- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- eI2-11273-631/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07835-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Sigita Fomičiova, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Egidijos Puzinskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111194 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111504, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2028 m. liepos 17 d.
Paaiškina, kad sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi, atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo nuomone, argumentas, kad jis kelia grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti sprendimą vien argumentu, jog asmuo kelia grėsmę, yra neteisėta, o toks sprendimas turi būti laikomas neišsamiu ir nemotyvuotu. Pažymi, kad priimant sprendimą, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie akivaizdžiai leistų teigti, jog jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kelia kokią nors grėsmę valstybei. Teigia, jog Migracijos departamentas nenagrinėjo jokių aplinkybių, neatliko jokio vertinimo, o tik rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada bei nenurodė, kokią konkrečią grėsmę ir dėl ko pareiškėjas kelia. Atsakovas neatsižvelgė net į tai, kad pareiškėjas daugiau kaip 20 metus nedirba jokioje įstaigoje, priklausančioje Baltarusijos vidaus reikalų ministerijai, visą šį laiką jis elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, dirba Lietuvos įmonėje. Teigia, jog šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo ketinimai sieti ateitį su šia šalimi yra labai rimti. Nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų dėl VSD išvados, apie ją jis nebuvo informuotas. Migracijos departamentas nuolat pratęsinėjo leidimą gyventi šalyje, taigi pareiškėjui nesuprantama, kas pasikeitė ir kodėl buvo priimtas toks sprendimas. Nurodo, jog Migracijos departamentas savo sprendime niekaip nevertino, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien įslaptintais duomenimis, kurie turėjo lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą, atitinkamai, įslaptinta VSD informacija negali būti laikoma leistinu įrodymu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
Laiko, jog atsakovas, siekdamas nustatyti, ar asmenį reikia išsiųsti iš šalies, privalėjo atsižvelgti ir įvertinti, koks pažeidimas buvo padarytas (jo pobūdį), tačiau to nepadarė. Pažymi, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakydamas į klausimą pateikė visą tikrovės atitinkančią informaciją nieko nenuslėpdamas ir nepakeisdamas. Pareiškėjas mano, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi nėra pakankamai motyvuotas. Atsižvelgiant į tai, sprendimas naikinamas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėjas 2023 m. liepos 22 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį (toliau – ir prašymas). Prašymo priėmimo metu pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 2002–2003 metais dirbo Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje. VSD pateikė išvadą, kurioje nurodyta, jog dirbdamas padėjėju Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė sprendimus: 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111194 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111504 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Taip pat Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S110534, kuriuo atsisakyta leisti pakeisti darbdavį, tačiau šis sprendimas nėra skundžiami šioje byloje.
Teigia, jog VSD išvadoje nurodyta, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
Atsakant į pareiškėjo skundo teiginį, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų dėl VSD išvados, atsakovas nurodo, jog teisės aktai nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teigia, jog priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta tarnyba Baltarusijos institucijose, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis aplinkybėmis. Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi.
Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjui buvo išduotos Šengeno viza, galiojusi nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d., ir nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. sausio 14 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d. Pareiškėjas taip pat buvo gavęs Ispanijos Šengeno vizą, galiojusią nuo 2019 m. rugpjūčio 17 d. iki 2020 m. rugpjūčio 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 17 d. su pertraukomis dirba įmonėje UAB „Girtrans“. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo ryšiai su Lietuva vertinti kaip iš esmės darbinio, ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai.
Vertina, jog šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą, kuriame nurodo, kad palaiko Migracijos departamentą ir skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
Laiko, jog VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
Nurodo, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
Taip pat teigia, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD vertinimu, kadangi pareiškėjas pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikė, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki skundžiamų sprendimų priėmimo pareiškėjas teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, jog pareiškėjas jokio ryšio su vidaus ar šnipinėjimo struktūromis negalėjo turėti ir neturėjo. Dėstė, jog Baltarusijoje panaikinus privačios advokatūros institutą ir likus tik valstybiniams advokatams, pareiškėjui reikėjo nuspręsti kaip gauti pajamų. Pareiškėjo atstovas nurodė, jog pareiškėjas Lietuvoje šeimos neturi, tačiau Baltarusijoje turi šeimą, kurią ir išlaiko. Pažymėjo, jog pareiškėjas po mokslų baigimo turėjo išdirbti pagal paskyrimą Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje, taigi tai nebuvo jo asmeninis apsisprendimas.
Šalies argumentai
Atsakovo Migracijos departamento atstovė su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 23S111194 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikinimo bei Migracijos departamento 2023 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 23S111504, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2028 m. liepos 17 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. liepos 22 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Prašymo priėmimo metu pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną nurodė, kad 2002 – 2003 metais dirbo Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje.
VSD pateikė išvadą Nr. 18-6973, kurioje nurodyta, jo pareiškėjas dirbdamas padėjėju Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje (2002 – 2003 m.), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111194 – panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 23S111504 – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.
Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais Migracijos departamento sprendimais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad VSD, turėdamas duomenų, jog užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, šis ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo CSIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymo, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, jog Valstybės saugumo departamentas 2023 m. liepos 27 d. raštu Nr. 18-6973 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kadangi pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad nuo 2002 iki 2003 m. dirbo Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose struktūrose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Toks vertinimas darytinas atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas baigė darbą padėjėju Baltarusijos Respublikos prokuratūros sistemoje 2003 m. ar tai, jog pareiškėjas daugiau kaip 20 metų nebedirba jokioje įstaigoje, priklausančioje Baltarusijos vidaus reikalų ministerijai, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Taip pat pažymėtina, jog tai, kad Lietuvos Respublika pareiškėjui buvo išdavusi Šengeno vizą, galiojusią nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d., nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. sausio 14 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d. , ar tai, jog pareiškėjas buvo gavęs Ispanijos Šengeno vizą, galiojusią nuo 2019 m. rugpjūčio 17 d. iki 2020 m. rugpjūčio 15 d. nesudaro prielaidos spręsti, jog pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Priešingai, Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, sutiktina su Migracijos departamento nuomone, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuva vertintini kaip iš esmės darbinio, ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai.
Teismas pažymi, jog tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotos vizos, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti sprendimų neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui praeityje vizos buvo išduotos teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog ateityje negali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais, tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi vien tik VSD išvada, nevertino ir nenagrinėjo jokių aplinkybių, taip pat neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad būtų priimtas argumentuotas sprendimas.
Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis.
Be to, Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Be to, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.
Taip pat teisėjų kolegija pritaria ir VSD nurodytiems argumentams, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimai buvo pagrįsti objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 23S111194 ir 2023 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 23S111504 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 23S111194 ir 2023 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 23S111504.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.