Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-170-851/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-07-17
Bylos Nr.: 1A-170-851/2025
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Aiva Survilienė, Jolanta Čepukėnienė
Kaltinamasis: V. P., K. S.
Nukentėjusysis: E. B., V. B., E. D., A. P.
Advokatai: Dalius Povilius

Kategorijos

1.2.6.2.1Prekyba žmonėmis (BK 147 str. 1 d.)
1.2.6.2.2Kvalifikuota prekyba žmonėmis (BK 147 str. 2 d.)
2.1.7.5Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
2.1.14.1Proceso išlaidų atlyginimas (BPK 103–105 str.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Bylos Nr. 1A-170-851/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27811-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.1; 1.2.6.2.2; 2.1.7.5; 2.1.14.1; 2.1.14.2; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Stanislavui Barsuliui (Stanislav Barsul),išteisintajam V. P. ir jo gynėjui Vidmantui Baumilai,išteisintajam K. S. ir jo gynėjui Aloyzui Kruopiui,nukentėjusiųjų E. B., V. B., E. D. įgaliotajam atstovui advokatui Daliui Poviliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Stanislavo Barsulio ir nukentėjusiųjų E. B., V. B., E. D. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. P., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. S., kaltintas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų A. P. ir E. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. V. P. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pasinaudodamas asmens pažeidžiamumu, apgaule užverbavo ir kartu su K. S. atgabeno E. B. į užsienio valstybę (Švediją), (žinodamas, kad šis bus išnaudojamas) (siekdamas jį išnaudoti) nusikalstamai veikai – alkoholio kontrabandos gabenimui iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę vykdyti, o būtent: V. P., ne ankščiau, kaip 2018 m. liepos mėnesio pabaigoje, išgertuvių su E. B. ir G. B. metu, veikdamas K. S. naudai, įvertinęs nukentėjusiojo E. B. pažeidžiamumą - socialinių įgūdžių stoką, jo sunkią finansinę ir socialinę padėtį, jauną amžių, pasiūlė E. B. žolės pjovimo darbą užsienyje. Siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, nenurodė tikslaus būsimo atlyginimo dydžio, tačiau pabrėžė, kad nukentėjusysis pamatys pasaulio ir tuo pačiu uždirbs pinigų. Sekančios dienos rytą, V. P. nurodymu, E. B. nuvyko į Vilniaus traukinių stotį, kur kartu su V. P. iš Vilniaus traukinių stoties nuvyko į Klaipėdos miestą. Jame susitiko su K. S. ir iš Klaipėdos jūrų uosto, K. S. apmokėjus E. B. kelionės išlaidas, keltu atvyko į Švedijos Karalystę.

Tokiu būdu, ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 1 d. apgaule užverbavo ir kartu su K. S. atgabeno E. B. į Švedijos Karalystę, pastarąjį išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, o būtent nuo 2018 metų spalio mėnesio pabaigos iki 2019 m. birželio 17 d. E. B., K. S. naudai buvo išnaudojamas alkoholinių gėrimų kontrabandai iš Norvegijos Karalystės į Švediją daryti bei teikti pagalbą nusikalstamoms veikoms daryti - stebėti muitinės pareigūnų automobilius Norvegijos pasienio ruože bei teikti informaciją apie juos K. S. telefonu. Pastarajam prieš E. B. naudojant psichologinį spaudimą nesuteikė galimybių pastarajam išvykti iš Švedijos, nesumokėjęs jam atlyginimo, sakydamas, kad Lietuvoje jis nieko neturi, kad jo ten niekas nelaukia arba melagingai žadėdamas, kad tuoj jau galės vykti namo.

2. K. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalį dėl to, kad pasinaudodamas asmenų pažeidžiamumu ir apgaule, verbavo ir gabeno pastaruosius į užsienio valstybę, siekdamas juos išnaudoti, taip pat ir nusikalstamoms veikoms – alkoholio kontrabandos gabenimui iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę daryti, o būtent: ne ankščiau, kaip 2018 m. liepos mėnesio pabaigoje, E. B., G. B. ir V. P. išgertuvių metu, V. P., veikdamas K. S. naudai, įvertinęs nukentėjusiojo E. B. pažeidžiamumą - socialinių įgūdžių stoką, jo sunkią finansinę ir socialinę padėtį, jauną amžių, pasiūlė E. B. žolės pjovimo darbą užsienyje, siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, nenurodė tikslaus būsimo atlyginimo dydžio, tačiau pabrėžė, kad nukentėjusysis pamatys pasaulio ir tuo pačiu uždirbs pinigų. Pastarajam patikėjus melagingais pažadais ir sutikus vykti į užsienį, taip jį užverbavo. Sekančios dienos rytą V. P. nurodymu E. B. kartu su V. P. iš Vilniaus geležinkelio stoties nuvyko į Klaipėdos miestą, jame susitiko su K. S., o iš Klaipėdos jūrų uosto K. S. apmokėjus E. B. kelionės išlaidas keltu atvyko į Švedijos Karalystę.

Tokiu būdu, ne vėliau kaip nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. užverbavę ir atgabenę E. B. į Švedijos Karalystę išnaudojo jį nusikalstamoms veikoms daryti, o būtent nuo 2018 metų spalio mėnesio pabaigos iki 2019 m. birželio 17 d. K. S. naudai išnaudojo E. B. alkoholinių gėrimų kontrabandai iš Norvegijos Karalystės į Švediją daryti bei teikti pagalbą nusikalstamoms veikoms daryti - stebėti muitinės pareigūnų automobilius Norvegijos pasienio ruože bei teikti informaciją apie juos K. S. telefonu. K. S. pasinaudodamas E. B. pažeidžiamumu, panaudodamas psichologinį spaudimą nesuteikė galimybių pastarajam išvykti iš Švedijos, nesumokėjęs jam atlyginimo, sakydamas, kad Lietuvoje jis nieko neturi, kad jo ten niekas nelaukia arba melagingai žadėdamas, kad tuoj jau galės vykti namo.

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2018 metais, tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo metu nenustatytam asmeniui pastebėjus V. B. pažeidžiamumą dėl to, kad šis neturi darbo ir jo materialinė padėtis buvo sunki, yra priklausomas nuo alkoholinių gėrimų, ir tuo pasinaudojęs 2018 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, išgertuvių metu V. B. pasiūlė darbą Švedijoje vairuotoju, nurodė, kad už vieną reisą bus mokamas 300 eurų atlyginimas, ką reikės vežti – nenurodė. V. B. sutikus su pasiūlymu, kitą dieną jį iš (duomenys neskelbtini) atvažiavo paimti vairuotojas pravarde „V.“, kuris nuvežė jį į Klaipėdos miestą, iš kur keltu jie vyko į Švedijos Karalystę pas K. S.. Tokiu būdu užverbavę ir atgabenę V. B. į Švedijos Karalystę išnaudojo jį nusikalstamoms veikoms vykdyti, o būtent: praėjus savaitei po atvykimo į Švedijos Karalystę V. B. vyko į Norvegijos pasienio ruožą, kur jam K. S. buvo pasakyta stebėti muitinės pareigūnų automobilius, kur kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, esant prastoms oro sąlygoms, stebint muitinės pareigūnų automobilius tekdavo prabūti valandas, be maisto ir poilsio. V. B. taip pat buvo liepta vežti alkoholio kontrabandą iš Vokietijos į Švedijos Karalystę. K. S. pasinaudodamas tuo, kad V. B. yra priklausomas nuo alkoholinių gėrimų bei galvodamas, kad Lietuvoje jis neturi gyvenamosios vietos bei giminaičių, panaudodamas psichologinį spaudimą bei tuo, kad asmenys yra be socialinių įgūdžių ir išėję patys vieni Švedijoje neišgyventų ir nerastų kelio atgal į Lietuvą, nesuteikė galimybių pastarajam išvykti iš Švedijos, sakydamas, kad Lietuvoje jis nieko neturi arba melagingai žadėdavo, kad tuoj jau galės vykti namo.

Taip pat, K. S., pasinaudojęs nukentėjusiosios E. D. pažeidžiamumu, dėl to, kad ši yra jauno amžiaus, priklausoma nuo alkoholinių gėrimų, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, socialinių įgūdžių, užaugusi vaikų globos namuose, turi kriminalinę praeitį bei neturi pragyvenimo šaltinio, nuo 2019 metų vasaros, penkiems mėnesiams, tikslus laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apgaule, užverbavo ir nugabeno pastarąją į užsienio valstybę, siekdamas ją išnaudoti nusikalstamoms veikom vykdyti, o būtent: E. D. sugyventiniui R. D. pasiūlius E. D. vykti į Švediją dirbti, po kurio laiko, pas E. D. atvyko K. S. ir paaiškino, kad ji Švedijoje gyvens su R., kad ten bus maisto ir, kad jai K. S. mokės pinigus, jis nekonkretizavo nei gyvenimo sąlygų, nei darbo pobūdžio, tik nurodė, kad už atliekamą darbą į mėnesį jai bus mokamas 300 eurų atlyginimas. E. D. sutikus su K. S. pasiūlymu, ji kartu su R. D. ir K. S. jūrų keltu išvyko į Švediją, kur E. D. buvo nuolatos girdoma alkoholiu, vykdavo kartu su kitais asmenimis vežti alkoholio kontrabandos ir taip pasinaudojant E. D. bejėgiška būsena (būnant nuolatos apsvaigus nuo alkoholio) ji buvo išnaudojama nusikalstamai veikai daryti, o būtent alkoholio kontrabandos gabenimui iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę.

Taip pat 2016 metų pabaigoje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdoje, turgavietėje A. P. iš matymo pažįstamas asmuo vardu V., kuris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pokalbio su A. P. metu, pasinaudojęs nukentėjusiojo A. P. pažeidžiamumu, dėl to, kad šis piktnaudžiavo alkoholiu, dėl ko buvo praradęs teisę vairuoti, kad šis neturi darbo ir jo materialinė padėtis buvo sunki, pasiūlė darbą Švedijos Karalystėje vairuotoju, dėl savo pažeidžiamumo neturėdamas kito priimtino pasirinkimo A. P. sutiko vykti į Švediją ir ten dirbti vairuotoju gabenant alkoholio kontrabandą iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę. Su pertraukomis A. P. Švedijoje vykdydavo alkoholio kontrabandą 8 mėnesius. Esant prastomis sąlygomis A. P. pradėjo skųstis sveikata, po ko paaiškėjo, kad šis nuo ten gyvenančių asmenų užsikrėtė (duomenys neskelbtini), ko pasėkoje buvo sutrikdyta jo sveikata.

Tokiu būdu, K. S. kaltintas tuo, kad pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, palaužė nukentėjusiųjų valią ir turėdamas tikslą išnaudoti asmenis, juos užverbavo nusikalstamai veikai daryti, o būtent alkoholio kontrabandai iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžiu V. P. išteisintas dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, o K. S. išteisintas dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti V. P. ir K. S. pareikštus kaltinimus dėl E. B. verbavimo, gabenimo ir išnaudojimo, pasinaudojant pastarojo pažeidžiamumu ir panaudojant apgaulę, esant pagrįstus ir neginčytinus. Be to, teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo ir neginčytino pagrindo konstatuoti, jog K. S. pasinaudojo asmenų pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę užverbavo, gabeno į užsienio valstybę – Švediją, siekiant išnaudoti, ir išnaudojo nusikalstamai veikai – alkoholio kontrabandai – daryti ir nukentėjusiuosius A. P., V. B. ir E. D.. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, pagrindžiančių, kad nukentėjusieji užsienyje buvo išnaudojami. Taip pat teismas nevertino nukentėjusiųjų kaip socialiai pažeidžiamų asmenų bei nurodė, kad nėra duomenų, jog išteisintieji žinojo apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Be to, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog alkoholio gabenimo veikla buvo nusikalstama veika, jog nukentėjusieji alkoholį gabeno būdami priversti, prieš savo valią, priešingai, teismo vertinimu, nustatyta, kad nukentėjusieji alkoholį gabeno, pasienį stebėjo savo valia ir apsisprendimu.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Stanislavas Barsulis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendį ir V. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę; K. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę; tenkinti civilinių ieškovų E. B. ir A. P. ieškinius bei priteisti išteisintųjų ekstradicijos išlaidas.

4.1. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų sutikimą vykti į Švediją traktavo kaip kliūtį konstatuoti nusikalstamų veikų požymius. Nukentėjusiųjų sutikimas vykti į Švediją buvo duotas patikėjus melagingais pažadais (apgaulės įtakoje), dėl nukentėjusiųjų pažeidžiamumo, jiems neturint kito pasirinkimo. Nors teismas nurodė, kad nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad nukentėjusieji neturėjo jokio kito pasirinkimo, tik priverstinai vykti dirbti į Švediją jiems nepriimtinomis sąlygomis, tačiau prokuroras pažymi, kad teismas netinkamai ir plečiamai aiškino pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu požymį, kadangi prievartos elementas nėra sudedamoji šio požymio dalis, tai nėra įtvirtina BK 147 straipsnio dispozicijoje, teismų praktikoje ar doktrinoje.

4.2. Be to, nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti sudėties požymį. Teismas iš esmės pripažino, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę buvo gabenamas alkoholis ir (ar) kitos prekės. Nustatyta ir tai, kad vykdant šią nusikalstamą veiką buvo stebimas Švedijos – Norvegijos pasienis, stebimi muitinės pareigūnai ir jų judėjimas. Remiantis šiomis aplinkybėmis teismas padarė prielaidą, kad alkoholio ir (ar) kitų prekių gabenimas iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę galimai neatitiko tam tikrų norminių reikalavimų ar taisyklių, tačiau ši aplinkybė vienareikšmiškai nepagrindžia, kad veika buvo nusikalstama. Visgi, prokuroras pažymi, kad atsižvelgiant į skunde nurodytą teismų praktiką, inkriminuojant išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslą, nėra būtina, netgi kad nusikalstama veika, į kurią yra įtrauktas išnaudojamas asmuo, būtų padaryta. Užtenka tik tikslo asmenį išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, todėl pačios nusikalstamų veikų sudėtys neįrodinėtinos. Be to, pagal 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką, suprantamas, kaip įtraukimas į teisei priešingą veiką, už kurią yra baudžiama. Be to, teismas, vertindamas šį požymį, neatsižvelgė į tai, kad didžioji dalis apklaustų asmenų nurodė, jog vežė, jų supratimu, iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę, kuri, be kita ko, nėra Europos Sąjungos valstybė, kontrabandą, nes ten alkoholis yra labai brangus. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusieji buvo vežami į Švedijos Karalystę gabenti alkoholį iš Vokietijos, o paskui - ir kontrabanda į Norvegiją, už ką dalis apklaustų asmenų ir buvo nuteisti bei deportuoti. Palaikant kaltinimą buvo siekiama įrodyti ne tai, kad asmenys padarė šiuos nusikaltimus, o tai, jog jie buvo vežami juos daryti, ką rodo ir bylos duomenys.

4.3. Pažymi, kad teismo išvada, jog E. B. parodymai kelia abejonių, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, teismo posėdžio metu betarpiškai ištirtų įrodymų, vertinama kaip klaidinga ir prieštaringa kitų skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo motyvų kontekste. Teismas pateikė prezumpciją, kad E. B. tendencingai neprisiminė jam nenaudingų, nepalankių aplinkybių. Vis dėlto, tokia teismo išvada nebuvo paremta jokiais konkrečiais duomenimis ir (ar) byloje nustatytomis aplinkybėmis ir vertinama kaip nekorektiška prekybos žmonėmis aukos atžvilgiu. Be to, teismas, grįsdamas išvadas dėl E. B. parodymų nepatikimumo, iš esmės rėmėsi tik E. B. pakartotinės apklausos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pastarasis yra nuo alkoholio priklausomas asmuo, nuo įvykio praėjęs ilgas laiko tarpas, todėl kai kurių aplinkybių E. B. iš tikrųjų galėjo neatsiminti. Ikiteisminio tyrimo metu bei pirminės apklausos metu teisme E. B. duotų parodymų nepakeitė ir nepaneigė.

4.4. Nurodo, kad teismas išskirtinę reikšmę suteikė išteisintųjų versijai apie E. B. pavogtą ir sudaužytą automobilį, kuri, kaip skundžiamame nuosprendyje leidžiama suprasti, patvirtina, kad E. B., parodydamas apie bylai reikšmingas aplinkybes, sąmoningai nutyli kai kuriuos faktus, taip vengdamas atsakomybės, o versija, jog E. B. be transporto priemonės nutarė pabėgti į užsienio valstybę – Norvegijos Karalystę, teismo vertinimu, yra nelogiška. Prokuroras pažymi, kad be išteisintųjų, versiją apie pavogtą automobilį patvirtino tik A. V., tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jis iki šiol gyvena pas K. S. Švedijos Karalystėje, nuo jo yra priklausomas, dirba pastarojo brolio įmonėje, pats vartoja alkoholį, taip pat vieną kartą buvo deportuotas dėl per didelio alkoholio kiekio gabenimo. Pirmosios instancijos teismas šios versijos dėl automobilio – t. y. jog E. B. pabėgimo vakarą iš tikrųjų pavogė šį automobilį, jį sudaužė, kad dėl šio automobilio buvo kreiptasi į policiją ir (ar) kad toks automobilį apskritai buvo rastas sudaužytas, visiškai nepatikrino. Teismas, darydamas išvadą dėl automobilio vagystės, nebuvo nuoseklus, kadangi nuosprendyje, vertindamas E. B. pažeidžiamumą, taip pat nurodė, kad E. B. yra gebantis savimi pasirūpinti, nes sugebėjo tris – keturias dienas miškais keliauti svetimoje užsienio valstybėje ir pasiekti kitą užsienio valstybę – Norvegijos Karalystę, o pastarojoje dar kelias dienas išgyventi. Taip pat prokuroras nesutinka su tuo, kad nelogiška, jog E. B. nutarė pabėgti į Norvegijos Karalystę be transporto priemonės, kadangi K. S. gyveno netoli (mažiau nei 10 km) nuo Norvegijos Karalystės pasienio.

4.5. Pažymi, kad teismas, nevertindamas nukentėjusiųjų, kaip pažeidžiamų asmenų, bei spręsdamas, kad K. S. ir V. P. nukentėjusiųjų pažeidžiamumu nesinaudojo, apie jį nežinojo ir nukentėjusiųjų neišnaudojo, neįvykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti turimus įrodymus tarpusavyje, siejant juos į vientisą grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, t. y. iš esmės, teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų reikalavimų.

4.6. Be to, nurodo, kad teismas, vertindamas nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumą, nors ir nustatė nukentėjusiųjų priklausomybę alkoholiui, tačiau to iš esmės nevertino galimybės manipuliuoti nukentėjusiaisiais prasme, kuri, kartu su nukentėjusiųjų socialinių įgūdžių stoka, sunkia finansine, socialine padėtimi, amžiumi, užsienio kalbos nemokėjimu ir pan., ir nulėmė suvaržytą nukentėjusiųjų galimybę rinktis. Pažymi, kad nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, jog išteisintieji nežinojo apie nukentėjusiųjų priklausomybę alkoholiui, tačiau padarydamas šią išvadą teismas nukentėjusiųjų parodymus vertino selektyviai ir neišsamiai kitų aplinkybių kontekste. Taip pat pažymi, kad alkoholio pas K. S. visada buvo bei nukentėjusieji laisvu nuo darbo metu galėjo jį nemokamai vartoti, kas iš esmės leido nukentėjusiuosius kontroliuoti. Tai, prokuroro vertinimu, parodo, kad išteisintieji žinojo apie nukentėjusiųjų priklausomybę alkoholiui.

4.7. Pažymi, kad analizuodamas A. P. parodymus, teismas rėmėsi tik jo teisiamojo posėdžio metu pakartotinės apklausos metu nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad pastarasis nepaneigė ikiteisminio tyrimo ir pirminės apklausos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų apie tai, kad dirbdamas pas K. S. jis vartodavo alkoholį, buvo praradęs vairuotojo teises, tačiau vis tiek vairuodavo, jautėsi nukentėjęs, nes susirgo (duomenys neskelbtini), gydėsi 10 mėnesių, nuolat buvo didelė įtampa, didelis stresas, mažai poilsio, tik sekmadienį turėjo pusę laisvos dienos. Kai nevairuodavo, jis dirbdavo kitus darbus, dėl kurių iš anksto nesitarė, K. S. nesumokėjo pinigų. Prokuroras pažymi, kad pakartotinė A. P. apklausa teisme įvyko po jo pokalbio su liudytoju V. S., po kurio nukentėjusysis sušvelnino savo poziciją K. S. atžvilgiu, be kita ko, nurodydamas, kad nesijautė išnaudojamas. Teisme apklaustas liudytoju V. S. nurodė, kad dieną prieš jo apklausą buvo susitikęs su K. S., kalbėjo apie nagrinėjamą bylą, joje nagrinėjamas aplinkybes. Teismas taip pat atidžiai nevertino V. S. parodymų, kad skambindamas K. S. dėl E. B. nurodė, kad jis yra darbštus, nevartojantis alkoholio, nors tai paneigtina tuo, kad jie visi (V. P., G. B., E. B.) tuo metu vartojo alkoholį ir tai pripažino apklausti teisme. A. P. iki išvažiavimo dirbti į Švedijos Karalystę buvo priklausomas nuo alkoholio, buvo praradęs teisę vairuoti, darbo neturėjo, gaudavo pašalpą, šeimos neturėjo, turėjo bendrabutį, bet dėl skolų jo neteko, turėjo skolų antstoliui, jis nurodė, kad buvo praradęs viltį vėl gyventi padorų, pilnavertį gyvenimą, todėl dėl šių aplinkybių ir vyko dirbti į Švedijos Karalystę.

4.8. Nurodo, kad V. B. taip pat vyko į Švedijos Karalystę dirbti būdamas priklausomas nuo alkoholio, dėl skolų praradęs butą ir anksčiau turėtas patogias, komfortiškas gyvenimo sąlygas. Jis neturėjo pajamų ir darbo, todėl pasiūlius darbą užsienyje, buvo išvežtas į Švedijos Karalystę, kur nežinojo kalbos, vairavo su pasibaigusiu vairuotojo pažymėjimu, neturėjo jokių santaupų grįžti iš svetimos valstybės į Lietuvą.

4.9. Taip pat nurodo, kad nukentėjusioji E. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į Švedijos Karalystę buvo išvežta jai pažadėjus lengvą darbą ir pinigus. Pastaroji Lietuvoje gyveno visiškai neturėdamas artimųjų ir pinigų, buvo įnikusi į alkoholį ir nuo jo priklausoma, neturėjo gyvenamosios vietos, gyveno kur papuolė. Parodė, kad nesuprato kur buvo ir ką veikė Švedijoje, nes visą laiką buvo apsvaigusi.

4.10. Nurodo, kad E. B. - taip pat priklausomas nuo alkoholio, augo labai skurdžioje aplinkoje, daugiavaikėje šeimoje be tėvo, grįžus iš Švedijos Karalystės juo pasirūpino „Carito“ darbuotojai. E. B. yra įgijęs tik pagrindinį išsilavinimą, kas kartu ir dėl jauno amžiaus bei aplinkos, kurioje augo, nulėmė tai, kad asmuo neturėjo daug gyvenimiškos patirties ir socialinių įgūdžių. Prokuroro teigimu, nesuprantama teismo išvada, kad E. B. pažeidžiamumas abejotinas ir dėl fakto, kad Lietuvos Respublikos ambasadoje Norvegijos Karalystėje jis nurodė, kad artimųjų pagalbos nesitiki, nes yra kilęs iš asocialios šeimos bei neprašė artimųjų apie jį informuoti. Tai, kad E. B. stokojo gyvenimiškos patirties ir įgūdžių, parodo ir tai, kad jis, dirbdamas sezoninį darbą Lietuvoje, gavęs pasiūlymą dirbti Švedijos Karalystėje, jau kitos dienos ryte, nepranešęs darbdaviui apie darbo sutarties nutraukimą ir konkrečiai neišsiaiškinęs darbo bei gyvenimo sąlygų, išvyko pas K. S..

4.11. Prokuroras nesutinka ir su teismo vertinimu, kad dėl to, jog E. B. pabėgęs iš K. S. sugebėjo savimi pasirūpinti, nėra pagrindo jo laikyti pažeidžiamu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas nesigilino, kodėl E. B., jei nebuvo išnaudojamas, nakties metu pabėgo iš K. S., kelias paras keliavo miškais iki kol pasiekus Norvegijos Karalystėje esančias teisėsaugos institucijas, jam buvo suteikta pagalba. Visiškai nelogiška, kad, kaip teigia teismas, pažeidžiamumo sąvokos neatitinkantis ir neišnaudojamas asmuo, rizikuodamas savo sveikata ir gyvybe, imtųsi tokių drastiškų priemonių pabėgti nuo asmens, kuris suteikia jam gyvenamąją vietą ir darbą. Pirmosios instancijos teismo keliami reikalavimai asmens pažeidžiamumo turiniui, leidžia daryti išvadą, kad anot teismo, pažeidžiamu asmeniu gali būti laikomas tik psichinį ar fizinį neįgalumo turintis asmuo, o tai yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga.

4.12. Prokuroro vertinimu, šiuo atveju bylos duomenys objektyviai patvirtina nukentėjusiųjų pažeidžiamumą, jis yra tinkamai individualizuotas. Atkreipia dėmesį, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo galimybės atlikti nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos Lietuvoje socialinio tyrimo, nes jie tokios vietos tiesiog neturėjo bei tai patvirtino net ir ne nukentėjusiaisiais byloje apklausti asmenys.

5. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovas advokatas Dalius Povilius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendį ir V. P. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje; K. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje; tenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius.

5.1. Nurodo, kad byloje gausu duomenų ir informacijos, patvirtinančios, kad K. S. organizavo ir vykdė alkoholio kontrabandą iš Švedijos į Norvegiją. Tai patvirtino nukentėjusieji, liudytojai M. V., A. V., O. J., E. B., R. D., duomenys iš K. S. pokalbių telefonu. Be to, šią aplinkybę patvirtino net K. S. brolis D. S., nurodydamas gausias kontrabandos organizavimo aplinkybes, apimtis, gaunamą pelną, tačiau pabrėždamas, kad kontrabandą vykdė būtent jis, o ne jo brolis K. S.. Be to, net V. P. pripažino, kad yra vežęs kontrabandą iš Švedijos į Norvegiją. Nors išteisintieji bei su K. S. aiškiai susijęs liudytojas A. V. neigė, kad K. S. organizavo ir vykdė alkoholio kontrabandą iš Švedijos į Norvegiją, tačiau atstovas pažymi, kad pats A. V. su dideliu alkoholio kiekiu buvo sulaikytas Norvegijoje 2017 ir 2019 metais bei dėl to buvo deportuotas dvejiems metams. Atstovo vertinimu, šie išteisintųjų ir liudytojo parodymai, aiškiai neatitinkantys aiškios, gausios ir esminės bylos medžiagos, leidžia aiškiai spręsti, kad minėtų asmenų parodymai turėjo būti vertinami itin kritiškai. Minėti asmenys akivaizdžiai išsisukinėjo, slėpė informaciją arba akivaizdžiai melavo. Visgi, pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymams nepagrįstai suteikė išskirtinę įrodomąją galią bei sugretinęs juos su nukentėjusiojo E. B. parodymais, šio nukentėjusiojo parodymus pripažino nepakankamai patikimais.

5.2. Taip pat pažymi, kad Lietuvos teismai nuosekliai laikosi praktikos, kad priimant nuosprendžius dėl prekybos žmonėmis, išnaudojant juos nusikalstamoms veikoms vykdyti, nėra atsižvelgiama į tai, ar yra fiksuoti konkretūs minėtų nusikalstamą veikų faktai ir (ar) priimti atitinkami teismo procesiniai sprendimai. Pirmosios instancijos teismas šios praktikos nesilaikė.

Šalies argumentai

5.3. Pažymi, kad nukentėjusysis E. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keturis kartus, jo apklausos buvo ilgos, išsamios, visų šių apklausų metu nukentėjusysis davė išsamius ir analogiškus parodymus. Analogiškas aplinkybes E. B. nurodė ir kreipęsis į Lietuvos Respublikos ambasadą Norvegijos Karalystėje, kur buvo įvertintas kaip akivaizdi prekybos žmonėmis auka. Be to, minėti parodymai buvo duoti praėjus nedideliam laiko tarpui nuo įvykusių įvykių, kas leido E. B. daug geriau prisiminti, išdėstyti įvykių aplinkybes. Be to, E. B. parodymai neprieštarauja jokiai bylos medžiagai, priešingai, tiek objektyvi bylos medžiaga, tiek daugelio liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai sutampa su didžiąja dalimi aplinkybių, kurias nurodė E. B.. Todėl, E. B. parodymai yra laikytini patikimais ir jais galima vadovautis. Atradus prieštaravimus tarp šio nukentėjusiojo ir išteisintųjų, liudytojo A. V. parodymų, reikia vadovautis būtent E. B. parodymais.

5.4. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, remdamasis tuo, kad E. B. duodamas parodymus teisme, ne taip gerai ir smulkiai prisiminė įvykių aplinkybes, praėjus 5-6 metams, konstatuoti, jog dėl to E. B. parodymai yra nepatikimi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. B. neprisiminė jam nepalankių aplinkybių, yra nepagrįsta, teismas nenurodė, kokių neva nepalankių aplinkybių šis nukentėjusysis neprisiminė. Jei pirmosios instancijos teismas manė, kad E. B. vengė duoti parodymus apie tariamą automobilio nuvarymą bei apgadinimą, tai paminėtina, kad nukentėjusysis teisme aiškiai nurodė, kad apie tai nieko nežino.

5.5. Pažymi, kad liudytojas A. V. yra aiškiai priklausomas nuo K. S., kadangi jis pats nurodė, kad nemokamai gyvena K. S. priklausančiame bute, reguliariai dirba pas K. S.. Be to, jis nurodė, kad jokios kontrabandos K. S. prašymu nevežė, tačiau įvertinus tai, kad A. V. akivaizdžiai slėpė aplinkybes, jog jis ne kartą dalyvavo vežant kontrabandą bei siekį nuslėpti, jog tokią kontrabandą vykdo K. S., šio liudytojo parodymais negalima pasitikėti.

5.6. Taip pat nurodo, kad nėra jokių duomenų, kad nuosprendyje aptariamu laiku buvo dingęs koks nors automobilis, jog dėl automobilio dingimo kaltas būtent E. B. bei jog buvo padarytas eismo įvykis su šiuo automobiliu. Byloje net nėra duomenų, koks tai buvo automobilis, koks yra jo valstybinis numeris, ar jis priklausė V. P., ar šis automobilis tuo metu buvo aptariamų įvykių vietoje ir ar aptariamų įvykių pradžioje buvo neapgadintas ir galėjo važiuoti. Visgi, teismas šias aplinkybes konstatavo kaip įvykusias ir nustatytas, neturėdamas jokios informacijos apie šį įvykį, tik išsisukinėjančių ir meluojančių K. S., V. P. ir A. V. parodymus bei tai rodo, jog pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją galią. Be to, V. P. nurodė, kad minėtas automobilis buvo draustas, tačiau dėl automobilio nuvarymo, įvykusio eismo įvykio, draudimo išmokėjimo, nei į policiją, nei į draudimo kompaniją nesikreipė, eismo įvykio neregistravo.

5.7. Pažymi, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog E. B. parodymai yra nepatikimi, kadangi jis nurodė, kad iš Švedijos pabėgo ne tik dėl nepakeliamų darbo ir gyvenimo sąlygų, tačiau ir dėl to, kad pasiilgo šeimos, o vėliau nurodė priešingas aplinkybes – kad artimųjų pagalbos nesitiki bei neprašo artimųjų apie jį informuoti. Nukentėjusiųjų atstovo vertinimu, šios aplinkybės nėra priešingos. Artimųjų informavimo klausimas buvo susijęs su tuo, ar artimieji galėtų jam padėti finansiškai grįžti į Lietuvą, tačiau kadangi E. B. artimieji jam padėti finansiškai sunkiai galėjo, jis jų ir neprašė pagalbos. Be to, E. B., būdamas Lietuvos ambasadoje jau žinojo, kad netrukus grįš į Lietuvą ir galės pasimatyti su savo artimaisiais.

5.8. Nurodo, kad E. B. nei sutariant dėl vykimo į užsienį (t. y. jį verbuojant), nei vykimo metu (gabenant), nebuvo informuotas apie tai, kad Švedijoje jam teks užsiimti alkoholio kontrabanda, gyventi sunkiomis sąlygomis, negauti už tai atlygio. Taigi, buvo nutylėta apie esmines, galinčias turėti įtakos apsisprendimui aplinkybes. Tokia situacija tiek teisės doktrinoje, tiek LAT išaiškinimuose yra įvardijama kaip apgaulė. Apgaulė yra vienas iš valios palaužimo būdų, kai asmuo elgiasi taip, kaip yra naudinga nusikaltimą vykdantiems asmenims, kai tuo tarpu jei jam būtų žinoma nuslėpta informacija, jis ten nebūtų vykęs. E. B. ne kartą nurodė, kad jeigu būtų žinojęs, kas jo laukia Švedijoje, jis ten nebūtų vykęs.

5.9. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad E. B. nebuvo pažeidžiama asmenybė, nes turėjo gyvenamąją vietą – gyveno pas G. B., turėjo prieš išvykstant nuolatinį pakenčiamai apmokamą darbą, be to, sugebėjo pabėgti, einant tris – keturias dienas miškais, bei pragyventi Norvegijoje kelias dienas, kol pateko į atitinkamas pagalbą suteikusias institucijas. Atstovas pažymi, kad nukentėjusiojo verbavimo momentu jis buvo visiškai nebrandi ir beveik visiškai socialiai neintegruota asmenybė. Išaugęs skurdžioje, nesėkmingoje daugiavaikėje šeimoje, kurioje buvo girtaujama, naudojamas smurtas, dažnai besikeičiantys motinos partneriai, pastovus nepriteklius ir nepriežiūra, E. B. negavo jokio auklėjimo, jam galinčio padėti priimti atsakingus ir teisingus sprendimus. Remiantis jo motinos parodymais, prie sunkios padėties prisidėjo ir neramus E. B. charakteris. Dėl to E. B. nuolatos keisdavo savo gyvenamąją vietą, retai susirasdavo pastovų darbą, neturėjo jokių santaupų ir turto, nepilnametis pateko į koloniją, vogdavo, pateko į kalėjimą, piktnaudžiavo alkoholiu. Šios aplinkybės, nukentėjusiojo amžius, jokiu būdu neleidžia spręsti, kad E. B. buvo brandi, galinti priimti tinkamus sprendimus asmenybė. Todėl, jis, gavęs pasiūlymą vykti į Švediją, kur būtų realizuota jo svajonė pamatyti užsienį ir užsidirbti daugiau pinigų, nei gaudavo Lietuvoje, tik dėl savo nebrandumo, mažos socializacijos, buvo lengvai sužavėtas minėta perspektyva. Be to, šią išvadą patvirtina ir tai, kad E. B., gyvendamas Lietuvoje, turėjo daugiau mažiau pakenčiamas gyvenimo sąlygas, tačiau viską metė ir sutiko vykti nežinia kur, net tiksliai neišsiaiškinęs visų gyvenimo ir darbo aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro S. Barsulio ir nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato D. Poviliaus apeliaciniai skundai atmetami.

6. Iš prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų matyti, jog jie ginčija V. P. ir K. S. išteisinimą bei prašo V. P. pripažinti kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, o K. S. pripažinti kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, tenkinti civilinių ieškovų ieškinius, prokuroras taip pat prašo priteisti išteisintųjų ekstradicijos išlaidas.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. ir K. S. išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėčių nebuvimo išteisintųjų veiksmuose pagrįstos teismo posėdžiuose ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, ar nukentėjusieji laikomi pažeidžiamais asmenimis, byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei dėl to padarė nepagrįstą išvadą. Visgi, nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog nukentėjusieji nėra pažeidžiami asmenys, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog išteisintųjų veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių. Teismas, analizuodamas, ar išteisintieji padarė nusikalstamas veikas, vertino tiek išteisintųjų pozicijas, tiek byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.

Žemesnės instancijos teismas

9. Nustatyta, jog nukentėjusiųjų atstovas ir prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiojo E. B. parodymų nepatikimumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad apygardos teismas išvadas dėl E. B. parodymų nepatikimumo iš esmės grindė tik tuo, jog E. B. pakartotinės apklausos neatsiminė dalies aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su skundų argumentais, kad E. B. yra nuo alkoholio priklausomas asmuo, nuo įvykio yra praėjęs ilgas laiko tarpas, todėl kai kurių aplinkybių E. B. iš tikrųjų galėjo neatsiminti. Visgi, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo parodymus kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik tai, jog nukentėjusysis pakartotinės apklausos metu teisme neatsiminė dalies esminių aplinkybių, tačiau ir tai, jog dalį nukentėjusiojo parodymų paneigia kitų byloje esančių įrodymų visuma bei pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į tai nėra pagrindo E. B. parodymų vertinti kaip vienareikšmiškai patikimų ir nekeliančių jokių abejonių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada bei dėl atskirų E. B. nurodytų aplinkybių neatitikimo kitiems byloje esantiems įrodymams pasisakys šioje nutartyje analizuodama išteisintųjų kaltę.

10. Taip pat nukentėjusiųjų atstovo teigimu, negalima pasitikėti liudytojo A. V. parodymais, kadangi jis pats nurodė, kad nemokamai gyvena K. S. priklausančiame bute, reguliariai dirba pas K. S.. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Nors, kaip teigia atstovas, liudytojas A. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, iš tikrųjų nurodė, kad jis gyvena pas K. S. bei dirba įmonėje, susijusioje su S., šios įmonės vadovas – D. S., taip pat apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad K. S. leido jam gyventi name, kol suremontuos kitą butą, už jį jis nieko nemoka, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia spręsti apie jo parodymų nepatikimumą. Nukentėjusiųjų atstovas taip pat teigia, kad šis liudytojas akivaizdžiai slėpė aplinkybes, jog jis ne kartą dalyvavo vežant kontrabandą bei siekė nuslėpti, jog tokią kontrabandą vykdo K. S.. Vadovaujantis bylos medžiaga nustatyta, kad šis liudytojas nurodė, kad jis gabeno didesnį kiekio alkoholio, nei leidžiama, jį sustabdė muitininkai ir jį sulaikė bei deportavo (ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad alkoholį gabeno du kartus). Liudytojas nurodė, kad su jo deportavimu K. S. nėra susijęs, liudytojas nenurodė, ar K. S. vykdė kontrabandą (t. 11, b. l. 92-100; t. 16, b. l. 149-150). Nustatyta, jog vienintelis asmuo, nurodęs, jog A. V. pas K. S. Švedijoje vežiojo alkoholį, buvo nukentėjusysis E. B. (t. 2, b. l. 8-13). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog šis liudytojas gyveno ir dirbo pas K. S., taip pat į tai, jog nustatyta, kad išteisintasis organizuodavo alkoholio gabenimą iš kitų valstybių (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau), taip pat į tai, jog šis liudytojas pats pripažino, jog buvo sulaikytas vežantis didesnį nei leidžiama alkoholio kiekį bei deportuotas, neatmestina, jog šis liudytojas galėjo vežioti alkoholį ir K. S. nurodymu, tačiau neabejotinų duomenų, patvirtinančių šią išvadą, baudžiamojoje byloje nėra. Visgi, net ir tuo atveju, jeigu šis liudytojas alkoholį veždavo K. S. iniciatyva bei jis šią aplinkybę apklausų metų nuslėpė, tai savaime nesudaro pagrindo manyti, jog jis nurodė neteisingas aplinkybes dėl tarp jo ir E. B. kilusio konflikto (nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais rėmėsi tik dėl šios aplinkybės), kadangi analogiškas aplinkybes dėl kilusio ginčo nurodė ir kiti asmenys, jos kategoriškai nepaneigė ir nukentėjusysis.

11. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė išteisintųjų versijai apie E. B. pavogtą ir sudaužytą automobilį. Nustatyta, jog liudytojas A. V. nurodė, kad kai E. B. išgerdavo alkoholio, vogdavo daiktus, alkoholį. Kai jis prisigeria, su juo neišeina susitvarkyti, jis puola peiliu ir pan. Jis su E. B. susipyko, tada K. S. jį apgynė ir išsiuntė miegoti, o ryte atsikėlus E. B. nebebuvo. Šis pavogė automobilį, kuris buvo pas juos kieme (t. 16 b. l. 149-150). Analogiškas aplinkybes nurodė ir išteisintas K. S. – jis nurodė, kad E. B. išvykimo vakarą vyko išgertuvės, E. B. susiginčijo su A. V. dėl kalėjimo dalykų, jis (K. S.) pasakė E. B. eiti miegoti, nes viskas blogai baigsis. Jie susipyko stipriai, E. B. puolė peiliu (t. 16 b. l. 180-183). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme K. S. nurodė, kad dėl to, jog E. B. pabėgo nepasiėmęs pinigų, kaltas alkoholis. E. B. nuo alkoholio tampa agresyvus, prisidaro bėdų. Pastarasis išvakarėse su kažkuo susipyko. Liudytojas S. N., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad dirbo su E. B., kuris vėliau pabėgo iš tos vietos. Jie vartojo alkoholį, šis asmuo buvo problematiškas, jis verkdavo, skųsdavosi, jog jo mama ar merginos nemyli. E. B. tą vakarą puolė A. (A. V.). K. S. juos išskyrė. Kitą rytą E. B. jau nebuvo, tuo pačiu dingo ir V. P. automobilis, kuris vėliau buvo rastas Norvegijoje griovyje, aplamdytas. V. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jis nesikreipė į policiją dėl automobilio, įvykis nebuvo registruotas. Jis negalėjo važiuoti į Norvegiją, todėl paprašė draugų, kad ištemptų automobilį ir atvežtų jam. Jis dėl draudimo išmokos nesikreipė (t. 16, b. l. 177-179). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad paliko automobilį pas K. S., ryte paskambino pastarasis ir paklausė, gal jis pasiėmė automobilį, pasakė, jog dingo E. B.. Po kurio laiko – t. y. kelių dienų bėgyje, rado sudaužytą automobilį Norvegijoje, jis buvo paliktas griovyje, sudaužytas. Jie ištraukė automobilį ir pridavė į sąvartyną. Jis dėl automobilio į policiją nesikreipė. Liudytojas G. B. parodė, kad asmenys, kurie tuo metu buvo Švedijoje, jam pasakojo, kad E. B. prisigėrė, girtas nuvarė V. P. automobilį, kurį vėliau rado sudaužytą griovyje (t. 16, b. l. 174-177). Be to, ir E. B., pakartotinai apklausiamas teisme, aplinkybės dėl kilusio konflikto kategoriškai nepaneigė – jis nurodė, kad gali būti, jog paskutinį vakarą išgėrė, neprisimena, ar su kažkuo susiginčijo (t. 17, b. l. 13-15). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių asmenų parodymų analogiškumas leidžia spręsti, jog vakarą prieš išvykstant E. B. vartojo alkoholį bei tarp jo ir kitų asmenų kilo konfliktas.

12. Visgi, teisėjų kolegija sutinka su skundų argumentais, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, jog E. B., išvykdamas iš K. S., pavogė V. P. automobilį bei jį sudaužė. Kaip minėta, aplinkybę apie pavogtą automobilį nurodė K. S., V. P. bei liudytojai A. V., S. N., taip pat liudytojas G. B. nurodė, jog jam apie tai pasakojo kiti asmenys. Nustatyta, kad E. B. šią aplinkybę nuosekliai neigė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje duomenų, paneigiančių išteisintųjų bei liudytojų parodymus, jog V. P. transporto priemonė dingo tuo pačiu metu, kai dingo ir E. B., nėra. Visgi, nei vienas iš apklaustų asmenų nepatvirtino, jog matė, kaip E. B. šią transporto priemonę paėmė (taigi, jų teiginiai, kad ją paėmė E. B., iš esmės yra tik jų subjektyvi nuomonė), taip pat byloje nėra ir kitų įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad būtent E. B. automobilį pavogė ir sudaužęs paliko griovyje. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nors vagystę įvykdyti galėjo ir E. B., tačiau nesant neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių šį faktą, laikytina, kad versija, jog E. B. pavogė automobilį, jį sudaužė, bei būtent dėl to, siekdamas išvengti atsakomybės, apkalbėjo išteisintuosius, yra laikoma paremta prielaidomis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant dėl išteisintųjų kaltės, kadangi, nepaisant to, ar E. B., išvykdamas iš K. S., pavogė V. P. automobilį ar jo nepavogė ir išvyko pėsčiomis, byloje esantys įrodymai neleidžia daryti priešingos išvados dėl išteisintųjų nekaltumo, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl kaltės padarius BK 147 straipsnio 1-2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas

13. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Pagal BK 147 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.

14. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2023). Inkriminuojant prekybą žmonėmis, kiekvienu atveju turi būti nustatyti ir įrodyti visi būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai: asmens laisvės ribojimas; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulė ir kt.); tyčia ir veikos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-788/2022, Nr. 2K-1-1073/2023).

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. P. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pasinaudodamas asmens pažeidžiamumu, apgaule užverbavo ir kartu su K. S. atgabeno E. B. į užsienio valstybę (Švediją), (žinodamas, kad šis bus išnaudojamas) (siekdamas jį išnaudoti) nusikalstamai veikai – alkoholio kontrabandos gabenimui iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę vykdyti. K. S. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį dėl to, kad pasinaudodamas asmenų – E. B., V. B., E. D., A. P. pažeidžiamumu ir apgaule, verbavo ir gabeno pastaruosius į užsienio valstybę, siekdamas juos išnaudoti, taip pat ir nusikalstamoms veikoms – alkoholio kontrabandos gabenimui iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę daryti.

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti V. P. ir K. S. motyvavo iš esmės tuo, jog: 1) nėra duomenų, kad nukentėjusieji į užsienio valstybę buvo atgabenti per prievartą, o ne atvyko savo noru; 2) nėra pagrindo nukentėjusiuosius vertinti kaip socialiai pažeidžiamus asmenis; 3) nėra duomenų, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami, kad alkoholį gabeno ne savo noru.

17. Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl būtinųjų šio nusikaltimo sudėties požymių – alternatyvių veikų padarymo (šiuo atveju – verbavimo, gabenimo); nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimo (apgaulės, pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu); veikos padarymo tikslo (tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti), buvimo išteisintųjų veiksmuose.

Žemesnės instancijos teismas

18. Verbavimas kasacinės instancijos teismo praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Toks verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-13-719/2020).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų verbavimo, tų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai, tarp jų - ir pačių nukentėjusiųjų parodymai. Šiuo atveju nėra duomenų, kad išteisintieji būtų atlikę kokius nors kitus aktyvius veiksmus, nulėmusius nukentėjusiųjų pasiryžimą vykti dirbti.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmiausia, vertinant nukentėjusiojo E. B. atvykimo į užsienį aplinkybes, nustatyta, jog E. B. nuosekliai teigė, kad apie tai, jog jis išvyks dirbti į užsienį, jis susitarė vartodamas alkoholį su G. B. ir V. P.. Visgi, aplinkybes apie tai, ar jam pasiūlė vykti į užsienį V. P., ar jis pats paprašė, kad jį paimtų, E. B. nurodė skirtingai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. B. teigė, kad 2018 m. liepos pabaigoje pas jo dėdę, pas kurį jis gyveno, atvyko draugas D.. Jie visi trys vartojo alkoholį. Tuomet D. jam pasiūlė vykti dirbti į užsienį, sakė, kad jis pamatys pasaulio, užsidirbs pinigų, kiek bus mokama į mėnesį, nesakė. Jis sutiko ir tada D. paskambino K. (K. S.) ir paklausė, ar jam reikalingas darbuotojas Švedijoje. Jis atsakė, kad taip. Kitą rytą jo dėdei paskambino D. ir liepė krautis daiktus ir atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį. Vėliau jie nuvyko į Klaipėdą, ten susitiko su K. (K. S.) ir išplaukė keltu į Švediją (t. 1, b. l. 75-79, t. 2, b. l. 142-154). Vėlesnės apklausos metu E. B. patikslino, kad D. iš tiesų yra vardu V., tai jis suprato peržiūrėjęs savo socialinio tinklo „Facebook“ draugus (t. 1, b. l. 109-110). Apklausiamas teisme jis nurodė, kad jam darbą pasiūlė V., jis pasakė, kad jis užsidirbs, pamatys šalį, todėl jis susigundė ir išvažiavo. Nurodė, kad tą vakarą tarp jo ir G. B. nebuvo jokio konflikto, jis nebuvo iššokęs pro langą (t. 16, b. l. 45-49). Visgi, nukentėjusysis E. B., pakartotinai apklausiamas teisme, jau nurodė, kad neatsimena, ar jis prašė G. B., jog jį paimtų dirbti į Švediją, tačiau taip gali būti. Jis išvyko iš karto su V. P., nes nenorėjo laukti, kol vyks G. B., kadangi norėjo pamatyti užsienį (t. 17, b. l. 13-15).

21. Išteisintasis V. P. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog pats E. B. paprašė, kad jis jį paimtų kartu dirbti į Švediją – apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad 2018 m. liepos pabaigoje jis buvo trumpam grįžęs į Lietuvą bei vartojo alkoholinius gėrimus su G. B. ir E. B.. Išgertuvių metu E. B. susipyko su G. B. bei paprašė likti nakvoti pas jį (V. P.), jis leido. E. B. guodėsi, jog G. B. pasiima jo algą bei prašė, kad jis paimtų jį dirbti į užsienį. E. B. žinojo, kad jis dirba užsienyje, tačiau tikslios jo darbovietės nežinojo. Tą patį vakarą jis paskambino K. S. ir paklausė, ar jam reikia darbuotojų. Tikslaus atsakymo K. S. nepateikė, tačiau jis buvo labiau nusiteikęs, jog jam naujų darbuotojų nebereikia. Visgi, jis (V. P.) pasakė, jog E. B. labai prašo atvykti dirbti, tada K. S. sutiko. Tuomet kitą dieną jie sėdo į automobilį ir išvyko į Klaipėdą (t. 13, b. l. 137-139). Apklausiamas teisme jis nurodė, kad 2018 m. jis atvyko pas G. B. ir ten susipažino su E. B., kuris paprašė kartu vykti dirbti. G. B. jam pasakė, kad palauktų kelis mėnesius, galės vykti kartu, tačiau vėliau viskas įsibėgėjo taip, kad nusprendė, jog E. B. važiuos kartu su juo (V. P.). Jis negali pasakyti, ar E. B. buvo gerai pas G. B., bet jis vos ne verkdamas prašė važiuoti kartu su juo, jis tuo metu buvo išgėręs, sakė, kad iš jo atima pinigus, geria, vietos mažai. Jie susiskambino su K. S. ir paklausė, ar jį priims, jis sutiko. E. B. nebuvo verčiamas važiuoti, to nebuvo nei su vienu žmogumi. E. B., tam, jog jo neužmirštų paimti, naktį prieš išvykimą nakvojo jo bute (t. 16, b. l. 177-179).

22. Liudytojas G. B. taip pat teigė, kad E. B. pats prašė, jog jis su V. P. jį paimtų dirbti į Švediją. Jis nurodė, kad E. B. išėjęs iš kalėjimo gyveno pas jį 2-3 mėnesius. Jis prašė, kad pasiimtų jį kartu dirbti pas K. S., jog jis galėtų užsidirbti pinigų. To pokalbio metu, kai kalbėjo apie vykimą į Švediją, kartu buvo ir V. P.. Šis vykti neįkalbinėjo, E. B. pats norėjo išvykti bei tai padaryti norėjo kuo greičiau. E. B. išvyko į Švediją kartu su V. P.. Jis pats paskambino K. S. ir pasakė, kad turi draugą, kuris norėtų vykti pas jį, K. S. pasakė, kad tegul atvažiuoja, pabando (t. 16, b. l. 174-177).

23. Išteisintasis K. S. apklausiamas teisme nurodė, kad dėl E. B. jam paskambino V. P., paklausė, ar nereikia žmogaus. Jis pasakė, kad nelabai, bet V. P. paprašė, pasakė, kad reikia padėti žmogui, pasakė, kad jis labai darbštus, negeriantis. Jis pagalvojo, kad žmogus panašaus amžiaus, kaip jo sūnus, bus jam draugas, todėl sutiko (t. 16 b. l. 180-183).

24. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad išteisintasis V. P., verbavo E. B. – t. y. jį įkalbinėjo, jog jis vyktų į užsienį. Nors bylos duomenys – t. y. nukentėjusiojo E. B., liudytojo G. B. ir išteisintojo V. P. parodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog E. B. pats paprašė V. P. ar G. B., jog šie jį paimtų į užsienį, taip pat neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad E. B. vykti į užsienį pasiūlė V. P., kadangi, kaip matyti, asmenų parodymai dėl to buvo skirtingi (nors E. B. pakartotinai apklausiamas teisme nurodė, jog negali paneigti galimybės, kad jis pats paprašė G. B., jog jį paimtų į užsienį), tačiau šių asmenų parodymai leidžia neabejotinai teigti, jog E. B. nebuvo įkalbinėjamas vykti į Švediją – net tuo atveju, jei jam šią galimybę pasiūlė V. P., E. B. iš karto su tuo sutiko, bei, kaip nurodė pats, norėjo kuo greičiau išvykti.

25. Be to, nėra pagrindo teigti, jog E. B. verbavo išteisintasis K. S.. Kai minėta, pats nukentėjusysis E. B. nurodė, kad jis su K. S. susipažino tik atvykęs į Klaipėdą – taigi, kai jis jau buvo nusprendęs vykti į Švediją. Be to, nėra pagrindo spręsti, jog V. P. įkalbinėjo E. B. vykti K. S. naudai – nors E. B. nurodė, kad Švedijoje V. P. matė beveik kiekvieną dieną, V. P. su K. S. buvo geri draugai (t. 16, b. l. 45-49), tačiau taip pat E. B. teigė, kad tik po to, kai jie su V. P. pakalbėjo, kad jis (E. B.) galėtų vykti kartu į Švediją, V. P. paskambino K. S. ir šio pasiteiravo, ar jam reikalingas darbuotojas Švedijoje (t. 1, b. l. 75-79, t. 2, b. l. 142-154). Analogišką aplinkybę dėl to, kada V. P. paklausė K. S., ar jam reikalingas darbuotojas, nurodė ir išteisintasis K. S. bei liudytojas G. B. (t. y. jog jie pirmiausia aptarė galimybę E. B. vykti kartu, o tik po to paklausė K. S.). Be to, abu išteisintieji (V. P. ikiteisminio tyrimo metu) teigė, kad K. S. nurodė, jog jam darbuotojo nereikia, tačiau V. P. K. S. įkalbėjo.

26. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad K. S. verbavo E. D. vykti į Švediją. Liudytojas R. D. nurodė, kad jam susitikus su K. S., šis pasiūlė jam autošaltkalvio darbą, nurodė, kad jeigu nepavyks dirbti šio darbo, galės užsiimti alkoholio kontrabandos gabenimu iš Vokietijos į Švediją arba į Norvegiją. Jam nurodė, kad turės kur gyventi, bus išskalbti drabužiai, turės maisto, niekuo nereikės rūpintis. Tuo metu jis draugavo su E. D. ir susitarė su K. S., kad ji irgi važiuotų kartu. E. D. vykti sutiko (t. 5, b. l. 129-131). Nukentėjusioji E. D. nurodė, kad R. D. jai pasiūlė vykti į Švediją. Jis nesakė, ką ten veiks, kokį darbą dirbs. Taip pat ir K. S. jai nieko nesakė, ji nieko ir neklausinėjo (t. 6, b. l. 5-6). Išteisintasis K. S., apklausiamas teisme, nurodė, kad E. D. pati atvyko pas jį, jis matė, kad ji netinkamo elgesio, jos draugas R. D. norėjo ją pasiimti su savimi, paprašė, ar gali pabūti kartu. Pas juos vyko gimtadienis, E. D. tą patį vakarą susidaro kitą vyrą ir su pastaruoju išvyko pas jo (t. y. K. S.) brolį, pas jį ji niekada nėra dirbusi (t. 16 b. l. 180-183). Taigi, visi šie asmenys analogiškai nurodė, kad K. S. pasiūlė vykti į užsienį tik liudytojui R. D., o pastarasis paprašė, kad K. S. kartu leistų vykti ir jo merginai E. D.. Taigi, nėra pagrindo spręsti, jog K. S. paprašė R. D., jog šis įkalbėtų vykti E. D..

27. Nėra pagrindo teigti, jog K. S. verbavo ir nukentėjusįjį A. P. atvykti į Švediją. Nukentėjusysis A. P. nurodė, kad 2016 m. pabaigoje Klaipėdoje jis sutiko savo pažįstamą vyrą, vardu V., kuris jam pasiūlė darbą, pasakė, kad reikės vežioti alkoholio kontrabandą, pasakė įkainius (kad važiavimas į Norvegiją – 150 Eur, į Vokietiją – 100 Eur). Jam paaiškino, kad maistu, gyvenamąja vieta bus pasirūpinta. Tada jis paskambino K. S., kadangi norėjo viską sužinoti iš paties darbdavio, elgėsi atsakingai, kadangi vertino atsiradusią galimybę užsidirbti (t. 5, b. l. 161-163). Apklausiamas teisme jis nurodė, kad jam dirbti Švedijoje 2016 m. pasiūlė turgelyje sutiktas pažįstamas. Tuo metu jam reikėjo darbo, jis pasakė, kad yra buvęs Švedijoje. Pažįstamo vardas V. (t. 15, b. l. 118-119). Nukentėjusysis A. P., pakartotinai apklaustas teisme, nurodė, kad jis pats paprašė, kad jį paimtų į darbą Švedijoje, sutiko kažkokį pažįstamą, su juo išsikalbėjo apie darbą, gali būti, kad V. jam davė K. S. telefono numerį (t. 16, b. l. 186-188). Liudytojas V. S. nurodė, kad jis su A. P. gyveno viename kambaryje mėnesį. Su juo jis susipažino Klaipėdoje ir šis paprašė, kad jį pasiimtų į Švediją. Tada jis paskambino K. S. ir pasakė, kad prašosi žmogus, K. S. sutiko (t. 16, b. l. 164-166). Išteisintasis K. S. apklausiamas teisme nurodė, kad dėl A. P. įdarbinimo jam paskambino V. S. ir paprašė padėti jo draugui (t. 16 b. l. 180-183). Taigi, visi šie asmenys patvirtino, jog K. S. A. P. vykti į užsienį neįkalbinėjo. K. S. ir V. S. patvirtino, jog tai pats A. P. paprašė, jog V. S. paimtų jį dirbti kartu, o tada V. S. paskambino K. S. ir paprašė, jog šis leistų atvykti A. P.. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir A. P., pakartotinai apklausiamas teisme. Nors nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir pirminės apklausos teisme metu teigė, kad V. S. pats pasiūlė jam vykti į užsienį, tačiau pats nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jam reikėjo darbo, V. S. jam jį ir pasiūlė. Taigi, pats nukentėjusysis neteigė, jog jį kažkas įkalbinėjo. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog A. P. buvo verbuojamas vykti į užsienį.

28. Nėra pagrindo teigti, jog K. S. verbavo ir nukentėjusįjį V. B. atvykti į Švediją. Nukentėjusysis V. B. nurodė, kad 2018 m. jo pažįstamas V. jo paklausė, gal jis nori vykti į Švediją užsidirbti, pasakė, jog išvykimas rytoj. Kadangi jis anksčiau buvo dirbęs užsienyje, žinojo, jog gali užsidirbti pinigų, jam Lietuvoje nesisekė, todėl sutiko (t. 6, b. l. 28-20). Apklausiamas teisme jis nurodė, kad į Švediją jis atvyko per tarpininką. Tas asmuo, kuris jį samdė, jau miręs. K. S. jo neįkalbinėjo vykti į Švediją, įkalbinėjo tarpininkas V., kuris, matyt buvo įpareigotas surinkti žmones (t. 15, b. l. 115-117). Išteisintasis K. S. apklausiamas teisme nurodė, kad V. B. atvyko dirbti pas jo brolį, tačiau brolis neturėjo jam darbo, todėl jis pasiūlė atvykti pas jį. Jis pasakė, kad prie malkų dirbti nelabai nori, todėl jis kartai nuvykdavo į Vokietiją, po to surado jam kitą darbą kempinguose (t. 16 b. l. 180-183). Taigi, išteisintojo ir paties nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad K. S. neįkalbinėjo V. B. atvykti dirbti, paties nukentėjusiojo teigimu, jam pasiūlė pažįstamas asmuo. Nors nukentėjusysis teigė, kad jį įkalbinėjo asmuo, kuris, jo manymu, buvo įpareigotas surinkti žmones, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aplinkybės, kad buvo įkalbinėjamas nenurodė – jis nurodė tik tai, kad šis pažįstamas jam pasiūlė vykti ir jis sutiko. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog V. B. buvo verbuojamas vykti į užsienį.

29. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar buvo atlikti verbavimo veiksmai, yra svarbus ir poveikio nukentėjusiesiems būdo (apgaulės) įvertinimas, kadangi pagal suformuluotus kaltinimus veika (verbavimas) ir jos padarymo būdas šiuo atveju sutampa. Todėl, teisėjų kolegija taip pat įvertins, ar nukentėjusieji nebuvo verbuojami prieš juos panaudojant apgaulę – t. y. jiems nurodant neteisingas aplinkybes, juos suklaidinant dėl darbo sąlygų, dėl kurių jie ir sutiko vykti į Švediją ir dirbti K. S. nurodytus darbus.

30. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja (bus) daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Sistemiškai aiškinant verbavimo ir apgaulės požymius teigtina, kad verbavimu yra laikytinas toks elgesys, kuriuo siekiama įtraukti asmenį į tam tikrus veiksmus taip, kad būtų galima suvaržyti jo laisvę, būtų galima jį kontroliuoti ir atitinkamai išnaudoti.

31. Šiuo atveju iš pareikšto kaltinimo ir skundų motyvų matyti, jog siekiama įrodyti, kad apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, jog nukentėjusiesiems buvo pateikta neteisinga informacija apie gyvenimo ir darbo sąlygas bei darbo užmokestį – jiems buvo žadamas didesnis darbo užmokestis (arba tyčia nenurodomas darbo užmokesčio dydis), legalus darbas, geresnės gyvenimo sąlygos (arba jos apskritai nedetalizuojamos) bei tokie pažadai lėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti dirbti pas K. S.. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos.

32. Pirmiausia, vertinant aplinkybes, kurios buvo žadamos E. B., nustatyta, kad pats E. B. nurodė, kad V. P. jam pasiūlė Švedijoje šienauti (t. 2, b. l. 142-154; t. 16, b. l. 45-49). Išteisintasis V. P., apklausiamas teisme, nurodė, kad E. B. buvo žadėtas darbas Švedijoje prie žolės pjovimo, medienos. Jam nebuvo žinoma, kad E. B. galbūt neteisėtai veš kokius nors krovinius (t. 16, b. l. 177-179). Liudytojas G. B. taip pat nurodė, kad E. B. buvo pasiūlytas darbas miške, nebuvo kalbos, kad jis veš alkoholį (t. 16, b. l. 174-177). Taigi, asmenys, kurie dalyvavo pokalbyje, kuriame buvo aptariamos E. B. išvykimo aplinkybės, patvirtino, kad E. B. buvo žadamas legalus darbas – t. y. žolės, medienos pjovimo darbas. Išteisintasis K. S., apklausiamas teisme, nurodė, kad konkretaus pokalbio su E. B. apie tai, kokį jis darbą dirbs, nebuvo (t. 16 b. l. 180-183) (be to, kaip minėta, K. S. su E. B. susipažino ir pirmą kartą pabendravo, jau esant susiformavusiai E. B. valiai vykti dirbti pas jį). Visgi, nors bylos duomenys patvirtina, kad E. B. vykdavo į kitas užsienio valstybės atvežti alkoholio (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau, vertindama, ar nukentėjusieji buvo išnaudojami), tačiau taip pat nustatyta, jog E. B., atvykęs į Švediją, pirmiausia dirbo darbą, kuris jam ir buvo pažadėtas. Pats E. B. nuosekliai teigė, kad atvykęs į Švediją pirmus du mėnesius pjovė žolę, vėliau dirbo prie malkų (t. 1, b. l. 75-79; t. 2, b. l. 142-154; t. 16, b. l. 45-49). Šią aplinkybę nurodė ir liudytoja D. K., kuri yra nukentėjusiojo E. B. motina – t. y. ji nurodė, kad jos dukra O. pasakė, kad E. B. išvyko dirbti į Švediją, po kurio laiko E. B. internetu susisiekė su R., jos jauniausiu sūnumi, ir pasakė, kad jis Švedijoje pjauna žolę (t. 6, b. l. 161-162). E. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad vėliau atėjo diena, kai K. S. jam pasakė, kad deportavo vieną asmenį, todėl jam reikia, kad jis dirbtų kitą darbą. Pasakė, kad jis turės vykti į Norvegiją ir ten pažiūrėti automobilių numerius, o tik išvažiavus į Norvegiją pasakė, kokiu tikslu reikės stebėti tuos numerius – t. y. jis turėjo stebėti, ar nevažiuoja Norvegijos pasieniečiai, o juos pastebėjus – turėjo skambinti K. (K. S.). Taip pat kartais vykdavo į Vokietiją, kur K. S. pirkdavo alkoholį ir tabaką ir po to juos veždavo į Švediją. K. S. vykdavo pirmas kitu automobiliu ir stebėdavo, ar niekur nėra pareigūnų (t. 1, b. l. 75-79). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, tačiau jau nurodė, jog K. S. ne liepė, o pasiūlė jam važiuoti į Norvegiją (t. 2, b. l. 142-154). Apklausiamas teisme jis vėl nurodė, kad K. S. jam liepė tai daryti (t. 16, b. l. 45-49). Taigi, sutiktina, jog laikui bėgant E. B. K. S. prašymu arba nurodymu ėmė dirbti kitą darbą, nei jam buvo nurodyta prieš išvykstant – t. y. vyko stebėti pasienį, taip pat vyko kartu į kitas valstybes, kai buvo vežamas alkoholis, tačiau byloje nėra duomenų, jog E. B., jam siūlant darbą dar Lietuvoje, buvo apgautas dėl šios aplinkybės, jau tuo metu planuojant E. B. išnaudoti ir jam tyčia nurodant, jog jis dirbs kitą darbą. Be to, nėra duomenų, kad vėliau, K. S. nurodžius ar paprašius E. B. gabenti alkoholį, stebėti pasienį, E. B. šį darbą dirbo per prievartą, o ne savo noru (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau).

33. Nors nukentėjusiųjų atstovas nurodo, kad E. B. nebuvo informuotas apie tai, kad Švedijoje jam teks dirbti negaunant už tai atlygio, tačiau byloje nėra duomenų, jog K. S. turėjo tikslą E. B. nemokėti atlyginimo už atliktą darbą. Bylos duomenys – išteisintojo K. S. ir kitų K. S. darbuotojų parodymai patvirtina, kad jis darbo užmokestį savo darbuotojams išmokėdavo, kai šie vykdavo namo (plačiau apie šią aplinkybę – t. y. darbo užmokesčio mokėjimą, teisėjų kolegija pasisakys vertindama nukentėjusiųjų laisvės apribojimą). K. S. paaiškino, jog E. B. išvyko slapta, dėl to jam nebuvo sumokėta, tačiau jis žino, jog yra skolingas E. B. apie 3 000 Eur, paaiškino, jog jis nežinojo, kaip šiuos pinigus jam perduoti, nežino, ar gali atiduoti teisme. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų atstovo teiginiu, jog išteisintasis šiuos pinigus galėjo pervesti į nukentėjusiojo banko sąskaitą, kurią jam galėjo duoti nukentėjusiojo atstovas, taip pat į depozitinę banko sąskaitą ar pan., tačiau iki šiol to nepadarė. Visgi, ši aplinkybė savaime neleidžia spręsti, jog K. S. šio uždarbio planavo nemokėti bei taip nukentėjusįjį apgavo, siekdamas jį išnaudoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ginčas dėl K. S. skolos E. B. – t. y. nesumokėto darbo užmokesčio gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

34. Be to, nėra duomenų, jog išteisintieji panaudojo E. B. atžvilgiu apgaulę, V. P. tyčia šiam nenurodant tikslaus būsimo atlyginimo dydžio, kaip tai nurodoma pareikštame kaltinime. Aplinkybės, jog prieš išvykstant į užsienį E. B. buvo pasiūlytas konkretus darbo užmokestis, nukentėjusysis nenurodė. V. P., apklausiamas teisme, nurodė, kad jis negalėjo nieko konkretaus žadėti E. B. dėl atlyginimo, kadangi tai susitarimo reikalas – ką kiekvienas asmuo susitaria, tą ir gauna. Jis nekalbėjo su E. B., dėl kokio uždarbio jis susitarė su K. S., bet E. B. vieną kartą gyrėsi, kad gaus 1 500 Eur per mėnesį (t. 16, b. l. 177-179). Išteisintasis K. S. nurodė, kad dėl atlyginimo su E. B. jie buvo sutarę, kad kiek darbo padarys, tiek ir bus išmokėta. Jie skaičiavo taip – apie 500-600 Eur atskaičiuodavo už maistą, alkoholį, cigaretes, elektrą, visi tai žiojo. Todėl E. B. likdavo 500 Eur atlyginimo (t. 16, b. l. 180-183). Taigi, įvertinus tai, jog nei vienas asmuo nenurodė, jog buvo sutarta, kad E. B. bus mokamas konkretus atlygis, taip pat įvertinus išteisintųjų parodymus, jog darbo užmokestis nėra fiksuotas – jis priklauso nuo atlikto darbo bei susitarimo, nėra pagrindo teigti, kad E. B. buvo apgautas jam tyčia nenurodant darbo užmokesčio dydžio. Be to, nors nukentėjusysis taip pat teigė, kad V. P. jam pasakė, jog jis užsidirbs, pamatys šalį, todėl jis susigundė ir išvažiavo (t. 16, b. l. 45-49), tačiau, kaip minėta, nėra duomenų, kad E. B. buvo žadama konkreti pinigų sumą bei jog ši pinigų suma jam nebuvo sutarta išmokėti, jam atlikus šį darbą.

35. Nukentėjusiųjų atstovas teigia, kad E. B. nebuvo informuotas ir apie tai, kad Švedijoje jam teks gyventi sunkiomis sąlygomis. Nustatyta, jog asmenų, gyvenusių pas K. S., atsiliepimai apie apgyvendinimo sąlygas buvo skirtingi. Nustatyta, jog didžioji dalis apklaustų asmenų – pvz.: E. D. (t. 6, b. l. 5-6), V. B. (t. 15, b. l. 115-117); T. K. (t. 6, b. l. 121-125); N. Z. (t. 16, b. l. 119-120); A. V. (t. 16 b. l. 149-150); V. S. (t. 16, b. l. 164-166), V. P. (t. 16, b. l. 177-179), E. B. (t. 5, b. l. 90-93), R. D. (t. 5, b. l. 129-131), buvo patenkinti apgyvendinimo sąlygomis. Dalis jų buvo nepatenkinti gyvenimo sąlygomis – pvz.: E. B. (t. 16, b. l. 45-49), iš dalies A. P. (t. 15, b. l. 118-119). Teisėjų kolegija sutinka, jog jei iš tiesų, kaip nurodė E. B. (nors paminėtina, jog daugelio šių aplinkybių kiti byloje apklausti asmenys nepatvirtino), K. S. darbuotojams gaminamas maistas būdavo atvežamas iš konteinerių, jis būdavo pasibaigusio galiojimo, jeigu jie gyveno vagonėliuose, neturėdami nuolatinio šildymo, ne visiems asmenims užtekdavo šilto vandens ir pan., šios sąlygos yra laikytinos nepatenkinamomis, tačiau paminėtina, jog išteisintieji nebuvo kaltinami tuo, jog verbuodami nukentėjusįjį E. B. atvykti į Švediją, suklaidino jį dėl gyvenimo sąlygų Švedijoje. Byloje nėra duomenų, jog E. B. buvo žadamos kitokios gyvenimo sąlygos, nei buvo suteiktos, bei tai nulėmė jo apsisprendimą vykti į Švediją dirbti pas K. S.. Be to, šiame kontekste taip pat paminėtina, jog byloje apklausti asmenys, su kuriais E. B. dirbo, nurodė, jog E. B., gyvendamas pas K. S., dėl apgyvendinimo sąlygų nesiskundė – liudytojas G. B. nurodė, kad po to, kai E. B. išvyko į Švediją, po kelių mėnesių jis atvyko taip pat. E. B. ten patiko, jis džiaugėsi, jog K. S. jam net davė vairuoti automobilį. Jis su E. B. apie 3 mėnesius gyveno kemperyje (t. 16, b. l. 174-177); liudytojas S. N., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad iš E. B. savijautos jam atrodė, kad pastarajam ten būti patiko. Be to, E. B., būdamas nepatenkintas gyvenimo sąlygomis, galėjo atsisakyti dirbti ir išvykti.

36. Taip pat, vertinant aplinkybes, kurios buvo žadamos E. D., nustatyta, kad pati nukentėjusioji E. D. teigė, kad jai R. D. pasiūlė važiuoti į Švediją. Jis nesakė, ką ten veiks, kokį darbą dirbs, jie apie tai nekalbėjo. Po kažkiek laiko atvyko K. S., kuris pasakė, jog jie važiuos į Švediją, gyvens su R. D. ir kad duos jai pinigų. Jie nieko konkrečiai nekalbėjo, nei kur gyvens, nei ką ten darys, nei kiek jai mokės. Ji nieko ir neklausinėjo. Visgi, vėliau tos pačios apklausos metu nukentėjusioji jau nurodė, kad jai buvo žadėtas 300 Eur atlygis už vieną mėnesį. Ji nurodė, kad K. S. ją apgavo, kadangi už 5 mėnesius darbo sumokėjo 300 Eur (t. 6, b. l. 5-6). Visgi, liudytojas R. D. nurodė kitokias aplinkybes – t. y. jis teigė, kad jis susitarė su K. S., jog E. D. važiuotų kartu su juo, ji taip pat sutiko. Jis jai paaiškino, koks tai darbas, ir ji sutiko. Be to, jis paaiškino, kad E. D. apgyvendino pas K. S. brolį D. S., o jis gyveno pas K. S. (t. 5, b. l. 129-132). Liudytojas R. D. ir nukentėjusioji E. D. yra mirę, taigi jų nurodytos aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu patikrintos nebuvo. Išteisintasis K. S., apklausiamas teisme, nurodė, kad E. D. atvyko, nes jo paprašė R. D.. Pas juos vyko gimtadienis, ji tą patį vakarą susidaro kitą vyrą ir su juo išvyko pas jo brolį, pas jį ji niekada nėra dirbusi (t. 16 b. l. 180-183). Liudytojas D. S. nurodė, kad E. D. dirbdavo pas jį (t. 16, b. l. 146-149). Liudytojas S. N., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad E. D. buvo trumpai, gal porą dienų, o po to išvažiavo pas K. S. brolį. Taigi, įvertinus šių asmenų parodymus dėl to, kas ir ką E. D. žadėjo bei nurodė, prieš jai atvykstant į Švediją, matyti, jog jie nebuvo analogiški – pati E. D. teigė, jog jai nieko nebuvo žadėta ir nurodyta (tik nurodė, jog jai buvo žadėtas 300 Eur atlygis, tačiau ji nenurodė, kuriuo metu šis atlygis jai buvo pažadėtas), o R. D. teigė, jog jis jai nurodė, kokį darbą ji dirbs. Visgi, nors šių asmenų parodymai yra neanalogiški, tačiau šie asmenys aplinkybių, jog K. S. E. D. kažką žadėjo ir taip ją apgavo, nenurodė. Iš bylos duomenų matyti, kad darbo ir gyvenimo sąlygomis nukentėjusioji nesidomėjo pati, be to, šiomis sąlygomis ji ir nesiskundė. Taip pat byloje nėra duomenų, paneigiančių K. S., D. S., R. D., S. N. parodymus, jog E. D. gyveno ir dirbo ne pas išteisintąjį K. S., o pas jo brolį D. S.. Iš esmės priešingas aplinkybes – t. y. jog dirbo pas K. S., nurodė tik pati nukentėjusioji E. D.. Taip pat, nors, kaip minėta, E. D. teigė, jog jai buvo žadėtas didesnis uždarbis, nei ji gavo, ir dėl to ji jaučiasi apgauta, tačiau byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajai žadėtas darbo užmokesčio dydis iš esmės skyrėsi nuo to, kuris jai buvo sumokėtas, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių jos teiginius, kad tokio darbo užmokestis jai apskritai buvo žadėtas.

37. Be to, vertinant aplinkybes, kurios buvo žadamos A. P., nustatyta, kad nukentėjusysis patvirtino, jog jis nebuvo apgautas dėl darbo, kurį turės dirbti – jis nurodė, kad dar Klaipėdoje jam buvo pasakyta, jog reikės vežioti alkoholio kontrabandą (t. 15, b. l. 118-119; t. 16, b. l. 186-188). Visgi, nukentėjusysis teigė, jog buvo apgautas dėl darbo užmokesčio (t. y. jis tikėjo, jog jam bus mokamas didesnis darbo užmokestis, nei jis gavo) – jis nurodė, kad V., kuris jam pasiūlė darbą, pasakė, kad reikės vežioti alkoholio kontrabandą, pasakė įkainius. Šiuos įkainius vieno pokalbio metu patvirtino ir K. S.. Tačiau jis nenurodė, kada bus mokamas atlyginimas, jis leido suprasti, jog bus mokama po kiekvieno reiso, tačiau taip nebuvo, mokėdavo tik grįžtant į Lietuvą. Jis kiekvieną kartą, kai grįždavo, sumokėdavo 300 Eur, iš viso jam sumokėjo apie 1000 Eur už beveik 1,5 metų darbo. K. S. su juo niekada iki galo neatsiskaitė. Jis jam nebuvo sakęs, kad iš jo atlyginimo išskaičiuoja pragyvenimo išlaidas, tai jis girdėjo tik iš ten buvusių asmenų, tačiau, kiek jis išskaičiuoja, nėra aišku. Jis grįždavo atgal dirbti tik todėl, kad K. S. jam vis žadėdavo, kad atsiskaitys iki galo, o jis tuo tikėjo. Galbūt tą tikėjimą sustiprino tai, jog kai jis buvo ligoninėje, jis atsiųsdavo žmogų, kuris duodavo 100 Eur (iš viso davė 400 Eur) (t. 5, b. l. 161-163; t. 15, b. l. 118-119). K. S., komentuodamas A. P. pažadėtą ir sumokėtą užmokestį, nurodė kitokias aplinkybes – t. y. teigė, kad jeigu jie važiuodavo atvežti alkoholio, mokėdavo 1 000 kronų, už kempingų valymą – 8 Eur už valandą. Jie viską suskaičiuodavo, atskaičiuodavo pragyvenimo išlaidas ir kiek likdavo, tiek sumokėdavo. 100-150 Eur buvo likęs jam skoloje, jis ir Lietuvoje važiavo pas jį į ligoninę, davė pinigų (t. 16 b. l. 180-183). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog A. P. ir K. S. nurodytos aplinkybės dėl to, kokį darbo užmokestį buvo pažadėta mokėti A. P., buvo skirtingos, taip pat tai, jog nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių A. P. teiginius, kad jam buvo žadamas didesnis darbo užmokestis, nei buvo sumokėtas, taip pat įvertinusi kitų asmenų parodymus, kurie nurodė, jog darbo užmokestis jiems būdavo išmokamas ir jie priekaištų neturėjo (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau), sprendžia, kad nėra duomenų, jog nukentėjusiajam buvo žadamas didesnis darbo užmokestis nei tas, kuris jam buvo išmokėtas ir taip A. P. buvo apgautas.

38. Be to, vertinant aplinkybes, kurios buvo žadamos V. B., nustatyta, kad nukentėjusiojo parodymai dėl to, ar darbo pobūdis atitiko tą, kuris jam buvo žadamas, ar jis buvo suklaidintas, buvo neanalogiški. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. nurodė, kad jeigu būtų žinojęs, kad turės vežti kontrabandą, tikrai nebūtų sutikęs, kadangi vežant alkoholį jis labai daug pergyveno, jog jų nepagautų policija ir nepasodintų į kalėjimą (t. 6, b. l.28-30). Apklausiamas teisme jis jau nurodė, kad jeigu jis būtų jaunesnis, būtų pasilikęs Švedijoje dirbti ir toliau (t. 15, b. l. 115-117). Taigi, nukentėjusysis iš esmės patvirtino, jog darbo sąlygomis buvo patenkintas bei būtų likęs dirbi ir toliau. Visgi, nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. taip pat teigė, jog buvo apgautas dėl darbo užmokesčio, kuris jam buvo pažadėtas. Jis nurodė, kad už tris mėnesius darbo jam sumokėjo 800 Eur, iš jų 80 Eur išskaitė už kelto bilietą. Į savaitę jis atlikdavo po 3 reisus, už kuriuos turėjo sumokėti po 300 Eur. Taigi, su juo neatsiskaitė visiškai net už 3 reisus. Apie tai, kad iš algos bus išskaičiuojama už apgyvendinimą, maistą, jam niekas nesakė (t. 6, b. l. 28-20). Apklausiamas teisme jis nurodė, kad jam buvo pažadėtas 300 Eur atlyginimas už reisą, bet jis atlyginimo negavo, buvo apgautas ir išnaudotas. Tačiau nukentėjusysis nurodė, kad atlyginimo dydį jam pasakė asmuo, kuris jį įkalbėjo dirbti, o su K. S. jis nėra kalbėjęs apie atlyginimo dydį. Nurodė, kad jo išnaudojimas pasireiškė tuo, kad jis negavo pinigų, kuriuos planavo užsidirbti, ir dėl kurių buvo sutarę. K. S. jam už 3 mėnesius darbo sumokėjo 800 Eur. Kai suskaičiavo pinigus, pretenzijų neturėjo, nes nebedirbo, būtų iš viso negavęs pinigų (t. 15, b. l. 115-117). Išteisintasis K. S. apklausiamas teisme nurodė, kad V. B. atvyko dirbti pas jo brolį, tačiau brolis neturėjo jam darbo, todėl jis pasiūlė atvykti pas jį. Jis pasakė, kad prie malkų dirbti nelabai nori, todėl jis kartais nuvykdavo į Vokietiją, po to surado jam kitą darbą kempinguose. Nurodė, kad nors V. B. teigia, kad jam buvo žadėta 300 Eur, o buvo sumokėta 100 Eur, tačiau jis (K. S.) nieko su V. B. nesitarė, galbūt jis tarėsi su jo broliu. Be to, 300 Eur už vieną reisą mokėti neįmanoma, kadangi vienu metu vykdavo 2 vairuotojai, todėl už 6 valandų vairavimą į priekį ir 6 valandų vairavimą atgal, 300 Eur yra labai dideli pinigai (t. 16, b. l. 180-183). Be to, liudytojas D. S. patvirtino, kad V. B. dirbdavo pas jį (t. 16, b. l. 146-149). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog V. B. ir K. S. nurodytos aplinkybės dėl to, kas buvo pažadėta mokėti V. B., buvo skirtingos, taip pat tai, jog nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių V. B. teiginius, kad jam buvo žadamas didesnis darbo užmokestis, nei buvo sumokėtas, taip pat kad šį darbo užmokestį V. B. žadėjo būtent K. S., sprendžia, kad nėra duomenų, jog nukentėjusiajam buvo žadamas didesnis darbo užmokestis nei tas, kuris jam buvo išmokėtas ir taip V. B. buvo apgautas. Be to, nėra duomenų, jog K. S. apgavo V. B., tyčia nutylėdamas, kokį darbą jis turės dirbti (t. y. ką šis turės vežioti, kaip nurodoma kaltinime). Kaip minėta, byloje nėra duomenų, jog K. S. bendravo su V. B. prieš šiam atvykstant bei nėra duomenų, jog kiti asmenys išteisintojo paliepimu kažką jam žadėjo.

39. Taip pat, atsakant į V. P. ir V. B. teiginius dėl išskaitų iš jų darbo užmokesčio, paminėtina, kad K. S. paaiškino, jog iš nukentėjusiųjų uždirbtų pinigų būdavo išskaičiuojamos jų pragyvenimo išlaidos. Šią aplinkybę patvirtino ir kiti apklausti asmenys – kaip minėta, nukentėjusysis A. P. nurodė, kad šią aplinkybę jam sakė kiti K. S. darbuotojai (t. 16, b. l. 186-188); E. B. nurodė, kad maždaug po 4 mėnesių darbo jam K. S. pasakė, kad jis užsidirbo 1 000 Eur, iš jo darbo užmokesčio čia jau buvo išskaičiuotos pragyvenimo išlaidos (maistas, cigaretės, higienos priemonės, apgyvendinimas) (t. 1, b. l. 109-110); liudytojas A. V. nurodė, kad jam K. S. sakė, kad bus kiekvieną mėnesį atskaičiuojami pinigai už maistą bei nakvynę (t. 16, b. l. 115-117); liudytojas S. N., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad jis žinojo, jog jo alga maždaug 1 000 Eur per mėnesį, iš jos būdavo atskaičiuojami pinigai už elektrą, apgyvendinimą ir jis gaudavo pinigus, kurie likdavo. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiesiems buvo žadamas pragyvenimo užsienyje išlaidų apmokėjimas.

40. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad nekyla abejonių, kad atlyginimas už darbą ir jo dydis dažniausiai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus apsisprendimą dirbti kažkokį konkretų darbą. Tačiau ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, lėmusių žmogaus apsisprendimą sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinama kaip prekyba žmonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Todėl aptariamais atvejais tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, būtina nustatyti, jog verbavimu ir apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši fiziškai arba dėl palaužtos valios pakliūtų kaltininko įtakon, būtų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojamai. Tokios aplinkybės, kaip minėta, šioje byloje nebuvo nustatytos.

41. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje verbavimas bei apgaulė, kaip prekybos žmonėmis požymiai, nebuvo nustatyti.

42. Išteisintieji taip pat buvo kaltinami nukentėjusiųjų gabenimu į Švediją. Gabenimas kaip prekybos žmonėmis veika apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-156-699/2018, Nr. 2K-283-458/2019, Nr. 2K-7-104-719/2021, Nr. 2K-165-976/2022). Šiuo atveju, nors nėra ginčo, kad išteisintieji apmokėjo nukentėjusiųjų atvykimo į Švediją išlaidas, nesant duomenų, kad išteisintieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti (apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau), nėra pagrindo spręsti, kad jie atliko vieną iš prekybos žmonėmis alternatyvių veiklų – t. y. juos atgabeno.

43. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, charakterizuojančius nukentėjusiuosius, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nukentėjusiųjų vertinti kaip pažeidžiamų asmenų.

44. Teismų praktikoje nurodoma, kad aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, šeimos santykių nulemtas, socialinis ar ekonominis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022). Nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, ir kitos aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, Nr. 2K-214-976/2023).

45. Nustatyta, jog E. B., apklausiamas Lietuvos Respublikos ambasadoje Norvegijos Karalystėje 2019 m. birželio 25 d., nurodė, kad jis artimųjų pagalbos nesitiki, nes, pasako jo, jis kilęs iš asocialios šeimos (t. 1, b. l. 9). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. B. nurodė, kad jo vaikystė buvo labai sunki, jis tėvą turėjo labai trumpą laiką, augo tik su mama, gyveno prastai, valgė tik makaronus, bulves ir panašius pigius produktus. Mama labai dažnai keisdavo vyrus, o tai lydėjo smurtas šeimoje bei alkoholizmas. Jis paauglystėje galvojo, kaip gauti papildomų pinigų, bei eidavo vogti. Dėl to jis buvo uždarytas į nepilnamečių koloniją, kur baigė mokyklą. Išėjęs iš kolonijos jis ir toliau vogdavo, dėl to buvo nuteistas, bausmę atliko Marijampolės pataisos namuose. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis vėl neturėjo kur gyventi, gyveno pas močiutę, pas seserį, vėliau - pas tolimus giminaičius Vilniuje. Iš pradžių jis dirbo nelegaliai autoservise, vėliau pradėjo dirbi legaliai – (duomenys neskelbtini) šienaudavo žolę, per mėnesį uždirbdavo 500-600 Eur. Jam šių pinigų užteko, jis buvo patenkintas darbu (t. 1, b. l. 75-79). Paaiškino, jog iš darbo (duomenys neskelbtini) jis oficialiai neišėjo, o tiesiog „pabėgo“, jam buvo tas pats, nes norėjo pamatyti daugiau (t. 2, b. l. 142-154). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad jo mama dažniausiai dirbo, todėl jis augo su močiute. Kai vyko į Švediją, jis iš viso neturėjo pinigų (t. 16, b. l. 45-49). Be to, nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes apie jo ankstesnius teistumus, atliktas laisvės atėmimo bausmes, patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenys.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo parodymus apie socialinę aplinką, kurioje jis augo, tai, jog jis būdamas jauno amžiaus buvo jau ne kartą teistas ir atlikęs laisvės atėmimo bausmes, tai, jog jis neturėjo nuolatinio, ilgalaikio darbo, gyvenamosios vietos bei gyveno pas skirtingus asmenis, jo parodymus, jog vykdamas į Švediją, jis neturėjo pinigų (nors šiame kontekste paminėtina, kad V. P. nurodė, jog tuo metu, kai jie vyko keltu, E. B. nusipirko cigarečių, alaus, todėl kažkiek pinigų jis turėjo, bet ne daug), sprendžia, kad jis buvo pažeidžiamas asmuo.

47. Nukentėjusioji E. D. nurodė, kad jos šeima buvo asociali, ji nuo 11 metų amžiaus gyveno vaikų namuose, ten pradėjo vartoti alkoholį. 2007 m. žuvo jos tėvai. 16 metų amžiaus ji buvo teista, nes su draugais dalyvavo plėšime, ji metus laiko praleido kalėjime, o po to grįžo į vaikų namus. Iš vaikų namų ji išėjo 18 m., ji neturėjo kur eiti, todėl gyveno nakvynės namuose. Ten ji susipažino su R. D.. Jos gyvenimas buvo asocialus, ji vartojo alkoholį kas dieną. Ji vieną kartą dirbo oficialiai, tačiau tik apie mėnesį laiko (t. 6, b. l. 5-6). Be to, nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes apie jos ankstesnius teistumus, atliktas laisvės atėmimo bausmes patvirtina LITEKO duomenys.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios parodymus apie socialinę aplinką, kurioje ji augo, tai, jog ji neturėjo tėvų, gyveno vaikų namuose, sulaukusi pilnametystės neturėjo gyvenamosios vietos ir gyveno nakvynės namuose, nakvynės namuose gyveno ir jos vaikinas, tai, jog ji buvo priklausoma nuo alkoholio, sprendžia, kad ji buvo pažeidžiamas asmuo.

49. Nukentėjusysis A. P. nurodė, kad jo gyvenime buvo laikotarpis, kai jam sekėsi labai prastai – jis prarado teises, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Jis nebuvo benamis, turėjo butą bendrabutyje, tačiau jam nesisekė, ji buvo praradęs viltį gyventi padorų, pilnavertį gyvenimą. Supratęs, jog Lietuvoje jo niekas nelaukia, gyvenimas čia prastėja, jis sutiko dirbti Švedijoje (t. 5, b. l. 161-163). Nukentėjusysis A. P., apklausiamas teisme, nurodė, kad vairuoti be vairuotojo teisių pastūmėjo jo gyvenimo sąlygos. Jis vartojo alkoholį, prarado teises, morališkai blogai jautėsi, buvo pinigų trūkumas. Lietuvoje prieš išvykdamas jis neturėjo darbo, gyvenamąją vietą turėjo, gaudavo pašalpą, bet jos neužteko pragyvenimui (t. 15, b. l. 118-119). Nukentėjusysis A. P. pakartotinai apklausiamas teisme nurodė, kad prieš išvykdamas į Švediją jis šeimos neturėjo, turėjo brolį, buvo išsiskyręs. Turėjo bendrabučio kambarį, bet jį prarado, nes nemokėjo už butą ir jį konfiskavo. Kai buvo Švedijoje, butas dar nebuvo konfiskuotas, bet skola butui buvo jau prieš išvykstant. Surasti pastovų darbą jam trukdė gyvenimo būdas, priklausomybė alkoholiui. K. S. apie tai, kad jis turi priklausomybę alkoholiui ir turi skolą už butą, prieš jam išvykstant nežinojo (t. 16, b. l. 186-188). Nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes apie prastą jo finansinę padėtį, patvirtina ir LITEKO duomenys, iš kurių matyti, jog iš nukentėjusiojo buvo priteistas didelis kiekis nevykdomų finansinių įsipareigojimų.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog jis buvo priklausomas nuo alkoholio bei dėl to negalėjo susirasti pastovaus darbo bei gyvendavo iš pašalpų, apie jo prastą finansinę padėtį, tai, jog prieš išvykstant, jo teigimu, jis buvo praradęs viltį gyventi, jautėsi blogai morališkai, buvo netekęs vairuotojo pažymėjimo, sprendžia, kad A. P. buvo pažeidžiamas asmuo.

51. Nukentėjusysis V. B. nurodė, kad jo gyvenime buvo tokia situacija, jog jis viską prarado, pinigai pasibaigė, gyvenimas ritosi vis blogyn, pradėjo vartoti alkoholį (t. 6, b. l. 28-20). Apklausiamas teisme jis nurodė, kad prieš išvykdamas į Švediją jis gyveno (duomenys neskelbtini), jis pensininkas, gaudavo pensiją, bet norėjo prisidurti pinigų. Jis gyvena nuosavame bute, kurį paveldėjo. Jo pensijos jam nelabai užtekdavo pragyvenimu, ji buvo 200-260 Eur (t. 15, b. l. 115-117).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog jis vartodavo alkoholį, apie tai, jog jam nepakako pinigų pragyvenimui bei tai, jog jis jautė, kad gyvenimas tik blogėja, sprendžia, kad V. B. buvo pažeidžiamas asmuo.

53. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, jog A. P. ir V. B. turėjo gyvenimiškos patirties – t. y. A. P. praeityje dirbo užsienyje, jie abu turėjo specialybes, buvo garbaus amžiaus, nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog būtent tuo metu prieš išvykstant į užsienį jie buvo pažeidžiami. Be to, šios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad jie abu turėjo nuosavus butus. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nuosavos gyvenamosios vietos turėjimas, įvertinus tai, jog nukentėjusiųjų materialinė padėtis tuo metu buvo bloga (paminėtina, jog A. P. nurodė ir tai, kad dėl susidariusių skolų vėliau jo butas buvo konfiskuotas), nepaneigia jų pažeidžiamumo fakto. Tokios pozicijos – t. y. kad vien tai, jog asmuo turi nekilnojamojo turto savaime nepaneigia asmens pažeidžiamumo fakto, yra laikomasi ir teismų praktikoje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2021).

54. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad išteisintieji naudojosi nukentėjusiųjų pažeidžiamumu. Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė esant sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-697/2019, Nr. 2K-13-719/2020, Nr. 2K-7-73-511/2021, Nr. 2K-57-788/2022, Nr. 2K-258-788/2022, Nr. 2K-214-976/2023, Nr. 2K-243-387/2023). Šiuo atveju nėra neabejotinų duomenų, pagrindžiančių to, kad K. S. bei V. P. žinojo anksčiau paminėtas aplinkybes apie nukentėjusiuosius prieš šiems atvykstant dirbti pas K. S.. Kaip minėta prieš tai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiuosius E. D., V. B., A. P. dirbti į užsienį pakvietė ne K. S., jis jų neįkalbinėjo vykti, todėl nėra duomenų, kad jis su jais bendravo apie jų gyvenimo aplinkybes (paminėtina, kad A. P. pats nurodė, kad K. S. apie tai, kad jis turi priklausomybę alkoholiui ir turi skolą už butą, prieš jam išvykstant nežinojo (t. 16, b. l. 186-188)). Taip pat nors nukentėjusysis V. B. nurodė, kad, jo manymu, K. S. jį laikė benamiu, dirbančiu už maistą, (t. 6, b. l. 28-20), tačiau byloje duomenų, pagrindžiančių šį nukentėjusiojo subjektyvų vertinimą, nėra. Be to, nors bylos duomenys patvirtina, kad su E. B. dėl jo vykimo kartu į Švediją tarėsi išteisintasis V. P., byloje nėra duomenų, jog jis ar K. S. žinojo anksčiau išvardintas aplinkybes, kurių visuma charakterizuoja E. B. kaip pažeidžiamą asmenį. Bylos duomenys leidžia spręsti tik tai, jog V. P. žinojo, jog E. B. gyveno pas kitus asmenis – t. y. pas G. B., tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti E. B. kaip pažeidžiamo asmens, o K. S. nurodė, jog kai jam paskambino V. P. ir paklausė, ar jam nereikia žmogaus – t. y. E. B., V. P. jį apibūdino kaip darbštų, negeriantį. Taigi, baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina, kad V. P. ir K. S. ieškojo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų (nors liudytojas R. D. nurodė, kad K. S. ieškojo asocialių žmonių, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, nukentėjusysis V. B. nurodė, kad K. S. ieškojo žmonių, kurie dirbtų už butelį alkoholio, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra, tai tik subjektyvi šių asmenų nuomonė), taip pat nėra duomenų, kad išteisintieji dar iki susitarimo dėl darbo su nukentėjusiais būtų žinoję apie jų pažeidžiamumą ir kad ta situacija jie būtų pasinaudoję.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, išteisintieji, susipažinę su nukentėjusiaisiais, jiems kartu gyvenant ir dirbant galėjo suvokti, kad nukentėjusieji yra pažeidžiami asmenys – pvz.: K. S. nurodė, kad E. B. jam pasakojo (t. y. jiems jau būnant Švedijoje), kad jis atlikinėjo bausmę įkalinimo įstaigoje; E. B. nurodė, kad jam atvykus į Švediją, K. S. klausinėjo apie jo gyvenimą, vaikystę, kaip jis gyveno, kur ir kiek yra dirbęs (t. 1, b. l. 75-79). Tai pat K. S. apklausos metu pas jį dirbusius ir gyvenusius asmenis apibūdino iš esmė kaip pažeidžiamus – t. y. nurodė, kad pas jį dirbo asmuo, kuris sirgo AIDS, asmenys, kurie vartodavo alkoholį (kai kurie per šventes, kai kurie – kiekvieną dieną, dalis jų buvo priklausomi), asmenys, kurie anksčiau teisti. Tačiau, net ir tuo atveju, jei išteisintieji šias aplinkybes žinojo ir suvokė, kad nukentėjusieji yra pažeidžiami asmenys, nėra pagrindo daryti išvadą, jog jie naudojosi šiomis aplinkybėmis, siekdami išnaudoti nukentėjusiuosius. Išteisintasis K. S. teigė, jog jis nesiekė tokių asmenų išnaudoti, o siekė jiems padėti – pvz.: R. D. padėjo gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, davė pinigų, taip pat sužinojęs, kad E. B. serga kažkokia liga, pasakė, jog jam reikia operacijos, pasakė jam, jog uždirbs pinigų, susitvarkys sveikatą (t. 16, b. l. 180-183). Byloje duomenų, paneigiančių šiuos išteisintojo parodymus, nėra.

56. Be to, prokuroras nurodo, kad pas K. S. visada buvo alkoholio bei nukentėjusieji laisvu nuo darbo metu galėjo jį nemokamai vartoti, bei tai, prokuroro vertinimu, pagrindžia, kad išteisintieji žinojo apie nukentėjusiųjų priklausomybę alkoholiui ir tai jiems iš esmės leido nukentėjusiuosius kontroliuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra tik prokuroro daroma prielaida, kurios nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Išteisintasis K. S. nurodė, kad darbuotojai, kurie gyveno pas jį, jei būdavo šventės, padaugindavo alkoholio, todėl jis ribodavo alkoholio vartojimą, nes kitaip jie neužsidirbtų pinigų. Nurodė, kad jis norėdavo jiems padėti, kad jie baigtų vartoti alkoholį, jis buvo tuo suinteresuotas, nes norėjo atidaryti kempingą (t. 16 b. l. 180-183). Liudytojas E. B. nurodė, kad K. S. pykdavo ant asmenų, kurie girtaudavo ir dėl to nedirbdavo (t. 5, b. l. 90-95); liudytojas R. D. nurodė, kad jeigu kažkas turėjo vairuoti automobilį, tai K. S. tam asmeniui neleisdavo gerti (t. 5, b. l. 129-134); liudytojas A. V. nurodė, jog kai jis prisigėrė ir į alkotesterį įpūtė 4,28 promiles, dėl to K. S. ant jo supyko (t. 7, b. l. 29-35); V. B. nurodė, kad buvo asmenų, kurie vartojo alkoholį, bet jiems gerti neleisdavo, prieš išvažiuojant liepdavo papūsti į alkotesterį, ir jei pripūsdavo, važiuoti neleisdavo (t. 15, b. l. 115-117); liudytojas A. V. nurodė, kad K. S. E. B. neleisdavo daug gerti, nes kai pastarasis išgerdavo, su juo būdavo neįmanoma susitvarkyti, puldinėdavo peiliu, vogdavo daiktus, alkoholį, nes K. S. jam alkoholio neduodavo (t. 16 b. l. 149-150). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apklausti asmenys patvirtino, jog jie, gyvendami pas K. S., vartodavo alkoholį, dauguma jų nurodė, jog alkoholio pirkti nereikėdavo, jį duodavo, visgi, nėra pagrindo spręsti, kad K. S. taip siekė kontroliuoti nukentėjusiuosius, priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti asmenų parodymai patvirtina, jog K. S. kontroliuodavo alkoholio vartojimą, tam, jog darbuotojai atliktų jiems pavestus darbus.

57. Taip pat paminėtina, kad prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei ir veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje nurodytas nusikaltimas tik nustačius, jog veika priešinga žmogaus laisvei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2006, Nr. 2K-487/2014, Nr. 2K-378-942/2015, Nr. 2K-197-1073/2018, Nr. 2K-13-719/2020, Nr. 2K-7-104-719/2021). Asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-788/2022, Nr. 2K-214-976/2023, Nr. 2K-243-387/2023). Paminėtina, jog netiesioginės kontrolės atveju jos prievartinė esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog išteisintieji dalinai, ar juolab visiškai kontroliavo nukentėjusiųjų sprendimus ar veiksmus. Priešingai, nustatyta, jog nukentėjusieji turėjo veikimo laisvę.

59. Nustatyta, jog iš esmės visi apklausti asmenys patvirtino, kad atvykę dirbti jie visą laiką su savimi turėjo savo asmens dokumentus. Nukentėjusysis E. B. šią aplinkybę apklausų metu nurodė skirtingai – pirminės apklausos metu jis teigė, kad dokumentai iš jo paimti nebuvo, nes jis buvo pasienio zonoje ir jei neturėtų dokumentų, jį išsivežtų Norvegijos pareigūnai (t. 1, b. l. 75-79), vėlesnės apklausos metu jis jau nurodė, kad ne visada turėdavo dokumentus, kartais dokumentai būdavo pas K. S. (t. 2, b. l. 142-154), apklausiamas teisme jis vėl nurodė, kad Švedijoje jo dokumentai būdavo prie jo, jis juos buvo pasidėjęs kemperyje (t. 17, b. l. 13-15). Visgi, kiti asmenys patvirtino, jog E. B. turėjo asmens dokumentą – išteisintasis K. S. nurodė, kad E. B. tikrai turėjo pasą, jie gyveno pasienyje, jį bet kada galėjo sustabdyti pareigūnai (t. 16 b. l. 180-183); liudytojas G. B. nurodė, kad E. B. turėjo savo asmens dokumentus, kaip ir visi asmenys (t. 16, b. l. 174-177). Taip pat nukentėjusysis V. B. nurodė, kad dokumentą jis visada turėdavo su savimi, kadangi vairuodavo automobilius ir sustabdžius policijai, turėdavo juos pateikti (t. 6, b. l. 28-20); nukentėjusioji E. D. nurodė, kad jos dokumentai buvo pas ją (t. 6, b. l. 5-8); liudytojas T. K. nurodė, kad K. S. nebuvo paėmęs iš jo asmens dokumentų (t. 6, b. l. 70-74); liudytojas M. V. nurodė, kad būdamas Švedijoje jis savo asmens dokumentus turėjo su savimi (t. 16, b. l. 3-4); liudytojas V. S. nurodė, kad būnant Švedijoje jis turėjo asmens dokumentą, jis nebuvo atimtas (t. 16, b. l. 165-166); liudytojas V. V. nurodė, kad asmens dokumentus jis visada turi su savimi (t. 11, b. l. 101-105).

60. Be to, iš esmės visi apklausti asmenys nurodė, kad turėjo su savimi ir mobiliojo ryšio telefonus. Nukentėjusiojo E. B. parodymai dėl to, ar jis turėjo telefoną ir galėjo susisiekti su artimaisiais, buvo skirtingi – pirminės apklausos metu jis teigė, kad neturėjo pinigų pasipildyti telefono sąskaitą, todėl su niekuo nebendravo (t. 1, b. l. 75-79); vėlesnės apklausos metu jis nurodė, kad jo telefonas buvo sudužęs (t. 2, b. l. 142-154); apklausiamas teisme jis nurodė, kad savo telefoną jis turėjo, kai dar šienavo žolę, tada dar viskas buvo gerai, tačiau vėliau telefonas sulūžo ir jis negalėjo susisiekti su šeima. Kito telefono įsigyti negalėjo, nes neturėjo pinigų. Jis kartais turėdavo darbinį telefoną, tačiau negalėjo juo paskambinti šeimos nariams, nes neatsimena jų numerių (t. 16, b. l. 45-49); pakartotinai apklausiamas teisme jis jau teigė, kad gali būti, jog jis turėjo vieną telefoną (t. 17, b. l. 13-15). Kiti byloje apklausti asmenys patvirtino, jog E. B. telefoną turėjo – išteisintasis K. S. nurodė, kad E. B. turėjo 2 telefonus, internetą, televizorių, žaidimus (t. 16, b. l. 180-183); liudytojas S. N. nurodė, kad matė, jog E. B. turėjo telefoną, matė, jog kažkam skambino; liudytojas G. B. nurodė, kad E. B. turėjo telefoną, kaip ir visi asmenys (t. 16, b. l. 174-177). Be to, tai, jog E. B. turėjo telefoną, patvirtina ir 2019 m. liepos 3 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, jog 2019 m. liepos 2 d. E. B. savanoriškai pateikė du mobiliojo ryšio telefonus. Mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ su lietuviška SIM kortele, kaip teigė pats E. B., buvo duotas sodybos šeimininko K. S.. Kitas pateiktas telefonas – „Sony“, asmeninis E. B. telefonas, kuriuo jis nufotografavo K. S. ir jo bendrininkų naudojamus automobilius (t. 3, b. l. 1-3). Tai, jog E. B. prieš išvykdamas savo asmeniniu telefonu nufotografavo automobilius, paneigia E. B. teiginius, jog jo telefonas buvo sulūžęs. Liudytojas E. B. taip pat nurodė, kad savo telefoną visuomet turėjo šalia savęs, jo sąskaitas papildydavo be problemų (t. 5, b. l. 90-95). Nukentėjusysis V. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jie turėjo telefonus visada prie savęs, K. S. jiems pildydavo sąskaitas, jis turėjo galimybę susisiekti su savo teta (t. 6, b. l. 28-32), apklausiamas teisme jis nurodė, kad telefoną jis turėjo, galėjo paskambinti į Lietuvą, sąskaitas papildydavo tie, kas važiuodavo į Lietuvą, nupirkdavo Lietuvoje papildymus iš K. S. pinigų (t. 15, b. l. 115-117). Liudytojas A. V. nurodė, kad telefoną jis visada turėjo su savimi (t. 7, b. l. 23-27), jam paprašius ją papildydavo K. 100 kronų į mėnesį (t. 7, b. l. 29-35). Liudytojas V. S. nurodė, kad būnant Švedijoje jis turėjo telefoną (t. 16, b. l. 165-166). Išteisintasis V. P. nurodė, kad gyvenimo sąlygos buvo geros, buvo internetas, telefonas, jeigu pats jį turėjai (t. 13, b. l. 137-139). Liudytojas D. S. nurodė, kad veikė internetas, visi darbuotojai turėjo telefonus (t. 16, b. l. 146-148).

61. Be to, E. B. teigimu, jo laisvė buvo apribota K. S. jo neišleidžiant vykti į Lietuvą. E. B. nurodė, kad jis sakė K. S., kad nenori dirbti tokio darbo, tačiau šis jam atsakydavo „neturi kur dėtis“, o pasakius, jog jis nori grįžti į Lietuvą, jam atsakydavo „ką tu ten veiksi?“. Paskutiniu metu jis bijojo K. S., šis vis jam pamokslaudavo, sakydavo „Ko tau čia blogai? Ar tu čia nepavalgęs, neparūkęs? Ko tau ten Lietuvoje, tėvai geria, prastai gyvena, ką tu su jais veiksi“. Tokie jo žodžiai jį baugino. Birželio mėnesį jis pasakė, kad nori grįžti į Lietuvą, kad duotų pinigų grįžti, tačiau K. S. porą kartų trenkė per veidą. Tada jis nusprendė pabėgti (t. 1, b. l. 75-79). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, kad jis prašė leisti grįžti atgal į Lietuvą, bet jam pasakydavo, jog neišleis, nes reikia, kad jis dirbtų (t. 2, b. l. 142-154). Apklausiamas teisme jis nurodė, jog sakydavo K. S., jog nori grįžti, tačiau šis atsakydavo „ką tu ten veiksi“, vis išsisukdavo nuo atsakymo (t. 16, b. l. 45-49). Be to, E. B. nurodė, kad nors jis turėjo dokumentus, tačiau neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą, kadangi šalia jo visada būdavo kažkoks žmogus, kuris jį prižiūrėjo, jis nesijautė laisvas, negalėjo eiti, kur norėjo (t. 1, b. l. 75-79). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, kad pabėgti nebuvo šansų, nes K. S. žmonės prižiūrėdavo, jog niekas nepabėgtų. Nurodė, jog jis negalėjo prieiti prie pasieniečių prašyti pagalbos. Jis vienas sėdėdavo stotelėje, o kitas žmogus stovėdavo aikštelėje ir stebėjo automobilius bei jį. Jis bijodavo kažkur kreiptis (t. 2, b. l. 142-154). Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiojo parodymus, jog jis norėdavo vykti namo, tačiau jo neišleisdavo. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių E. B. parodymus, jog jis buvo stebimas K. S. darbuotojų ir jam nebūdavo leidžiama laisvai judėti, nei vienas iš K. S. darbuotojų aplinkybės, jog jie buvo stebimi, buvo varžoma jų laisvė, nenurodė.

62. Bylos duomenys – liudytojų, išteisintųjų parodymų visuma patvirtina, kad pas K. S. dirbę asmenys (taip pat ir nukentėjusieji) galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą, bet kada galėjo išeiti iš darbo, kai kurie ne kartą buvo grįžę į Lietuvą, tačiau po to vėl grįžo dirbti į tą pačią vietą – pvz.: nukentėjusysis A. P. nurodė, kad jis buvo grįžęs į Lietuvą tris kartus (t. 5, b. l. 161-163; t. 15, b. l. 118-119), jis nurodė, kad jei važiavo į Švediją, reiškia baimės nejautė, būdamas Švedijoje jis nesijautė išnaudojamas (t. 16, b. l. 186-188). Liudytojas R. D. nurodė, kad kai jis buvo deportuotas, po kelių savaičių jis grįžo atgal į Švediją (t. 5, b. l. 129-132). Tuo tarpu liudytojas T. K. nurodė, kad už 5 mėnesius darbo jis turėjo gauti apie 1 500 Eur, tačiau jam sumokėjo 400 Eur, tai jo netenkino, ir nors K. S. siūlė jam likti dirbti ir toliau, sakė, kad jis sumokės daugiau, tačiau jis atsisakė ir pas K. S. nebedirbo (t. 6, b. l. 70-74). R. D. taip pat nurodė, kad E. D. buvo išsiųsta namo – nurodė, kad ji prabuvo Švedijoje 3 mėn., po to buvo kažkas nepatenkintas, kad ji yra netvarkinga, ir ji grįžo į Lietuvą (t. 5, b. l. 129-134), pati E. D. taip pat nurodė, kad ją nuvežė į keltą – nurodė, kad K. S. su R. D. ją atvežė iki kelto ir ji grįžo namo. Be to, nors nukentėjusysis V. B. nurodė, kad jis sakė K. S., kad nori namo, jis vis atsakydavo, jog tuoj grįši bei, jo teigimu, jį išleido tik tada, kai jo teta griežtai pakalbėjo telefonu su K. S. (t. 6, b. l. 28-20), visgi, apklausiamas teisme jis šiuos savo parodymus pats paneigė nurodydamas, kad galėjo grįžti į Lietuvą kada norėjo, bet jis pagalvojo, kad dar pabus (t. 15, b. l. 115-117). Be to, apklausti asmenys nurodė, kad K. S. paprašius, jis nupirkdavo kelto bilietą ir nuveždavo juos iki kelto – liudytojas N. Z. nurodė, kad kiek prašė, tiek K. S. nupirkdavo bilietus ir nuveždavo jį į oro uostą ar keltą (t. 16, b. l. 119-120); liudytojas V. S. nurodė, kad jei norėdavo vykti namo, reikėdavo pasakyti K. S., pabaigti dirbti tą mėnesį ir tada jis nupirkdavo bilietus, nuveždavo į keltą (t. 16, b. l. 165-166).

63. Taip pat byloje apklausti asmenys patvirtino, jog E. B. niekada nereiškė noro grįžti namo. Išteisintasis V. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad E. B. niekada nėra sakęs, kad nori atgal į Lietuvą, kad jam blogai. Jis klausė E. B., ar jis nenori grįžti į Lietuvą, o jis atsakė, kad ne, nurodė, kad jo motina Lietuvoje geria, sakė, jog pabus dar porą mėnesių ir tada galbūt vyks į Lietuvą (t. 13, b. l. 137-139). V. P., apklausiamas teisme, nurodė, kad kai E. B. su jais dirbo, jis į Lietuvą vyko gal 4-5 kartus, jis sakydavo jam, kad gali važiuoti kartu, tačiau E. B. sakydavo, kad neturi Lietuvoje ką veikti. Daug kas jam siūlydavo vykti kartu į Lietuvą (t. 16, b. l. 177-179). Išteisintasis K. S. nurodė, kad brolis nuolat dirba kurjeriu, jis praktiškai kas savaitę važiuodavo į Lietuvą, E. B. bet kada galėjo važiuoti kartu (t. 16 b. l. 180-183). Liudytojas S. N., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad E. B. nesiskundė, kad nori grįžti į Lietuvą, jam atrodė, kad E. B. Švedijoje patiko.

64. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiojo V. B. parodymai, kodėl jis negrįžo namo, buvo prieštaringi – jis teigė, kad norėjo grįžti namo, tačiau niekas neišleisdavo, tačiau vėliau jau nurodė, kad jei norėjo, galėjo eiti (taigi, jis nurodė, kad asmenų laisvė nebuvo ribojama, jie būdavo išleidžiami), bet pėsčiomis tektų eiti daug kilometrų (t. 15, b. l. 115-117).

65. Taip pat nukentėjusieji E. B. ir V. B. teigė, kad negrįžo namo, nes neturėjo pinigų. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, kad bylos duomenys patvirtina, jog darbo užmokestis darbuotojams būdavo mokamas jų išvykimo į Lietuvą metu, šios aplinkybės neginčijo ir išteisintieji, ją patvirtino ir kiti asmenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks darbo užmokesčio mokėjimo metodas (t. y. nemokant darbo užmokesčio kas mėnesį ar kitą nustatytą terminą), galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų (nors šiuo atveju darbuotojai būdavo įdarbinami ne Lietuvoje, tačiau šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį), be to, K. S. priimdamas darbuotojus nesilaikė ir kitų teisės aktų reikalavimų – pvz.: nesudarydavo oficialių darbo sutarčių (jis paaiškino, kad negalėdavo mokėti labai didelių atlyginimų, o jeigu asmenis įdarbintų oficialiai, reikėtų mokėti didelius mokesčius), tačiau šios aplinkybės savaime neleidžia spręsti apie nusikalstamos veikos sudėties buvimą K. S. veiksmuose. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog K. S. atlyginimus darbuotojams mokėjo tik tada, kai jie grįždavo į Lietuvą tam, jog jie būtų nuo jo priklausomi, negalėtų išvykti ar dėl kitų priežasčių, dėl kurių būtų apribota darbuotojų laisvė. Apeliacinės instancijos teisme K. S., atsakydamas į klausimą, kas nusprendė nemokėti darbuotojams atlyginimo kas mėnesį, paaiškino, jog jo darbuotojai vakarais vartodavo alkoholį, buvo skirtingų pasaulių žmonės, tas pats E. B. buvo grįžęs iš įkalinimo įstaigos, todėl jis dėl jų pačių saugumo nemokėjo atlyginimų kas mėnesį. E. B. neprašė taip daryti. Jie buvo sutarę, jog pinigus atiduos, kai jis važios namo. Liudytojas D. S. nurodė, kad savo darbuotojams K. S. mokėdavo atlyginimą, tą jis gali paliudyti. Buvo žmonių, kurie mėgdavo išgerti, jie kelte išleisdavo pusę savo atlyginimo, o kitą dieną skambindavo ir sakydavo, kad jiems nieko nesumokėjo. Kad tokių dalykų nebūtų, būdavo pas jo giminaičius paliekami pinigai ir jie grįždavo į Lietuvą ir tuos pinigus pasiimdavo, kadangi nemokėjo valdyti pinigų. Žmonės, kurie dirbo pas K. S., buvo problematiški, jie gaudavo pinigus, juos pamesdavo, išleisdavo alkoholiui, o po to skambindavo, kad nesumokėjo, patys to neprisimindami. Darbuotojams pinigus mokėdavo grynais (t. 116, b. l. 146-149).

66. K. S. darbuotojai patvirtino, kad darbo užmokestis jiems būdavo išmokamas, kai grįždavo namo (t. y. K. S. jų neapgaudavo). Liudytojas G. B. nurodė, kad jam atlyginimą sumokėdavo tada, kai vykdavo į Lietuvą už 2-3 mėnesius (t. 16, b. l. 174-177). Liudytojas E. B. nurodė, kad K. S. jam nieko nesakė apie darbo užmokestį, tačiau jis kalbėjo su ten esančiais darbuotojais ir jie paaiškino, kad jam algą sumokės, kai jis išvažiuos atgal į Lietuvą. Jis pirmą kartą Švedijoje buvo iki 2019 m. sausio pradžios, vėl grįžo sausio pabaigoje. Tada jam K. S. sumokėjo 300-350 Eur (t. 5, b. l. 90-93). Liudytojas R. D. nurodė, kad pinigai, kuriuos asmuo uždirba pas K. S., iš karto nėra išmokami, jam pinigai duodami tik tada, kai jis išvažiuoja į Lietuvą. Jis mano, kad K. S. jam sumokėjo daugiau pinigų, nei jis uždirbo. Kiek jis žino, E. D. taip pat gavo uždirbtus pinigus (t. 5, b. l. 129-132). Liudytojas M. V. nurodė, kad K. S. su juo atsiskaitė visiškai, išvažiuojant jam sumokėjo už visus reisus, kiek buvo atlikęs, iš tos sumos atėmęs jo suvartotą alkoholį. Jis iš karto visos sumos nesumokėjo, tačiau kai grįždavo į Lietuvą, vis atveždavo pinigų bei iš viso sumokėjo apie 1 700 Eur (t. 6, b. l. 13-134). Liudytojas N. Z. nurodė, kad atlyginimą jis gaudavo visais atvejais, kartais gaudavo ir daugiau. Visi, kas dirbdavo, pinigų turėdavo, bet jis nematė, kai kitiems mokėjo pinigus (t. 16, b. l. 119-120). Liudytojas A. V. nurodė, kad atlyginimas buvo sutartas nuo atlikto darbo. Uždirbdavo 20-30 tūkst. Švediškų kronų per mėnesį, visada sumokėdavo (t. 16 b. l. 149-150). Liudytojas V. S. nurodė, kad kai jis išvažiuodavo namo į Lietuvą, tada ir pasiimdavo atlyginimą, už 3-4 mėnesius išeidavo apie 1 000 Eur (t. 16, b. l. 165-166). Liudytojas S. N., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad algą jam mokėjo K. S.. Ją mokėjo ne kas mėnesį, o kai važiuodavo namo. Žinojo, jog alga maždaug 1 000 Eur per mėnesį. Elektra, apgyvendinimas kainavo, jis gaudavo pinigus, kurie likdavo. Be to, išteisintasis V. P. nurodė, kad E. B. tikrai buvo pasakyta, kad jis atlyginimą gaus tik grįžęs į Lietuvą, taip buvo galima susitaupyti (t. 16, b. l. 177-179).

67. Be to, apklausti asmenys patvirtino, jog jeigu jiems kažko reikėdavo, K. S. jiems duodavo pinigų, arba reikalingą daiktą nupirkdavo. Liudytojas G. B. nurodė, kad dirbant pinigų nebūdavo kur išleisti, o jeigu kažko reikėdavo, paprašydavo K. S. ir jis duodavo 500 – 1 000 kronų (t. 16, b. l. 174-177). Liudytojas E. B. nurodė, kad jis kalbėjo su ten esančiais darbuotojais, klausė, ką daryti, jeigu jis norės ką nors nusipirkti, ir jam paaiškino, jog viską nupirks K. S., tik jis jam turi pasakyti. Taip pat jis be problemų papildydavo telefono sąskaitą (t. 5, b. l. 90-93). Šiuo atveju byloje duomenų, kad nukentėjusieji prašė K. S. pinigų, kad galėtų grįžti į Lietuvą, ir jis jų nedavė, nėra. Priešingai, V. B. nurodė, kad jis neprašė K. S. pinigų, kad galėtų grįžti į Lietuvą (t. 15, b. l. 115-117). Išteisintasis K. S. nurodė, kad E. B. atlyginimo neprašė, sakė, kai išvažiuos, tada išmokės (t. 16 b. l. 180-183). Todėl nėra pagrindo teigti, jog nemokant atlyginimo kas mėnesį ar dažniau, buvo siekiama apriboti nukentėjusiųjų laisvę. Taip pat vertinant šią aplinkybę dėl darbo užmokesčio sumokėjimo grįžtant į Lietuvą, prieš tai nustatytos aplinkybės, jog asmenims nurodžius, kad nori grįžti namo, K. S. juos nuveždavo į keltą ir nupirkdavo bilietą, kontekste, nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiųjų argumentais, kad jie negrįžo namo, nes neturėjo pinigų.

68. Be to, nors E. B. teigė, jog jis negalėjo atsisakyti dirbti darbo, kurį jam liepdavo, nes kitaip jo atžvilgiu būdavo smurtaujama, tačiau šiuos jo teiginius taip pat paneigia kitų asmenų parodymai. Nustatyta, jog be E. B. aplinkybę, jog K. S. smurtaudavo prieš darbuotojus dėl jų darbo, nurodė tik liudytojas A. V. – jis nurodė, kad K. S. yra jam trenkęs, nes jis turėjo važiuoti vežti kontrabandą, o jis prisigėrė ir į alkotesterį įpūtė 4,28 promiles (t. 7, b. l. 29-35). Kiti byloje apklausti asmenys teigė, kad K. S. smurto nenaudojo – nukentėjusysis A. P. nurodė, kad K. S. nebuvo žiaurus, fizinio smurto nenaudojo (t. 5, b. l. 161-163); liudytojas V. V. nurodė, kad nei fizinio nei psichologinio smurto prieš jį niekas nenaudojo (t. 11, b. l. 101-105); liudytojas R. D. nurodė, kad jis nematė, kad būtų vartojamas fizinis smurtas iš K. S. ar kitų „vadovų“ pusės. Vartojant alkoholį kartais kildavo buitiniai konfliktai, bet tai buvo tarpusavio santykių aiškinimasis (t. 5, b. l. 129-134); liudytojas T. K. nurodė, kad jam neteko matyti ir girdėti, kad K. S. prieš ką nors naudotų fizinį smurtą (t. 6, b. l 121-125); nukentėjusysis V. B. nurodė, kad jo niekas nemušė. Jis matė, kad pas kai kuriuos žmones buvo kraujosruvos po akimis, bet jis pats nematė, kaip K. S. ką nors mušė (t. 6, b. l. 28-32). Liudytojas E. B. nurodė, kad niekas fizinio smurto nenaudojo, tačiau liudytojas taip pat paminėjo, jog K. S. buvo trenkęs E. B. ir kitiems darbininkams delnu per veidą, bet būdavo už ką – šie vogdavo alkoholį, kuris buvo laikomas pas „V.“ (t. 5, b. l. 90-93). Ši liudytojo nurodyta aplinkybė (t. y. K. S. smurto naudojimas dėl darbininkų vagysčių), taip pat liudytojo A. V. nurodyta aplinkybė (t. y. K. S. smurto naudojimas dėl to, jog darbuotojas vartojo alkoholį) vertinama išskirtinai neigiamai bei yra smerktina, tačiau ji nepatvirtina E. B. teiginių, jog smurtas buvo vartojamas verčiant jį ar kitus asmenis dirbti ir taip palaužiant jų valią.

68. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad išteisintieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti.

69. Nustatyta, kad V. P. buvo kaltinamas tuo, kad atgabeno E. B. į užsienio valstybę siekdamas jį išnaudoti nusikalstamai veikai – alkoholio kontrabandos gabenimui iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę vykdyti. K. S. buvo kaltinamas tuo, kad gabeno nukentėjusiuosius į užsienio valstybę, siekdamas juos išnaudoti, taip pat ir nusikalstamoms veikoms – alkoholio kontrabandos gabenimui iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę daryti. Visgi, nors K. S. suformuluotame kaltinime nurodoma, kad buvo siekiama nukentėjusiuosius išnaudoti, taip pat ir nusikalstamoms veikoms daryti (taigi, formuluotė „taip pat ir“ leidžia spręsti, jog buvo siekiama išnaudoti ir kitais tikslais), tačiau iš aplinkybių, kurios inkriminuotos K. S., matyti, jog jis buvo kaltinamas tuo, jog turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti vienam tikslui – t. y. nusikalstamų veikų darymui.

70. Vadovaujantis teismų praktika, tikslas išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti konstatuojamas tais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad užverbuoti asmenys, nors ir rizikuoja būti patraukti atsakomybėn, nėra pagrindiniai nusikalstamos veiklos naudos gavėjai, t. y. jie veikia ne savo iniciatyva, o pagal juos kontroliuojančių asmenų nurodymus, kaip beteisiai kitų asmenų valios vykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-788/2022, Nr. 2K-214-976/2023).

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra duomenų, kad K. S. ir V. P. vertė E. B. bei K. S. vertė V. B., E. D., A. P. daryti nusikalstamas veikas. Pirmiausia, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, neabejojančiai patvirtintų, jog K. S. ir V. P. įtraukė nukentėjusiuosius būtent į nusikalstamų veikų darymą.

72. Vertinant kokį darbą nukentėjusieji dirbo nuvykę į Švediją, nustatyta, jog be darbo prie namų (t. y. malkų skaldymo, žolės šienavimo ir pan.), E. D. vykdavo į Vokietiją, iš ten veždavo alkoholį (šią aplinkybę patvirtina pačios nukentėjusiosios E. D. (t. 5, b. l. 129-131); liudytojo R. D. (t. 5, b. l. 129-131); liudytojo D. S. parodymai (t. 116, b. l. 146-149)), A. P. vykdavo į Vokietiją ir veždavo alkoholį (šią aplinkybę patvirtina paties A. P. (t. 15, b. l. 118-119), išteisintojo K. S. parodymai (t. 16 b. l. 180-183)), V. B. vykdavo į Norvegiją, Vokietiją bei vairuodavo automobilius, kuriais buvo vežamas alkoholis, taip pat stebėdavo muitininkus (šią aplinkybę patvirtina išteisintojo K. S. (t. 16 b. l. 180-183), nukentėjusiojo V. B. (t. 15, b. l. 115-117), liudytojo D. S. parodymai (t. 16, b. l. 146-149)), E. B. vykdavo į Norvegiją, Vokietiją bei veždavo alkoholį, stebėdavo muitininkus (šią aplinkybę patvirtina liudytojo V. V. (t. 16, b. l. 150-151), K. S. (t. 16 b. l. 180-183), E. B. (t. 16, b. l. 45-49; t. 17, b. l. 13-15) parodymai).

73. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą nurodydamas, jog alkoholio ir (ar) kitų prekių gabenimas iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę galimai neatitiko tam tikrų norminių reikalavimų ar taisyklių, tačiau vienareikšmiškai nepagrindžia, kad veika buvo nusikalstama. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad veiksmai, kuriuos atliko nukentėjusieji, yra nusikalstama veika, vadovavosi in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu ir nurodė, jog ši aplinkybė yra neįrodyta.

74. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra duomenų, jog ši veikla, kurią vykdė nukentėjusieji, šiose užsienio valstybėse buvo laikoma nusikalstama. Byloje esantys įrodymai – nukentėjusiųjų, liudytojų, iš dalies ir pačių išteisintųjų parodymai patvirtina, kad iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Švediją Karalystę, taip pat iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę buvo gabenamas alkoholis, buvo stebimas pasienis, muitinės pareigūnai ir jų judėjimas. Štai nukentėjusysis A. P. teisme nurodė, kad jie vykdavo į Vokietiją, veždavo alkoholį. Važiuodavo penkiese, likę asmenys buvo reikalingi, kad nebūtų atsakomybės dėl vežamo alkoholio kiekio. Vežant alkoholį muitinė visada sustabdydavo, jei kiekis viršydavo, alkoholį atimdavo (t. 15, b. l. 118-119). Liudytojas D. S. patvirtino, jog jis pasiskolindavo iš savo brolio K. S. darbuotojų tam, kad galėtų atsivežti daugiau alkoholio iš Vokietijos, iš ten atsiveždavo leistinas normas, kartais būdavo, jog truputį viršydavo. Nurodė, kad kai bandydavo vežti per sieną, reikėdavo pagalbininkų, kartais veždavo ne visą kiekį, kelis kartus yra stovėję „ant zakso“ (paaiškino, kad tai reiškia, kad stebėdavo, kad nebūtų pareigūnų) (t. 116, b. l. 146-149). Liudytojas T. K. nurodė, kad jam K. S. pasakė, kad reikės gabenti alkoholį, tačiau jis pretenzijų neturėjo, jis neprieštaravo važiuoti į Vokietiją ir legaliai vežti alkoholį. Jie alkoholį pirkdavo legaliai Vokietijoje. Jeigu veždavo didesnį alkoholio kiekį, „V.“ juos įspėdavo, kad tada tekdavo laukti, kol muitininkai pasitrauks iš posto. Tačiau taip pat nurodė, kad jeigu jie veždavo didesnį alkoholio kiekį, negu galima, K. S. sumokėdavo mokesčius, ir jie važiuodavo toliau (t. 6, b. l. 121-125). Nukentėjusysis E. B. nurodė, kad jis turėjo stebėti, ar nevažiuoja Norvegijos pasieniečiai, o juos pastebėjus – turėjo skambinti K. S.. Taip pat kartais vykdavo į Vokietiją, kur K. S. pirkdavo alkoholį ir tabaką ir po to juos veždavo į Švediją. K. S. vykdavo pirmas kitu automobiliu ir stebėdavo, ar niekur nėra pareigūnų (t. 1, b. l. 75-79). Jis paaiškino, kad vežamas alkoholio kiekis neatitikdavo leidžiamo vežtis kiekio (t. 2, b. l. 142-154). Teisme jis nurodė, kad alkoholio kiekis, vežamas iš Vokietijos, būdavo leistinas (t. 16, b. l. 45-49). Liudytojas R. D. nurodė, kad E. D. darbas buvo važinėti į Vokietiją ir atgal. Ji važiavo tam, kad būtų asmuo, kuriam galima būtų nurašyti papildomą vežamo alkoholio kiekį. E. D. važinėjo 3 kartus per savaitę vežti kontrabandos, ji nieko daugiau nedirbo, sėdėjo ir visą laiką vartojo alkoholį (t. 5, b. l. 129-131). Nukentėjusysis V. B. nurodė, kad iš Vokietijos į Švediją vežė tokį alkoholio kiekį, kuris leidžiamas. Taip pat jam teko vežti alkoholį į Norvegiją, tai buvo nusikaltimas (t. 15, b. l. 115-117). Liudytojas V. V. nurodė, kad jei būdavo alkoholio kiekio viršijimas, tam, kad alkoholio neatimtų, reikėdavo stebėti pasienį (t. 16, b. l. 151).

75. Šių asmenų parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia išteisintojo K. S. parodymus, kad pagal švediškus įstatymus, jis, turėdamas įmonę, galėjo vežti, kiek nori alkoholio savo reikmėms (t. 16, b. l. 180-183), tačiau vienareikšmiškai nepagrindžia, kad ši veikla buvo nusikalstama. Paminėtina, jog nors nukentėjusysis V. B. nurodė, kad alkoholio vežimas į Norvegiją buvo nusikaltimas, dalis apklaustų asmenų nurodė, jog suvokė, kad vykdė kontrabandą, tačiau, įvertinus tai, kad jog šie asmenys neturi teisinio išsilavinimo, neatmestina, jog jie taip įvardija bet kokius teisei priešingus, bet ne nusikalstamus, veiksmus. Be to, tai, jog asmenys įvardijo savo veiksmus kaip kontrabandos atlikimą, nepaneigia, jog už šiuos veiksmus užsienio valstybėse numatyta ne tik baudžiamoji, tačiau ir administracinė atsakomybė, kaip tai numatyta ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnis numato administracinę atsakomybę už kontrabandą). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmenų parodymai leidžia spręsti, jog alkoholio gabenimas galimai neatitiko tam tikrų norminių reikalavimų ar taisyklių (viršijo leistiną vežti kiekį ar pan.), kadangi asmenys stebėdavo pareigūnų judėjimą, siekdami išvengti patikrinimo, tačiau ši aplinkybė, nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai nepagrindžia, jog atliekami veiksmai buvo nusikalstami. Nėra duomenų, paneigiančių, kad muitinės pareigūnų galėjo būdavo siekiama išvengti, tam, jog nereikėtų mokėti papildomų mokesčių, prekės nebūtų konfiskuojamos ir pan.

76. Tai, kad prokuroro teigimu, šioje byloje dalis apklaustų asmenų – pvz.: K. S. brolis buvo patraukti atsakomybėn Norvegijos Karalystėje už alkoholio kontrabandą, nepatvirtina, jog ir nukentėjusieji dalyvavo darant būtent nusikalstamas veikas.

77. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo argumentu, kad inkriminuojant išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslą, nėra būtina, kad nusikalstama veika, į kurią yra įtrauktas išnaudojamas asmuo, būtų padaryta bei užtenka tik tikslo asmenį išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, todėl pačios nusikalstamų veikų sudėtys neįrodinėtinos, tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tokiu atveju turi būti nustatyta, kad veikla, kurioje turimas tikslas asmenis išnaudoti, yra nusikalstama. Šiuo atveju ši aplinkybė nustatyta nebuvo.

78. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad baudžiamajame kodekse numatytas požymis išnaudojimas nusikalstamai veikai daryti reiškia išnaudojimą daryti būtent baudžiamajame kodekse numatytų veikų darymui, o ne bet kokių teisei priešingų veiksmų darymui. Nors prokuroras skunde nurodo, kad pagal 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką, suprantamas, kaip įtraukimas į teisei priešingą veiką, už kurią yra baudžiama, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad direktyva valstybėse narėse nėra taikoma tiesiogiai, ji turi būti perkelta į nacionalinę teisę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai, nukrypstant nuo jame apibrėžtų konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių ar baudžiamosios atsakomybės kilimo pagrindų, nes tai yra viena iš esminių teisingo baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12-719/2022, Nr. 2K-91-222/2020). Teismų praktikoje aiškinant išnaudojimo nusikalstamoms veikoms tikslą, taip pat yra nurodoma, jog šis tikslas aiškintinas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (pavyzdžiui, darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, Nr. 2K-173-693/2018, Nr. 2K-35-489/2021, Nr. 2K-165-976/2022, Nr. 2K-258-788/2022, Nr. 2K-214-976/2023), o ne atliktų teisei priešingus veiksmus (pvz.: administracinius nusižengimus). Teisėjų kolegija sutinka su prokuroru, jog asmenys gali būti išnaudojami ne tik nusikalstamų veikų darymui, o ir kitų teisei priešingų veiksmų atlikimui, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju yra inkriminuojamas kitas alternatyvus šios nusikalstamos veikos požymis – išnaudojimas kitais tikslais.

79. Be to, šiame kontekste paminėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra neabejotinų duomenų, kad nukentėjusiosios E. D. vykimą į užsienio valstybes atvežti alkoholį organizavo būtent išteisintasis K. S.. Kaip minėta prieš tai, byloje nėra duomenų, paneigiančių K. S., D. S., R. D., S. N. parodymus, jog E. D. gyveno ir dirbo (t. y. vykdavo kartu vežant alkoholį iš Vokietijos) ne pas išteisintąjį K. S., o pas jo brolį D. S..

80. Taip pat liudytojas V. V. teigė, kad E. B. vyko į užsienio valstybes atsivežti alkoholio kartu su juo. Šis liudytojas paaiškino, kad jis pas K. S. nedirba, tik pas jį gyvena. Jis apie alkoholio gabenimą žino, pats jį veždavo. E. B. su juo važiuodavo į Norvegiją. Jis E. B. išleisdavo prie suoliuko, šis stebėdavo ir jeigu pamatydavo muitininkus, jam pranešdavo. K. S. nieko neveždavo į Norvegiją (t. 16, b. l. 150-151). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtina, kad E. B. vykdavo atvežti alkoholio ir K. S. prašymu – šią aplinkybę nurodė ne tik nukentėjusysis E. B., tačiau ir pats K. S. patvirtino, jog E. B. vyko į Vokietiją atvežti alkoholio ir jo prašymu – išteisintasis nurodė, kad E. B. gal kokį kartą ar du važiavo į Vokietiją parvežti alkoholio, brolis arba jis organizavo kelionę (t. 16 b. l. 180-183). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti E. B. parodymais, jog jis K. S. prašymu vykdavo vežti alkoholio ir į Norvegiją.

Žemesnės instancijos teismas

81. Be to, nors K. S. nurodė, kad A. P. į Norvegiją iš viso nevažinėjo, jis važiavo nebent atvežti dyzelio, tačiau išteisintasis, atsakydamas į klausimus dėl A. P. mokėto uždarbio, pats paaiškino, kad jeigu jie važiuodavo atvežti alkoholio, mokėdavo 1 000 kronų, už kempingų valymą – 8 Eur už valandą (t. 16 b. l. 180-183). Taigi, išteisintasis iš esmės pats patvirtino, kad A. P. vykdavo atvežti alkoholio.

82. Be to, nors liudytojas D. S. paaiškino, jog V. B. vykdavo su juo kartu į Norvegiją dėl žmonių skaičiaus, kad būtų galima atvežti daugiau alkoholio, vyko kelis kartus bei su šiais vežimais K. S. nesusijęs (t. 116, b. l. 146-149), tačiau išteisintasis K. S. pats patvirtino, kad V. B. vykdavo atvežti alkoholio ir jo nurodymu – nurodė, jog V. B. atvyko dirbti pas jo brolį, tačiau brolis neturėjo jam darbo, todėl jis pasiūlė atvykti pas jį. Jis pasakė, kad prie malkų dirbti nelabai nori, todėl jis kartai nuvykdavo į Vokietiją, po to surado jam kitą darbą kempinguose. Be to, K. S. paaiškindamas, kiek mokėdavo pinigų V. B., nurodė, kad V. B. reiškia pretenziją, kad jam buvo žadėta 300 Eur, o buvo sumokėta 100 Eur, tai jis nieko nežino, nes jis buvo sutaręs ne su juo, o su jo broliu, be to, 300 Eur neįmanoma mokėti, jei važiuodavo 2 vairuotojai, tai už 6 valandų vairavimą į priekį ir 6 valandų vairavimą atgal 300 Eur yra labai dideli pinigai (t. 16 b. l. 180-183). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti V. B. parodymais, jog jis K. S. prašymu vykdavo vežti alkoholio ir į Norvegiją.

83. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių išteisintųjų siekio išnaudoti nukentėjusiuosius ne tik nusikalstamoms veikoms daryti (tuo atveju jei veiksmai, kuriuos atlikdavo nukentėjusieji visgi būtų laikomi nusikaltimais), tačiau ir išnaudoti kitiems tikslams, kadangi nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad nukentėjusieji šiuos veiksmus atliko prieš savo valią. Paminėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, kad tai, kad asmuo sutiko su pasiūlymu įsitraukti į nusikalstamą veiklą, savaime nereiškia, kad tokį asmenį siekiama išnaudoti. Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis požymis siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, Nr. 2K-258-788/2022). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad K. S. ar V. P. vertė nukentėjusiuosius gabenti alkoholį bei atlikti kitus darbus, o ne jie tai darė savo noru, siekdami užsidirbti pinigų. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad nukentėjusieji buvo apgauti ar buvo naudojamasi jų pažeidžiamumu bei dėl to jie neturėjo pasirinkimo, kaip tik daryti šiuos veiksmus.

84. Liudytojas D. S. patvirtino, jog K. S. darbuotojai, kurie vykdavo į užsienį atvežti alkoholio jo prašymu, patys su tuo sutikdavo, jis jų paprašydavo – t. y. jis nurodė, jog jis iš brolio „pasiskolindavo žmonių“. Paaiškino, jog tai reiškia, kad paklausdavo brolio, ar jo darbuotojai užsiėmę, ar gali jam padėti. Jis pats eidavo su darbuotojais kalbėtis (t. 116, b. l. 146-149). Nukentėjusysis V. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jeigu jis būtų žinojęs, kad turės vežti kontrabandą, tikrai nebūtų sutikęs, kadangi vežant alkoholį jis labai daug pergyveno, jog jų nepagautų policija (t. 6, b. l.28-30), tačiau teisme jis pažymėjo, kad jis vykdavo dėl to, kad norėjo užsidirbti, o ne dėl to, kad jį vertė (t. 15, b. l. 115-117). Nukentėjusioji E. D. nurodė, kad ji visuomet likdavo automobilyje, jai nebūdavo įdomu, ką krauna į automobilį (t. 6, b. l. 5-6). Kaip minėta, nukentėjusysis A. P. nurodė, kad jis žinojo, kad vyksta į užsienį vežti alkoholį, dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, taigi, jam toks darbas tiko. Taip pat nors E. B. teigė, kad jis buvo verčiamas vežti alkoholį, o jeigu su tuo nesutikdavo, jo atžvilgiu būdavo smurtaujama, tačiau, kaip minėta prieš tai, kiti byloje esantys įrodymai paneigia šiuos jo teiginius. Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis nebuvo apgautas, nebuvo naudojamasi jo pažeidžiamumu, jis bet kada galėjo išvykti į Lietuvą, tačiau pasirinko likti dirbti pas K. S..

85. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog aplinkybės, kad A. P., dirbdamas pas K. S., nuo kitų asmenų užsikrėtė (duomenys neskelbtini), byloje esantys duomenys nepatvirtina.

86. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. S. nepadarė BK 147 straipsnio 2 dalyje ir V. P. nepadarė BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

87. Išteisintojo K. S. gynėjas baigiamųjų kalbų metu taip pat nurodė, kad inkriminuojant asmeniui BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą požymį „veika padaryta dviem ar daugiau nukentėjusiųjų“, prekybos žmonėmis veiksmai turi būti atlikti vienu metu bent su dviem nukentėjusiaisiais, o ne sumuojant atskirų pavienių veikų nukentėjusiuosius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prekybos žmonėmis teisinė samprata, kurią sudaro veiksmai, kuriais siekiama įtraukti asmenį į išnaudojimą (verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje ir kt.), savaime suponuoja tokios nusikalstamos veiklos daugiaepizodiškumą ir tęstinumą. Taigi iš pačios prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties išplaukia, kad minėti veiksmai, padaryti net ir prieš kelis nukentėjusiuosius, esant bendrai tyčiai taip veikti, pripažintini viena tęstine nusikalstama veika, nurodyta BK 147 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2021). Visgi, šiuo atveju nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisinto K. S. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija to, ar K. S. pagrįstai buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o ne pagal šio straipsnio 1 dalį, nevertina.

Dėl civilinių ieškinių iš ekstradicijos išlaidų atlyginimo

88. Nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti A. P. 5 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti (t. 15, b. l. 94-95). Nukentėjusiojo E. B. atstovas advokatas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti E. B. 15 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti (t. 15, b. l. 97-98).

89. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų A. P. ir E. B. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus.

90. Nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. S. ir V. P., jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių palikimo nenagrinėtais, nėra teisinio pagrindo.

91. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos generalinio komisaro pavaduotojas S. T. pateikė raštą, kuriame nurodė, kad K. S. bendra ekstradicijos išlaidų suma – 1 308,82 Eur bei pateikė tai pagrindžiančius dokumentus (t. 12, b. l. 53-75). Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis patarėjas R. V. pateikė raštą, kuriame nurodė, kad V. P. bendra ekstradicijos išlaidų suma – 2 607,30 Eur bei pateikė tai pagrindžiančius dokumentus (t. 13, b. l. 105-130).

92. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Ekstradicijos išlaidos paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteisiamas iš nuteistojo tais atvejais, kai po nusikaltimo padarymo jis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju, K. S. ir V. P. išteisinus, nėra pagrindo iš jų išieškoti šių išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

93. Nukentėjusiųjų atstovas pateikė dvi sąskaitas už nukentėjusiesiems suteiktą teisinę pagalbą – 2024 m. lapkričio 8 d. sąskaitą Nr. 24 59, pagal kurią VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ sumokėjo 750 Eur už E. D. ir V. B. atstovavimą ir 2024 m. lapkričio 6 d. sąskaitą Nr. 24 58, pagal kurią Vilniaus arkivyskupijos Caritas sumokėjo 750 Eur už E. B. atstovavimą.

94. Be to, 2025 m. balandžio 16 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. balandžio 16 d. patikslinta pažyma Nr. APD-2025-04730 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 358,33 Eur už V. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

95. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėt. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. ir K. S. išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiųjų atstovo bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš išteisintųjų, atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Stanislavo Barsulio ir nukentėjusiųjų E. B., V. B., E. D. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato Daliaus Poviliaus prašymą dėl patirtų išlaidų už nukentėjusiesiems suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme priteisimo atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą išteisintajam V. P. apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysAiva Survilienė