- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-04
- Bylos Nr.
- P-602-109-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00988-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. gruodžio 30 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi su pareiškimu į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ 1.1 ir 1.2 papunkčių dalis, kuriose įtvirtintas nurodymas administracijos direktoriaus įsakymų projektus teikti svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijoje bei šio sprendimo 2 punktą.
Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ 1.1 punktu nusprendė pavesti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui leisti įsakymus dėl detaliųjų planų tvirtinimo ir žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo, kurių projektai aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje. Sprendimo 1.2 punktu nuspręsta pavesti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui leisti įsakymus ir dėl galiojančiuose detaliuose planuose nustatytų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų (išskyrus teritorijos naudojimo tipą ir leistiną pastatų aukštį, leistiną sklypo užstatymo tankumą, leistiną sklypo užstatymo intensyvumą) tikslinimo statybos techninio projekto rengimo metu, kurių projektai taip pat prieš tai turi būti aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje. Sprendimo 2 punktu nustatyta, kad Savivaldybės tarybos kolegijos motyvuotu siūlymu 1 punkte nurodyti klausimai gali būti teikiami svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai. Pareiškėjo nuomone, sprendimo nuostatos, kad administracijos direktorius turi teisę tvirtinti tik tuos teritorijų planavimo sprendinius, kuriuos prieš tai apsvarsto savivaldybės tarybos kolegija ir jiems pritaria, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktui, 12 punktui, Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 daliai. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes Vyriausybės atstovė Kauno apskrityje 2011 m. lapkričio 24 d. teikimu Nr. 7-32 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės tarybą su siūlymu artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ 1.1 ir 1.2 punktų pakeitimo ir 2 punkto panaikinimo klausimą. Kauno miesto savivaldybės meras 2011 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (A27V122)-R-5076 informavo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. vykusiame posėdyje buvo pateiktas Savivaldybės tarybos sprendimo projektas Nr. TR-783 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ pakeitimo“, tačiau šiam Tarybos sprendimo projektui nebuvo pritarta.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba (toliau – ir atsakovas) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog savivaldybės lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimas (8 p.) bei sprendimų dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo priėmimas teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka (12 p.) yra priskirtas paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai; 7 dalyje nustatyta, jog konkrečius įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje, savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Pagal šias teisės aktų nuostatas, savivaldybės taryba gali pavesti administracijos direktoriui tvirtinti detaliuosius planus. Taigi, iš esmės detaliųjų planų tvirtinimas yra priskirtas savivaldybės tarybos kompetencijai, ir tik Tarybai nusprendus teisė tvirtinti detaliuosius planus gali būti perduota administracijos direktoriui. Atsakovo nuomone, darytina išvada, kad būtent Tarybai suteikta teisė spręsti, ar perduoti šią teisę administracijos direktoriui, o jei perduoti – kokia apimtimi bei sąlygomis. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme taip pat nėra nustatyta, kad tuo atveju, jei priimamas sprendimas detaliųjų planų tvirtinimą pavesti administracijos direktoriui, Taryba šių įgaliojimų atsisako, t. y. pavedimas direktoriui tvirtinti detaliuosius planus neprivalo būti absoliutus, nėra įtvirtinto draudimo pavedime nustatyti tam tikras išimtis ar apribojimus. Būtent tam tikri apribojimai, pavedant direktoriui tvirtinti detaliuosius planus, ir buvo nustatyti Tarybos sprendime: administracijos direktoriui suteikta teisė tvirtinti tik tuos detaliuosius planus, kurių projektai apsvarstyti savivaldybės tarybos kolegijoje. Atsakovas pažymėjo, kad Kolegija nesprendžia detaliojo plano tvirtinimo klausimų, taip pat nenurodo, kokį sprendimą – tvirtinti ar netvirtinti detalųjį planą – turi priimti administracijos direktorius, nenurodo galimų tvirtinimo ar netvirtinimo motyvų. Galutinį sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo ar sprendinių tikslinimo priima administracijos direktorius arba savivaldybės taryba tuo atveju, kai detaliojo plano svarstymas Kolegijos siūlymu pateiktas jai svarstyti. Būtent galutinį administracinį aktą priėmusi institucija ir atsako už savo priimtą sprendimą. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog pagal ginčijamo Tarybos sprendimo nuostatas, apsvarsčius detaliųjų planų projektus Kolegijoje, detalusis planas nebus patvirtintas per 20 darbo dienų nuo prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje, nes šis teiginys paremtas vien prielaidomis ir visiškai nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ 1.1 ir 1.2 papunkčių dalis, kuriose įtvirtintas nurodymas administracijos direktoriaus įsakymų projektus teikti svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijoje bei šio sprendimo 2 punktą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Kauno miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pavesta leisti įsakymus: (1) dėl detaliųjų planų tvirtinimo ir žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo, kurių projektai aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje (toliau – ir Kolegija); (2) dėl galiojančiuose detaliuosiuose planuose nustatytų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų (išskyrus teritorijos naudojimo tipą ir leistiną pastatų aukštį, leistiną užstatymo tankumą, leistiną sklypo užstatymo intensyvumą) tikslinimo statybos techninio projekto rengimo metu, kurių projektai aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje. Savivaldybės tarybos Sprendimo 2 punkte buvo nustatyta, jog nurodyti klausimai Kolegijos motyvuotu siūlymu gali būti teikiami svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. administracinėje byloje Nr. A662-906/2009 konstatavo, kad savivaldybės administravimo subjektų priimamų teisės aktų teisėtumo kontrolė yra įstatymų leidėjo nustatytos Vyriausybės atstovo kompetencijos dalis, kuri įgyvendinama Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau savivaldybių administracinės priežiūros institutą reguliuojančių teisės aktų nuostatos nesieja minėtos Vyriausybės atstovo teisės, o atsižvelgiant į šio instituto paskirtį bei esmę – ir pareigos, realizavimo su kokio nors konkretaus privataus, valstybės ar viešojo intereso apsauga. Priešingai, sisteminė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog savivaldybių administracinės priežiūros įgyvendinimo forma apima bendrą (abstrakčią), t. y. nesusijusią su konkrečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimu, savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumo kontrolę. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatytų Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimui pakanka tik pagrįstos prielaidos, jog atitinkamas savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas galbūt prieštarauja Konstitucijai, įstatymams ar Vyriausybės nutarimams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokiu būdu, siekis užtikrinti savivaldybių veiklos teisėtumą suponuoja pakankamą bendro pobūdžio valstybės intereso egzistavimą Vyriausybės atstovui įstatymų nustatyta tvarka kreipiantis į teismą dėl savivaldos institucijų priimtų galbūt neteisėtų teisės aktų panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Remdamasis šia teisės akto nuostata, pareiškėjas 2011 m. lapkričio 24 d. teikimu Nr. 7-32 pasiūlė artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ 1.1 ir 1.2 punktų pakeitimo ir 2 punkto panaikinimo klausimą. Atsižvelgiant į šį teikimą, buvo parengtas naujas Savivaldybės tarybos sprendimo projektas, tenkinant pareiškėjo teikimą. Parengtas projektas buvo svarstomas Savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. posėdyje, tačiau, kaip nurodyta Kauno miesto savivaldybės mero 2011 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. (A27V122)-R-5076, Tarybos sprendimo projektui nebuvo pritarta. Vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 1.1 ir 1.2 papunkčių dalis, kuriose įtvirtintas nurodymas administracijos direktoriaus įsakymų projektus teikti svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijoje bei šio sprendimo 2 punktą.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 ir 12 punktus, savivaldybės lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimas ir sprendimų dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties priėmimas priskiriamas paprastajai savivaldybės kompetencijai. To paties straipsnio 7 dalimi nustatyta, kad konkrečius įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje, savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui arba savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui. Šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 12 punkto nuostatos nurodo, kad savivaldybės administracijos direktorius turi kompetenciją, tarybai pavedus, tvirtinti detaliuosius planus ir savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtus specialiuosius planus. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokios nuostatos reiškia, kad sprendimo priėmimo teisę dėl tam tikrų klausimų Savivaldybės taryba gali perduoti administracijos direktoriui arba administracijos direktoriaus pavaduotojui. Savivaldybės administracijos direktorius turi kompetenciją, Savivaldybės tarybai pavedus, tvirtinti detaliuosius planus ir savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtus specialiuosius planus. Savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir Savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą jo kompetencijos klausimais.
Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių gali sudaryti savivaldybės tarybos patariamąjį organą – savivaldybės tarybos kolegiją (toliau – ir Kolegija). Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-488 akivaizdu, jog Kolegija yra Tarybos patariamasis organas, kuris nagrinėdamas jam priskirtus klausimus, priima dėl jų rekomendacinius nutarimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokia pozicija išsakyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kur nurodyta, jog „Savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami rekomendacijas savivaldybių taryboms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan., tačiau negali savivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galutinių sprendimų“. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nuomone, darytina išvada, kad Kolegija yra būtent Tarybos patariamasis organas, kuri nagrinėdama jai priskirtus klausimus, priima dėl jų rekomendacinius nutarimus.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje esančia medžiaga nustatyta, kad Kolegija, vykdydama ginčijamo sprendimo 1.1 ir 1.2 punktų nuostatas, priiminėjo rekomendacinio pobūdžio nutarimus, kurie buvo skirti Savivaldybės administracijos direktoriui. Iš to darytina išvada, kad skundžiamos sprendimo nuostatos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai, kuri nustato, kad savivaldybės tarybos Kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas. Taip pat ginčijamo sprendimo 2 punktu nepagrįstai buvo išplėstos Kolegijos teisės spręsti kokie klausimai turi būti svarstomi Kauno miesto savivaldybės tarybos, o kokie administracijos direktoriaus, nes viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas, 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra neteisėtas.
Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo atstovės nurodytą aplinkybę, kad ginčijama Savivaldybės tarybos sprendimo nuostata neatima administracijos direktoriui teisės spręsti, ar pačiam tvirtinti detalųjį planą, ar teikti teritorijų planavimo dokumentą tvirtinti Savivaldybės tarybai, nes rekomendacinio pobūdžio sprendimas nėra įpareigojantis, ir administracijos direktorius nėra privalomai saistomas Kolegijos siūlymo, jis turi vienasmenišką teisę spręsti dėl jam suteiktų įgaliojimų vykdymo, ir tai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies bei 29 straipsnio 8 dalies 12 punkto nuostatas, nes atsakovo atstovė negalėjo pateikti įrodymų, jog administracijos direktorius nėra privalomai saistomas Kolegijos siūlymo bei, kad jis turi vienasmenišką teisę spręsti dėl jam suteiktų įgaliojimų vykdymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ginčijamos Savivaldybės tarybos Sprendimo dalys dėl nurodymo administracijos direktoriaus įsakymų projektus teikti svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijoje bei šio Sprendimo 2 punktas, kaip neatsiejamai susijęs su nurodymu administracijos direktoriaus įsakymų projektus teikti svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijoje, pripažintini neteisėtais, todėl naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalis).
III.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindė atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, nepažeidė jokių materialinės teisės normų.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atmesti bei palikti galioti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje (2009 m. gruodžio 22d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) nustatyta, jog „detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu“. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje: „savivaldybės lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimas“ (8 punktas, 2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-620 redakcija) bei „sprendimų dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo priėmimas teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka“ (12 punktas, 2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-971 redakcija) yra priskirtas paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai.
Iš šio reguliavimo matyti, jog bendra taisyklė nustato, kad detaliųjų planų tvirtinimas yra savivaldybės tarybos savarankiška teisė, kuri, tik esant savivaldybės tarybos pavedimui, gali būti perleista savivaldybės administracijos direktoriui. Tai patvirtina Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 12 punktas (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-620 redakcija), kuris nurodo, jog savivaldybės administracijos direktorius „savivaldybės tarybos pavedimu tvirtina detaliuosius planus ir savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtus specialiuosius planus“. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (1994 m. liepos 7 d. įstatymas Nr. I-533) 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog „konkrečius įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje, savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui arba savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos)”.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrino, jog teisinis reguliavimas nenumato savivaldybės administracijos direktoriui savarankiškos teisės tvirtinti detaliuosius planus. Darė išvadą, jog savivaldybės administracijos direktoriaus teisė tvirtinti detaliuosius planus yra deleguotoji.
Apeliacinis teismas pabrėžė, kad savivaldybės taryba turi teisę įstatymo nustatyta tvarka (Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) 17 straipsnio 1 dalis) savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje taip pat konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatyme eksplicitiškai yra nustatytas savivaldybės tarybos kolegijos statusas, t.y. kad savivaldybės tarybos kolegija, sudaryta iš savivaldybės tarybos narių, yra savivaldybės tarybos patariamoji institucija, nagrinėjanti jos kompetencijai priskirtus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų. Sprendimus tais klausimais, kuriuos svarsto ir analizuoja savivaldybės tarybos kolegija, priima savivaldybės taryba pagal jai priskirtą kompetenciją. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos kolegija „svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės“. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatavo, kad Kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas, nagrinėjanti įstatymu nustatytus ir savivaldybės tarybos pavestus klausimus.
Sprendė, jog Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. lapkričio 10 d. priimdama ginčijamus sprendimo punktus savivaldybės tarybos kolegijai kompetencijos ribų neišplėtė, kadangi, kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos kolegija „svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės“ bei Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamente (2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. T-488) nurodyta, jog „Kolegija, nepažeisdama kitų savivaldybės institucijų kompetencijos, gali susipažinti su Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų projektais dėl detaliųjų planų tvirtinimo“. Apeliacinis teismas teigia, jog ginčijamais Sprendimo 1.1. ir 1.2 papunkčiais ir 2 punktu Kauno miesto savivaldybės taryba, sudarydama galimybę susipažinti su planuojamais sprendimais bei motyvuotu siūlymu teikti atitinkamus klausimus svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kolegijai vykdomųjų galių nesuteikė. Atlikus analizę matyti, jog savivaldybės taryba pavesdama jai priklausančią teisę tvirtinti detaliuosius planus administracijos direktoriui kartu delegavo ir atitinkamas teises Kolegijai, kaip savo patariamajai institucijai.
Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju, viešosios teisės principas „leidžiama tai, kas tiesiogiai nurodyta, o kitus veiksmus atlikti draudžiama“ pažeistas nebuvo. Todėl darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisingą sprendimą, kuris yra naikintinas, priimant naują teismo sprendimą, t.y. atmetant pareiškėjo pareiškimą (ABTĮ 143 str.).
V.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje 2013 m. kovo 6 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-2717/2012 (b. l. 121 – 126).
Prašyme nurodo, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A438-2717/2012 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, todėl procesą minėtoje byloje prašo atnaujinti, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Pažymi, jog teismas, nagrinėdamas bylą, nesivadovavo sisteminiu teisės aiškinimu. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsniu bei pažymi, jog iš jo matyti, kad įstatymų leidėjas išskyrė savivaldybės tarybos išimtinę ir paprastąją kompetenciją bei nustatė, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai institucijai ar įstaigai. Tuo tarpu paprastajai kompetencijai priskirtus konkrečius įgaliojimus savivaldybės taryba gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui arba savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui. Pažymi, jog įstatymų leidėjas nustatė, jog administracijos direktoriui ar administracijos direktoriaus pavaduotojui negalint įvykdyti konkrečių paprastųjų savivaldybės tarybai kompetencijai priskirtų įgaliojimų, šiuos įgaliojimus vykdo savivaldybės taryba.
Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsniu bei pažymi, jog šiame straipsnyje yra įtvirtintas Kolegijos statusas, t. y. jame įtvirtinta, jog savivaldybės tarybos kolegija, sudaryta iš savivaldybės tarybos narių, yra savivaldybės tarybos patariamoji institucija, nagrinėjanti jos kompetencijai priskirtus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų. Sprendimus tais klausimais, kuriuos svarsto ir analizuoja savivaldybės tarybos kolegija, priima savivaldybės taryba pagal jai Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsniu priskirtą kompetenciją. Vienas iš savivaldybės tarybos kolegijos kompetencijai priskirtų klausimų – siūlymų dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės svarstymas ir teikimas yra Vietos savivaldos įstatymu išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas klausimas. Detalizuoja, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 14 punkte nustatyta savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija priimti sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, o to paties straipsnio 3 dalies 8 punkte numatyta savivaldybės tarybos paprastoji kompetencija tvirtinti savivaldybės lygmens specialiuosius ir detaliuosius planus. Vietos savivaldos 17 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės tarybos kolegija svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės.
Akcentuoja, jog dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „raida“ apibūdinamas kaip – laipsniškas kitimas, plėtotė, plėtra, o žodis „analizė“ apibūdinamas kaip – 1. mokslinis metodas, pagrįstas skaidymu; 2. išsamus ko nors nagrinėjimas, tuo tarpu žodis „tvirtinimas“ apibūdinamas kaip – <...> parašu, antspaudu žymėti tikrumą, daryti galiojantį, ratifikuoti <...>. Teigia, jog tai akivaizdžiai parodo, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų sprendimų dėl savivaldybės teritorijos plėtros analizės priėmimas negali būti siejamas su konkrečia ne tik Vietos savivaldos įstatyme, bet ir specialiame Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatyta specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimo funkcija.
Išdėsto ir tai, jog nagrinėjamoje byloje aktuali Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata, kurioje nurodyta paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija savivaldybės lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimas. Pažymi, jog įstatymų leidėjas nurodo vienintelį pagrindą, dėl kurio administracijos direktorius ar administracijos direktoriaus pavaduotojas negalėtų vykdyti konkrečių savivaldybės tarybos pavestų įgaliojimų – dėl viešųjų ir privačių interesų konflikto. Nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato savivaldybės tarybos kolegijai kompetencijos spręsti dėl savivaldybės administracijos direktoriaus viešųjų ir privačių interesų konflikto.
Taigi, teismas, neteisingai taikydamas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 7 dalį bei neteisingai aiškindamas išimtinės ir paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijos įgyvendinimo tvarką, padarė esminį teisės normų pažeidimą ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamais Sprendimo 1.1 ir 1.2 papunkčiais ir 2 punktu Kauno miesto savivaldybės taryba, sudarydama galimybę susipažinti su planuojamais sprendimais bei motyvuotu siūlymu teikti atitinkamus klausimus svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kolegijai vykdomųjų galių nesuteikė.
Priduria ir tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 31 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią vietos savivaldos sampratą, pažymėjo, jog savivaldybių tarybos gali perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams teisę priimti tam tikrus sprendimus tais klausimais, kurie nėra priskirti savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai, jei tokie savivaldybių tarybų įgaliojimai expressis verbis nustatyti įstatyme. Teisės priimti sprendimus tais klausimais, kurie pagal įstatymą gali būti perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad atlikus analizę matyti, jog savivaldybės taryba pavesdama jai priklausančią teisę tvirtinti detaliuosius planus administracijos direktoriui, kartu delegavo ir atitinkamas teises kolegijai, kaip savo patariamajai institucijai, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo doktrinos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo pareiškėjo prašymo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso, nes Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 ir 12 punktų, 29 straipsnio 8 dalies 12 punkto ir Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatos, susijusios su detaliųjų planų tvirtinimu, buvo aiškinamos ir taikomos nuosekliai, teisingai ir pagrįstai. Nurodo, jog minėtuose teisės aktuose reglamentuota, kad detaliųjų planų tvirtinimas yra priskirtas paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai, ir tik tarybai nusprendus teisė tvirtinti detaliuosius planus gali būti perduota administracijos direktoriui. Būtent tarybai suteikta teisė spręsti, ar perduoti šią teisę administracijos direktoriui, o jei perduoti – kokia apimtimi bei sąlygomis. Nei viename teisės akte nėra nustatyta, jog pavedimas administracijos direktoriui tvirtinti detaliuosius planus privalo būti absoliutus, todėl mano, kad savivaldybės taryba, pavesdama administracijos direktoriui tvirtinti detaliuosius planus, turi teisę nustatyti tam tikras išimtis bei apribojimus. Net ir pavedus tvirtinti detaliuosius planus administracijos direktoriui, teisė tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus išlieka ir tarybai. Todėl visiškai sutinka su teismo išvada, kad detaliųjų planų tvirtinimas yra savivaldybės tarybos savarankiška teisė, kuri, tik esant savivaldybės tarybos pavedimui, gali būti perleista savivaldybės administracijos direktoriui; teisinis reguliavimas nenumato savivaldybės administracijos direktoriui savarankiškos teisės tvirtinti detaliuosius planus – ši administracijos direktoriaus teisė yra deleguotoji. Pažymi, jog teismo sprendime taip pat aiškiai buvo pasisakyta dėl Kolegijos – jos statusas analizuotas remiantis tiek Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, tiek Konstitucinio Teismo doktrina. Nurodo, jog visiškai pritaria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadai, jog Kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas, nagrinėjantis įstatymų nustatytus ir savivaldybės tarybos pavestus klausimus. Tuo tarpu pareiškėjo prašyme nėra jokių akivaizdžių argumentų, kurie pagrįstų teismo sprendime padarytą nurodytų teisės normų esminį pažeidimą, klaidingą teisės normų taikymą ar aiškinimą, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Tikina, jog tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi atitinkamais teises aktais, kuriuos jis manė esant taikytinus tam ginčo santykiui, ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą negali būti pagrindas pripažinti, kad taip jis padarė esminį pažeidimą (remiasi Lietuvos LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-178/2012).
Pažymi, jog priešingai, nei teigiama pareiškėjo prašyme, teismo sprendime nebuvo kalbama apie išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimo delegavimą kitoms institucijoms. Nors pareiškėjo prašyme išsamiai pasisakoma apie išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją priimti sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 41 punktas), tačiau prašyme nėra nurodyta, kaip tai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir tariamu materialinės teisės normos pažeidimu ją taikant (t. y. prašymo atnaujinti procesą pagrindu). Byloje nėra ginčo, jog sprendimų dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės priėmimas priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, tokie argumentai nebuvo dėstomi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose. Be to, ir pats pareiškėjas prašyme teigia, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų sprendimų dėl savivaldybės teritorijos plėtros analizės priėmimas negali būti siejamas su konkrečia ne tik Vietos savivaldos įstatyme, bet ir specialiame Teritorijų planavimo įstatyme numatyta specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimo funkcija. Akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamu Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Kolegijai sudaroma galimybė susipažinti su planuojamais savivaldybės teritorijos detaliųjų planų sprendimais. Įvertinus skundžiamo savivaldybes tarybos sprendimo formuluotę, galima daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo sprendimu nustatyto apribojimo tikslas – tik supažindinti tarybos narius su tarybos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimu, nes skundžiamame teisės akte nėra nustatyta administracijos direktoriui apribojimų priimti sprendimą tik esant teigiamai Kolegijos rekomendacijai. Nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, jog Kolegija svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo organizavimo. Kad galėtų tinkamai atlikti šią funkciją, Kolegijai yra tikslinga susipažinti su teritorijų planavimo dokumentais dar prieš jų patvirtinimą. Pažymi, jog teismo sprendime teisingai konstatuota, jog tokiu būdu Kauno miesto savivaldybės taryba, sudarydama galimybę susipažinti su planuojamais sprendiniais bei motyvuotu siūlymu teikti atitinkamus klausimus svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kolegijai vykdomųjų galių nesuteikė. Tuo tarpu pareiškėjas, analizuodamas sprendimų dėl detaliųjų planų tvirtinimo teisinį reguliavimą, Kolegijos susipažinimo su detaliųjų planų sprendiniais procedūrą visiškai klaidingai prilygina sprendimo dėl detaliųjų planų tvirtinimo priėmimui, atitinkamai klaidingai vertindamas ir teismo sprendimo išvadas dėl Kolegijos kompetencijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis numato, jog nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo atitinkamoje administracinėje byloje teismas patikrina, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.
ABTĮ 156 straipsnis expressis verbis numato prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus ir nurodyto straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo priimtas 2012 m. gruodžio 5 d., o pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2013 m. kovo 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko), taigi nepraleidęs bendrojo trijų mėnesių termino tokiam prašymui pateikti.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, LVAT 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (LVAT 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (LVAT 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan. (nutartys įtrauktos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą, publikuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, P. 871–872).
Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pareiškėjas ginčijo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-620 „Dėl pavedimo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1 ir 1.2 papunkčių dalis, kuriose įtvirtintas nurodymas administracijos direktoriaus įsakymų projektus teikti svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegijoje bei šio sprendimo 2 punktą.
Ginčijamo Sprendimo (b. l. 14) 1.1 papunkčiu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pavesta leisti įsakymus dėl detaliųjų planų tvirtinimo ir žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo, kurių projektai aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje (toliau – ir Kolegija). Šio Sprendimo 1.2 papunkčiu minėtajam Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pavesta leisti įsakymus dėl galiojančiuose detaliuosiuose planuose nustatytų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų (išskyrus teritorijos naudojimo tipą ir leistiną pastatų aukštį, leistiną sklypo užstatymo tankumą, leistiną sklypo užstatymo intensyvumą) tikslinimo statybos techninio projekto rengimo metu, kurių projektai aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje. Tuo tarpu Sprendimo 2 punktu buvo nustatyta, kad Savivaldybės tarybos kolegijos motyvuotu siūlymu 1 punkte nurodyti klausimai gali būti teikiami svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai.
Kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto pareiškimo, jis, ginčydamas Sprendimą, iš esmės nesutiko su Kolegijai konkrečiais punktais suteiktais įgaliojimais, teigdamas, jog jais Kolegijai yra sudaroma galimybė veikti ultra vires (peržengiant įstatyme aiškiai įtvirtintas kompetencijos ribas). Anot pareiškėjo, Kolegija yra patariamasis savivaldybės tarybos organas, todėl reguliavimas, kuomet savivaldybės administracijos direktoriaus arba savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų sprendimų priėmimas priklauso nuo Kolegijos veiksmų, yra neteisėtas, inter alia pažeidžiantis savivaldybės administratoriaus pareigą asmeniškai atsakyti už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais (Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 1 d.). Be to, pareiškėjo nuomone, tokiu būdu sudaromos prielaidos pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą 20 darbo dienų terminą nuo prašymo tvirtinti detaliųjų planą pateikimo dienos.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo pareiškimą patenkino ir ginčijamus Sprendimo punktus panaikino.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmetė.
Savo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė kertine išvada, padaryta įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, kad ginčijamais Sprendimo punktais Kauno miesto savivaldybės taryba, sudarydama galimybę susipažinti su planuojamais sprendimais bei motyvuotu siūlymu teikti atitinkamus klausimus svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kolegijai vykdomųjų galių nesuteikė, bet priešingai – jai teisės buvo deleguotos tik kaip patariamajai institucijai.
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis laikosi priešingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutiniame sprendime išsakytai pozicijai, t. y. jo manymu, ginčijamo Sprendimo punktais Kolegijai vykdomosios galios suteiktos buvo. Tai, pareiškėjo vertinimu, sąlygojo esminį materialinės teisės normos pažeidimą. Minėtąjį pažeidimą pareiškėjas iš esmės įrodinėja, tikindamas, jog jis pasireiškė teismui neaiškinus teisės sistemiškai bei neteisingai interpretavus išimtinės ir paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijų įgyvendinimo tvarką. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas remiasi Vietos savivaldos įstatymo 16 ir 17 straipsniais bei, kaip ir minėta, akcentuoja, jog konkrečiu atveju buvo pažeista Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, leidžianti savivaldybės tarybai konkrečius įgaliojimus vykdyti pavesti tik savivaldybės administracijos direktoriui arba savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams).
Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, nėra įtikinta, jog konkrečiu atveju akivaizdžiai buvo įrodytas esminis materialinės teisės pažeidimas, suponuojantis proceso atnaujinimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Tokia išvada darytina todėl, jog pareiškėjas, nors ir savo prašyme skirdamas nemažai dėmesio paprastosios ir išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos atribojimui pagal Vietos savivaldos įstatymą, nepagrindė, kokią reikšmę tai turi konkrečiame ginče. Iš prašymo matyti, jog pareiškėjas ir pats neginčija, kad detaliųjų planų tvirtinimas yra priskirtas paprastai savivaldybės tarybos kompetencijai, kurią pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 7 dalį galima deleguoti savivaldybės administracijos direktoriui arba savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui (pavaduotojams). Tokių abejonių nekyla ir teisėjų kolegijai, atsižvelgus į Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 bei 12 punkto, 29 straipsnio 8 dalies 12 punkto ir Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pažymėtina, jog būtent įsakymų dėl detaliųjų planų tvirtinimo, jų tikslinimo statybos techninio projekto rengimo metu ir žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo <...> kurių projektai aptarti Savivaldybės tarybos kolegijoje, leidimo delegavimas savivaldybės administratoriui ir sudarė ginčo esmę.
Tačiau tuo pačiu pareiškėjas sudaro įspūdį, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis sudarė prielaidas perduoti išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, t. y. sprendimų dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės <...> priėmimą (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 41 p.). Teisėjų kolegija nėra įtikinta, kad tai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir esminiu materialinės teisės normos pažeidimu ją taikant. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nebuvo kilę ginčo dėl to, jog savivaldybės administratoriaus direktoriui buvo perduoti įgaliojimai, susiję būtent su sprendimų dėl savivaldybės teritorijos plėtros analizės priėmimu, kas priskirtina išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, bet kaip ir minėta, ginčo esmę sudarė detaliųjų planų tvirtinimo delegavimas savivaldybės administracijos direktoriui.
Pridurtina, jog to, kaip minėta aplinkybė yra susijusiu su išnagrinėtos bylos dalyku, neiliustruoja ir pareiškėjo pateikiamas lingvistinis žodžių „raida“, „analizė“ ir „tvirtinimas“ aiškinimas. Juo labiau, jog iš karto po to pareiškėjas ir pats pripažįsta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų sprendimų dėl savivaldybės teritorijos plėtros analizės priėmimas negali būti siejamas su <...> specialiųjų ir detaliųjų planų tvirtinimo funkcija. Šiuo aspektu taip pat nurodytina, jog nors pareiškėjas įrodinėdamas esminę materialinės teisės normos pažeidimą byloje, teigė, kad pirmosios instancijos teismas teisę aiškino nesistemiškai, šioje savo prašymo dalyje jis pats teisės normą aiškina atsietai ir pažodžiui. Atkreiptinas dėmesys, jog lingvistinio aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-222/2013).
Kitokių argumentų, įtikinamai pagrindžiančių, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniame sprendime konstatuodamas, kad ginčijamais Sprendimo punktais sudarant galimybę susipažinti su planuojamais sprendimais bei motyvuotu siūlymu teikti atitinkamus klausimus svarstyti Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kolegijai vykdomosios galios nebuvo suteiktos, padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija nėra įtikinta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, jog Kolegija, vadovaujantis eksplicitiniu įstatyme pateikiamu reguliavimu, yra savivaldybės patariamoji institucija, nagrinėjanti jos kompetencijai priskirtus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų, yra ydingas iš esmės. Tuo tarpu, pareiškėjo pozicija, jog ginčijamas Sprendimo punktais, Kolegijos, kaip patariamosios institucijos, kompetencijos ribos vis dėlto buvo išplėstos, teismo vertinimu, tėra kitokia situacijos interpretacija, konkrečiu atveju nesuteikianti pagrindo taikyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto.
Pridurtina, jog pareiškėjas Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarime pateiktais išaiškinimais apie savivaldybių tarybų įgaliojimų perdavimą atskaitingiems vykdomiesiems organams jau rėmėsi pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, todėl spręstina, jog ir ši aplinkybė įtikinamai neįrodo, jog konkrečiu atveju buvo esmingai nukrypta nuo Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos, tačiau laikytina pakartotiniu pareiškėjo argumentų teikimu proceso atnaujinimo stadijoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A438-2717/2012 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2717/2012 pagal pareiškėjo pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.