Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,

rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų (toliau – Tauragės apylinkės teismas) 2025 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam paskirta 4 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 1 dalimi, 5 dalimi, subendrinta bausmių apėmimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti ir pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2025 m. vasario 10 d.

Nukentėjusiojo M. S. bei civilinės ieškovės (Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai tenkinti ir iš T. J. priteista: (Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai 18 733,18 Eur M. S. gydymo išlaidoms padengti; nukentėjusiojo M. S. naudai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Minima baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo neginčija, taip pat neginčija ir priteistų civilinių ieškinių klausimo, kelia tik švelnesnės bausmės skyrimo klausimą. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje neįžvelgusi jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

5. Nagrinėjamu atveju, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamo nuosprendžio motyvus, konstatuotina, kad skundžiamas nuosprendis dėl T. J. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės yra teisingas ir priimtas įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, T. J. nustatyti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą nėra pagrindo, nes, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sudėtingumą, jo asmenybę, be kita ko, ir ankstesnius teistumus, negalima konstatuoti, kad trumpesnio termino laisvės atėmimo bausmė šioje situacijoje gali užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį.

6. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį ir kaltininko asmenybę. Teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

7. Nuteistasis skunde, be kita ko, nurodo, kad šiuo atveju jis dar kartą buvo teisiamas už praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais ir atmeta juos kaip visiškai nepagrįstus. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, kaip minėta, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat – į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Aptartų nuostatų nagrinėjamu atveju buvo laikytasi.

8. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas T. J. bausmės rūšį, jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančius duomenis, apibūdinančius T. J. asmenybę – teistas daugybę kartų, iš jų – 4 kartus už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai (t. 3, b. l. 48-80), administracine tvarka baustas 4 kartus, paskutinį kartą – 2024-07-10 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 580 straipsnio 1 dalį ir 506 straipsnio 4 dalį 115 Eur bauda (duomenų apie baudos sumokėjimą nėra) (t. 3, b. l. 32-38), nedirbantis (t. 3, b. l. 31, 123). Todėl apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad T. J. linkęs nusikalsti, o ankstesnės bausmės, nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo, jis ir toliau elgiasi nusikalstamai, sistemingai daro nusikalstamas veikas, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų. Šių duomenų visumoje teismas sprendė, kad bausmės tikslai T. J. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus laisvės bausmės atlikimo, todėl skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį, nustatydamas didesnį (6 metus 3 mėnesius) nei bausmės vidurkis (5 metai 1 mėnuo 15 dienų).

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad T. J. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 9 punktas) bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2025-02-01 įsigaliojo BK pakeitimai bei papildymai, priimti BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymu (toliau – ir BK pakeitimo ir papildymo įstatymas). Be kita ko, BK pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu pakeistos BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taigi BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo įstatyme numatyta, kad šiame įstatyme išdėstytų BK straipsnių nuostatų galiojimas laiko atžvilgiu nustatomas pagal Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatas, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę. Būtent minėtoje 3 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. Kaip minėta, BK 27 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios recidyvo klausimą, nuostatų pakeitimai įtvirtinti BK pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnyje, vadinasi, taikytinos ir šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.

10. Iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 27 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Naujojoje BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija) įtvirtinta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

11. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktis). To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad 3 dalies 3 punkte nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo.

12. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau – ir ĮKNR), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad T. J. nagrinėjamu atveju, sunkų nusikaltimą padarė būdamas teistas už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus ir turėdamas už juos neišnykusį bei įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023-07-27 nutartimi, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgus į 2023-06-01 įsigaliojusius BK pakeitimus (2023-04-27 įstatymas Nr. XIV-1925) peržiūrėti nuteistojo T. J. atžvilgiu priimti nuosprendžiai (viso 12 nuosprendžių), subendrintos bausmės ir T. J. paskirta galutinė subendrinta – 5 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis 2024-02-23 paleistas iš Marijampolės kalėjimo, atlikęs 5 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Praėjus vos 4 mėnesiams nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, t. y. 2024-07-05, T. J. padarė du nesunkius nusikaltimus žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 1 dalis), už kuriuos jis buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2024-11-28. Šiuo nuosprendžiu T. J. buvo pripažintas recidyvistu. Nagrinėjamoje byloje sunkų nusikaltimą T. J. padarė laikotarpiu nuo 2024-08-05 iki 2024-08-06, t. y. iki ankstesnio, t. y. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžio priėmimo. Be to, nuteistasis T. J. anksčiau teistas net 4 kartus buvo teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas (Kauno apylinkės teismo 2018-09-03 nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2020-02-18 nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį; Marijampolės apylinkės teismo 2022-05-04 nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžiu pagal 140 straipsnio 1 dalį (du epizodai)). Pastebėtina ir tai, kad kaltinamajame akte nurodyta, kad T. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistas ir apsvaigęs nuo alkoholio, nurodyta, kad tai laikytina jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį T. J. asmenybės pavojingumą, jo nusikalstamas veikas lydėjo iš esmės nesikeičiantis gyvenimo būdas. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad T. J. nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistas ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

13. Nors nuo 2025-02-01 galiojančiame BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodomas ir sprendimas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, tačiau, šioje situacijoje teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino T. J. kaltu pagal kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas ir apsvaigęs nuo alkoholio, be to, įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžiu, T. J. buvo pripažintas recidyvistu, sprendžia, kad šiuo atveju apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neprivalėjo pakartotinai nurodyti ir sprendimo dėl asmens pripažinimo recidyvistu. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo aspektu keisti skundžiamo nuosprendžio nėra jokio pagrindo, todėl minėto sprendimo, dėl asmens pripažinimo recidyvistu, rezoliucinėje dalyje papildomai nenurodo ir apeliacinės instancijos teismas.

14. Kaip jau minėta šioje nutartyje, skundžiamu nuosprendžiu T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį - 6 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam paskirta 4 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 1 dalimi, 5 dalimi, subendrinta bausmių apėmimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams. Nuteistasis teigia, kad jam turėtų būti paskirtas straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais skundo teiginiais. Vis tik, reikia pažymėti, kad pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025-02-01) bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paprastai skiriama minimali sankcijoje nustatyta bausmė, o už sunkų nusikaltimą (T. J. nuteistas būtent už tokio nusikaltimo padarymą) skiriama bausmė, kuri yra ne didesnė nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis (BK 61 straipsnio 4 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, nustatydamas straipsnio dalies sankcijoje numatytos išimtinai laisvės atėmimo bausmės dydį, nurodė aiškius motyvus, kuriais remdamasis paskyrė T. J. bausmę, didesnę nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – nuteistasis padarė sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, daug kartų teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus (iš kurių 4 panašaus pobūdžio) bei iki ankstesnio, t. y. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžio priėmimo, nustatytos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BKK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai), pagrįstai konstatavo, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus griežtesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Be to, apeliantui pripažinus kaltę byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, dėl ko bausmė nuteistajam dar sumažinta trečdaliu ir paskirta 4 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri nelaikytina per griežta, todėl dar labiau švelninti T. J. paskirtą bausmę nėra pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė.

16. Byloje nustatytų ir anksčiau aptartų aplinkybių visuma rodo, kad T. J. yra linkęs nusikalsti, o ankstesnės bausmės, nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo, jis ir toliau elgiasi nusikalstamai, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų. Toks nuteistojo elgesys akivaizdžiai rodo, jog jis nesupranta savo netinkamo elgesio pasekmių, savo neteisėtų veiksmų kritiškai nevertina. Esant tokiam jo požiūriui, kartu įvertinus ir kriminogeninę jo praeitį, nėra pakankamo pagrindo tikėtis, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skyrus jam švelnesnę bausmę, nei nustatytą skundžiamu nuosprendžiu. Tiek ankstesnių teistumų bei baustumų administracine tvarka faktas, tiek turima informacija, jog nuteistasis niekur nedirba, ypatingai įvertinus ją kontekste duomenų, į kokias vertybes nukreiptas nusikalstamas veikas jis dažniausiai daro, rodo, kad T. J. nusikalstamas elgesys nebuvo atsitiktinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė laikytina tinkamai individualizuota, proporcinga nuteistojo asmenybei bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Šiuo atveju nenustatyta pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, juo labiau, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, o nuosprendžiu paskirta bausmė, nors atitinka įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta.

17. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, taip pat ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jis nori atlyginti civilinius ieškinius, neįžvelgia pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės ar skirti BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra svarbios ir aplinkybės dėl nusikaltimo pavojingumo bei nusikaltimą lėmusių priežasčių. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis piktnaudžiavo alkoholiu, nagrinėjamu atveju būtent alkoholis lėmė tokį veikimo būdą dėl kurio asmuo galėjo netekti gyvybės – jis nukentėjusiajam tyčia sudavė ne mažiau kaip tris kartus kumščiu ir spyrė į galvą bei veido sritį ir tokiais veiksmais, be kitų sužalojimų, nukentėjusiajam sukėlė trauminės kilmės komą, kuri komplikavosi kairės vidurinės arterijos tromboze, išeminiu insultu kairiame galvos smegenų pusrutulyje. Nuteistojo piktnaudžiavimas alkoholiu, o taip pat jo atlikti itin pavojingi veiksmai, teisėjų kolegijai rodo būtinybę nuteistojo asmenybę ir tokį jo elgesį vertinti kaip labai pavojingą ir po ankstesnių valstybės taikytų priemonių bei iš esmės nesikeičiančio nuteistojo požiūrio į jo elgesį ir gyvenimo būdą, konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta laisvės atėmimo bausmė nagrinėjamoje situacijoje nėra per griežta ir nesudaro pagrindo ją švelninti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistojo akcentuotas siekis atlyginti civilinius ieškinius yra labai svarbus, tačiau jis negali būti deklaratyvus, todėl paskyrus laisvės atėmimo bausmę jis galės būti vertinamas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu (bausmės atlikimo metu, siekdamas atlyginti civilinius ieškinius, jis galės dirbti, esant nuoširdžioms nuteistojo pastangoms, jis galės dalyvauti įvairiose nusikalstamą elgesį koreguojančiose programose, be to, įstatyme yra įtvirtinta galimybė esant tam tikroms sąlygoms nuteistajam atliekančiam laisvės atėmimo bausmę taikyti lygtinį paleidimą).

18. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. J. neskyrė BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkio, kaip negalinčios užtikrinti bausmės tikslų pasiekimo, nėra pagrindo vertinti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo, taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje. Šiuo konkrečiu atveju, sprendimas T. J. sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą nagrinėjamoje situacijoje būtų neteisingas, neatitiktų veikos pavojingumo ir rodytų, kad valstybės ir teismo pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama. Be to, paskirta bausmė pagrįstai BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punkto pagrindu, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, subendrinta palankesniu nuteistajam bausmių apėmimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-11-06 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme.

19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog T. J. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančias aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.