Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Č. ieškinį atsakovams A. D., V. B., A. B., R. B., D. B., N. J., A. B. dėl nekilnojamojo turto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad 1992 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė už asmenines lėšas iš Simno mokyklos-agrofirmos nupirko namą su ūkiniais pastatais. Sutarties sudarymo metu ji vis dar formaliai buvo santuokoje su V. B., tačiau sutuoktiniai gyveno atskirai ir bendro ūkio nebevedė ilgą laiką, neturėjo bendrų lėšų. Alytaus rajono apylinkės teismas 1995 m. sausio 24 d. nutraukė šalių santuoką dėl abiejų šalių kaltės. Teismas sprendime konstatavo, jog šalys jau šeši metai gyvena skyrium, neveda bendro ūkio, šeimyniniai santuokiniai ryšiai tarp šalių nutrūkę. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas sprendimu padalintas nebuvo, kadangi tokio reikalavimo sutuoktiniai nepareiškė. Ieškovės įsigytą namą buvę sutuoktiniai laikė asmenine ieškovės nuosavybe, todėl nutraukiant santuoką V. B. į šį turtą nepretendavo. V. B. (duomenys neskelbtini). mirus, jo turtą paveldėjo jo įpėdiniai vaikai A. D., V. B., A. B., R. B., D. B., N. J. ir A. B. pagal testamentą ir įstatymą. Ieškovė 2024 metais ketino sudaryti dovanojimo sandorį bei įsigytą turtą padovanoti, tačiau to padaryti negalėjo, nes notaras atsisakė tvirtinti dovanojimo sutartį motyvuodamas tuo, kad M. Č. nepateikė įrodymų, jog visas dovanojamas turtas M. Č. priklauso asmeninės nuosavybės teise, kadangi buvo įsigytas santuokoje ir ieškovei nepriteistas santuoką nutraukus.

Atsakovas A. B. teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais sutiko.

Atsakovai A. D., V. B., R. B., D. B., N. J., A. B. į teismo posėdį neatvyko, prieštaravimų dėl ieškinio reikalavimų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl asmeninės nuosavybės

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl santuokos metu įgytos nuosavybės pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe. Pateiktais duomenimis nustatyta, kad 1992 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė iš Simno mokyklos-agrofirmos nupirko gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), bei kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Santuokos sudarymo išrašas patvirtina, kad ieškovė nuo (duomenys neskelbtini). iki (duomenys neskelbtini)buvo sudariusi santuoką su V. B.. Taigi turtą ieškovė įgijo būdama santuokoje su V. B..

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57). Šioje civilinėje byloje taip pat pažymėta, kad ginčo metu galiojęs Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK) iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas: turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją, šiuo atveju – ieškovei.

Nagrinėjamu atveju nutraukiant santuoką ir vėliau nei tarpusavio buvusių sutuoktinių sutarimu, nei teismo tvarka nebuvo išspręstas ieškovės vardu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo ir tolesnio jo teisinio statuso klausimas. Kaip nurodė ieškovė, šis turto pasidalijimo klausimas nekilo, nes tiek ji, tiek ir buvęs vyras manė, jog turtas priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise, V. B. jame niekada negyveno ir į jį nepretendavo. Ieškovė teigia, jog butą įsigijo už asmenines lėšas. Tai patvirtina byloje pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovė už šį nekilnojamąjį turtą sumokėjo 18 143 rublius. Ieškovės Lietuvos Taupomojo banko taupomojoje knygelėje yra atžyma, kad iš jos sąskaitos buvo išduoti 18 143 rubliai su už butą, šią aplinkybę patvirtina ir Taupomojo banko pranešimas apie nurašymą iš balansinės sąskaitos, kuriame nurodoma jog 18 143 rubliai iš ieškovės sąskaitos nurašyti butų privatizavimo tarnybai. Taigi akivaizdu, kad už turtą buvo atsiskaityta ieškovės valdomomis lėšomis. Byloje nekyla ginčas, kad šios lėšos buvo asmeninė ieškovės nuosavybė, o ne bendros su V. B.. Byloje pateiktu Alytaus rajono apylinkės teismo 1995 m. sausio 24 d. sprendimu nustatyta, kad ieškovės santuoka su V. B. buvo nutraukta dėl abiejų šalių kaltės, teismas, išklausęs sutuoktinių paaiškinimus konstatavo, kad jie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė 6 metus iki santuokos nutraukimo. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytas faktas, kad ieškovė ir V. B. ilgą laiką iki ieškovei sudarant pirkimo-pardavimo sutartį nevedė bendro ūkio, todėl yra pagrindas lėšas, kurias ieškovė panaudojo nekilnojamojo turto pirkimui, laikyti ieškovės asmeninėmis lėšomis. Ieškovė teismui nurodė, kad pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, ji aiškiai išreiškė valią įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise, V. B. šiame sandoryje nedalyvavo ir nebuvo minimas. Be to, turto įgijimo (privatizavimo) metu sutuoktiniai negyveno jame kaip šeima, namas buvo įgytas būtent ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne sutuoktinių reikmėms. V. B. nei vienas, nei kartu su ieškove įgytame name niekada negyveno, nemokėjo mokesčių, namu nesirūpino ir nereiškė į jį jokių pretenzijų nei santuokos nutraukimo metu, nei vėliau. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) mirties įrašo Nr. 13, V. B. mirė (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad jis iki savo mirties būtų pareikęs pretenzijas dėl šio turto dalies ieškovei. Jo įpėdiniai su ieškiniu sutinka bei neprieštarauja, kad visas 1992 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovės įgytas turtas būtų laikomas jos asmenine nuosavybe.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad ieškovas įrodė jos turtą įgijo iš asmeninių lėšų, aiškiai išreikšdama valią jį įgyti asmeninės, o ne sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl ieškinys tenkinamas (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareikšdama ieškinį ieškovė sumokėjo 140 Eur žyminį mokestį, už procesinių dokumentų įteikimą byloje susidarė 111,02 Eur išlaidos. Atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje. Materialiojo teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16, 17 punktai; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019, 16 punktas; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 63 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 14 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Nagrinėjamu atveju nors ieškinys yra patenkintas visiškai, atsakovai byloje nėra laikytini pralaimėjusia šalimi, nes jokie atsakovų veiksmai nepažeidė ieškovės teisių šios bylos nagrinėjimo kontekste. Byloje nebuvo materialiųjų subjektinių reikalavimų priešpriešos, ieškovė į teismą kreipėsi siekdama konstatuoti savo teises į įgytą nuosavybę, o atsakovai tam neprieštaravo. Taigi įvertinęs šalių elgesį ir bylos iškėlimo aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teismas sprendžia, jog byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta turi tekti būtent ieškovei, todėl iš ieškovės priteistinos 111,02 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CK 1.5 straipsnis). Šios išlaidos sumokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662, mokėjimo paskirtį – už procesinių dokumentų įteikimą (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 268 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad M. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1992 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės M. Č. 111,02 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.