- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 2K-455/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Aldona Rakauskienė, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- Z. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendis pakeistas, nuteistajam Z. D. pagal BK 102 straipsnį paskirta bausmė sugriežtinta iki laisvės atėmimo penkeriems metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje, o jo apeliacinis skundas atmestas.
Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžiu Z. D. nuteistas pagal BK 102 straipsnį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą, laisvės apribojimu dvejiems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Z. D. nuteistas už tai, kad 1949 m. kovo 25 d., apie 6.00 val., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnas – Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus (duomenys neskelbtini) valsčiaus poskyrio apylinkės įgaliotinis, vykdydamas 1949 m. kovo 19 d. LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ bei LSSR valstybės saugumo ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus viršininko M. S. ir LSSR valstybės saugumo ministerijos įgaliotinio Kaišiadorių apskričiai I. M. nurodymus, veikdamas bendrininkų grupe kartu su sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnais, ginkluotais šautuvais, dėl kurių byla išskirta, atvyko į J. J. priklausančią sodybą Kaišiadorių rajone (duomenys neskelbtini) vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimo; ten vienam iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros atstovų nušovus tremiamąjį J. J., kai šis pasipriešino sargybiniui, iš namų išvarė nušauto tremiamojo J. J. dukterį A. J., nuvežė ją į Kaišiadorių rajone (duomenys neskelbtini) esantį surinkimo punktą, o iš jo pristatė į Kaišiadorių miestelio geležinkelio stoties pakrovimo punktą, perdavė konvojaus viršininkui vyr. leitenantui Š., įsodino į traukinį ir prievarta išvežė iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės SSRS teritoriją - Krasnojarsko sritį, Bolšoje Žilkino rajoną, o vėliau į Jarcevo rajoną, kur A. J. priverstinai gyveno iki 1959 metų; taip Z. D. trėmė civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios šalies SSRS teritoriją.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Z. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 102 straipsnį yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Z. D. teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepagrindė vieno iš nusikaltimo sudėties elementų – kaltės buvimo. Nustatant kaltės formą, rūšį, jos turinį, turėjo būti tiriami, įvertinami ir išoriniai objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai: kasatoriaus atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos, vieta, laikas, padėtis, kuri buvo darant tuos veiksmus, ir asmeninės kasatoriaus savybės – jo sugebėjimas suvokti savo veiksmus ir jų pavojingumą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis pažymi, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino objektyvaus bylos nagrinėjimo principo, įrodymus vertino vienpusiškai. Be to, buvo pažeisti lygybės prieš įstatymą ir rungimosi principai. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, padarė išvadas, nepagrįstas bylos duomenimis.
Kasatorius pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neapsvarstė galimybės taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką Z. D. padarė dėl beviltiškos padėties.
Šalies argumentai
Z. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę paskyrė pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pripažinęs dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą ir nukentėjusiosios atsiprašymą – bei nustatęs, kad jis, gyvendamas dviese su neįgalia sutuoktine, kuriai neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ja rūpinasi ir slaugo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis straipsnis pritaikytas netinkamai, nes jis reikalauja bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir dar bent vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies punktuose nurodytų sąlygų. Šis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog yra pagrindas nuteistojo prisipažinimą ir nukentėjusiųjų atsiprašymą traktuoti kaip dvi skirtingas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pakeisdamas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prielaida, kad A. D. turi du pilnamečius dirbančius vaikus, galinčius prižiūrėti savo neįgalią motiną. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad vaikai turi savo šeimas ir gyvena atskirai, todėl neturi galimybės prižiūrėti A. D. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo šioje dalyje neatliko, todėl padarė išvadą, nepagrįstą jokiais faktais.
Z. D. nuomone, teismai neatsižvelgė į tai, kad BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta lengvinanti aplinkybė – Z. D. vaidmuo ištremiant nukentėjusiąją buvo antraeilis, pasyvus, iš esmės jis pasireiškė tik fiziniu buvimu įvykio vietoje. Tai patvirtina bylos medžiaga ir liudytojų parodymai.
Nuteistojo teigimu, nebuvo apsvarstytos BK 54 straipsnio 3 dalies, 36 straipsnio ir 76 straipsnio 1 dalies taikymo galimybės.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį Z. D. byloje, turėjo galimybę pripažinti, kad dėl aplinkybių pasikeitimo ir dėl ilgo laikotarpio, praėjusio nuo veikos padarymo iki bausmės paskyrimo, Z. D. jau tapo nebepavojingas.
Nuteistasis nurodo, kad teismai pažeidė ir BPK 10, 20, 44, 301 straipsnių reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Z. D. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje esantys archyviniai dokumentai pagrindžia kaltinimą pagal BK 102 straipsnį, tačiau apsiribojo tik juos išvardydamas, bet neatlikdamas šių dokumentų nuoseklios ir išsamios analizės. Iš esmės minėti dokumentai yra tik to meto valdžios nutarimai, planai, t. y. liudijimai apie tuo metu vykdytą okupacinę politiką bei šiuolaikinių istorikų to laikotarpio vertinimai. Tai, anot Z. D., abstrakti medžiaga, negalinti būti įrodymu baudžiamojoje byloje, nes joje užfiksuota informacija būtent Z. D. nekaltina. Taigi, tiriant įrodymus, buvo pažeisti jų leistinumo ir liečiamumo principai, nepaisyta nekaltumo prezumpcijos, nuosprendis surašytas nenustačius įrodymų viseto. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų neištyrė, o visą dėmesį sutelkė bausmės skyrimui.
Be to, nagrinėjant Z. D. bylą, buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių ir 3 dalies c punkto reikalavimai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Z. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė vieno iš nusikaltimo sudėties elementų – Z. D. kaltės. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos darant ir t. t. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.
Atsiliepime pažymima, kad bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai padarė išvadą, kad Z. D. suvokė savo vykdomų veiksmų prasmę. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė tokią išvadą, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes ir paties Z. D. parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad Z. D. okupacinės valdžios struktūroje dirbo ir po 1949 m. kovo 25 d. įvykio, net iki 1953 m. Taigi jo pasirinkimas ne vienerius metus susieti savo veiklą su nusikalstama organizacija, kuri vykdo nusikaltimus žmogiškumui, rodo Z. D. ketinimų kryptingumą, nes jis pasirinko tarnauti okupacinei valdžiai, vykdyti jos nurodymus, taip pat dalyvauti civilių asmenų trėmime laisva valia, suvokdamas šios nusikalstamos veikos pavojingumą, ir kartu paneigia Z. D. aiškinimus, kad jis negalėjo sąmoningai pasirinkti veiklos ir jos visiškai suvokti.
Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymą, nes vadovavosi prielaida, kad neįgalią kasatoriaus sutuoktinę gali prižiūrėti suaugę vaikai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtos normos taikymui Z. D. byloje nėra įstatymo reikalaujamų sąlygų visumos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog yra pagrindas nuteistojo prisipažinimą ir nukentėjusiųjų atsiprašymą traktuoti kaip dvi skirtingas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be to, kasatorius neteisus teigdamas, kad jo bylą nagrinėję teismai neįvertino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nes jis buvo beviltiškoje padėtyje ir atsisakymas atlikti reikalaujamus veiksmus grėsė jo paties gyvybei. Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių Z. D. teiginius, kad objektyvios gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog vienintelė išeitis buvo užsiimti nusikalstama veika.
Šalies argumentai
Z. D. kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo apsvarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, nustatęs, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Prokurorė akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, daug dėmesio skyrė teisingumo principo įgyvendinimui. Teismas pažymėjo, kad įvykdytas nusikaltimas yra ne tik labai sunkus, ypač pavojingas, bet ir didelis tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas, kurio padariniai – labai sunkūs. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas minimalaus sankcijoje numatyto dydžio bausmę, įvertino visas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad Z. D. nepagrįstai savo kasaciniame skunde nurodė, jog teismas turėjo apsvarstyti BK 36 straipsnio taikymo galimybes. Prokurorė pažymi, kad Z. D. padaryta veika yra ypač pavojingas nusikaltimas. Tokio pobūdžio veikoms taikoma 1968 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, todėl, net praėjus daugeliui metų po veikos padarymo, ji negali prarasti pavojingumo. Byloje, pasak prokurorės, nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad kasatorius tapo nepavojingas dėl savo padarytos nusikalstamos veikos. Be to, kasatorius nepagrįstai nurodė, kad teismai nesvarstė galimybės taikyti BK 76 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas, kuris, susipažinęs su medicininiais dokumentais, konstatavo, kad Z. D. nenustatyta susirgimų, vertintinų kaip sunki nepagydoma liga.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme reikalingumo
Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo Z. D. ir prokuroro apeliacinius skundus.
Prokuroras apeliaciniu skundu prašė apygardos teismo nuosprendį pakeisti – pagal BK 102 straipsnį paskirtą bausmę sugriežtinti iki laisvės atėmimo aštuoneriems metams, motyvuodamas tuo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 62 straipsnis), reglamentuojantis švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą.
Savo apeliaciniame skunde nuteistasis Z. D. prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Savo prašymą apeliantas grindė tuo, kad nesuprato tuometinės politinės situacijos, į nukentėjusiųjų sodybą važiavo vykdydamas įsakymą. Pasak apelianto, nevykdyti įsakymo jis negalėjo, nes priešingu atveju jam pačiam grėsė Karinis tribunolas. Tuo metu tas įsakymas buvęs teisėtas, o tai pagal BK 33 straipsnio 1 dalį yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Pirmosios instancijos teismas nuteistajam Z. D. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę paskyrė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pripažinęs dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą ir nukentėjusiosios atsiprašymą – bei nustatęs, kad jis, gyvendamas dviese su neįgalia sutuoktine, kuriai neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ja rūpinasi ir slaugo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes jis reikalauja bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir dar bent vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies punktuose nurodytų sąlygų. Teismas atmetė prokuroro apeliacinio skundo argumentą nesant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos nuteistojo Z. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir atsiprašydamas nukentėjusiųjų nuoširdžiai gailėjosi, bet tai tėra tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, taip pat nurodė, kad ir be nuteistojo Z. D. yra kam prižiūrėti jo neįgalią žmoną, nes du jų vaikai ją nuolat lanko ir padeda buityje, taigi nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos sudedamosios dalies. Ši išvada tapo vienu iš pagrindų pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti nuteistajam žymiai griežtesnę bausmę, negu buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas, todėl ją galinčios patvirtinti bylos aplinkybės turėjo būti itin kruopščiai ištirtos. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas gali pagrįsti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais arba pats atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas tam tikrų aplinkybių netyrė arba paliko prieštaravimų, kurių be pakartotinio įrodymų tyrimo negalima pašalinti (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo. Pirmosios instancijos teismas apie kaltinamojo Z. D. šeimos padėtį sprendė iš paties kaltinamojo atsakymo į prokuroro klausimą ir bylos dokumentų. Kaltinamasis parodė esąs pensininkas, gyvenantis su žmona, kuri yra visiškai neįgali, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, viskuo rūpinasi jis; turi sūnų ir dukrą, vaikai gyvena atskirai; ūkio ir gyvulių neturi, šeimos pajamos 790 Lt per mėnesį (T. 4, b. l. 42). Tokie parodymai neduoda pagrindo išvadai, kad be nuteistojo Z. D. jo neįgalią žmoną yra kam prižiūrėti, jo vaikai nebuvo apklausti. Bylos dokumentai šiuo klausimu taip pat neinformatyvūs, juose nurodyta, kad savo žmoną prižiūri pats Z. D. (T. 3, b. l. 140).
Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodė pirmosios instancijos teisme netirtas aplinkybes, teigdamas, kad nuteistojo vaikai yra sveiki, dirba, turi nuolatines gyvenamąsias vietas, nuolat lanko motiną, padeda atlikti buities darbus, todėl jie turėtų galimybę tiek materialiai, tiek fiziškai pasirūpinti neįgalia A. D. Prokuroras atkreipė dėmesį į tai, kad kitų asmenų, be nuteistojo, galimybių prižiūrėti A. D. teismas neaptarė, nors, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, būtina nustatyti faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomą asmenį (baudžiamoji byla Nr. 2K-267/2007). Taigi šios prokuroro nurodytos aplinkybės reikalauja jas ištirti ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas, tuo tarpu apeliacinis teismas jų netyrė a priori laikydamas nustatytomis, ir, pažeisdamas BPK 301 ir 331 straipsnių nuostatas, jomis pagrindė savo nuosprendį. Tai yra esminis BPK pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl bausmės skyrimo motyvų
BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir teismų praktiką, išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, šio nutarimo 3.1.12 punkte, motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodo, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. BK 54 straipsnio 3 dalis ir 62 straipsnis numato aplinkybes, kurioms esant gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Iš šių baudžiamojo įstatymo normų seka, kad nuosprendyje bausmės skyrimo motyvai turi būti išdėstyti taip, kad būtų aiški teismo pozicija, kuriai iš BK bendrosios dalies nuostatų teismas priskiria vieną ar kitą bausmės skyrimo motyvą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nuteistajam Z. D., greta kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad jis nusikaltimą padarė vykdydamas kitų įsakymą, nenustatytas aktyvus išskirtinis jo dalyvavimas, nustatytas vieno asmens trėmimas, nusikaltimas įvykdytas atitinkamomis politinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu jis tokios grėsmės nekelia. Iš nuosprendžio neaišku, kuriam iš BK 54 straipsnio 2 dalies punktų ar kitai šio kodekso bendrosios dalies normai teismas priskiria nurodytas aplinkybes. Turint omenyje BK 59 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, lieka neaiškus tų aplinkybių teisinis vertinimas. Tuo pačiu paliktas neaiškus klausimas dėl Z. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių skaičiaus, nuo kurio išsprendimo priklauso BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo galimybė.
Prokuroras apeliaciniame skunde aptariamų teismo nustatytų aplinkybių neginčijo. Nuteistasis Z. D. jomis grindė savo apeliacinį skundą, išreikšdamas joms pritarimą. Taigi šių aplinkybių vertinimas neviršija nuteistojo apeliacinio skundo ribų. Tai yra esminis jo skundo argumentas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas turėjo pateikti motyvuotas išvadas, nes, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tomis aplinkybėmis bausmės skyrimą nuteistajam Z. D., jų teisiškai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą turėjo ištaisyti, teisiškai įvertindamas aptariamas aplinkybes ir tuo pagrindu darydamas atitinkamas išvadas, tačiau to nepadarė. Tais pačiais pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, skirdamas bausmę, vadovavosi ir pats apeliacinės instancijos teismas, tačiau ir šio teismo nuosprendyje palikti tie patys neaiškumai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Nesant motyvuotų išvadų dėl esminio apeliacinio skundo argumento, baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta neišsamiai, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio negalima laikyti teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nustačius, kad byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo Z. D. kasacinio skundo argumentai, nesusiję su minėtais grąžinimo pagrindais, vadovaujantis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistąjį Z. D. iš laisvės atėmimo vietos paleisti.