- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-19
- Bylos Nr.
- e2A-2017-580/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13249-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Margarita Stambrauskaitė, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- V. Č.
- Atsakovas
- T. Č.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono 5-ojo notaro biuro
- Kategorijos
- 2.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Margaritos Stambrauskaitės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei T. Č., tretieji asmenys Vilniaus rajono 5-ojo notaro biuro notarė S. V., A. Č., P. Č., dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas V. Č. prašo pripažinti, kad ieškovo tėvas V. Č., miręs (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su sodo pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – Ginčo turtas) įgijo asmeninės nuosavybės teise bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
1.1. Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) registruota jo tėvo V. Č. ir atsakovės T. Č. santuoka, santuoka nutraukta Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6903-22/2001. Tėvas mirė (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties notarų biure užvesta paveldėjimo byla. Mirusiojo vaikai: ieškovas bei tretieji asmenys A. Č. ir P. Č., kreipėsi su prašymais išduoti paveldėjimo teisės liudijimus. Atsakovė taip pat pateikė prašymą išduoti nuosavybės teisės liudijimą, nors tėvas Ginčo turtą įsigijo iš asmeninių lėšų;
1.2. V. Č. Ginčo turtą įgijo iš asmeninių lėšų, gautų pardavus jam dovanotą turtą ir skirtų su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti. Nuo 1994 m. tėvas šeimyninių ryšių su sutuoktine nepalaikė, santuokinio gyvenimo negyveno ir bendro ūkio nevedė. T. Č. pati kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. V. Č. asmeninės nuosavybės teise 1995-07-29 dovanojimo sutarties Nr. 5-2456 pagrindu buvo įgijęs gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Namą Bezdonyse V. Č. 1995-08-28 pardavė už 10 644 Lt, kuriuos 1995-10-31 investavo į Ginčo turtą. Sutuoktinė T. Č. neprisidėjo prie Ginčo turto įsigijimo, sodo pastate niekuomet negyveno ir nesinaudojo nei santuokos metu, nei po santuokos nutraukimo. Ginčo turtas buvo perkamas tėvo poreikiams į būstą tenkinti. V. Č. visada Ginčo turtą laikė savo asmenine nuosavybe;
1.3. kadangi Ginčo turtas buvo registruotas tėvo vardu, santuokos nutraukimo metu Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6903-22/2001 šis turtas nebuvo dalinamas. V. Č. aiškiai išreiškė valią turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, tam panaudojo asmenines lėšas, apie tai žinojo visi ieškovo artimieji giminaičiai – tėvo brolis, motina, vaikai, kaimynai. Ginčo turtą jis iki savo mirties išlaikė vienas, save laikė vieninteliu savininku. T. Č. žinojo, kad V. Č. Ginčo turtą įsigijo už asmenines lėšas ir tam neprieštaravo. Iširus faktinei santuokai, ieškovo tėvas nuo Ginčo turto įsigijimo sode gyveno vienas, jį prižiūrėjo, rūpinosi, mokėjo mokesčius, sodininkų bendrijos nario mokestį, mokesčius už vandenį ir pan. T. Č. žinodama, kad tėvas turtą įsigijo už asmenines lėšas, daugiau kaip 20 metų nesikreipė dėl Ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalinimo, kas patvirtina aiškiai išreikštą sutuoktinių valią Ginčo turtą įgyti vien V. Č. asmenine nuosavybe.
Atsiliepimas
2. Atsakovė T. Č. prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
2.1. atsakovė T. Č. ir V. Č. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Netrukus po santuokos sudarymo sutuoktiniai apsigyveno įrenginėjamame name (duomenys neskelbtini), vėliau – atsakovės motinos A. P. name, adresu (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, kad namas Bezdonyse buvo statomas mirusiojo broliui H. Č. priklausančiame sklype, jis buvo laikomas bendra V. Č. ir T. Č. nuosavybe. Buvę sutuoktiniai kartu pirko medžiagas namui statyti, įrengti, veždavo jas į vietą, tardavosi namo įrengimo klausimais. Atsakovė visiškai pasitikėjo sutuoktiniu, rūpinosi vaikais ir namais ir leido jam tvarkyti su namo įteisinimu susijusius reikalus. Apie tai, kad bendrai iš abiejų sutuoktinių lėšų statytas ir įrengtas namas buvo įregistruotas mirusiojo brolio vardu, o vėliau perleistas mirusiajam dovanojimo sutarties pagrindu, atsakovė nežinojo. Tai nebuvo svarbu, nes tuo metu sutuoktiniai puikiai sutarė, planavo bendrą ateitį ir laisvas bendras lėšas investavo į namo įrengimą;
2.2. paaugus antrajam sūnui, sutuoktiniai nusprendė namą Bezdonyse parduoti ir persikelti į Vilnių. Sutuoktiniai apsigyveno atsakovės motinos name, vaikai pradėjo lankyti šalia esančią mokyklą. Pardavę namą Bezdonyse, sutuoktiniai nusprendė įsigyti sodą, arčiau jų gyvenamosios vietos Antakalnyje. Ginčo turto įsigijimui buvo panaudotos už namo Bezdonyse pardavimą gautos lėšos bei sutuoktinių turėtos santaupos. Kadangi Ginčo turtas buvo perkamas santuokos metu, iš bendrų lėšų, atsakovė nesureikšmino, kad pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė V. Č.. Sutuoktiniai planavo, kad sodo namą įsirengs ir galės apsigyventi, namu faktiškai naudojosi, prižiūrėdavo, remontuodavo. Atsakovė sodindavo daržą, V. Č. rūpinosi aplinka, pjaudavo žolę, name darydavo smulkius apdailos / remonto darbus. Abu sūnūs su tėvais leisdavo laiką, vyresnysis sūnus padėdavo tėvui namo remonto darbuose. V. Č. pradėjus itin piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, sutuoktinių santykiai pašlijo, atsakovė iki 2000 m. su tuo taikstėsi, sutuoktiniai gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Gautą atlyginimo dalį V. Č. atiduodavo atsakovei, kartu rūpinosi namais, pirko maistą, rūpinosi vaikais. Vaikams paaugus, atsakovė pareikalavo, kad V. Č. išsikraustytų ir inicijavo skyrybų procesą;
2.3. kadangi V. Č. neturėjo galimybės išsinuomoti būstą, o atsakovė galėjo likti gyventi motinos name, sutuoktiniai susitarė, kad jis ten pagyvens. Ateityje planavo Ginčo turtą parduoti ir pinigus pasidalinti arba skirti vaikams. Po santuokos nutraukimo atsakovė lankydavosi sode, kelias vasaras sodino daržą. Atsakovė suvokė, kad pasidalinus Ginčo turtą, ji negalėtų naudotis savo dalimi, nes ten toliau gyventų V. Č., turintis teisę į ½ dalį. V. Č. mirus, atsakovė teisėtai pareiškė savo teises į ½ dalį, kadangi Ginčo turtas įsigytas santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų ir nuo pat pradžių buvo skirtas ir naudojamas mirusiojo ir atsakovės šeimos poreikiams tenkinti;
2.4. 1991-07-29 Dovanojimo sutartimi V. Č. dovanų iš brolio H. Č. gavo 55,36 kv. m namą Bezdonyse, statybos darbų įvykdyta 66 proc. 1995-08-28 Pirkimo-pardavimo sutartimi V. Č. pardavė turtą su 89 proc. baigtumu. Turtas buvo pagerintas santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų. Namas Bezdonyse parduotas už 10 644 Lt, o Ginčo turtas įsigytas už 23 200 Lt. Net jei V. Č. dovanotas turtas buvo jo asmenine nuosavybe, gautų lėšų neužteko Ginčo turto įsigijimui.
3. Trečiasis asmuo A. Č. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad 1994 m. jam buvo 10 metų ir iki 1994 m. jo tėvai V. Č. ir atsakovė kartu gyveno tėvų statomame name Bezdonyse, vėliau persikraustė į Vilnių. Kai tėvai išsiskyrė ir tėvas persikraustė į sodą, jam buvo apie 16 metų. Iki to laiko tėvai gyveno kartu, miegojo viename kambaryje, kartu rūpinosi vaikais. Ieškovas pas juos namuose nesilankė, su tėvu bendravo itin retai. Tėvai turėjo sodą Dvarčionyse, kuriame leisdavo savaitgalius, mama augino daržą, jis kartais tėvui padėdavo meistrauti name, tvarkyti aplinką. Tėvams išsiskyrus, tėvas persikraustė gyventi į sodą. Abu tėvai visą laiką dirbo, turėjo bendrą biudžetą ir tardavosi dėl didesnių pirkinių.
4. Trečiasis asmuo P. Č. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad 1994 m. buvo 5-6 metų amžiaus ir prisimena, kad jam pradėjus lankyti mokyklą ir dar keliolika metų po to jo tėvai V. Č. ir T. Č. gyveno visi kartu su jo močiute (duomenys neskelbtini). Tėvas išsikraustė gyventi į sodą, kai tėvai labai susipyko ir mama iškvietė policiją, tuo metu mokėsi penktoje ar šeštoje klasėje. Iki tol tėvai gyveno kartu, rūpinosi šeima. Tėvai turėjo sodą Dvarčionyse, kuris buvo laikomas šeimos turtu. Jame vasarą šeima kartu leisdavo laiką.
5. Trečiasis asmuo notarė S. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. Č. atsakovei T. Č. 2 438,5 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei 20,08 Eur žyminio mokesčio bei su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų. Teismas nurodė, kad:
6.1. Ginčo turto įgijimo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnyje ir 2001 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. T. Č. ir V. Č. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). 1991-07-29 dovanojimo sutartimi H. Č. V. Č. padovanojo nebaigtą statyti namą Bezdonyse (įvykdyta 66 proc. statybos darbų). Dovanojimo sutartyje namas šalių įvertintas 5 110 rublių. 1995-08-28 gyvenamąjį namą (baigtumas 89 proc.) ir ūkio pastatus V. Č. pardavė už 10 644 Lt. 1995-10-31 pirkimo–pardavimo sutartimi V. Č. už 23 200 Lt įsigijo sodo pastatą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu santuoką nutraukė, įgyto turto padalinimo klausimas nebuvo sprendžiamas;
6.2. šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad namas Bezdonyse ir ūkiniai pastatai prie jo buvo pradėti statyti V. Č. esant santuokoje su T. Č., šeima tuose namuose gyveno. H. Č. namą broliui V. Č. padovanojo 1991 m., nors ir ankstesniu laikotarpiu turtas buvo vertinamas, kaip priklausantis V. Č.. Santuokos metu turtas pagerintas beveik ketvirtadaliu. Ginčo turtas įgytas už daugiau nei dvigubai didesnę sumą, nei gauta pardavus namą Bezdonyse. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad Ginčo turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir atmetė reikalavimą pripažinti, kad V. Č. turtą įgijo asmeninės nuosavybės teise;
6.3. aplinkybę, kad nuo 1994 m. V. Č. ir T. Č. šeimyninių ryšių nepalaikė, santuokinio gyvenimo negyveno ir bendro ūkio nevedė paneigia atsakovės T. Č., trečiųjų asmenų A. Č. ir P. Č. paaiškinimai, liudytojo P. Č. parodymai. P. Č. nurodė, kad nesusiklosčius santykiams su žmona, brolis V. Č. pas jį apsigyveno, kai liudytojo 1992 m. gimęs sūnus ėjo į mokyklą, ir gyveno 4 metus. V. Č. sūnus P. lankė tėvą Bezdonyse, kai liudytojo sūnus ėjo į 6 klasę. Tuo metu gyventi žiemą sode Dvarčionyse nebuvo sąlygų. Akivaizdu, kad V. Č. ir T. Č. bendras šeimyninis gyvenimas truko ilgiau nei iki 1994 m., o sūnus atskirai apsigyvenusį tėvą galėjo lankyti jau po 2000 m. Teismas rėmėsi liudytojos J. M. parodymais, liudytojos G. Ž. parodymais nesirėmė, nes liudytoja nesugebėjo prisiminti konkretesnių datų;
6.4. ieškovas nepateikė įrodymų, kad namas Bezdonyse būtų pagerintas tik asmeninėms V. Č. lėšomis, bei kad jis turėjo daugiau nei 12 556 Lt asmeninių lėšų, t. y. skirtumą tarp namo Bezdonyse ir Ginčo turto kainos. Ieškovo motina liudytoja V. D. teigė, kad santuokoje su V. Č. turėjo santaupų, kurios buvo saugomos pas V. Č. tėvus, vėliau pinigai dingo. Liudytojas P. Č. teigė, kad skolino broliui 1 500, po to 3 000, vėliau skolas padovanojo ir neprašė grąžinti. Teismas sprendė, kad jei V. Č. pirmosios santuokos metu būtų sukaupęs didelę pinigų sumą, tai nebūtų skolinęsis iš brolio. V. Č. pajamos 1994 m. buvo 1 359,34 Lt, 1995 metais – 2 181,09 Lt. T. Č. pajamos 1994 m. buvo 3 471,71 Lt, 1995 m. – 3 228,19 Lt. Teismas sprendė, kad namas Bezdonyse pagerintas iš šeimos (sutuoktinių) bendrų lėšų, galimai ir iš artimųjų paramos. Neįrodyta, kad namas Bezdonyse pagerintas, o Ginčo turtas įsigytas tik iš asmeninių V. Č. lėšų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas V. Č. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovės T. Č. bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
7.1. V. Č. asmeninės nuosavybės teise santuokos metu 1991-07-29 Dovanojimo sutartimi įgijo namą Bezdonyse. Šį namą 1995-08-28 pardavė už 10 644 Lt, kuriuos 1995-10-31 investavo į Ginčo turtą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad Ginčo turtas buvo įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės lėšomis ir kad įgijimo metu nebuvo aiškiai išreikšta mirusiojo tėvo valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, teismas neįvertino visų aplinkybių, galinčių įrodyti sutuoktinių ketinimus, tvarkant savo bendrą ūkį ir įgyjant bei paskirstant turtą;
7.2. teismas netinkamai taikė CK 3.90 straipsnį. Nors teismas nurodė argumentus dėl namo Bezdonyse pagerinimo, tačiau netyrė ekonominės situacijos, valiutų pasikeitimų (rubliai-talonai-litai), kuo patvirtinama, jog turto vertės ir valiutos pokytis buvo nulemtas objektyvių laikmečio sąlygų, o ne dėl esminio turto pagerinimo. Teismas nepagrįstai asmeninį turtą pripažino bendru sutuoktinių turtu, kadangi: nepateikta įrodymų apie atliktus esminius turto pagerinimus, apsiribota atsakovės paaiškinimais; neįrodyta, kad pagerinimai atlikti santuokos metu; nepateikta įrodymų apie išlaidas pagerinimams; atsakovė nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį bei galimybes atlikti turto pagerinimus; atsakovė nedetalizavo, kada konkretūs darbai buvo atlikti, kad būtų galima įvertinti jos finansines galimybes patirti išlaidas ir patirtas išlaidas. Darbai galėtų būti kvalifikuojami tik kaip paprastojo remonto darbai, o ne kaip turto pagerinimas iš esmės;
7.3. nors atsakovės nurodyti galimai atlikti darbai padidino turto vertę, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar dėl atliktų darbų galėjo padidėti turto paklausa rinkoje, kiek pakito turto vertė (atsižvelgiant į pagerinimus, o ne padėties pasikeitimą rinkoje ar kitas objektyvias aplinkybes). Nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių, remiantis vien tuo, kad atsakovė prisidėjo prie Ginčo turto tvarkymo, pirmosios instancijos teismo išvados dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nėra pagrįstos;
7.4. teismas remiasi prielaidomis, paneigdamas oficialiais dokumentais patvirtintas aplinkybes, kad iki dovanojimo sandorio nekilnojamasis turtas iš esmės buvo vertinamas, kaip priklausantis V. Č.. Tuo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. 1991-07-29 Dovanojimo sutartis ir 1995-08-28 Pirkimo-pardavimo sutartis yra nenuginčytos, todėl turi būti vertinamos kaip įrodomąją galią turintys oficialūs įrodymai. Dėl namo Bezdonyse pardavimo atsakovė sutiko, nereiškė turtinių pretenzijų dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, į teismą nesikreipė. Nesant pareikšto reikalavimo dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, atsakovei neprašant nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto dėl turto nuosavybės rūšies, teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl šalims nepriklausančio turto nuosavybės formos, nuosavybės režimo pakeitimo;
7.5. net ir nustatęs, kad namo Bezdonyse pagerintas beveik ketvirtadaliu, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad turtas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl esminio pagerinimo. Neva atlikti darbai, nekeičiant statinio konstrukcijų, iš esmės nepadidinus nekilnojamojo daikto, nelaikytini pagerinimais, kokybiškai ar kiekybiškai iš esmės pakeičiančiais daiktą. Atsakovei neįrodžius, jog ji atliko esminius pagerinimus, jog patyrė išlaidų, dėl pagerinimų turto vertė žymiai padidėjo, teismui nebuvo pagrindo iš asmeninio turto pardavimo gautas lėšas priskirti bendroms šeimos lėšoms;
7.6. teismas neįvertino byloje esančių duomenų dėl V. Č. pozicijos, įsigyjant Ginčo turtą. V. Č. nuo 1994 m. šeimyninių ryšių su sutuoktine nepalaikė, santuokinio gyvenimo negyveno ir bendro ūkio nevedė, ką patvirtino liudytojai J. M. ir P. Č.. Ginčo turtas didžiąja dalimi buvo įgytas už V. Č. asmenines pinigines lėšas, gautas pardavus asmeninės nuosavybės teise turėtą turtą, registruotas V. Č. vardu, buvo perkamas V. Č. poreikiams į būstą tenkinti. V. Č. visada Ginčo turtą laikė savo asmenine nuosavybe, aiškiai išreiškė valią Ginčo turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, Kad jis panaudojo asmeninės lėšas, žinojo visi artimieji giminaičiai – tėvo brolis, motina, vaikai, kaimynai, aplinkybes patvirtino liudytojas P. Č.. Ginčo turtą jis iki mirties išlaikė vienas, nuo įgijimo save laikė vieninteliu savininku. Ginčo turtas nebuvo naudojamas ir neketinama jį naudoti bendriems šeimos poreikiams tenkinti, šeima faktiškai kartu negyveno, atsakovė su vaikais gyveno atsakovės tėvams priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini);
7.7. kad V. Č. turėjo asmeninių pinigų, patvirtino liudytoja V. D., kuri nurodė, kad santuokos metu su V. Č. buvo surinkę lėšų 17-18 tūkst., augino gyvulius, pardavinėjo, veždavo į Baltarusiją; liudytojas P. Č. nurodė, kad skolino broliui pinigus sodo namo pirkimui, jo pagerinimui, kad V. Č. motina jam davė pinigų. Teismas, spręsdamas dėl šalių bendro ūkio vedimo, rėmėsi vien atsakovės ir jos sūnų pozicija, iškreipė liudytojo P. Č. parodymus, kuris patvirtina, kad tėvas su atsakove kartu negyveno iki Ginčo turto įsigijimo: atsakovė gyveno Vilniuje, o V. Č. – Bezdonyse. Nutrūkus jo ir sutuoktinės santykiams, tėvas norėjo gyventi arčiau vaikų, kas ir sąlygojo nekilnojamojo turto keitimą iš Bezdonių į Vilniaus miestą. Teismas neįvertino liudytojų J. M. ir G. Ž. parodymų, kurios buvo artimiausios tėvo kaimynės, matė jo kasdienį gyvenimą, nurodė, kad tėvas visuomet gyveno name, nors jis nebuvo pritaikytas nuolatiniam gyvenimui;
7.8. atsakovė neieškojo Ginčo turto pirkimui, nederino pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, nemokėjo pardavėjams, nedalyvavo sutarties sudarymo metu, neregistravo sutarties Registrų centre, nuo pat Ginčo turto įsigijimo juo nesinaudojo, neprisidėjo prie įsigijimo (nei darbu, nei lėšomis), sodo pastate niekuomet negyveno nei santuokos metu, nei po santuokos nutraukimo. J. M. nurodė, kad V. Č. atsikraustė vienas, bendravo nedaug, vaikų ir žmonos niekuomet nematė, vėliau gyveno su L. ir 2 mergaitėmis. Patvirtino, kad V. Č. pardavė namą Bezdonyse, nes neturėjo pinigų statyboms. Atsakovės tėvai Ginčo turto įgijimo metu buvo pensininkai (nuo 1986 m.), tad negalėjo prisidėti prie įgijimo, kaip nurodė liudytoja A. P.. Pati atsakovė turtą laikė mirusiojo asmenine nuosavybe, bet ne sutuoktiniu ar šeimos turtu;
7.9. SŠK 23 straipsnio 4 dalyje konstatuota, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metu ieškininės senaties terminas. Nutraukiant santuoką bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nebuvo dalijama, nes jos nebuvo;
7.10. teismas nepagrįstai taikė išimtinai naujojo CK normas. Vertinant, ar Ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas, teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama. Esant aplinkybėms apie V. Č. asmeninį indėlį į Ginčo turtą, teismas nepagrįstai nevertino asmeninio indėlio ir nenustatė turto dalių, pvz. pripažindamas, kad Ginčo turtas visas ar bent jo pusė yra mirusiojo asmeninė nuosavybė ir siūlydamas šalims pakartotinai inicijuoti teisminį procesą.
Atsiliepimas
8. Atsakovė T. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi iš laidas Nurodo, kad:
8.1. pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Ieškovas iš esmės siekia, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėtų bylą ir nustatytų kitas faktines aplinkybes, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Ieškovas tik atkartoja tuos pačius argumentus ir kitaip vertina tuos pačius įrodymus;
8.2. sprendžiant įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimus, turi būti vadovaujamasi 2001 m. CK nuostatomis. Ieškovui teko pareiga paneigti prezumpciją, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ginčo turtas buvo perkamas santuokos metu, turto padalinimo klausimas santuokos nutraukimo metu nebuvo sprendžiamas. Teismas nustatė, kad neįrodyta, jog nuo 1994 m. V. Č. ir T. Č. nepalaikė šeimyninių ryšių, rėmėsi atsakovės T. Č., trečiųjų asmenų A. Č. ir P. Č. paaiškinimais, liudytojo P. Č. (mirusiojo brolio) parodymais, kad V. Č. į Vilnių išvyko paskui žmoną ir tada įsigijo Ginčo turtą. Nėra pagrindo išvadai, kad V. Č. būtų pardavęs jam dovanotą gyvenamąjį namą ir įsigijęs sodo sklypą su pastatu, kuriame nebuvo sąlygų gyventi nuolat, netoli sutuoktinės tėvų gyvenamosios vietos;
8.3. teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog V. Č. turėjo asmeninių lėšų, kurių būtų pakakę Ginčo turto įsigijimui. Rėmėsi teismo sprendimo motyvais;
8.4. nepagrįstas ieškovo argumentas, kad teismas nevertino ir nenustatė, ar dėl atliktų darbų galėjo padidėti turto paklausa rinkoje, kiek pakito turto vertė. Byloje nustatyta, kad namo Bezdonyse pagerinimai buvo atlikti V. Č. ir atsakovės santuokos metu, o 1991-07-29 Dovanojimo sutartis ir 1995-08-28 Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad per laikotarpį iš esmės pasikeitė turto baigtumo procentas ir turto vertė;
8.5. pasisakydamas dėl V. Č. valios įsigyjant Ginčo turtą, ieškovas iškreipia byloje surinktus įrodymus. P. Č., kaip teisingai konstatavo teismas, aiškino, kad apie Ginčo turto įsigijimo aplinkybes nežino ir paaiškino, kad pardavęs namą Bezdonyse V. Č. išvažiavo paskui žmoną į Vilnių. Atsakovės motina A. P. paaiškino, kad mirusysis ilgą laiką su šeima gyveno jos namuose Vilniuje, prisiminė, kad jos vyras skirdavo pinigų Ginčo turto įrengimui. T. Č. neginčijo, kad po santykių nutrūkimo ji turėjo, kur gyventi, o buvęs vyras neturėjo, todėl neprieštaravo, kad jis naudotųsi Ginčo turtu. Tai nėra reikšminga, vertinant ar turtas įgytas asmenine sutuoktinio nuosavybe ar bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Gyvenamosios vietos deklaravimas Ginčo turto adresu nėra aktualus, kadangi rašytinė bylos medžiaga, liudytojų parodymai patvirtina, kad V. Č. ir T. Č. esant santuokoje tai nebuvo nei vieno sutuoktinio gyvenamoji vieta. Vien tai, kad turtas, įgytas santuokos metu, buvo registruotas vieno sutuoktinio vardu, nerodo, kad toks turtas yra asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo funkciją. Ginčo turtas buvo perkamas šeimos poreikių tenkinimui, ką liudija turto pobūdis – žemės sklypas su sodo namu, tinkamas gyventi vasarą. Faktiškai buvo naudojamas šeimos poreikių tenkinimui, ką patvirtino tretieji asmenys A. Č. ir P. Č.;
8.6. turtas, įsigytas santuokos metu už bendras sutuoktinių lėšas, atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį, kurią būtina įvertinti bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti, nes buvo įsigytas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, t. y. abiejų šalių valia buvo nukreipta šeimos poreikiams tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimas dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine mirusio sutuoktinio nuosavybe.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje buvo registruota ieškovo tėvo V. Č. ir atsakovės T. Č. santuoka. Santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6903-22/2001, santuokoje įgytas turtas nebuvo dalinamas. V. Č. mirė (duomenys neskelbtini). Po mirties Vilniaus rajono 5-ajame notarų biure užvesta paveldėjimo byla Nr. 165/2021, mirusiojo vaikai V. Č., A. Č. ir P. Č. bei atsakovė T. Č. kreipėsi su prašymais išduoti paveldėjimo teisės liudijimus.
13. 1991-07-29 Dovanojimo sutartimi Nr. 5-2456 H. Č. padovanojo broliui V. Č. 55,36 kv. m bendro naudingo ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų įvykdyta 66 proc., įkainotas 5 110 rublių. Gyvenamąjį namą Bezdonyse, 55,36 kv. m bendro naudingo ploto, V. Č. 1995-08-28 pardavė už 10 644 Lt, statybos darbų atlikta 89 proc. 1995-10-31 pirkimo-pardavimo sutartimi V. Č. už 23 200 Lt įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su sodo pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis žemės sklypo plotas 0,776 ha, sodas namo bendras plotas 31,74 kv. m.
Dėl teisinio reguliavimo
14. Apeliantas V. Č. teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Ginčo turto įsigijimo metu galiojusias įstatymo nuostatas, išimtinai taikė 2001 m. CK, neįvertindamas, jog 2001 m. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta sąlyga dėl sutuoktinio valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, ankstesniame teisiniame reguliavime nebuvo įtvirtinta. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje numatytas mažiau detalus reglamentavimas, o teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimui iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jų vardu pakanka konstatuoti, kad turtas įgyjamas asmenine nuosavybe, to nebuvo būtina nurodyti sandoryje.
15. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu dėl sprendžiant ginčą taikytinų teisės aktų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl turto teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001-07-01), ar jam įsigaliojus.
16. Sulyginęs 1969 m. SŠK 21, 22 straipsnių bei 2001 m. CK 3.87 straipsnio 1 dalies, CK 3.88 straipsnio 2 dalies, CK 3.89 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas atsižvelgė, jog abu kodeksai įtvirtino bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, kuri turi būti paneigiama priešingai tvirtinančios šalies, bei įvertino, jog SŠK 22 straipsnio 1 dalies reglamentavimas dėl turto priskyrimo asmeninei nuosavybei buvo mažiau detalus. Šiuo metu galiojantis ir byloje taikytinas CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tuo tarpu SŠK 22 straipsnio 1 dalis nustatė, jog turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Bylos kontekste galimybė atsižvelgti į tai, jog pagal Ginčo turto metu taikytą teisinį reguliavimą nebuvo numatyta, jog turto įgijimo metu turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, egzistuoja teismui vertinant šalių pateiktus įrodymus, jų elgesį sandorių sudarymo metu. Nei SŠK, nei 2001 m. CK nėra nustatyta, jog turto įsigijimo sutartyje nenurodžius konkrečios nuostatos, jog turtas įgytas sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise, visais atvejais sprendžiama, kad turtas nėra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne remdamasis vien tik žodinio sutarties teksto aiškinimu, o apklausęs liudytojus, kuriems buvo žinomos sutuoktinių gyvenimo bei Ginčo turto įsigijimo aplinkybės, bei ištyręs rašytinius įrodymus. Taigi, argumentas, jog byloje nebuvo atsižvelgta į teisinio reguliavimo pokyčius, nėra teisingas bei pagrįstas.
Dėl asmeninės sutuoktinio nuosavybės
17. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, Ginčo turtas buvo įregistruotas V. Č. vardu pagal 1995-10-31 Pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą V. Č. vardu. Ginčo turto įgijimo metu V. Č. buvo santuokoje su T. Č., santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), santuoka nutraukta Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. Kaip jau buvo minėta, civilinėje teisėje tiek pagal Ginčo turto įsigijimo metu galiojusį SŠK, tiek pagal 2001 m. CK galioja prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ginčo turto įgijimo metu galiojusi SŠK 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Vien turto registracija vieno iš sutuoktinių vardu nedaro įtakos turto teisiniam režimui, todėl Ginčo turto registravimas Nekilnojamojo turto registre V. Č. vardu turto teisinio režimo nekeičia bei T. Č. teisių į šį turtą nepanaikina. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
18. Apeliantas remiasi tuo, kad santuokos nutraukimo byloje santuokoje įgytas turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo dalinamas bei pabrėžia SŠK 23 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metu ieškininės senaties terminas. Ieškovas senaties termino pabaigos momentu remiasi grįsdamas teiginį, jog ištuokti sutuoktiniai turto santuokos nutraukimo metu ar per nustatytą terminą nesidalino, nes jie neturėjo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto. Su tokiu teisės aiškinimu nesutiktina. Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs SŠK nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Ištuoktiems sutuoktiniams turėjo būti žinoma, kad pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą po santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi, t. y. turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Nagrinėjamu atveju nutraukiant santuoką ir vėliau nei tarpusavio buvusių sutuoktinių sutarimu, nei teismo tvarka nebuvo išspręstas Ginčo turto padalijimo ir tolesnio jo teisinio statuso klausimas.
19. Turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, jog Ginčo turtas buvo įsigytas iš asmeninių V. Č. lėšų, gautų 1995-08-28 Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavus 1991-07-29 Dovanojimo sutartimi brolio H. Č. jam padovanotą namą Bezdonyse. Kaip dovana gautas turtas yra pripažįstamas asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe, todėl ir iš turto pardavimo gautos pajamos laikytinos asmenine, o ne bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal dabartiniu metu galiojančią CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
21. Iš teismui pateiktų sutarčių nustatyta, kad pardavus namą Bezdonyse buvo gauta 10 644 Lt suma. Po dviejų mėnesių 1995-10-31 Pirkimo-pardavimo sutartimi Ginčo turtas įgytas už 23 200 Lt, t. y. sumokėta daugiau nei dvigubai brangiau, nei buvo namo Bezdonyse pardavimo kaina. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė fakto, kad V. Č. turėjo asmeninių lėšų skirtumui tarp abiejų nekilnojamojo turto objektų kainos padengti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog liudytojos V. D. (buvusios V. Č. sutuoktinės) parodymai nėra pakankami šiam faktui patvirtinti. V. Č. santuoka su V. D. buvo nutraukta dar iki namo Bezdonyse padovanojimo, su T. Č. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), kai Dovanojimo sutartis sudaryta 1991-07-29, t. y. ne mažiau kaip po 7 metų, o Ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1995-10-31, t. y. nemažiau kaip po 11 metų, kai santaupos su V. D. galėjo būti sukauptos. Vadinasi, V. Č., net jei ir būtų santuokos su V. D. metu įgijęs liudytojos nurodyto dydžio ankstesnėje santuokoje buvusias santaupas, būtų turėjęs itin ilgą laiką pinigus saugoti ir jų nenaudoti, o taip pat dar prieš santuokos su T. Č. sudarymą turėti planus po šios santuokos nutraukimo santaupų lėšas panaudoti asmeninio turto įsigijimui. Nors liudytoja V. D. ir nurodė, kad jos su V. Č. santuokos metu buvo sukaupta 17 000 rublių, kurie buvo saugomi pas V. Č. tėvus, tačiau nebuvo pateikta jokių pinigų įgijimo, laikymo ir judėjimo dokumentų. Nuo galimo pinigų įgijimo momento yra praėję apie 40 metų, todėl liudytojo parodymai negali būti laikomi tinkamu ir pakankamu įrodymų šaltiniu, kuriais būtų patvirtinamas faktas dėl didelės vertės asmeninių lėšų turėjimo. Analogiškai vertintini ir P. Č. paaiškinimai, kad V. Č. skolinosi iš motinos bei brolio P. Č. 1 500 bei 3 000, namui Bezdonyse ir nepamena kam.
22. CK 3.90 straipsnis reglamentuoja sąlygas, kurias nustačius sutuoktinio asmeninė nuosavybė gali būti pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Pirma, turi būti nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (1 dalis). Antra, sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Byloje pripažinus, jog V. Č. negalėjo turėti daugiau asmeninių lėšų, nei iš dovanoto turto gautos pajamos, kurios buvo mažesnės už pusę įsigyjamo Ginčo turto vertės, Ginčo turtas turi būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taikant CK 3.90 straipsnio reguliavimą, svarbu tai, kad asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas bendrąja jungtine nuosavybe turimu turtu pripažįstamas visa apimtimi, o ne tik ta turto dalis, kuri yra pagerinta ar buvo įgyta iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomų lėšų. Todėl apelianto argumentai, jog teismas turėjo atskirti ir nustatyti turto dalis, kurios priklausytų asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra pagrįsti.
23. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad namas Bezdonyse buvo didele dalimi pagerintas santuokos metu. Apeliantas laiko šią teismo išvadą nepagrįsta, nurodydamas, jog teismas nenustatė esminį turto pagerinimą patvirtinančių aplinkybių. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl to, ar namas Bezdonyse dėl jo esminio pagerinimo tapo bendrąja jungtine nuosavybe, bei tokio juridinio fakto nenustatė, todėl teismui nebuvo būtina aiškintis visas su esminiu turto pagerinimo konstatavimu susijusias aplinkybes. Teismas sprendime tik atkreipė dėmesį į aplinkybes, jog namas Bezdonyse buvo pagerintas santuokos metu ir, kaip nurodyta sprendime, įvertinęs šias aplinkybes sprendė, jog sodo pastatas ir žemės sklypas, t. y. Ginčo turtas, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti namą Bezdonyse bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl toks klausimas ir negalėjo būti sprendžiamas bei toks juridinis faktas negalėjo būti nustatomas.
24. Apeliantas nurodo, jog teismas turėjo išsamiai įvertinti, namo Bezdonyse pagerinimo aplinkybes, nustatyti konkrečius atliktus darbus, įvertinti šių darbų įtaką kainos pasikeitimui bei bendrą ekonominę situaciją, kad tuo laikotarpiu kelis kartus keitėsi pinigai (rubliai-talonai-litai), buvo didelė infliacija. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu aiškinimu nesutinka ir pažymi, jog fakto dėl namo Bezdonyse pagerinimų vertinimas yra svarbus, sprendžiant dėl su Ginčo turto įsigijimo aplinkybių. Nustačius, jog dovanotas turtas buvo pagerintas santuokos metu, galima vertinti aplinkybę dėl sutuoktinių požiūrio į už namo Bezdonyse pardavimą gautus pinigus bei jų tolesnį naudojimą, sukuriant asmeninę ar bendrąją jungtinę nuosavybę. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad aplinkybė dėl namo Bezdonyse pagerinimo santuokos metu yra akivaizdi iš pateiktų sutarčių, kuriose yra nustatytas pardavimo metu nustatytas didesnis baigtumo procentas, ir kurios, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, nėra nuginčytos. Byloje pateikti įrodymai – duomenys apie 1991 m. padovanoto ir 1995 m. parduoto namo Bezdonyse atliktų statybos darbų masto padidėjimą 23 procentais, liudytojų V. D., P. Č., atsakovės T. Č. paaiškinimai, jog namas Bezdonyse buvo statomas, patvirtina, kad buvo atliekami namo Bezdonyse statybos darbai, kurių vykdymas turėjo būti apmokamas santuokos metu, preziumuotina iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtų lėšų.
25. Nors apeliaciniame skunde kaip neteisingos nurodomos pirmosios instancijos teismo išvados dėl namo Bezdonyse įsigijimo ir vertinimo, kad dovanotas turtas ne visiškai buvo sukurtas padovanojusiojo H. Č., tačiau pastebėtina, jog pats ieškovas pripažino, kad namas Bezdonyse buvo pradėtas statyti ne H. Č., o V. Č., tai patvirtino ir V. D.. V. Č. paaiškino, kad namą (duomenys neskelbtini) jo tėvas pradėjo statytis dar būdamas santuokoje su jo motina, iki pradėjimo gyventi skyrium (duomenys neskelbtini) jau buvo pamatai, žemė (duomenys neskelbtini) iki 1991 m. oficialiai priklausė jo dėdei, nors neoficialiai tai buvo jo tėvo turtas. 1991 m. tėvo brolis turtą padovanojo jo tėvui.
26. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog V. Č. nebuvo išreiškęs valios įsigyti Ginčo turtą asmeninėn nuosavybėn, o Ginčo turtas buvo naudojamas šeimos poreikių tenkinimui. Ieškovas pažymi, jog teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad V. Č. nuo 1994 m. nepalaikė šeiminių ryšių, pardavė namą Bezdonyse, įsigijo ir savo vardu registravo Ginčo turtą, jį naudojo savo poreikių tenkinimui, rūpinosi ir išlaikė. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė byloje surinktus duomenis ir nustatė, jog šeiminis gyvenimas truko ilgiau nei iki 1994 m. Atsakovė T. Č. aiškino, jog iki 2000 m. sutuoktiniai gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Jos paaiškinimus patvirtino liudytoja A. P. (atsakovės motina). Atsakovės paaiškinimus patvirtino ir pirmosios instancijos teismo aptarti liudytojų parodymai, pastebėta, jog liudytoja J. M. sode matė atsakovę, vieną kartą matė 8-10 m. berniukus (sūnus A. gimęs 1985 m., sūnus P. gimęs 1989 m.), patvirtino, jog santuoka iširo dėl V. Č. girtavimo, kaip tai nurodo ir atsakovė. Teismas išanalizavo P. Č. parodymus, kad V. Č., pasibaigus santykiams su sutuoktine apsigyveno pas P. Č., kai šio sūnus, gim. 1992 m., lankė mokyklą, t. y. ne anksčiau kaip 1999 m.
27. Apelianto teigimu, teismas neteisingai aiškino liudytojo P. Č. paaiškinimus. Liudytojas nurodęs, kad V. Č. į Vilnių išvyko paskui žmoną, norėjęs pasakyti, jog V. Č. gyveno name Bezdonyse, o paskui nusipirko Ginčo turtą ir ten persikėlė. Su tokiu liudytojo parodymų vertinimu nesutiktina, kadangi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad V. Č. kartu su sutuoktine T. Č. gyveno kartu Vilniuje. Jų santuoka sudaryta 1984 m., o Ginčo turtas įsigytas 1995 m., todėl apelianto pateiktas aiškinimas reikštų, jog sutuoktiniai niekada kartu negyveno. Byloje šeiminių ryšių buvimas nebuvo neigiamas, santuokoje gimė du vaikai, kad sutuoktiniai gyveno šeiminį gyvenimą, patvirtino atsakovė, tretieji asmenys, liudytojai P. Č., A. P..
28. Atsakovė T. Č. bei tretieji asmenys A. Č. ir P. Č. išsamiai paaiškino, kad Ginčo turtas buvo naudojamas šeimos poreikių tenkinimui, kai sutuoktiniai gyveno atsakovės motinos name Vilniuje. Sutuoktiniai nusprendė įsigyti sodą netoli gyvenamosios vietos Antakalnyje. Sutuoktiniai planavo sodo namą įsirengti, atsakovė sodindavo daržą, V. Č. rūpinosi aplinka, pjaudavo žolę, sūnūs kartu leisdavo laiką. Nors ir atsižvelgiant į galimą atsakovės bei trečiųjų asmenų suinteresuotumą, teismas neturi pagrindo neigti šiuos paaiškinimus, kadangi jie atitinka kitus byloje surinktus duomenis dėl šeimos gyvenamosios vietos, skyrybų momento, Ginčo turto paskirties, kaip kolektyvinio sodo.
29. Daroma išvada, kad Ginčo turtas buvo įsigytas šeimos poreikių tenkinimui, kadangi įsigijimo metu buvo palaikomi šeiminiai ryšiai, sutuoktiniai su nepilnamečiais vaikais gyveno kartu, sodo namą naudojo pagal paskirtį – laisvalaikiui praleisti, daržui auginti, vasaroti.
30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 1 936 Eur advokato pagalbai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti T. Č. naudai iš V. Č. 1 936 Eur (tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeši eurai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.