Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-467-198/2016

2016 m. gegužės 24 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės AB BnP Finance apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-643-812/2016 pagal ieškovės AB BnP Finance ieškinį atsakovui P. S. dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 400,00 € vartojimo kreditą, bet ir sumokėti 359,12 € kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), kurio metinė palūkanų norma – 71%, per dvidešimt keturių mėnesių laikotarpį. Kadangi atsakovas tinkamai ir laiku sutarties nevykdė, nesumokėjo nė vienos įmokas pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką, apeliantė, vadovaudamasi Sutarties 8.4 p. ir Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.57 str., 6.217 str., 6.873 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 str. 2 d., 2015-11-16 nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį ir pareikalavo visas likusias mokėtinas sumas pagal sutartį grąžinti prieš terminą. Prašomo priteisti 359,12 Eur kredito mokesčio metinė palūkanų norma neviršija nustatytos maksimalios įstatymo leidžiamos ribos.

Atsakovas P. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinis skundas tenkinamas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo už akių dalis, kuria dalinai tenkintas reikalavimas priteisti kredito mokestį keistina padidinant priteistą 119,71 Eur kredito mokestį iki 359,12 Eur ir atitinkamai perskirstant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija tik tą sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti visą kredito mokestį. Teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 119,71 Eur kredito mokesčio (palūkanų) vietoje 359,12 Eur sumos vadovaudamasis CK 1.5, 6.228 straipsnių nuostatomis, netinkamai aiškino įstatymo nuostatas dėl palūkanų taikymo pažeidus prievolę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, LR CK 6.872 str. nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (LR CK 6.261 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014 ir kt.). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (LAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys).

Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovė AB „BnP Finance“ (buvęs pavadinimas AB „Bobutės paskola“) su atsakovu P. S. 2015-07-12 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. fznx9byc, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 400 Eur vartojimo kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 359,12 Eur kredito mokestį (palūkanas) iki 2017-07-12 (b.l. 7-19). Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl 2015-11-16 ieškovė, remdamasi šalių sudarytos sutarties 8.4 p., vartojimo kredito sutartį nutraukė (b.l. 21,24). Atsakovas liko skolinga ieškovei 400,00 Eur negrąžinto kredito ir 359,12 Eur nesumokėto kredito mokesčio (palūkanų). Remdamasi šalių sudarytos sutarties 6.1 p., ieškovė paskaičiavo atsakovui 17,22 Eur dydžio palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo (b.l. 20).

Pastebėtina, kad sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, nustatančių, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, atitikimo sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu 2015-07-12 yra didesnė kaip 200 procentų (redakcija galiojusi nuo 2015 01 01 iki 2016 02 01). Ši prezumpcija gali būti nuginčyta, todėl ir dėl palūkanų dydžio, nepažeidžiant kredito gavėjo kaip vartotojo teisių, spręstina individualiai. Teismo vertinimu, sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai yra imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Visų pirma kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Taip pat pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, byloje neįrodinėjo, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, ir nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos. Pripažinus, kad šiuo atveju sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršija Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 proc. ribos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti.

Pažymėtina tai, jog atsakovas neginčijo sutarties sąlygų, jos nutraukimo, sutarties neatsisakė, su ja sutiko, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo ginčijamą sumą mažinti ir CK 6.228 str. pagrindu. Be to paskoliniais pinigais atsakovas iki šiol naudojasi. Pripažinus, kad sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 proc. ribos, apeliacinės instancijos teismas vertinimu byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, nesant nustatytos esminės šalių nelygybės, todėl nėra pakankamo teisinio pagrindo jas mažinti.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovo priteistiną kredito mokestį nuo 359,12 Eur iki 119,71 Eur keistina padidinant priteistą sumą iki prašomos 359,12 Eur sumos ir atitinkamai padidinant ieškovei priteistiną žyminį mokestį nuo 11,76 Eur iki 17 Eur , išlaidas advokato pagalbai apmokėti nuo 83,68 Eur iki 121 Eur, viso priteisiant iš atsakovo 138 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.

Pateikiant apeliacinį skundą ieškovė turėjo mokėti 15 Eur žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p). Pateikdama apeliacinį skundą apeliantė sumokėjo 17 Eur žyminį mokestį, todėl žyminio mokesčio permoka jai grąžinama (87 str. 1 d. 1 p., 5 d). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas ieškovės sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

Panevėžio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo už akių dalį dėl kredito mokesčio priteisimo pakeisti. Padidinti iš atsakovo P. S. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei AB „BnP Finance“, į.k. 302447985 priteistą 119,71 Eur kredito mokesčio sumą iki 359,12 Eur.

Padidinti iš atsakovo P. S. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei AB „BnP Finance“, į.k. 302447985 priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 138 Eur.

Kitą Panevėžio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. S. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei AB „BnP Finance“, į.k. 302447985 15 Eur žyminio mokesčio.

Grąžinti ieškovei AB „BnP Finance“, į.k. 302447985 sumokėtą 2 Eur žyminio mokesčio permoką.