- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-04
- Bylos Nr.
- 1A-582-891/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14654-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- J. B.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo 2 metam bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 1 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. J. B. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 10 d. romų bendrijoje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 185, Vilniuje, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 120 € įgijo narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurios masė 0,00075 g, ir narkotinės medžiagos – metadono, kurios masė 0,078 g (specialisto išvada Nr. 140-(1664)-ISI-2126), kurias 2019 m. balandžio 10 d. atgabeno automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki pastato Sodų g. 7, Vilniuje, laikė minėtas narkotines medžiagas prie savęs, norėjo jas perduoti asmeniui pravarde „(duomenys neskelbtini)“, bet minėtoje vietoje apie 21.50 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie kratos metu rado ir paėmė minėtas narkotines medžiagas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo peržiūrėti skundžiamu nuosprendžiu jam skirtą bausmę. Nurodo, kad apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į jo amžių, pablogėjusią sveikatą, į tai, kad nėra teistas už panašius nusikaltimus, yra dirbantis, taip pat, kad visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirti J. B. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o prokurorė prašė skundą atmesti, nurodė, kad pagrindo švelninti nuteistajam skirtą bausmę nėra.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmestinas.
4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo bei kaltės neginčija, nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašo ją švelninti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
6. Skirdamas nuteistajam J. B. bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
7. J. B. pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Tuo pačiu pažymėtina, jog šis nusikaltimas yra vertintinas kaip itin pavojingas, nulemiantis įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu turi susidurti tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos, kilimą visuomenėje. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu J. B. savo kaltę visiškai pripažino, dėl savo veiksmų gailėjosi, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jam inkriminuotą nusikaltimą J. B. padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, tai yra būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Nuo 2015-03-24 recidyvisto padaryta nusikalstama veika pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau nesant paduoto skundo sunkinančiais pagrindais, apygardos teismas, vertindamas J. B. asmenybę, šios aplinkybės kaip atsakomybę sunkinančios nevertina.
8. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos, J. B. praeityje teistas 5 kartus už įvairaus pobūdžio bei pavojingumo nusikalstamų veikų padarymą, tarp jų ir vieną kartą už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, kelis kartus baustas administracine tvarka. Nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, J. B. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus pusantrų metų po jo paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad J. B. dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės, taip pat ir vieną kartą paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir tą aplinkybę, kad nuteistasis yra dirbantis, tai yra vykdo individualią veiklą. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti ir į jo amžių bei pablogėjusią sveikatą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, J. B. yra darbingo amžiaus, o jokių objektyvių duomenų, kad jis sirgtų kokia nors sunkia liga ar kad jo sveikata būtų iš esmės pablogėjusi, nėra. Tokių duomenų J. B. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, pažymėtina, kad nei turimas darbas, nei amžius ar sveikatos būklė nesulaikė J. B. nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nors jis anksčiau jau yra atlikęs realią laisvės atėmimo bausmę ir neabejotinai žinojo apie gresiančią atsakomybę. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. B. skyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą.
9. Pažymėtina, kad už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už padarytą nusikaltimą paskyrė J. B. minimalią sankcijoje numatytą bausmę – 2 metus laisvės atėmimo. Be to, atsižvelgęs į tai, kad byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir J. B. visiškai pripažino savo kaltę, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, apylinkės teismas skirtą bausmę dar sumažino vienu trečdaliu (iki 1 metų ir 4 mėnesių). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, paskirta galutinė bausmė yra itin švelni. Nagrinėjamu atveju dar labiau mažinti skirtos bausmės dydį ar skirti kitą, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenumatytą, švelnesnę bausmės rūšį, nėra jokio pagrindo.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo J. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatuoja, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas J. B. aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors išskirtinė teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, kad jis yra pripažintas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu (pateikė tai patvirtinantį dokumentą), nėra nepakanka tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog nuteistajam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė nei buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu.
11. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. B. bausmę, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su apelianto asmenybe, ir paskyrė ne per griežtą bausmę, kurios švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.