Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d., 182 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str. 1 d., atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą ir mokslą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 str. 2 d. 5, 8, 10 p.). D. K. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir iš jo konfiskuota 1882,31 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatas (BK 72 str. 1 ir 2 d.). Priteista iš D. K. O. S. M. 14 572,49 Eur turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Rokiškio mieste, tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, padėjo apgaule užvaldyti svetimą, didelės vertės turtą – pinigus, o būtent: telefonu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui nurodė savo AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą, kad į jo banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, 2013-06-07–2013-06-14 į jo banko sąskaitą iš nukentėjusiosios O. S. M. AB Šiaulių banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pačiai nukentėjusiajai per kelis kartus pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule išviliotus 14 572,49 Eur, savo AB SEB banko kortelę su prisijungimo duomenimis perdavė pažįstamam asmeniui, kuris gautą banko kortelę perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie ja pasinaudodami išgrynino 12 690,18 Eur, o jis 2013 m. birželio 4 ir 13 d. Rokiškio m., (duomenys neskelbtini) esančiame AB SEB banko skyriuje pats išgrynino 1882,31 Eur, išgrynintus pinigus pasilikdamas sau kaip atlygį, tokiu būdu padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą – nukentėjusiajai O. S. M. priklausantį didelės vertės turtą – 14572,49 Eur, taip padarė nukentėjusiajai 14 572,49 Eur turtinę žalą.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė tenkinti dalį apeliacinio skundo, pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 3 ir 4 d. numatytais pagrindais, ištaisant pinigų konvertavimo ir datos apsirikimo klaidas.

Tenkinama nuteistojo D. K. apeliacinio skundo dalis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 326 str. 1 d. 3 p., BPK 328 str. 4 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d. už tai, kad padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą – nukentėjusiajai O. S. M. priklausantį didelės vertės turtą – pinigus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.), įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas, prašant grąžinti bylą prokurorui ar išteisinti D. K., yra nepagrįstas, kadangi apeliantui inkriminuota veika yra įrodyta ir jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., o apeliaciniame skunde nurodyti kaltinimo trūkumai nėra esminiai, kuriuos reikėtų vertinti kaip visiškai neaiškius ir trukdančius bylą išnagrinėti iki galo, kaltinime padarytos pinigų konvertavimo ir datos apsirikimo klaidos gali būti ištaisomos, tikslinant kaltinimą bei keičiant nuosprendį.

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 str. 3 p. nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimą dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 str. reikalavimams nuteistasis kėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2017-03-31 ir 2017-05-16 pateikė prašymus bylą grąžinti prokurorui. Teismas, išnagrinėjęs pirmą prašymą, pasiūlė prokurorui per 14 darbo dienų patikslinti pateiktą kaltinimą, ištaisant tam tikras klaidas, o antrą prašymą dėl bylos perdavimo prokurorui motyvuotai atmetė. Prokurorui 2017-04-20 pakeitus pirminį kaltinimą, byla apylinkės teisme buvo nagrinėjama jau pagal patikslintą kaltinimą, kuriame yra aiškiai nurodyta data, t. y. kad tęstinis sukčiavimas prasidėjo nuo 2013-06-04 ir tęsėsi iki 2013-06-14, būdas, padariniai, nukentėjusioji, dėl kokios veikos padarymo yra kaltinamas D. K., inkriminuojama veika bei paties D. K. veiksmai detaliai aprašyti, nurodytos datos, kada, iš kur ir į kokią sąskaitą buvo pervesti pinigai, kada ir kur nuteistasis juos išgrynino, veika kvalifikuota tiksliai nurodant atitinkamą BK normą. Taigi šiuo atveju patikslintame kaltinime nurodyti visi nusikalstamos veikos, kurios padarymu D. K. buvo kaltinamas, sudėties požymiai, jie patvirtinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo nuteistasis pripažintas padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamą veiką. Nors teismas nuosprendyje į kaltinimą įrašė datą iš pirminio kaltinimo, t. y. kad tęstinis sukčiavimas prasidėjo nuo 2013-06-07, tai laikytina tik apsirikimo klaida, neturinčia įtakos tęstinio sukčiavimo prasidėjimo nustatymui, kadangi bylos nagrinėjimas teisme pagal patikslintą kaltinimą, kuriame nurodyta teisinga data, taip pat veikos aprašymo aplinkybės, skundžiamame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas leidžia daryti išvadą apie tęstinio sukčiavimo prasidėjimą būtent 2013-06-04, kai tą dieną nukentėjusioji pirmą kartą į D. K. sąskaitą pervedė iš jos apgaule išviliotą pinigų sumą ir jau tą pačią dieną dalį jų D. K. banko skyriuje išgrynino. Atsižvelgus į tai, kad byloje objektyviais duomenimis (yra mokėjimų nurodymų kopijos) įrodyta į nuteistojo sąskaitą pačios nukentėjusiosios pervesta iš jos apgaulės būdu išviliota pinigų suma – 50 275,11 Lt, ją keičiant į eurus kursu 3,4528 Eur, o ne kursu 3,45 Eur, kokiu skaičiavo prokuroras ir teismas, atitinka 14 560,68 Eur sumą, vietoj kaltinime nurodytos 14 572,49 Eur sumos, laikytina, kad kaltinime nurodant apgaulės būdu iš nukentėjusiosios išviliotą ir nuteistojo kartu su bendrininkais įgytą pinigų sumą – 14 572,49 Eur buvo padaryta pinigų konvertavimo klaida. Tai, kokią pinigų sumą iš bendros sumos konkrečiai išgrynino ir pasisavino pats nuteistasis ir kokią jo bendrininkai įtakos nei apelianto kaltei, nei jo padarytos veikos kvalifikavimui neturi, kadangi nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai už padarytą žalą, t. y. visi bendrai, kuri nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, yra objektyviai įrodyta ir abejonių nekelia, t. y. neginčijamai nustatyta, jog į nuteistojo sąskaitą per keturis kartus pati nukentėjusioji pervedė apgaulės būdu iš jos išviliotus 50 275,11 Lt, kas atitinka 14 560,68 Eur sumą, kuri viršija 250 MGL, ir dėl to laikoma didelės vertės turtu (BK 190 str.), už kurio įgijimą apgaulės būdu atsakomybė numatyta BK 182 str. 2 d. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog skundžiamame nuosprendyje pateiktas kaltinimas turi esminių trūkumų, kurie varžo nuteistojo teises į gynybą ir trukdo bylą išnagrinėti iki galo, jame padarytos pinigų konvertavimo ir datos apsirikimo klaidos gali būti ir yra ištaisomos, tikslinant kaltinimą bei keičiant nuosprendį. Be to, kolegija pastebi, kad ir pačiam D. K. jam pateiktas kaltinimas nėra visiškai neaiškus, nes jis pagal kaltinime nurodytas aplinkybes davė išsamius parodymus, pripažino, kad perdavė savo banko sąskaitos duomenis, kreditinę kortelę su prisijungimo duomenimis kitiems asmenims, taip sudarydamas galimybę į jo banko sąskaitą pervesti pinigus ir jais naudotis, pats pasiėmė dalį pervestų pinigų kaip atlygį už leidimą naudotis jo sąskaita, tik nesutinka, jog iki galo suprato, kad vyks sukčiavimas, ką kolegija laiko jo gynybine pozicija, siekiant išvengti atsakomybės.

Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad dėl to neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgis svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012, 2K-589-696/2015, 2K-143-696/2015).

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. K. veikoje yra visi įstatymo reikalaujami BK 182 str. 2 d. numatyti sukčiavimo nusikaltimo požymiai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad telefoniniai sukčiai iš nukentėjusiosios apgaulės būdu išviliojo dideles pinigų sumas, kurių dalis – 50 275,11 Lt (14 560,68 Eur) jos pačios per kelis kartus buvo pervesta į D. K. banko sąskaitą. D. K., kuris, kaip minėta, neneigia, jog perdavė savo banko sąskaitos duomenis, kreditinę kortelę su prisijungimo duomenimis kitiems asmenims naudotis bei pats pasiėmė dalį pervestų pinigų kaip atlygį už leidimą naudotis jo sąskaita, tvirtina, jog tai, kad pinigai gauti neteisėtu būdu, jis supratęs tik tada, kai pamatė į jo sąskaitą pervestas dideles pinigų sumas. Iš tokio jo pasakymo galima suprasti, kad dar neišgryninęs pinigų jis jau suprato, jog jie gauti nusikalstamu būdu, bet vis tiek juos išgrynino, juos, kaip pats parodė, panaudojo tėvų sudegusio namo remontui, jais naudojosi, disponavo. Nors D. K., kaip apeliacinės instancijos teisme nurodė jo gynėjas, ir yra „kaimo“ vaikinas, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie jo psichikos, sveikatos ar brandos trūkumus, kurie jam neleistų suprasti kas vyksta. Jis turėjo atsidaręs banko sąskaitą, išduotą elektroninės bankininkystės kortelę. Išsiimant tokius dokumentus yra pasirašomos sutartys. Gaudami bankininkystės kodus asmenys yra papildomai informuojami dėl duomenų saugumo, kad jų negalima perduoti kitiems asmenims. Tačiau D. K. sąmoningai, visa tai suvokdamas, perdavė savo duomenis kitiems asmenims. Be to, nuteistasis gyvena šiuolaikinėje visuomenėje, neabejojama, kad naudojasi žiniasklaidos priemonėmis ir žinojo, kas vyksta Lietuvoje su sukčiavimais ir kad pinigai sąskaitoje iš niekur neatsiranda. D. K. neabejotinai suprato, kad jokių renovacijos darbų (tokia buvo nurodyta pinigų mokėjimo paskirtis) jis neatliko, kad toks atlygis už davimą kitiems asmenims pasinaudoti jo sąskaita ir banko kortele yra neadekvatus. Pagal savo brandą jis visą tai suvokė ir, pamatęs sąskaitoje tokias pinigų sumas, kurios išties buvo didelės, galėjo jas grąžinti nukentėjusiajai (matė jos duomenis), bet taip nepasielgė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, D. K. iš karto nurodė, jog dar prieš sutikdamas duoti savo banko kortelę, jis jau suprato, kad bus atliekami neteisėti veiksmai, abejojo ir nenorėjo, bet jį įkalbėjo ir jis sutiko, kai jam buvo pažadėta didesnė pinigų suma. Taigi visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad D. K. suprato ką daro, suvokė savo veiksmų neteisėtumą, numatė savo veikos pavojingas pasekmes ir norėjo (siekė) tokių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Skundžiamu nuosprendžiu D. K. nuteistas už tai, kad padėjo sukčiauti. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija bendrininkavimą, teigdamas, jog nenurodyti asmenys, su kuriais jis bendrininkavo, nenustatyta tyčia, taip pat tai, ar kiti bendrininkai pagal amžių, pakaltinamumo būklę atitinka bendrininkų subjekto požymius.

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 str. 1–3 d. nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. BK 24 str. 6 d. nurodyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 str. 1 d.). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 str. 4, 5 ar 6 d. (BK 26 str. 4 d.).

Kaip minėta, nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad iš nukentėjusiosios apgaulės būdu išviliojus dideles pinigų sumas, dalis jų jos pačios buvo pervesta į D. K. sąskaitą, kurios duomenis jis buvo perdavęs tyrimo metu nenustatytiems asmenims. D. K., ne tik sutikdamas perduoti savo banko duomenis, tokiu būdu sudarydamas galimybę į jo sąskaitą pervesti iš nukentėjusiosios apgaulės būdu išviliotus pinigus, bet ir vykdydamas kitus nurodymus – perduodamas savo banko kortelę su prisijungimo duomenimis kitiems asmenims, taip sudarydamas jiems galimybę į jo sąskaitą pervestus pinigus pasiimti ir naudoti bei pats pasiimdamas dalį pervestų pinigų kaip atlygį už leidimą naudotis jo sąskaita, tokiais savo veiksmais patvirtino bendrininkavimą su nenustatytais asmenimis, neabejotinai suprato, kad dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir savo vaidmenį jo daromame nusikaltime, suvokė, kad be tokių jo veiksmų nusikalstama veika nebūtų padaryta, kad jis buvo būtina grandis, siekiant galutinio nagrinėjamos nusikalstamos veikos rezultato – apgaulės būdu įgyti nukentėjusiosios pinigus. D. K. veiksmai tiesiogiai prisidėjo prie nukentėjusiosios turto užvaldymo ir buvo reikšminga sukčiavimo schemos dalis bei lėmė svetimo turto įgijimą. Be visų šių bendrininkų grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, nebūtų įgyvendintas nusikalstamas sumanymas, kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad būtų apgaule įgijamos nukentėjusiosios piniginės lėšos. Taigi byloje nustatytos ir virš išdėstytos aplinkybės patvirtina nenustatytų asmenų ir D. K. veikos bendrumą bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo. Nagrinėjamos bylos duomenų kontekste nenustačius aplinkybių, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatytų asmenų pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. K. padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudamas kartu su nenustatytais asmenimis, o jo padaryti veiksmai ir indėlis į bendrą padarytą nusikalstamą veiką atitinka padėjėjo bendrininkų grupėje požymius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 yra nurodžiusi, kad bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Nebūtina ir tai, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamų veikų padarymo planą jie realizuoja bendrai.

Apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia D. K. veikoje esant visus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., naikinti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. taip pat nesutinka ir su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu nukentėjusiajai, nurodydamas, jog ji nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad dėl nusikaltimo padarymo jai sutriko sveikata. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nukentėjusiajai nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir jo dydis yra pagrįstas ir proporcingas teismo konstatuotiems dėl nusikaltimo jos patirtiems neigiamiems padariniams atlyginti.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 str. 1 ir 2 d. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai.

Nors apelianto įvykdytas tyčinis sunkus nusikaltimas nėra susijęs su fizinio smurto pavartojimu, grėsmė nukentėjusiosios gyvybei ar sveikatai nebuvo kilusi, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog nukentėjusioji, dėl jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios apgaulės būdu iš jos buvo išviliota išties didelė pinigų suma (97 289,14 Eur), labai išgyveno, patyrė didelį stresą, vidinę įtampą, nervinį šoką, emocinę depresiją, psichologinį pažeminimą, materialinio nesaugumo jausmą, prarado pasitikėjimą žmonėmis, o atsižvelgus ir į jos senyvą amžių (1939 m. gimimo) neabejojama ir tuo, kad aptariama veika turėjo įtakos ir jos sveikatos būklei, kuri, kaip nurodo pati nukentėjusioji savo civiliniame ieškinyje, po nusikalstamų asmenų veiksmų labai pablogėjo, sutriko jos miegas, širdies darbas, padidėjo jautrumas, nervingumas. Byloje nėra jokių duomenų, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, kad sveikata nukentėjusiajai būtų pablogėjusi dar iki nusikalstamos veikos padarymo, dėl ko būtų pagrindas abejoti pačios nukentėjusiosios nurodomais jos sveikatos sutrikimais, siejamais su jos atžvilgiu įvykdyta šia nusikalstama veika, dėl kurios jai buvo padaryta didelė turtinė žala, kuri per beveik penkerius metus jai nė kiek nėra atlyginta. Todėl akivaizdu, kad dėl tokios apgaulės ir jos suvokimo, nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą, kurią pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes, į situacijos ypatumus, į tai, kad D. K. veikė kaip padėjėjas, pats nusikalstamos veikos neorganizavo, su nukentėjusiąja tiesiogiai nebendravo, savo veiksmais sudarė galimybę užvaldyti tik dalį visų iš nukentėjusiosios apgaulės būdu išviliotų pinigų, įvertino 2000 Eur, likusią civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo (nukentėjusioji prašė jai priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo) atmetė. Esant paminėtoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nukentėjusiajai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma – 2000 Eur yra reali ir proporcinga teismo konstatuotiems neigiamiems padariniams ir galinti suteikti jai piniginę satisfakciją, be to, atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose.

Atsižvelgus į tai, kad apylinkės teismas litus į eurus keitė skaičiuodamas netiksliu kursu, t. y. 3,45 Eur, vietoje oficialaus nustatyto kurso 3,4528 Eur, patikslinamos turtinės žalos atlyginimo ir turto konfiskavimo sumos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Tenkinti dalį nuteistojo D. K. apeliacinio skundo.

Pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį.

Patikslinti D. K. kaltinimą, nurodant, kad tęstinis sukčiavimas prasidėjo 2013 m. birželio 4 d. ir kad nukentėjusioji O. S. M. į jo sąskaitą pervedė apgaulės būdu iš jos išviliotą pinigų sumą – 14 560,68 Eur, kurią jis kartu su bendrininkais įgijo ir taip padarė nukentėjusiajai tokio dydžio turtinę žalą.

Patikslinti iš D. K. priteistą nukentėjusiajai civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo sumą, nurodant, kad iš D. K. nukentėjusiajai priteisiama 14 560,68 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Patikslinti D. K. taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo sumą, nurodant, kad iš D. K. konfiskuojami 1880,79 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.