji nurodė svarbiausias detales, o kurių nenurodė ir negalėjo nurodyti, buvo pažymėta apklausos protokole. Ji pati detalizavo įvykio aplinkybes, papildomus klausimus į protokolą jis neįrašinėjo, įrašinėjo tik nukentėjusiosios atsakymus. E. Š. negalėjo paaiškinti, kodėl nebuvo įrašomi klausimai. Pareigūno E. Šerno manymu, kitas pareigūnas B.Blank apklausoje nedalyvavo, nors jis atvažiavo, nes jo kompetencijoje buvo šis ikiteisminis tyrimas. Jo teigimu, B. Blank atvyko pabendrauti su nukentėjusiąja po darbo valandų, norėdamas kuo greičiau nustatyti įvykio aplinkybes. Vidinės VPK tvarkos jis nežino, negali klaidinti, bet apie tokius svarbesnius įvykius tiek vadovus, tiek atsakingus asmenis informuoja VPK budėtojas.
Tuo tarpu, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju Andrejus Safonovas paaiškino, kad jis vienas atliko ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusioji iš pradžių buvo apklausta 3-iame PK. D. S. Andrejus Safonovas apklausė du ar tris kartus. 3-iame PK apklausa buvo trumpa ir dėl to teko dar kartą apklausti. Apklausa buvo vykdoma laikantis BPK reikalavimų. Neprisimena, ar pas jį buvo atėjusi nukentėjusioji. Nukentėjusioji parodymus davė pati. Apklausa vyko dokumento pagrindu, pagal specialisto išvadą, kurioje buvo duoti duomenys apie nubrozdinimus. A.Safonovas klausė nukentėjusiosios, kokiu būdu atsirado tie nubrozdinimai, mėlynės. Ji teigė, kad nuo jos buvo nuplėšti drabužiai, dėl ko atsirado nubrozdinimai. Drabužiai buvo apžiūrėti, tik A.Safonovas neatsimena ar buvo megztinis suplėšytas. Buvo du liudytojai. Vienas tikrai buvo apklaustas lietuvių kalba, kitas, A. Safonovo manymu, taip pat buvo apklaustas lietuviškai. T. S. galimai buvo sulaikytas anksti ryte, jeigu jau buvo paruoštos fotolentelės. Kai paaiškėjo, kad šis asmuo nėra žagintojas, jis buvo apklaustas kaip liudytojas, ir buvo daromas atpažinimas. Jei parodymai buvo surašyti lietuviškai, nedalyvaujant vertėjui, reiškia parodymus jis davė lietuviškai. Atpažinimas iš nuotraukų tai pat buvo daromas. Kiek A. Safonovas pamena, T. S. papasakojo, kad bendradarbis P. M. jam pasakė, kad yra moteriškė, su kuria galima permiegoti, tik reikia jai paskambinti.
Šiuos tyrėjo A.Safonovo žodžius paneigia liudytojo T. S. parodymai. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju T. S. parodė, kad su P. M. jį sieja tik darbiniai santykiai. P. M. jam papasakojo, kad jiedu su E. S. kavinėje susipažino su apsiverkusia moterimi, kuri papasakojo, kad susibarė su savo vyru, kad šiandien jos gimimo diena, tai jie padėjo jai švęsti ir buvo su ja visą naktį. Pasakojo apie lytinius santykius, kad po to, kai E. S. išvažiavo, jis (P. M.) liko ir turėjo lytinius santykius su ta moterimi. Kiek tai truko, nepasakojo. Markauskas sakė, kad gaila buvo išsiskirti su ja, nes ji apie save pradėjo kažką pasakot. Apie konfliktus nepasakojo. Moters vardo jam nesakė. Tik prašė perduoti asmens tapatybės kortelę, ir užsiminė, kad jis gal norės su ja susipažinti. Jis yra vedęs ir tikrai jokios moters neprašė. P. M. davė telefono numerį ir jiedu skambino iš T. S. telefono, kalbėjo P. M.. Jis pasakė, kad moteris nesidarytų naujos kortelės, jis ją surado. Skambino iš T. S. telefono, nes kažkas buvo atsitikę Markausko telefonui. Kortelė atsirado stalčiuje, gal kai ji norėjo eiti į parduotuvę alkoholio, kai jis pasibaigė. P. M. jam pasakojo, kad jis su moterimi slėpėsi, kad nepamatytų ten dienos metu dirbantys darbuotojai, kodėl tai darė nepaaiškino.
Liudytojas taip pat parodė, kad yra baigęs vidurinę Baltarusijos mokyklą, Lietuvoje nesimokė, gyvendamas išmoko kalbą. Neatsimena kad tyrėjas būtų pasiūlęs vertėją, nes jiedu kalbėjosi rusiškai tiek jis, tiek tyrėjas, protokolą tyrėjas rašė lietuviškai. Jokių teiginių apie bendravimą su moterimi M. T. S. nepasakojo. Tyrėjas protokolą rašė ilgai. Būdamas šoke, jis perskaitė, ką surašė tyrėjas ir gale pasirašė: „perskaičiau surašyta teisingai“. Jo manymu tyrėjas pakeitė žodį „pasidulkink“, šio žodžio nebuvo, jis atsirado vėliau.
Kad apklausa vyko rusų kalba patvirtino ir D.S., kuri parodė, kad girdėjo, kaip tyrėjas sakė: „pasakokit rusiškai“, ir girdėjo, kaip ragino: „dalshe dalshe“ – toliau, toliau. Kad T. S. nesupranta arba blogai supranta lietuviškai, galima spręsti iš jo trijų su klaidomis parašytų žodžių, taip pat, iš to, kad pirmosios instancijos posėdyje jis parodymus davė dalyvaujant vertėjui. Apklausdamas T. S. tyrėjas Andrejus Safonovas neužtikrino jam vertėjo, todėl liudytojas galimai ne viską suprato, kas buvo parašyta tame protokole, be to, liudytojo teigimu, jis patyrė šoką, kai buvo sulaikytas, kaip galimo nusikaltimo bendrininkas, ir su juo buvo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai.
Taigi, faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, nustatyta, kad 2013-07-11 apie 15.30 val. nukentėjusioji D. S., būdama ištekėjusi ir dviejų vaikų motina, viena šventė savo gimtadienį alaus bare, esančiame Kauno g. Vilniuje, nepažįstamų vyrų kompanijoje, kur gėrė alų, susipažino su E. S. ir P. M., kurie jai pasiūlė pratęsti gimtadienio šventimą ofise, esančiame Užupyje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iš nukentėjusios D. S., nuteistųjų E. S. bei P. M. ir liudytojo T. S. parodymų matyti, kad įvykio dieną D. S. turėjo problemų darbe bei šeimoje, buvo susipykusi su vyru, ant veido buvo matyti užpudruoti sužalojimai, kuriuos, nukentėjusiosios teigimu, ji patyrė 2014-07-04 dažydama virtuvę bei stumdydama baldus, kur nubrozdino akį, po grimu to nesimatė, konflikto tarp jos ir jos vyro tuo metu nebuvo. Būdama apsvaigusi nuo alkoholio, niekieno neverčiama ji sutiko vykti į vyrų nurodytą vietą, su pastaraisiais kartu užsuko į IKI parduotuvę, kur šie nupirko degtinės 0,7 litro bei užkandžių ir toliau kartu tęsė gimtadienio šventimą jau šiame „ofise“ – realiai remontuojamoje didelėje apie 460 m² patalpoje. Nors, nukentėjusiosios teigimu, ji tikėjosi, kad užeis į tvarkingą ofisą, remontuojamos patalpos aplinka jos nesuglumino ir ji toliau vartojo alkoholį kartu su E. S. ir P. M.. Nurodė, kad „konkrečiai ji išgėrė tikrai ne visą butelį. Nors buvo apsvaigusi, prisimena, kas vyko. Meluoti nenori – nebuvo blaivi, kaip Šv. Teresė“.
Pažymėtina, jog šis, neva, ofisas nėra nuošalioje vietoje – jis yra daugiabučio gyvenamojo namo cokoliniame aukšte, į pastatą galima patekti pro dideles plastikines duris su dideliais langais, pačioje patalpoje taip pat yra dideli plastikiniai langai, su įprastiniais neužtamsintais stiklo paketais, kurie išeina į namo kiemą, vienas iš langų neatsidarinėja, nes yra užremtas. Už sienos yra veikianti kirpykla, kieme nuolat žaidžia vaikai. Faktinėmis bylos aplinkybėmis taip pat nustatyta, kad E. S. 2013-07-11 vakare namo išvyko, išėjęs ne pro duris, o išlipęs į kiemą pro langą, nes P. M. negalėjo rasti raktų, kas paneigia pirmosios instancijos teismo argumentus, kad D. S. sąmoningai buvo laikoma užrakintoje patalpoje. Dėl tos pačios priežasties pro tą patį langą išlipo ir D. S. 2013-07-12 apie 16.00 val., kai P. M. pasiūlė jai vykti namo, todėl ji negalėjo nematyti ir nežinoti, kad langas atsidaro. Nustatyta ir tai, kad D. S. galėjo laisvai judėti patalpoje bei naudotis E. S. ir P. M. mobiliojo ryšio telefonais, nors D. S. turėjo ir savo mobilaus ryšio telefoną, apie kurį E. S. ir P. M. taip pat buvo žinoma, kadangi ji pati davė P. M. savo telefono numerį. Kad D. S. telefonas veikė, patvirtina ta aplinkybė, jog, praėjus maždaug 40 minučių po išlipimo pro ofiso langą ji, surinkusi 112 numerį, iškvietė greitąją pagalbą. 2013-07-12 laikotarpyje tarpe tarp 9.00 val. – 10.00 val. į ofiso patalpas, kur tuo metu buvo nukentėjusioji D. S. ir P. M., buvo užėjęs liudytojas V. T., kuris, apklaustas teismo posėdyje parodė, kad į patalpas užėjo pasiimti įrankių, apie įvykio aplinkybės jam nėra žinoma, patalpoje nieko nematė ir negirdėjo, tik iš paliktų ant stalo vaišių suprato, kad buvo kažkas švenčiama, nes darbininkai tortų nevalgo, o dienos metu apie 12.00 val. buvo užėję dar trys asmenys, kurie kalbėjo apie šių patalpų remontą.
Atkreiptinas dėmesys, kad P. M., suradęs raktus ir D. S. asmens tapatybės kortelę, laisvanoriškai paskambinęs D. S., ją apie tai informavo ir 2013-07-16 apie 7.50 val. perdavė jai per savo bendradarbį T. S., kurį perdavimo metu sulaikė policijos pareigūnai. Taip pat jis pasakė T. S., kad su D. S. jam buvo gaila skirtis, ji jam buvo pradėjusi apie save kažką pasakoti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, atlikus DNR tyrimą, iš tampone su D. S. burnos turiniu rasto sperminio skysčio DNR profilio, tinkamo asmens indentifikavimui, negauta, todėl reikšminga ta aplinkybė, kad, nesant kitų neginčijamų E. S. kaltės įrodymų, išskyrus pačios D. S. prieštaringus parodymus, E. S. liudijimas prieš save, kad su nukentėjusiąja D. S. 2013-07-11 santykiavo oraliniu būdu abipusiu sutarimu, tik patvirtina jo ir P. M. versiją ir paneigia nukentėjusiosios argumentus apie jos patirtą seksualinę prievartą.
Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas eksperimentas, tikslu nustatyti, ar iš tikrųjų sudėtinga atidaryti toje patalpoje esantį standartinį plastikinį langą. Taip pat nebuvo aiškinamasi, ar yra šioje patalpoje šulinys, į kurį, nukentėjusiosios teigimu, ją ketino įmesti E. S. ir P. M..
Be to, kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios D.S. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Pažymėtina, kad su kiekviena papildoma apklausa D. S. pateikdavo kaskart vis naujas aplinkybes apie žiaurius E. S. ir P. M. veiksmus bei grasinimus jos atžvilgiu.
Iš pradžių D. S. teigė, kad jos pasipriešinimas buvo palaužtas dėl to, jog iš E. S. žodžių ji suprato, kad jis turi ryšių policijoje, nes pasakė kad ji nežino, su kuo susidėjo, ir kad jam nusispjauti į policiją. Vėlesniuose parodymuose jau teigė, kad P. M. jai grasino, kad įmes į šulinį, ir kad ji liks ten gulėti, kol numirs, kad ją suras miške arba ją įmes į šulinį, arba rankas nupjaus. D. S. teigimu, ten buvo senovinis šulinys ir P. M. jai pasakė, kad ten apačioje yra stovėjimo aikštelė, kad tas šulinys yra labai gilus ir jos niekas nesuras. Ar tai tiesa, ar netiesa, ji nežino. Ji suprato, kad tikrai gali būti šulinys ir jis gali būti gilus. Po to, kai surado išrinktą savo mobilaus ryšio telefoną suprato, kad jos gyvybei ir sveikatai gresia realus pavojus, todėl reikia elgtis taip, kad išliktų gyva. Tačiau D. S. negalėjo paaiškinti, kodėl, pasak jos, tokie žiaurūs žagintojai ir prievartautojai iš jos neatėmė drabužių, patalpoje neribojo jos veiksmų laisvės, ji galėjo netrukdoma vaikščioti po patalpas, eiti į tualetą, ieškoti savo daiktų, skambinti iš D. S. ir P. M. telefonų į savo mobilųjį telefoną, todėl, kolegijos vertinimu, daužti langų, ko taip bijojo D. S., nebuvo jokios būtinybės, paprasčiausiai reikėjo atidaryti langą ir pro jį išlipti, tačiau ji net nepabandė to padaryti, kaip ir nebandė šauktis pagalbos. Kolegija atmeta nukentėjusiosios argumentus, kad ji nežinojo, kaip tas langas atsidaro, kadangi patalpoje yra įdėti standartiniai plastikiniai langų paketai, kuriems atidaryti nereikia ypatingų pastangų. Taip pat ji negalėjo nematyti, kaip, atidaręs langą, pro jį išlipo E. S.. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pati D. S. nurodė, kad ji nepabėgo todėl, kad P. M. pasakė, kad E. S. paėmė jos rankinę, kurioje buvo jos raktai, jis neužilgo turi ateiti ir ją atnešti. Taigi, darytina išvada, jog tai, kad D. S. prioritetą teikė raktams, o ne grėsmei jos sveikatai ar gyvybei, paneigia tą aplinkybę, kad įvykio metu buvo kilęs realus pavojus jos sveikatai ar gyvybei. Tai, kad D. S. nesikreipė pagalbos, kai 2013-07-12 į patalpas bent kelis kartus atėjo pašaliniai žmonės, nuo kurių ji kartu su P. M. paprasčiausiai pasislėpė, nes, pasak D. S., ji bijojo, kad bus apkaltinta įsibrovimu į svetimas patalpas, vėlgi, patvirtina, jog D. S. aiškiai suvokė, jog realus pavojus jos sveikatai ir gyvybei negresia.
Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tikėti D. S. parodymais, kur ji teigia, kad negalėjo iš P. M. telefono išsikviesti pagalbos, kadangi nemokėjo juo naudotis. Kadangi pati D. S. parodė, kad ji bent kelis kartus skambino iš P. M. ir D,Savičiaus telefono į savo telefoną, tikslu užsifiksuoti pastarųjų telefonų numerius. Šie jos argumentai vėlgi prieštarauja jos pačios parodymams, kur ji teigė, jog jos telefoną išrinko E. S. su P. M., tokiu būdu siekdami, kad jos buvimo vietos nebūtų galima nustatyti. Tačiau pirmosios instancijos teismui nekilo klausimų, kaip ji galėjo paskambinti į savo telefoną, kuris buvo be baterijos ir be SIM kortelės. Kad jos telefonas buvo veikiantis, patvirtina D. S. parodymai, kur ji teigia, kad, nors iš telefono ekrane užfiksuotų praleistų skambučių suprato, kad jai daug kas skambino, tame tarpe vaikai ir vyras, tačiau ji negalėjo jiems atsakyti ir pranešti nei ką šiuo metu veikia, nei kur randasi. Pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo klausimų, kodėl po to, kai P. M. pasiūlė jai eiti namo ir išleido pro langą, D. S., tik maždaug po 40 minučių ir tik tuomet, kai pasijuto blogai, iš to paties telefono surinkusi 112, išsikvietė greitąją, tačiau negalėjo tinkamai paaiškinti kodėl to nepadarė būdama patalpoje, kai, jos tvirtinimu, jai grėsė pavojus jos sveikatai ir gyvybei. Šios aplinkybės patvirtina ne tik D. S. parodymų bet ir jos veiksmų prieštaringumą. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad, viena vertus, ji tvirtina, kad P. M. ir E. S. ją žiauriai sadistiškai prievartavo ir žagino, kita vertus, teigia, kad ilgai dvejojo ir svarstė skųsti juos policijai, ar ne, o su P. M., nukentėjusiosios teigimu, ji prakalbėjo visą naktį, jis gražiai pasakojo jai apie savo šeimą, savo anūkę, iš jo pasakojimų buvo nuostabus žmogus, todėl ji pagalvojo apie jo moterį, kaip ji jaustųsi sužinojusi tai apie savo vyrą. Nusprendė juos įskųsti tik po to, kai, būdama ligoninėje, telefonu pakalbėjo su policijos pareigūne, kurios paklausė, ar jai pranešti apie juos. Pastarajai pasakius, kad, būdama jos vietoje, ji praneštų, ji taip ir padarė. Liudytojas T. S. parodė, kad P. M. jam pasakojo apie tai, kad nenorėjo su D. S. skirtis, jiedu kalbėjosi visą naktį, D. S. jam buvo pradėjusi kažką pasakoti.
Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas abejoti ir D. S. parodymais, kur ji parodė kad dešinės akies sužalojimus ji, neva patyrė 2014-07-04 dažydama virtuvę, kadangi iš 2013-07-12 specialisto išvados Nr. G 2272/13/01matyti, kad visi be išimčių D. S. sužalojimai, tame tarpe ir dešinės akies apatinio voko bei dešinio skruosto sužalojimai, atsirado maždaug vienu metu, ne vėliau kaip 36 valandų laikotarpyje iki apžiūros. Pažymėtina, jog nereikia specialių medicinos žinių, kad žinoti, jog, gavus smūgį į akį, jeigu tuo pačiu buvo kliudytas ir tarpuakis, praėjus kuriam laikui, krujosruvos, nebūtinai vienodo intensyvumo, gali atsirasti abiejuose paakiuose ir būti matomos, juolab, jeigu po nakties nusitrynė ar buvo nuplauta jas slepianti kosmetinė priemonė. Be to, jokių sužalojimų D. S. viršugalvyje ar pakaušyje nenustatyta.
Kad D. S. yra linkusi meluoti, patvirtina ir tai, kad ji, baigiant nagrinėti baudžiamąją bylą apylinkės teisme, teismo posėdyje paklausta gynėjo, parodė, kad ji nedažnai lankosi alubariuose, tai buvo išimtinis atvejis. Tokiam alubaryje ji buvo pirmą kartą, o po to tokio lygio alubaryje nėra buvusi. Tokio lygio, pasak D. S., tai reiškia – ne „Hiltonas“. Ji nesuteikė pagrįstų, nepagrįstų vilčių priešingos lyties atstovams. Ji tuo metu nedažnai vartodavo alkoholį, ne kartą ir ne du į mėnesį, rečiau. Po įvykio jos mąstymas visiškai pasikeitė ir ji nevartoja alkoholio. Valgyti į kavines vaikščioja, o alaus išgerti – ne. Pasikeitė daugiau nei mėnuo, o gal daugiau nei metai. Kartais būna, užeina, pakalba su drauge, bet nebūtinai reikia išgerti. Raudono ilgo megztinio ji neturi, odines juodas kelnes turėjo, kai jai buvo 18 metų, dabar nenešioja.
Šiuos D. S. argumentus visiškai paneigia byloje esanti vaizdajuostė, kurią pirmosios instancijos teismo posėdyje peržiūrėjo visi proceso dalyviai ir kurią teismas įsegė į baudžiamąją bylą ir įrašė į protokolą tam tikras pastabas ir kurioje matyti, kad D. S., apsirengusi odinėmis kelnėmis ir ilgu raudonu megztuku, būdama vienintelė moteris alaus bare, svaiginasi alumi akivaizdžiai apsvaigusių nuo alkoholio nepažįstamų vyrų kompanijoje, siekia su jais susipažinti, noriai bendrauja, sėdasi jiems ant kelių, glosto juos, bučiuoja, šoka vilioklį, dalinai apsinuogindama savo kūną, daro provokuojančius judesius. Kolegija, sutinka su P. M. gynėjo advokato A. Petrausko argumentais, kad apkaltinamajame nuosprendyje apie šią vaizdajuostę ir joje užfiksuotas aplinkybes visiškai neužsiminta, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė.
Kolegija atmeta, kaip visiškai nepagrįstus apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroro argumentus, kur jis teigia, kad gynyba labai intensyviai akcentuoja vaizdo įrašą, kuris buvo pateiktas 2015 m., nors įvykis buvo 2013-07-11. Prokuroras abejoja dėl šio įrašo darymo teisėtumo ir pagrįstumo, teigia, kad jis nėra susijęs su bylos medžiaga, mano, kad tas įrašas padarytas pažeidžiant visas galimas taisykles renkant įrodymus ir pan. Prokuroro manymu, kadangi neaišku nei kas tą įrašą darė, nei kokiomis aplinkybėmis, negalima pateikti klausimų įrašo darytojui, kad išsiaiškinti, kokiu pagrindu darė ir ar turėjo kokį pateisinamą dokumentą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad prokurorui nekilo abejonių nei klausimų dėl akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, ikiteisminio tyrimo metu atliekant nukentėjusiosios ir liudytojų apklausas, taip pat jam nekilo klausimų dėl prieštaringų D. S. parodymų bei veiksmų, taip pat dėl D. S. sužalojimų pakaušio srityje nebuvimo ir nusiskundimų dėl šių sužalojimų nebuvimo, be to, prokurorui nekilo pagrįstų klausimų, kodėl nebuvo tiriamos kitos galimos D. S. sužalojimo versijos (pavyzdžiui smurto artimoje aplinkoje ir kt.).
Šiuo konkrečiu atveju, vaizdajuostės turinys yra svarbus tuo, jog turi reikšmės, ne tik nukentėjusiosios D. S. parodymų patikimumo bet ir asmenybės charakterizavimo aspektu, vertinat jos veiksmus iki įvykio, įvykio metu ir po įvykio, kadangi patvirtina E. S. ir P. M. parodymus dėl D. S. elgesio įvykio dieną alaus bare ir tai, kad jos atėjimas 2013-07-11 į alaus barą nebuvo atsitiktinis, taip pat tai, kad dėl šio įvykio ji nepadarė jokių teisingų išvadų. Atkreiptinas dėmesys, kad ši vaizdajuostė įrašyta 2015 metais, dar tebevykstant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiajai nuolat dalyvaujant teismo posėdžiuose, kuriuose nagrinėjamos aplinkybės dėl jos žiauraus prievartavimo ir žaginimo, tačiau iš nukentėjusiosios veiksmų alaus bare, nėra pagrindo tvirtinti, kad ji būtų patyrusi žiaurią sadistišką seksualinę prievartą, kurių padarinius nuolat jaustų dėl patirtų pažeminimų, sugniuždytos psichologinės būsenos, nenoro gyventi, sumažėjusios bendravimo galimybės ir pan. Taip pat nėra jokio pagrindo tikėti D. S. žodžiais, kad po įvykio jos mąstymas visiškai pasikeitė – ji nevartoja alkoholio, į kavines vaikščioja tik valgyti, bet jokiu būdu ne dėl alaus – jo visai negeria, pasitaiko, kad retkarčiais užeina į kokį barą pakalbėti su drauge, bet nebūtinai reikia išgerti.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nieko nepasisakydamas dėl gynėjo pateiktos vaizdajuostės turinio, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d. bei 5 d. reikalavimus.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).
Be to, pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253/2015).
Taigi šiuo konkrečiu atveju, kai P. M. ir E. S. pareikšti kaltinimai dėl sunkių nusikaltimų padarymo ir, sprendžiant jų baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismui turėjo būti svarbus kiekvienas įrodymas, galintis paneigti arba patvirtinti bent vieną reikšmingą bylai aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakydamas dėl šioje vaizdajuostėje užfiksuotų aplinkybių ir jų nevertindamas, kolegijos vertinimu, buvo šališkas E. S. ir P. M. atžvilgiu.
Kolegijai taip pat kelia pagrįstų abejonių ir pats kaltinamojo nuosprendžio surašymas, kuriame padrikai ir chaotiškai perkeltas detalus visų teismo posėdžių protokolų turinys, tačiau tinkamai neatliktas byloje esančių įrodymų tyrimas ir jų vertinimas tiek prieštaringumo, tiek patikimumo aspektais. Pateikiamos lakoniškos išvados, motyvuotai nenurodant, kokius konkrečius duomenis teismas pripažįsta įrodymais, pagrindžiančiais E. S. ir P. M. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, o kokius duomenis motyvuotai atmeta.
Šiame kontekste pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).
Taip pat pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015).
Kolegijos nuomone įrodymų, neginčijamai patvirtinančių E. S. ir P. M. kaltę, byloje nėra, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas spėlionėmis bei prielaidomis, prioritetą suteikiant prieštaringiems nukentėjusiosios parodymams bei specialisto išvadai, kuri neįrodo, kad įvykio metu prieš nukentėjusiąją buvo panaudota fizinė prievarta. Šioje byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nesant galimybės jų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-27 nuosprendis, kuriuo: P. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., 149 str. 2 d., 150 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams; E. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, priteisiant iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiosios D. S. naudai 5856,12 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, naikintinas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 115 str., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo konkrečiu atveju, neįrodžius, kad E. S. ir P. M. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., 115 str. 3 d. 2 p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-27 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: P. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., 149 str. 2 d., 150 str. 2 d.; E. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d., kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
D. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.