- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-632-856/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- P. L.
- Atsakovas
- S. L.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo P. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-721/2015 pagal ieškovo P. L. ieškinį atsakovui S. L. dėl daiktų priteisimo iš svetimo neteisėto valdymo ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. L. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo S. L. priteisti nuosavybės teise priklausančius daiktus: arklį, kultivatorių su akėčiomis, traktoriaus priekabą, dyzelinį variklį elektros stotelei, medinį garažą, 8 m³ ąžuolo medienos, 9 m³ spygliuočio pjautos medienos, 4 skardos ritinius, svetainės baldų komplektą, 2 savos gamybos frezavimo stakles, 2 pjovimo stakles (zeimerius), obliavimo stakles, šlifavimo diskines stakles, keturis sraigtinius presus, figūrinio išpjovimo stakles, išieškoti iš atsakovo jo naudai padarytą 9500 Lt turtinę žalą už atsakovo parduotą ieškovui priklausantį vikšrinį traktorių DT 74, priteisti 3272 Lt patirtas išlaidas, kurias sumokėjo antstolių kontorai dėl atsakovo neteisėtų daiktų negrąžinimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas (1–7 b. l.).
Ieškovas nurodė, jog Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 6 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. L. po tėvo P. L. ir motinos A. L. mirties priėmė palikimą: 17,75 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei šiame žemės sklype esančius teisiškai neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti. Atsakovas S. L. yra ieškovo brolis, jis vienintelis paveldėjo tėvų žemės sklypą ir jame esančius daiktus. Kol buvo gyvi tėvai, ieškovas, norėdamas palengvinti atlikti jiems ūkio darbus, buvo nuvežęs asmeninius daiktus, kuriais laikinai leido naudotis. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvų mirties palikimą priėmė atsakovas S. L., ieškovas paprašė brolio (atsakovo) grąžinti ieškovo daiktus, tačiau atsakovas jų negrąžino. Kadangi šiuos daiktus ieškovas prarado be savo valios, o atsakovas juos valdo neteisėtai, todėl jie turi būti priteisti ieškovui natūra. Be to, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-10-06 sprendimu iš ieškovo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurių sumokėti iš karto ieškovas negalėjo, todėl buvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Antstolių išlaidos sudarė 3272 Lt, kurios išimtinai susidarė tik dėl atsakovo kaltės, todėl jos turi būti priteistos iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas S. L. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš ieškovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (70–76 b. l.).
Nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis nuosavybės teise būtų valdęs ieškinyje nurodytą turtą – nepateikė nė vieno turto įsigijimą, jo priežiūrą, eksploataciją patvirtinančių dokumentų, net ir tų daiktų, kuriems yra privaloma teisinė registracija. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, jog ieškinyje nurodytas turtas būtų iš jo atimtas ar užvaldytas be jo paties valios, priešingai, jis pats tvirtina geranoriškai visą turtą atvežęs į tėvų ūkį ir ten palikęs jiems naudotis, t. y. perdavė tėvų nuosavybėn. Atsakovas priėmė visą tėvų palikimą, todėl jis tapo ir teisėtu viso palikimo, tame tarpe ir ten buvusių kilnojamųjų daiktų, į kuriuos niekas per įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą nepareiškė pretenzijų, valdytojas. Ieškovo nurodomo turto atsakovas neturi. Tame, kad ieškovas turėjo sumokėti antstoliui 3272 Lt vykdymo išlaidų, nėra jokios atsakovo kaltės, o yra tik paties ieškovo nepaskaičiuota rizika arba netinkamai pasirinktas teisių gynimo būdas. Nurodė, kad ieškovas pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį, todėl už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jam turi būti skiriama maksimali 20 000 Lt bauda, 50 procentų skiriant atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (2 t., 18–25 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo P. L. atsakovui S. L. 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atmetė atsakovo S. L. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui P. L..
Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ieškovas P. L., pareikšdamas vindikacinį ieškinį atsakovui, turėjo įrodyti, kad jis turi nuosavybės teises į daiktus, teisę valdyti šiuos daiktus ieškovas prarado be savo valios, daiktus valdo atsakovas, daiktus atsakovas valdo be teisinio pagrindo, daiktai yra natūra bei ieškovo su atsakovu nesiejo ir nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų vindikacinio reikalavimo pagrįstumą šioje byloje.
Teismas, apklausęs liudytojus, iš pateiktų į bylą traktoriaus, daržinės, arklio fotonuotraukų nustatė, kad minėti daiktai galėjo būti P. ir A. L. sodyboje maždaug nuo 1975 iki 2000 metų, nėra jokių įrodymų, kad natūroje buvo patikrinta ir ieškinio pateikimo teismui dieną kuris nors iš šių daiktų tebebuvo sodyboje. Visi teisme apklausti liudytojais tiek ieškovo, tiek atsakovo broliai, seserys parodė, jog dyzelinis variklis generatoriuje elektrai gaminti buvo naudojamas sodyboje maždaug iki 1986-1988 metų, vėliau sodyboje buvo įvesta elektra. Teismas nustatė, kad ieškinyje reikalaujamų grąžinti daiktų natūroje niekas iš apklaustų asmenų nematė 10-20 metų, todėl, teismo nuomone, negalima teigti, kad ieškinyje nurodyti daiktai tikrai buvo pas atsakovą.
Teismas konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog palikimo priėmimo dieną atsakovas žinojo, kokie konkrečiai daiktai buvo daržinėje ir ar iš viso ieškinyje išvardinti daiktai buvo minėtoje daržinėje. Teismas, įvertinęs skirtingus liudytojų parodymus, sprendė, kad negalima nustatyti, ar ieškovo prašomi priteisti daiktai buvo sodyboje, kai jos savininku tapo S. L., o jei ir buvo, tai kokie konkretūs daiktai buvo. Ieškovas P. L. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pvz. pirkimo-pardavimo sutarčių, sąskaitų, bankų mokėjimo nurodymų, kurie patvirtintų konkrečių daiktų įsigijimą už tam tikrą kainą, žemės ūkio technikos techninės charakteristikos dokumentų, t. y. įrodymų, patvirtinančių kad ginčo daiktai priklausė ieškovui. Net į bylą pateiktas baldų pirkimo kvitas neįrodo, kad UAB ,,Mažeikių klevas“ buvo nupirktas būtent tas baldų komplektas, kuris buvo atgabentas ieškovo į tėvų namus.
Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo daiktų valdymo teisę prarado be savo valios ir atsakovas ginčo daiktus įgijo nesąžiningai bei valdo neteisėtai. Jokių duomenų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą, ieškovas nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas P. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, grąžinti permokėtą žyminį mokestį, paduodant ieškinį Mažeikių rajono apylinkės teismui (2 t., 31–35 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas iš ieškiniu pareikštų trijų reikalavimų neišsprendė dviejų ir tai yra absoliutus teismo 2015-02-17 sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl toks sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2. Teismas nepagrįstai neaptarė, neįvertino ieškovo išsamių paaiškinimų, duotų teisme, kur jis detaliai nurodė dėl kiekvieno ieškiniu prašomo išreikalauti iš atsakovo daikto (jų įsigijimo, atvežimo į sodybą aplinkybių, motyvų ir kt.). Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį tai yra įrodinėjimo priemonė, o teismas nepagrįstai šiuos paaiškinimus atmetė. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų P. L., Z. N., A. B., A. B., S. L., K. S. ir A. V. reikšmingus parodymus. Neaptardamas bei nevertindamas visų šių išvardintų įrodymų, teismas nesilaikė šių kasacinio teismo išaiškinimų, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, pažeidė ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą pareigą motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė įrodymus.
3. Atsakovas civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, kad jis priėmė palikimą faktiškai turtą pradėdamas valdyti, įrodinėjo, jog jis sodyboje elgėsi kaip savininkas. Šis atsakovo įrodinėtas faktas bei minėtų liudytojų parodymai, o taip pat paties teismo konstatuotos aplinkybės, kad dalis daiktų sodyboje galėjo būti, reiškia, jog būtent atsakovo žinioje tie daiktai ir buvo. Iš to seka, kad būtent atsakovas turėjo įrodyti, jog jis tuos daiktus ieškovui yra perdavęs ar tų daiktų sodyboje ne nuo jo priklausančių priežasčių jau nebėra (vagystė, grobimas ir kt.). Tačiau tokių aplinkybių jis neįrodinėjo. Teismas nebuvo objektyvus, nes aplinkybes aiškino atsakovo naudai, nors surinkti duomenys įrodo, kad ieškovo daiktai pas atsakovą buvo (yra) ir jis neteisėtai jų negrąžina ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. L. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., 38–42 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad ieškovui neįrodžius, jog jis turi nuosavybės teises į traktorių, jo reikalavimas išieškoti iš atsakovo jo naudai jam padarytą 9500 Lt turtinę žalą atmestas kartu su kitais jo reikalavimais vienu teiginiu „teismas nusprendė ieškinį atmesti“, vėlgi neapsunkinant sprendimo pasisakant apie kiekvieno konkretaus reikalavimo (ar šio sudedamųjų dalių dėl konkrečių daiktų) atskirą atmetimą. Apeliantui pirmos instancijos teisme neįrodžius iš viso reikalaujamus daiktus nuosavybės teise turėjus ar turėjus teisę jų iš atsakovo reikalauti, ar kad tokius daiktus ieškovui privalėjo grąžinti atsakovas, atskirai nespręstas ir šis ieškovo reikalavimas. Šis ieškovo reikalavimas atmestas kartu su kitais, atskirai jo neišskiriant. Pirmos instancijos teismas nė vieno liudytojo parodymų neatmetė, priešingai - jais visais rėmėsi, todėl sprendime visų liudytojų parodymai glaustai išdėstyti, o parodymus išnagrinėjus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, teismas priėmė apibendrinančią išvadą ir ją sprendime išdėstė. Pirmos instancijos teismo sprendimas motyvuotas, argumentuotas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, visus liudytojų parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus. Ieškinys yra turtinis, kadangi sprendimas šio ginčo atveju sukurs turtines pasekmes tiek vienai, tiek kitai šaliai, - štai pirmos instancijos teismui nepatenkinus ieškinio, ieškovas neįgijo teisės reikalauti iš atsakovo 45082 Lt (ieškinio suma), o atsakovas tokios sumos neprarado. Pirmos instancijos teismui atmetus ieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus, ieškovo sumokėtas žyminis mokestis jam negali būti grąžintas, o kreipdamasis į apeliacinę instanciją, apeliantas turi mokėti žyminį mokestį, kaip tai numato LR CPK 80 str. 4 d. ir l d. l p., t. y. 3 proc. nuo ieškinio sumos 45082 Lt (13057 EUR), kas sudaro 392 EUR.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo P. L. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
Ieškovas P. L. apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, bylos šioje dalyje negalima išskirti, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kaip žinoma, pagal CPK 265 straipsnio antrąją dalį, teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, atskirai nurodydamas, kuris iš jų tenkinamas, kuris tenkinamas iš dalies, ir kuris atmetamas. Taigi, išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, neturi likti pareikštų, bet neišspręstų teismo sprendimu, reikalavimų. Tuo atveju, kai teismas išsprendžia ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka, teismo sprendimas turi būti naikinamas kaip turintis absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 1 d. 7 p.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį pareikšdamas šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovą S. L. grąžinti ieškovui P. L. nuosavybės teise priklausančius daiktus: arklį, kultivatorių su akėčiomis, traktoriaus priekabą, dyzelinį variklį elektros stotelei, medinį garažą, 8 m³ ąžuolo medienos, 9 m³ spygliuočio pjautos medienos, 4 skardos ritinius, svetainės baldų komplektą, 2 frezavimo stakles, 2 pjovimo stakles (zeimerius), obliavimo stakles, šlifavimo diskines stakles, keturis sraigtinius presus, figūrinio išpjovimo stakles; 2) išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai padarytą 9500 Lt turtinę žalą už atsakovo parduotą ieškovui priklausantį vikšrinį traktorių DT 74; 3) priteisti 3272 Lt patirtas išlaidas, kurias sumokėjo antstolių kontorai dėl atsakovo neteisėto daiktų negrąžinimo.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovo P. L. ieškinį atmetė (2 t., 18–25 b. l.). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, išklausęs liudytojų parodymus ir juos įvertinęs visų įrodymų kontekste, nusprendė ieškinio netenkinti, išdėstydamas motyvus, kodėl ieškinį atmeta. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi vikšrinio traktoriaus DT 74 pardavimo aplinkybes, tačiau, nesant įrodymų, šio ieškinio reikalavimo netenkino. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas neargumentavo dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam 3272 Lt patirtas išlaidas, kurias jis turėjo sumokėti antstolių kontorai dėl atsakovo neteisėto daiktų negrąžinimo ieškovui. Šį klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas.
CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Prievolė atlyginti atsakovui S. L. bylinėjimosi išlaidas atsirado įsiteisėjus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-10-06 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-29-721/2009, kuomet iš ieškovo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose (1 t., 9–22 b. l). Tai, kad ieškovas P. L. bylinėjimosi išlaidų nesumokėjo gera valia, dėl ko atsakovas S. L. buvo priverstas kreiptis į antstolių kontorą, yra tik paties ieškovo kaltė ir negali būti laikoma, jog dėl sumokėtų bylinėjimosi išlaidų ankščiau vykusiose bylose jis patyrė žalą, kurią turi atlyginti atsakovas S. L..
Pirmosios instancijos teismui nenustačius pagrindo daiktų grąžinimui iš atsakovo neteisėto valdymo, nebuvo pagrindo tenkinti ir kitų ieškovo ieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo.
Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje išsprendė visus ieškinio reikalavimus, t. y. atmetė ieškinio reikalavimus, jų nedetalizuodamas, atskirai jų neišskirdamas.
Pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 dalis). Byla pirmosios instancijos teisme išspręsta teisingai, todėl teismo argumentų dėl 3272 Lt žalos priteisimo nebuvimas nesudaro pagrindo teisėtos ir pagrįstos nutarties panaikinimui.
Dėl ieškovo ir liudytojų parodymų vertinimo
Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga. Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę, ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neaptarė ir neįvertino ieškovo parodymų, nenurodė, kodėl atmeta liudytojų P. L., Z. N., A. B., A. B., S. L., K. S., A. V. parodymus, tokiu būdu nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pažeidė pareigą sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė įrodymus. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas P. L. patvirtino, kad ieškovas buvo pirkęs traktorių, priekabą, pastatęs garažą, sodyboje buvo elektrą gaminantis generatorius, kultivatorius. Tačiau minėtas liudytojas nurodė, kad šie daiktai buvo sodyboje po tėvo mirties, tačiau nežinojo, ar jie buvo ir po motinos mirties (2005 m.), traktorius buvo gal iki 2003 metų, baldai tėvų namuose buvo 2008 metais, daržinė nugriuvusi 2006-2007 metais. Liudytoja Z. N. teisme parodė, jog P. L. tikrai buvo atvežęs į tėvų sodybą medžio apdirbimo stakles, ar po 2005 metų, t. y. po motinos mirties, tie daiktai dar buvo daržinėje, ji nepamena. Minėta liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu laikotarpiu ieškinyje nurodyti daiktai buvo tėvų sodyboje. Liudytojas A. B. parodė, kad uošvių P.ir A. L. sodyboje buvo P. L. traktorius, kultivatorius, akėčios, skarda stogui dengti, garaže buvo sukrauta mediena. Paskutinį kartą jis sodyboje lankėsi gal prieš 10 metų. Vikšrinis traktorius buvo ilgai, paskui dingo, kur jis dingo nesidomėjo. Liudytojas A. V. parodė, kad nuo 2001 metų atvažiuoja į L. sodybą, arklį jis sodyboje yra matęs, vikšrinio traktoriaus nematė, kultivatorius prie kelio buvo apie 2001-2002 metus, traktoriaus priekabos taip pat nematė. Kieme jokios medienos sukrautos nebuvo, ar buvo garaže – nežinojo, skardos ritinių kieme nėra matęs. Kai pradėjo lankytis sodyboje, daržinė jau buvo sugriuvusi. Liudytoja R. Š. parodė, kad vikšrinį traktorių ji yra mačiusi, tačiau ar jis buvo, kai mirė A. L., neprisimena. Po P. L. mirties buvo pirktas arklys, nes reikėjo ištraukti medieną iš miško, visa tai jai pasakojo A. L.. Ji girdėjo, kad arklys lyg ir nugaišo. Jai žinoma, kad P. L. laikė garaže savo medieną. Kai sodyboje nebuvo elektros, garaže buvo generatorius, kuris gamino elektrą. Liudytojas S. L. parodė, kad brolis P. L. tėvų sodyboje buvo pasidėjęs savo daiktus: medieną, traktorių, kultivatorių, akėčias, visi daiktai buvo ten atvežti dar tėvams esant gyviems. Po motinos mirties 2005 metais nugriuvusioje daržinėje buvo medžio apdirbimo staklės, daiktus P. sakė pasidėjo sodyboje sau. Liudytoja K. S. teisme parodė, kad P. ir A. L. sodyboje buvo vikšrinis traktorius, priekaba, akėčios, kultivatorius, ąžuolinės lentos, apie tai jai sakė sesers vyras. Sesuo jai buvo sakiusi, kad S. L. pardavė P. traktorių. Po P. L. mirties 1999 metais, P. L. pirko arklį medienai iš miško tempti. Ji girdėjo, jog arklys nugaišo. Apie tai jai taip pat pasakojo A. L.. Taigi, iš nurodytų liudytojų parodymų matyti, kad liudytojai atitinkamais laikotarpiais yra matę ieškovo P. L. nurodytus daiktus jo tėvų sodyboje, tačiau nepatvirtino to fakto, kad šie daiktai yra pas atsakovą S. L.. Pastebėtina, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai dėl įvykių senumo, taip pat ir dėl liudytojų amžiaus, t. y. dėl visiškai nuo jų nepriklausančių priežasčių, gali būti ne visiškai objektyvūs. Nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė, kodėl šių liudytojų parodymus atmeta, tačiau neabejotina, kad šių liudytojų parodymus teismas įvertino visų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas ne tik vadovavosi liudytojų parodymais, juos atitinkamai įvertindamas, bet išvadas apie ieškinio pagrįstumą padarė vadovaudamasis ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurie taip pat nepatvirtino ieškinio pagrįstumo. Esant išdėstytoms aplinkybėms pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir, atmesdamas liudytojų parodymus, priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje ir pripažino, jog būtent apeliantas P. L., pareiškęs reikalavimą grąžinti daiktus iš neteisėto atsakovo S. L. valdymo, turėjo įrodyti šį jo reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, todėl nesutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovas turėjo įrodyti, jog jis šiuos daiktus yra perdavęs ieškovui ar tų daiktų nebėra dėl ne nuo atsakovo priklausančių priežasčių. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad teismas nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų.
Vindikacija – tai nevaldančio savo daikto savininko teisė išsireikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). Vindikacijos ieškinio dalykas yra ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, o daiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovas P. L. neįrodė, kad jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktus iki juos neteisėtai užvaldant atsakovui S. L. ir turi ieškinio pareiškimo momentu, daikto valdymo teisę prarado be savo valios ir daiktą neteisėtai valdo atsakovas.
Dėl žyminio mokesčio pagrįstumo
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, jog ieškovo reikalavimas įpareigoti grąžinti kilnojamuosius daiktus yra susijęs su objektu, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovui, o patenkinus ieškinį jo turimo turto apimtis nepasikeis, todėl laiko, kad šis reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, todėl prašo grąžinti žyminio mokesčio permoką.
Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
Ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, ieškinius dėl priteisimo, ir ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniu dėl pripažinimo (actiones sine condemnatione) siekiama konstatuoti teisių ar pareigų, arba teisinio santykio ar jo dalies buvimą (pozityvus ieškinys, pavyzdžiui, ieškinys dėl tėvystės nustatymo) arba nebuvimą (negatyvus ieškinys, pavyzdžiui, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). Ieškinio dėl pripažinimo patenkinimas gali sudaryti pagrindą reikšti ieškinį dėl priteisimo. Kadangi ieškiniu dėl pripažinimo nereiškiamas turtinio pobūdžio reikalavimas, už jo nagrinėjimą mokamas žyminis mokestis kaip už neturtinio reikalavimo nagrinėjimą. Tuo tarpu ieškiniu dėl priteisimo, neatsižvelgiant į tai, ar prašoma priteisti pinigų, ar išreikalauti daiktą, siekiama sukelti turtinio pobūdžio padarinius ir gauti turtinę naudą. Teismo sprendimas, patenkinus tokį ieškinį, gali būti vykdomas priverstine tvarka. Už tokio ieškinio nagrinėjimą mokamas ne fiksuotas, o proporcinis žyminis mokestis, kurio dydį nulemia ieškinio suma.
Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra žinomas ir ieškinių skirstymas į vindikacinius bei negatorinius. Šis skirstymas taip pat yra susijęs su skirtingu ieškinių pobūdžiu bei apmokėjimu už jų nagrinėjimą. Tiek vindikacinio, tiek negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010). Tai reiškia, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Toks ieškinys yra susijęs su daikto išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. su siekiu gauti turtinę naudą, todėl toks ieškinys laikomas ieškiniu dėl priteisimo, t. y. tokiu, kuriuo reiškiamas turtinio pobūdžio reikalavimas. Tuo atveju, kai ieškovas ieškiniu prašo tik pašalinti pažeidimus, susijusius su daikto, kuris jam priklauso nuosavybės teise ir kurį jis valdo, savininko teisėmis naudotis ir disponuoti turtu, reiškiamas taip vadinamas negatorinis ieškinys. Negatorinio ieškinio dalykas yra ne daiktas, o reikalavimo teisė pašalinti su daikto valdymo netekimu susijusius pažeidimus, todėl negatorinis ieškinys laikomas ieškiniu dėl pripažinimo, o už jo nagrinėjimą turi būti mokamas fiksuotas žyminis mokestis kaip už neturtinio reikalavimo nagrinėjimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-11-24 nutartis c. b. Nr. 2-2371/2011).
Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje prašė grąžinti jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, priteisti 9500 Lt turtinę žalą bei 3272 Lt patirtas išlaidas, sumokėtas antstolių kontorai (1 t., 1–7 b. l.). Reikalavimas dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo yra laikomas vindikaciniu, t. y. ieškiniu dėl priteisimo. Patenkinus tokį ieškinį, atsakovas turi pareigą perduoti daiktus ieškovui, kuris gaus turtinę naudą. Reikalavimas priteisti 9500 Lt turtinę žalą ir 3272 Lt patirtas antstolio išlaidas, taip pat yra turtinio pobūdžio, nes, patenkinus ieškinį, ieškovas gautų turtinę naudą. Todėl už ieškinį dėl daiktų priteisimo ir žalos atlyginimo turi būti sumokėtas proporcinis žyminis mokestis, apskaičiuojamas remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovas, paduodamas ieškinį, pagrįstai sumokėjo 1352 Lt žyminį mokestį, kuris nėra permokėtas, todėl negali būti grąžintas (1 t., 66 b. l.).
CPK 80 straipsnio 4 dalis numato, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Taigi, apeliantas už apeliacinio skundo nagrinėjimą turi sumokėti 392 Eur (13057 Eur x 3 %) dydžio žyminį mokestį. I. P. L. už apeliacinio skundo nagrinėjimą sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinio reikalavimo nagrinėjimą - 41 Eur, o už reikalavimus dėl žalos priteisimo (3699,02 Eur) – 111 eurų, viso 152 Eur (2 t., 36 b. l.). Kadangi ieškovas P. L. nesumokėjo 240 Eur žyminio mokesčio dalies paduodant apeliacinį skundą, jis priteistinas iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovas S. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš ieškovo P. L. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė advokatės R. L. pinigų priėmimo kvitą (2 t., 43 b. l.).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas, išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo P. L. apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į skundą surašiusiai šaliai atsakovui S. L.. Atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 500 Eur, pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Nurodyta suma atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktą, todėl tenkinamas atsakovo prašymas šią sumą priteisti iš ieškovo.
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo P. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penki šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo P. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 240,00 Eur (du šimtai keturiasdešimt eurų 00 ct) žyminį mokestį valstybei.