- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- eI-4709-484/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02608-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ina Kirkutienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Violetos Balčytienės, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo A. V. atstovams advokatams A. M. ir M. L., atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui J. O., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI, Inspekcija) 2017 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (7.2)46-MPD-7741 (toliau - Skundžiamas sprendimas), kuriuo atmetė A. V. (toliau - pareiškėjas) 2017 m. gegužės 12 d. prašymą Nr. (17.26-40) GES-19258 išregistruoti jį iš pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojų Lietuvoje.
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (7.2)46-MPD -7741; 2) įpareigoti Vilniaus AVMI išregistruoti A. V. iš PVM mokėtojų Lietuvoje; 3) priteisti pareiškėjui jo patirtas dokumentų vertimo ir bylinėjimosi išlaidas (el. bylos I t., 1-4 psl.).
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad nuo 2016 m. birželio 21 d. yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos ir nuo tos pačios dienos yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą P. Lietuvoje nevykdo ir kol kas neketina vykdyti ekonominės veiklos, todėl 2017 m. gegužės 12 d. Vilniaus AVMI pateikė prašymą išregistruoti jį iš PVM mokėtojų Lietuvoje. Vilniaus AVMI Skundžiamu sprendimu atsisakė patenkinti šį prašymą. Savo poziciją grindė tuo, kad remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) nuostatomis asmuo laikomas nuolatiniu gyventoju PVM prasme nepriklausomai nuo deklaruotos gyvenamosios vietos ir atsižvelgiant į jo ekonominių ir asmeninių interesų vietą, kuri, Vilniaus AVMI nuomone, pareiškėjo atveju yra Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, tokia Vilniaus AVMI pozicija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindimo.
Pareiškėjas remiasi PVMĮ 2 straipsnio 15 dalimi, kurioje nustatyta, jog Lietuvos apmokestinamasis asmuo - bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo. Atsižvelgdamas į šio straipsnio 19 dalies nuostatas, kad nuolatinė gyvenamoji vieta - valstybė, kurioje yra nurodytas fizinio asmens gyvenamosios vietos adresas, įtrauktas į gyventojų ar panašų registrą arba pateiktas mokesčių institucijai, arba valstybė, kurioje fizinis asmuo paprastai gyvena dėl savo asmeninių ir profesinių ryšių (o kai profesinių ryšių nėra ar kai jie fizinį asmenį sieja su kita valstybe, - valstybė, kurioje jis paprastai gyvena dėl savo asmeninių ryšių), pareiškėjas daro išvadą, kad nuolatinė gyvenamoji vieta PVMĮ tikslais siejama, visų pirma, su formaliu gyvenamosios vietos adresu ir faktine asmens gyvenamąja vieta. Nurodo, kad nuo 2016 m. birželio 21 d. jis faktiškai gyvena P., adresu: (duomenys neskelbtini). Ši nuolatinė gyvenamoji vieta yra deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, todėl, remiantis PVMĮ nuostatomis, jis nelaikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju ir jokios kitos papildomos aplinkybės šiuo atveju teisinės reikšmės neturi.
Šalies argumentai
Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus AVMI sprendime nurodytos aplinkybės nėra pagrindas sprendžiant dėl jo registracijos PVM mokėtoju Lietuvoje. Nurodo, kad 2016 m. gruodžio 23 d. pateikė Vilniaus AVMI prašymą išregistruoti jo individualią veiklą Lietuvoje, kurį Vilniaus AVMI atmetė. Dėl individualios veiklos neišregistravimo šiuo metu vyksta teisminiai ginčai. Pareiškejas nekilnojamąjį turtą Lietuvoje įsigijo investavimo tikslais ir ši aplinkybė, jo manymu, nesudaro pagrindo laikyti jį turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Akcijų turėjimas yra pasyvi veikla, taip pat neturinti jokio tiesioginio ryšio nei su asmens gyvenamąja vieta, nei su jo ekonomine veikla. Pažymi, kad asmuo gali kontroliuoti skirtingose šalyse įsteigtus juridinius asmenis ir tai niekaip neįtakoja jo mokestinio rezidavimo. Teigia, kad Lietuvos bankuose esančios piniginės lėšos didžiąja dalimi išleidžiamos P., kurioje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. jis praleido 155 dienas, o Lietuvoje - tik 26 dienas.
Taip pat akcentuoja, kad būtent P. yra jo asmeninių ir socialinių interesų centras: jis su šeima realiai gyvena P. jo deklaruotu adresu, yra šios valstybės mokesčių rezidendas. P. yra registruoti jo valdomi automobiliai, vaikai lanko mokyklą, dalyvauja sporto veikloje. Pareiškėją su P. sieja ne tik asmeniniai, socialiniai, bet ir ekonominiai ryšiai, nors pastaroji aplinkybė, pareiškėjo įsitikinimu, iš viso neturėtų būti vertinama. Todėl, pasak pareiškėjo, jo atžvilgiu netaikytinos PVMĮ 71 straipsnio nuostatos, remiantis kuriomis Lietuvos apmokestinamasis asmuo privalo registruotis PVM mokėtoju Lietuvoje. Pareiškėjo manymu, Skundžiamas sprendimas yra naikintinas, nes priimtas pasirinkus netinkamą įrodinėjimo dalyką.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVMI su A. V. skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. bylos II t., 1-4 psl.). Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus AVMI 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (17.26-30) RES-185595 A. V. įregistruotas PVM mokėtoju nuo 2015 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teikia pusmetines PVM deklaracijas ir deklaruoja PVM apmokestinamas pajamas, nurodydamas teisinę veiklą kaip pagrindinę vykdomos veiklos rūšį. Pareiškėjas nuo 2008 m. sausio 1 d. vykdo individualią veiklą pagal Inspekcijos išduotą pažymą Nr. 473401. A. V. 2016 m. liepos 11 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas nutraukti individualią veiklą, tačiau išliekant praktikuojančių advokatų sąraše. Inspekcija netenkino šio pareiškėjo prašymo. Teisminiai ginčai vyksta iki šiol.
Nurodė, kad remiantis PVM įstatymo 3 straipsniu, PVM objektas yra prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, kai už atlygį prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, ir pagal PVM įstatymo nuostatas priekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas vyksta Lietuvos teritorijoje. Lietuvos Respublikos apmokestinamuoju asmeniu laikomas bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos fizinis ar juridinis asmuo. Kalbant apie fizinį asmenį, užsienio apmokestinamasis asmuo yra asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. PVM įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ta valstybė, kurioje fizinis asmuo nuolat gyvena, o jei tokios vietos nėra, - valstybė, kur yra jo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų vieta. Šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka PVM įstatymo prasme laikoma ta valstybė, kurioje fizinis asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o jeigu nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti neįmanoma – valstybė, kurioje yra to asmens asmeninių, socialini, ekonominių interesų vieta. Taigi, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nėra tiesiogiai susijusi su jokiu formaliu kriterijumi, pvz., su asmens deklaruota gyvenamąja vieta. Vertinant, kurioje valstybėje yra asmens asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta, reikia atsižvelgti į kriterijų visumą. Laikoma, kad fizinio asmens asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvoje, jeigu Lietuvoje yra didžioji dalis jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto dalis, jo banko sąskaitos, toks asmuo turi Lietuvos Respublikos pilietybę, jis vykdo veiklą (darbo veiklą, taip pat politinę, kultūrinę ir visuomeninę veiklas) Lietuvoje.
Prieš priimdama skundžiamą sprendimą, Inspekcija nustatė, jog A. V. valdo didelį kiekį nekilnojamojo turto objektų Lietuvoje (iš viso 63 nekilnojamojo turto objektai, iš kurių: 38 garažai, 4 žemės sklypai, 16 butų, 2 gyvenamieji namai, 2 negyvenamos patalpos), jis yra nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėtojas. Remiantis PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nuostata, Lietuvos apmokestinamasis asmuo privalo registruotis PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes, teikiamas paslaugas PVM įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti ir mokėti PVM į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas PVM apmokestinamas prekes, suteiktas PVM apmokestinamas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 45000 Eur ribą. Pareiškėjas 2016 m. antro pusmečio PVM deklaracijoje deklaravo 2407700 Eur PVM apmokestinamų sandorių. Taigi, jo PVM apmokestinamos pajamos per paskutinius 12 mėn. viršijo 45 000 eurų ribą. Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalies nuostatas prievolė registruotis PVM mokėtoju Lietuvos apmokestinamajam asmeniui atsiranda ir tuo atveju, kai jis vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal PVMĮ laikomi su juo susijusiais, kontroliuoja keletą (ne mažiau kaip du) juridinių asmenų ir bendra visų jų gauta/gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir/ar suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 45 000 eurų sumą. Pareiškėjas 2016 m. liepos 15 d. pateikė ir 2017 m. gegužės 30 d. patikslino 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. birželio 30 d. mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (FR0600), kurioje deklaravo 20 000 Eur PVM apmokestinamų sandorių ir, taikydamas standartinį 21 proc. tarifą, apskaičiavo 4 200 Eur mokėtino į biudžetą PVM. Pareiškėjas 2017 m. sausio 2 d. pateikė 2016 m. liepos 1 d. -2016 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (FR0600), kurioje deklaravo 2 407 700 Eur PVM apmokestinamųjų sandorių ir, taikydamas standartinį 21 proc. tarifą, apskaičiavo 505 617 Eur mokėtino į biudžetą PVM. Be to, pareiškėjas per išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (i.MAS) sąskaitų faktūrų posistemį (i.SAF) 2017 m. sausio 18 d. pateikė Išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis ir nurodė, kad PVM apmokestinamas paslaugas 2016 m. spalio – gruodžio mėn. laikotarpiu suteikė UAB „Deifakta“ (k. (duomenys neskelbtini)) (2016 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaita faktūra) ir UAB „Stova“ (k. (duomenys neskelbtini)) (2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos faktūros). Atsakovas rėmėsi ir ta aplinkybe, kad pareiškėjas valdo 100 proc. UAB „Serenus“ (k. (duomenys neskelbtini)) akcijų ir 50 proc. UAB „K31“ (k. (duomenys neskelbtini)) akcijų. Minėtų bendrovių PVM deklaracijų duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. PVM apmokestinamieji sandoriai UAB „Serenus“ sudarė 363 245 Eur, UAB „K31“ – 723 584 Eur. Pareiškėjo, kaip Lietuvos apmokestinamojo asmens, kartu su jo kontroliuojamais juridiniais asmenimis PVM apmokestinamos pajamos iš ekonominės veiklos per paskutinius 12 mėnesių (2016 m. birželio 1 d. – 2017 m. gegužės 31 d.) taip pat viršijo PVM įstatymo nustatytą 45000 eurų ribą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nustatytas aplinkybes, Inspekcija daro išvadą, kad A. V. laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, vykdančiu ekonominę veiklą. Todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis PVM įstatymo nuostatomis, nėra teisinio pagrindo išregistruoti jį iš PVM mokėtojų. Tai, kad pareiškėjas deklaravo nuolatinę gyvenamąją vietą P. neleidžia konstatuoti, kad jis neturi būti laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju PVM įstatymo prasme.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė skundą tenkinti remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies ir 7 dalies nuostatos, kadangi jis nėra Lietuvos Respublikoje apmokestinamas asmuo. Pareiškėjas yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, čia negyvena, yra užsienio apmokestinamas asmuo.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasis atsiliepimo į skundą argumentais. Papildomai nurodė, kad mokesčių administratorius neneigia, jog pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos, tačiau priimant sprendimą buvo vertinami pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus AVMI sprendimo, kuriuo netenkintas mokesčių mokėtojo prašymas išregistruoti jį iš PVM mokėtojų Lietuvoje.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. V., remiantis Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 473401 nuo 1998 m. sausio 11 d. vykdo ekonominę veiklą (el. byla, II t., 11 psl.). Vilniaus AVMI 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (17.26-30) RES-185595 pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. įregistruotas PVM mokėtoju (el. byla, II t., 12, 14 psl.).
Pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. Vilniaus AVMI pateikė prašymą išregistruoti jį iš PVM mokėtojų Lietuvoje.
Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (7.2)46-MPD-7741, kuriuo atmetė A. V. 2017 m. gegužės 12 d. prašymą Nr. (17.26-40) GES-19258 išregistruoti jį iš PVM mokėtojų Lietuvoje (el. byla, II t., 9-10 psl.).
Nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų priimtas Inspekcijai konstatavus, jog pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, vykdantis ekonominę veiklą, bei Inspkecijai nustačius PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies ir 7 dalies nuostatas atitinkančias aplinkybes, kurioms egzistuojant Lietuvos Respublikoje apmokestinamam asmeniui privaloma registruotis PVM mokėtoju.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamo sprendimo argumentacija, teigia, kad jis priimtas pasirinkus netinkamą įrodinėjimo dalyką. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jo atžvilgiu PVMĮ 71 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, kadangi jis nėra Lietuvos Respublikoje apmokestinamas asmuo.
PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas tenka pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo registruotas PVM mokėtoju šio Įstatymo XII skyriaus penktajame skirsnyje nustatyta tvarka.
PVMĮ išskiria dvi apmokestinamųjų asmenų kategorijas: Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo ir užsienio apmokestinamasis asmuo (2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos apmokestinamuoju asmeniu laikomas bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas (PVMĮ 2 straipsnio 15 punktas). Užsienio apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis: 1) užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, arba 2) bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas vienetas, arba 3) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika (PVMĮ 2 straipsnio 37 dalis).
PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) neviršijo 45 000 eurų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo nurodytosios 45 000 eurų sumos, PVM neskaičiuojamas.
PVMĮ 71 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienio apmokestinamasis asmuo PVM mokėtoju privalo registruotis per šalies teritorijoje esantį padalinį, o jeigu tokio padalinio nėra, – per paskirtą Lietuvos Respublikoje esantį fiskalinį agentą. Reikalavimas paskirti fiskalinį agentą netaikomas kitose valstybėse narėse ar teritorijose, kuriose taikomos savitarpio pagalbos taikymo dokumentų nuostatos, iš esmės savo taikymo sritimi tolygios 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL 2010 L 84, p. 1) (toliau – Direktyva 2010/24/ES), ir 2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje (OL 2010 L 268, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Tarybos reglamentu (ES) Nr. 517/2013 (OL 2013 L 158, p. 1) (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 904/2010), nuostatoms, įsikūrusiems apmokestinamiesiems asmenims ir apmokestinamiesiems asmenims, kurie PVM mokėtojais registruojasi specialios telekomunikacijų, radijo ir televizijos transliavimo ir (arba) elektroniniu būdu teikiamų paslaugų, kurias teikia už Europos Sąjungos teritorijos ribų įsikūrę apmokestinamieji asmenys, apmokestinimo schemos (toliau – Sąjungoje neįsikūrusių asmenų schema) taikymo tikslais (jie PVM mokėtojais gali būti registruojami tiesiogiai). Užsienio apmokestinamasis asmuo neprivalo registruotis PVM mokėtoju, jeigu jis šalies teritorijoje vykdo tik šią veiklą: 1) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, kurios pagal šį Įstatymą neapmokestinamos PVM; 2) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, kurios pagal šį Įstatymą nėra PVM objektas; 3) tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas, kurios pagal šį Įstatymą būtų apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, išskyrus šio Įstatymo 41, 49 straipsniuose, taip pat 53 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 6 punktuose ir 5, 6, 10 dalyse nurodytą veiklą.
Taigi, remiantis PVMĮ 71 straipsnio 2 ir 3 dalimis, registruotis PVM mokėtojais ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą turi šie apmokestinamieji asmenys: 1. bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas; 2. užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus arba bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas vienetas, arba fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika.
Atsižvelgiant į PVMĮ 2 straipsnio 15 dalyje pateiktą Lietuvos Respublikos apmokestinamojo asmens apibrėžimą spręstina, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamuoju asmeniu laikomas toks fizinis asmuo, jeigu jis: 1) nuolat gyvena Lietuvoje ir 2) vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą, pvz., įsigijęs verslo liudijimą, užsiimantis profesine veikla (advokatai, notarai, antstoliai), užsiimantis nekilnojamojo turto perpardavimu, savarankiška atlikėjo ar sportininko veikla. Užsienio apmokestinamu asmeniu laikomas toks fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika. Taigi, atribojant Lietuvos Respublikoje apmokestinąmąjį asmenį nuo užsienio apmokestinamojo asmens yra reikšminga fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta.
PVMĮ 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – valstybė, kurioje yra nurodytas fizinio asmens gyvenamosios vietos adresas, įtrauktas į gyventojų ar panašų registrą arba pateiktas mokesčių institucijai, arba valstybė, kurioje fizinis asmuo paprastai gyvena dėl savo asmeninių ir profesinių ryšių (o kai profesinių ryšių nėra ar kai jie fizinį asmenį sieja su kita valstybe, – valstybė, kurioje jis paprastai gyvena dėl savo asmeninių ryšių). Taigi, nuolatine gyvenamąja vieta PVM įstatymo tikslais yra laikoma ta valstybė, kurioje fizinis asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o jeigu nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti neįmanoma - valstybė, kurioje yra to asmens interesų (asmeninių, socialinių, ekonominių) vieta. Kaip matyti, aplinkybės dėl asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vietos yra reikšmingos tik tuo atveju, jei nėra žinoma tiksli nuolatinė fizinio asmens gyvenamoji vieta.
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Vilniaus AVMI išvadą, jog A. V. yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis ekonominę veiklą (Lietuvos Respublikoje apmokestinamas asmuo), padarė atsižvelgdama į tai, kad: pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis; yra advokatas ir yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą, Mokesčių mokėtojų registre įregistravęs individualią veiklą; vykdo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą Lietuvoje; nuosavybės teise valdo 63 nekilnojamojo turto objektus Lietuvoje, taip pat ir butą, kuriame gyveno iki deklaruoto išvykimo iš Lietuvos; kontroliuoja du Lietuvos juridinius asmenis; naudojasi bankų sąskaitose esančiomis lėšomis Lietuvoje, kas, pasak atsakovo, liudija, kad pareiškėjas nuolat būna Lietuvoje.
Civilinio kodekso 2.12 straipsnio 2 dalis nustato, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę ir pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad nuo 2016 m. birželio 21 d. jis deklaravo išvykimą iš Lietuvos ir nuolatinę gyvenamąją vietą nuo šios datos kartu su šeimos nariais deklaruoja P.adresu: (duomenys neskelbtini) (el. b. I t., psl. 7-21, 28-30, 129). Pareiškėjas taip pat pateikė P. mokesčių ir muitų tarnybos pažymą, patvirtinančią, kad jam yra suteiktas mokesčių indentifikavimo numeris ir kad jis, būdamas P. gyventoju, gyvena adresu: (duomenys neskelbtini) (el. b. I t. psl. 25-26). Bylos duomenys taip pat rodo, kad pareiškėjas yra sudaręs būsto nuomos sutartį P. (el., b. I t., psl. 37-52). 2017 m. teikdamas deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos pareiškėjas savo gyvenamosios vietos adresą nurodė P. (el. byla, II t., psl. 45, 48-49, 54, 56). Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena ir buto, esančio Lietuvos Respublikoje, kurio adresu deklaravo gyvenamąją vietą iki išvykimo, nelaiko pagrindine gyvenamąją vieta.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjas neginčija, jog jis nuosavybės teise valdo 63 nekilnojamojo turto objektus Lietuvoje, kontroliuoja du Lietuvos juridinius asmenis, naudojasi bankų sąskaitose esančiomis lėšomis Lietuvoje. Tačiau pareiškėjas šių ekonominių interesų Lietuvoje nelaiko jo ekonominių interesų centru. Į bylą pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas prašymo pateikimo metu buvo ir šiuo metu yra asmeniniais, socialiniais ryšiais susijęs su užsienio valstybe.
Šių faktinių aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas gyvena P. Teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes daro išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju atitinka užsienio apmokestinamojo asmens statusą, įtvirtintą PVMĮ 2 straipsnio 37 dalyje. Taigi, atsakovas, neteisingai nustatydamas pareiškėjo statusą PVMĮ prasme, nepagrįstai jo atžvilgiu taikė PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies ir 7 dalies nuostatas, kurios užsienio apmokestinamiesiems asmenims netaikomos ir dėl to, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą šiuo aspektu.
Pareiškėjas šiuo atveju prašo ne tik panaikinti Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 30 d. sprendimą, bet ir įpareigoti Vilniaus AVMI išregistruoti jį iš PVM mokėtojų.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį individualius administracinius aktus turi teisę priimti viešojo administravimo subjektai, turėdami šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Byloje duomenų patvirtinančių, jog viešojo administravimo subjektas, t. y. Vilniaus apksrities valstybinė mokesčių inspekcija vilkino priimti sprendimą pagal A. V. 2017 m. gegužės 12 d. prašymą, nėra. Ta aplinkybė, kad atsakovas nagrinėdamas prašymą neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nėra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Teismui įpareigojus Vilniaus AVMI priimti konkretų sprendimą, t. y. išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų, būtų ribojama viešojo administravimo subjekto kompetencija priimti atitinkamus sprendimus jiems suteiktų įgaliojimų ribose. Sprendimus dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų yra kompetentinga priimti Vilniaus AVMI. Atsižvelgiant į tai, panaikinus ginčijamą sprendimą, Vilniaus AVMI įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gegužės 12 d. prašymą dėl jo išregistravimo iš PVM mokėtojų.
Pareiškėjas skundu prašo priteisti patirtas dokumentų vertimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, jis turi teisę į dalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog priteistinos tik su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos ir tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.).
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas už skundo padavimą teismui 2017-07-19 mokėjimo pavedimu sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį (el. byla, I t., 108 psl.). Pareiškėjo skundą tenkinus iš dalies (patenkinta ½ dalis reikalavimų), pareiškėjui priteistina 11,25 Eur dėl žyminio mokesčio sumokėjimo patirtų išlaidų atlyginimo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti dokumentų vertimo išlaidas.
ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami teismui išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Todėl administraciniame teisme kilus ginčui dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio sprendimo (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas) visi dokumentai teismui turi būti pateikti lietuvių kalba, kas, esant užsienio kalba parengtų dokumentų, gali lemti papildomų išlaidų atsiradimą, dėl kurių atlyginimo sprendžiama galutinai išnagrinėjus bylą.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, įrodinėdamas, kad jis yra užsienio apmokestinamas asmuo, kartu su skundu teismui pateikė dokumentus, pagrindžiančius jo ekonominius, socialinius ryšius su P., kurie vertėjo iš portugalų kalbos buvo išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti (el. lylos I t., l. 7-106, 109-111, 130-131 psl.). Dokumentų vertimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2017 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija OLS Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios turinio nustatyta, kad Okas Language Solutions UAB vertėja K. L. suteikė dokumentų vertimo iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą paslaugas už 538,87 Eur sumą ir 2017 m. liepos 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 35, kuriuo pareiškėjas apmokėjo 538,37 Eur už dokumentų vertimo paslaugas pagal 2017 m. liepos 28 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą serija OLS Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. I t., 106-107 psl.). Atsižvelgdamas pareiškėjo pateiktų dokumentų su vertimais įrodomąją vertę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išlaidos, susijusios su dokumentų vertimu, laikytinos išlaidomis susijusiomis su bylos nagrinėjimu, ir yra pagrįstos. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui priteistina 269 Eur šių išlaidų atlyginimo. Kitų išlaidų pareiškėjas nenurodė ir jų pagrindimo teismui nepateikė. Taigi, iš viso pareiškėjui priteistina 280,25 Eur (11,25 Eur + 269 Eur) bylinėjimosu išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132-133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (7.2)46-MPD-7741 ir įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją A. V. 2017 m. gegužės 12 d. prašymą Nr. (17.26-40) GES-19258 išregistruoti jį iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų Lietuvoje išnagrinėti iš naujo.
A. V. iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priteisti 280,25 (du šimtus aštuoniasdešimt eurų ir dvidešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.