Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, nuteistajam L. S., gynėjams advokatams Reginai Atkočaitienei, Violetai Naujokienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. S. ir L. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 182 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., apėmimo būdu subendrinta su 2013-02-28 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 129 str. 1 d. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo;

L. S. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą), mokytis arba dirbti bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų;

civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista solidariai iš L. B. ir L. S. I. B. naudai 17200 Lt turtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. ir L. S. nuteisti pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje bei kartu su BK 13 str. nustatyto amžiaus nesulaukusiais asmenimis - E. L., G. J. bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. pradžios, tiksliai nenustatytos dienos, iki 2011 m. gegužės 30 dienos, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, J. B. gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), šios gimnazijos kieme, IX forto teritorijoje, Žemaičių pl. 93, Kaune, susitikus su nukentėjusiuoju nepilnamečiu K. B. bei skambinant ir rašant pastarajam trumpąsias SMS žinutes, nurodant įvairias melagingas priežastis: kad padės susigrąžinti ankstesnes skolas, kad reikia pinigų, nes pakliuvo į bėdą, kad sulaikytas policijoje ir reikia sumokėti baudą, kad uždirbs daugiau pinigų, kad reikia nuvažiuoti iki sodybos ir pasiimti pinigų skolos grąžinimui, kad reikia pinigų benzinui, sumokėti už taksi, kad reikia padėti draugui, kuris pakliuvo į kalėjimą, kad reikia mašinos kaladėlėms, kad reikia patalpų nuomai ir kitas, prašė K. B. duoti, tariamai paskolinti, įvairaus dydžio pinigų sumas, o suklaidintas nukentėjusysis K. B. J. B. gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), šios gimnazijos kieme, IX forto teritorijoje, Žemaičių pl. 93, Kaune, Šarkuvos g. 13, Kaune, prie sporto klubo, esančio (duomenys neskelbtini), per eilę kartų perdavė kaltinamiesiems, E. L., G. J. ir tyrimo metu nenustatytiems asmenims prašomas įvairias nuo 20 Lt iki 3000 Lt dydžio pinigų sumas, tokiu būdu jie bendrais veiksmais savo, E. L., G. J. bei tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – I. B. priklausančius 17200 Lt, tuo bendrais veiksmais padarė jai 17200 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis L. B. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo išnagrinėti šią baudžiamąją bylą iš naujo. Nuteistasis prašo iš naujo atlikti įrodymų tyrimą, kadangi skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas nepagrįstai, nesant pakankamai įrodymų dėl jo kaltės įrodytumo. Apylinkės teismas nepagrįstai priteisė iš jo didesnę sumą pinigų, negu jis pasiskolino.

Nuteistasis L. S. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu buvo neobjektyvus, neteisingai ir šališkai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai ištirti įrodymai. Šie pažeidimai yra esminiai, todėl apylinkės teismo procesinis sprendimas turi būti panaikintas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme L. S. kaltu dėl sukčiavimo neprisipažino. Jis davė parodymus, kad su K. B. buvo susitikęs vieną kartą prie IX forto, iš jo pinigų nesiskolino, niekada jam nerašė SMS žinučių, neskambino, prašydamas pinigų. Gegužės mėnesį K. B. pasisiūlė iš jo nupirkti geltonos spalvos grandinėlę už 400 Lt, nors jis jam ir aiškino, kad ji ne auksinė. Teisme apeliantas siūlė K. B. ir jo mamai grąžinti pinigus, kad jam atiduotų grandinėlę, tačiau jie nesutiko. Jokios apgaulės K. B. atžvilgiu jis nenaudojo, nesiekė užvaldyti jo turto ir tai daryti su niekuo nesitarė. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas iš esmės vien tendencingais ir prieštaringais nukentėjusiųjų K. B. ir jo mamos I. B. parodymais. Jokių kitų jų parodymus patvirtinančių duomenų byloje nėra. Teisme nukentėjusioji I. B. tik praėjus laiko tarpui su sūnumi K. B. iš mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS žinučių atkūrė įvykių seką ir išskaičiavo patirtos žalos sumą. Trylikametis vaikas nuosekliai ir neklystamai atkurti visų įvykių negalėjo. Nevedant užrašų, kam ir kiek jis paskolino pinigų, sunku net ir suaugusiam žmogui nustatyti tikslią skolos sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas, nurodytas tik apytikslis – nuo 2011 m. balandžio pradžios iki 2011 m. gegužės 30 d. Tai kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiųjų parodymų objektyvumo. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai teigia, kad jų parodymai yra nuoseklūs ir itin tikslūs, kadangi pats nukentėjusysis savo parodymuose teigė, kad kai kurių dalykų neprisimena. Nepagrįsta ir ta teismo padaryta išvada, kad L. B. visą kaltę prisiima tik dėl to, kad nori padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jis davė parodymus niekieno neverčiamas ir neįtakojamas, todėl netikėti jo parodymais pagrindo nėra. Kadangi apeliantas nusikaltimo nepadarė, todėl nesiekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo kaltė, padarius BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, yra įrodyta, kadangi liudytojams veikos aplinkybės žinomos tik iš K. B. pasakojimų. Teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, vertindamas SMS žinutes, kad iš žinučių eiliškumo galima spręsti, jog kaltinamieji žinojo apie vienas kito veiksmus. Žinučių eiliškumas ir nuoseklumas tik dar kartą įrodo, kad tai vieno žmogaus darbas, nes visiems įvardintiems asmenims viską suderinti ir tarpusavyje tartis yra sunku. L. B. prisipažinimas padarius nusikaltimą yra nuoširdus, nes jis žinojo, kad K. B. nebenori skolinti jam pinigų, ir teisme patvirtino, kad turėjo daug skirtingų telefono numerių, kuriuos naudodavo, rašydamas SMS žinutes K. B.. Taip pat teismas nepagrįstai nusprendė, kad civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas. Jokie įrodymai nepatvirtina nukentėjusiosios I. B. apskaičiuoto remiantis gautomis SMS žinutėmis ir skambučiais sūnaus mobiliojo ryšio telefone žalos dydžio, teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir netyrė. Akivaizdu, kad teismui nepavyko pašalinti abejonių ir prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose, įrodymai (vien tik nukentėjusiųjų parodymai), kuriais grindžiama apelianto kaltė, nepakankami jo kaltumui įrodyti. Daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis grįstas prielaidomis, todėl jis turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje prokurorė prašė atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus, nuteistasis prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, gynėjai advokatai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus.

Nuteistieji L. B. ir L. S. nepagrįstai skundžia jų atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir teigia, kad jie nepadarė jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį L. B. ir L. S. atžvilgiu, pagrįstai pripažino juos kaltais, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, kaltinime nurodytu metu savo, E. L., G. J. bei tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo I. B. priklausančius 17200 Lt, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai I. B. 17200 Lt turtinę žalą. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo padarytos išvados, gauti teisėtais būdais.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Nusikalstama veika (sukčiavimas), numatyta BK 182 str. 1 d., kurios padarymu pripažinti kaltais L. S. ir L. B., objektyviai reiškiasi šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Sukčiavimo atveju asmens kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Apylinkės teismo padarytos išvados, kad L. S. ir L. B. bendrais veiksmais savo, E. L., G. J. bei tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – I. B. priklausančius 17200 Lt, panaudodami apgaulę, yra teisingos ir pagrįstos. Pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Apeliantai L. S. ir L. B. nepagrįstai abejoja apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, skundžiasi tuo, kad apylinkės teismo nuosprendis priimtas vertinant vien nukentėjusiųjų parodymus. Vertinant K. B. ir I. B. parodymus jų patikimumo aspektu, nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji galėtų būti suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti apeliantus nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie juos melagingus parodymus.

Didžioji nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų dalis yra akcentuota į nukentėjusiojo K. B. parodymų kritiką, teigiama, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik nepatikimais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Nors L. S. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo kaltu neprisipažino, L. B. prisipažino iš dalies (nepripažino sumos), tačiau jų kaltę, padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką, patvirtina byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Nukentėjusysis K. B. teisme parodė, kad jis kelis kartus davė E. L. pinigų, kadangi šis reikalavo pinigų, grasino, tai tęsėsi mėnesį laiko. Jis nešdavo jiems po 100-300 Lt. Susisiekdavo telefonu arba SMS žinutėmis. Kartu pinigų prašydavo ir L. S., ir L. B., prašinėdavo įvairių sumų, nuo 200 iki 1000 Lt. Tai tęsėsi nuo žiemos pabaigos iki vasaros pradžios. Nukentėjusysis pats paimdavo iš tėvų pinigus. Nors jam žadėjo, kad grąžins, tačiau jis suprato, kad tikėtis neverta. L. S. ir L. N. visada nurodydavo priežastis, kam reikalingi pinigai. Paskutinį kartą kai padavė L. S., atėjusiam su T., 2000 Lt, sužinojo tėvai, tuomet jis viską papasakojo. Nukentėjusioji I. B. teisme parodė, kad 2011 m. gegužės 28-29 d. namuose ji pasigedo didelės pinigų sumos – 15000 Lt skolintų pinigų, 3000 Lt – savų. Pinigai buvo komodoje, dingo praktiškai visi, liko 50 Lt. Apklausus namiškius, K. prisipažino, kad jis paėmė tuos pinigus, sakė, kad pinigus paskolino menkai pažįstamiems žmonėms, kad jis buvo terorizuojamas, jo elgesys buvo pasikeitęs, padažnėjo išėjimai iš namų. Iš sūnaus sužinojo, kad paskutinės didžiausios sumos buvo išneštos tą pačią dieną ir dieną prieš. Viskas prasidėjo nuo klasioko J. A., kuriam sūnus per kelis kartus paskolino 500 Lt. Sūnus įvardijo ir kitus asmenis, kam nešė pinigus, tai buvo B., S., E., T., L., M.. Pinigų davimas vyko nuo šv. Velykų iki dienos, kuomet tėvai užklupo. Liudytojas J. A. parodė, kad jis skolinosi pinigų iš K. B., tačiau kiek ir kada, neprisimena. Galėjo 10 Lt ar 50 Lt pasiskolinti, tačiau tokių sumų – ne. Nepamena 2011-03-27 skolinęsis 300 Lt pinigų. Apie dideles sumas sužinojo vėliau. K. jam yra sakęs, kad daugelis iš jo skolinosi pinigų, kad jis nežino, kaip juos atgauti. Apie jokią auksinę grandinėlę jis nežino. Liudytoja I. V. parodė, kad E. L. sakė, jog su L. samdėsi limuziną, kad iš to berniuko (K.) paėmė 800 Lt, kad jis prie IX forto atnešdavo pinigus. Liudytojo E. L. (miręs) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad J., kuris iš K. buvo skolinęsis pinigų 600 Lt, jam pasiūlė su juo susitikti, tą pačią dieną prie IX forto K. jam paskolino 100 Lt, kitą dieną – dar 70 Lt. Po to jis apsimetė J. ir prašė dar 200 Lt, po to – vėl 100 Lt. Taip iš viso iš K. gavo 800 Lt, ketino juos grąžinti. Nuteistasis L. B. parodė, kad sugalvodamas visokias priežastis, jis iš K. pinigų skolinosi daug kartų, gali būti skolingas K. apie 2200 Lt. Skolinosi vienas arba su E. L., su K. susirašinėdavęs SMS žinutėmis, skambindavo ir rašydavo SMS iš savo telefono, naudojo ne vieną numerį. Iš jo telefono žinutes K. rašydavo ir E. L.. Beveik visada prie IX forto važiuodavo taksi. Pinigų reikalaudavo pats, jokių kitų asmenų nesiųsdavo. Papildomai teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis paėmė visas pinigų sumas, kurias nurodė nukentėjusioji – viso 18000 Lt, kad per dieną paimti pinigų jis važiuodavo 3-4 kartus, kad pinigus išleisdavo kartu su E. L., kad nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys yra teisingas, patvirtino, kad nukentėjusysis K. B. sakė tiesą. L. S. parodė, kad pamatęs pas jį geltoną grandinėlę, K. B. pasiūlė už ją 400 Lt ir už 400 Lt iš apelianto nupirko, tačiau kodėl K. sako, kad L. S. iš jo skolinosi pinigus, nežino. Liudytojų, nukentėjusiųjų, mirusio E. L. ir kitų kartu veikusiųjų asmenų parodymais nustatyta, kad per eilę kartų iš K. B. apgaulės būdu, prisidengiant skolinimusi, aiškiai žinant, kad nebus grąžinti, L. S. ir L. B. pasisavino 17200 Lt svetimų, K. B. tėvams priklausančių, pinigų. Nors apeliantas L. S. teigė, kad jis tik pardavė vieną kartą K. B. auksinę grandinėlę, kad pinigų neprašė, tačiau tai, kad jis veikė kartu su kitais bendrininkais, ir, panaudodamas apgaulę, savo ir kitų naudai įgijo svetimus pinigus, įrodyta, jo pozicija yra siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusysis viso tyrimo metu teigė, kad pinigų reikalavo ir L. S.. Tai, kad L. S. veikė bendrai su L. B. ir mirusiu E. L., G. J. (nesulaukęs BK 13 str. nustatyto amžiaus), ir kitais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, patvirtina K. B. parodymai, kad jis iš pradžių skolino pinigus J. A., po to E. L., vėliau– L. S.. Pinigų prašė L. S. ir E. L. kartu. Visi jie prašė iš K. pinigų, kurių ateidavo paimti po vieną arba visi kartu. Buvo vienas susitikimas, kuomet atėjo visi trys – L. S., L. B. ir E. L.. Nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad jie rašydavo jam SMS žinutes, skambindavo telefonu, žinutės buvo rašomos iš skirtingų telefono numerių, kartais iš nepažįstamų. Nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo K. B. parodymais, nenustatyta, kad jis būtų turėjęs tikslą apkalbėti nuteistuosius ir kitus asmenis, jo parodymai nuoseklūs, logiški, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Parodymo atpažinti metu nukentėjusysis K. B. atpažino L. B. kaip asmenį, kuris jam į telefoną vis rašydavo SMS žinutes ir reikalaudavo paskolinti pinigų, ir kurių jis ne kartą jam buvo nunešęs prie IX forto, ir atpažino L. S. kaip asmenį, kuris iš jo pastoviai reikalavo pinigų ir kurių jis jam per keletą kartų davė. Nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kadangi jo motina (I. B.) patvirtino, kad sūnus jai minėjo vardus B., S., E., T., L., M., o ir nepilnamečio mirusiojo E. L. motina liudytoja I. V. parodė, kad sūnus jai minėjo, jog E. L., L. S., L. B. ir kiti asmenys skolinosi iš nukentėjusiojo pinigus, kuriuos berniukas nešdavo jiems prie IX forto. Mobiliojo ryšio telefonų išklotinės, SIM kortelės, patvirtina, kad nukentėjusysis K. B. į savo telefoną gavo SMS žinutes, kuriose buvo prašoma ir įtikinėjama perduoti pinigus, kad su juo susisiekdavo E. L. (E.), jo pusbrolis L., L. S. (S.), L. B. (B.). Tyrimo metu nustatyta, kad bendrininkai keisdavosi telefono aparatais, kas tik patvirtina, kad jie visi veikė bendrai, tarpusavyje kontaktuodami, jų nusikalstami veiksmai tęsėsi daugiau kaip mėnesį ir baigėsi vienu metu. Tai rodo jų tarpusavio susitarimą, todėl sukčiavimo nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupėje inkriminuotas pagrįstai. Jie suprato, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje, jų veiksmai buvo suderinti, aptarti iš anksto, taigi, jie veikė vieninga tyčia ir tęstinį laiką.

Byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir kaltinimo teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad L. B. ir L. S. ir nesantys šios veikos subjektai E. L., G. J. bei tyrimo metu nenustatyti asmenys suvokė, jog apgaudinėja nukentėjusįjį K. B., nurodydami jam įvairias melagingas priežastis, kad šis paskolintų jiems pinigų, numatė, kad grąžinti negalės ir norėjo taip veikdami suklaidinti nukentėjusįjį, išgalvodami įvairias priežastis dėl jų būtinybės ir tokiu būdu apgaule įgyti svetimą turtą, todėl jie yra bendrininkai. Šiuo aspektu atmetamas kaip nepagrįstas apelianto L. S. argumentas, kad jis pinigų iš K. B. nesiskolino, jų nereikalavo, o tik pardavė jam geltono metalo grandinėlę už 400 Lt.

Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K-161/2013).

Pagrindiniai sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymiai L. S. ir L. B. veiksmuose nustatyti, kaltininkų atlikti nusikalstami veiksmai kiekvienu konkrečiu atveju buvo susiję savo padarymo būdu ir aplinkybėmis, laiko atžvilgiu nenutolę vienas nuo kito, apgaulę naudojant prieš tą patį fizinį asmenį (K. B.) ir įgyjant jo tėvams priklausantį turtą (pinigus). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms apylinkės teismo padaryta išvada, kad atskirus kaltininkų veiksmus jungė vieninga tyčia, yra pagrįsta. Apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tarp jų ir apie kaltininko tyčią, jos turinį (kartu ir tyčios vieningumą), teismai sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal kitas faktines bylos aplinkybes. Nėra pagrindo tikėti versija, kad pinigus tik skolinosi, kadangi liudytojų parodymais nustatyta ir įrodyta, kad L. B. net negalvojo pasiskolintų pinigų grąžinti, priežastys buvo sugalvojamos iš anksto, nežinojo konkrečios sumos, kiek jis jų paėmė. Tai rodo, kad jis suvokė, jog, veikdamas bendrai su kitais asmenimis, apgaudinėja K. B., nurodydami jam įvairias melagingas priežastis, kad šis tik duotų pinigų, prisidengdami skolinimusi, ir tokie jų veiksmai tęsėsi laiko tarpą. Pagal teismų praktiką, kai asmuo kelis kartus padaro veikas, numatytas BK 182 straipsnyje, jos vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jeigu jas jungia vieninga tyčia, kaltininkas apgaulę naudojo prieš tą patį asmenį ir (ar) turtą (turtinę teisę) įgijo iš to paties šaltinio (nukentėjusiojo), veikos padarytos panašiu būdu ir panašiomis aplinkybėmis, esant nedideliam laiko tarpui tarp jų ir pan.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatytas tikslus nusikalstamos veikos laikas, kadangi L. B. ir L. S. inkriminuojamo tęstinio sukčiavimo laikas kaltinime pateiktas apibrėžtai – nuo 2011 m. balandžio mėn. pradžios iki 2011 m. gegužės 30 dienos. Kai nusikalstamą veiką sudaro daugiau nei vienas veiksmas, kaip kad yra šiuo atveju, pinigų iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama tęstinį laiko tarpą, nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Bendrininkavimo atveju nusikalstamos veikos baigtumo momentas yra tas, kai bendrininkas, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba susilaikė. Nagrinėjamu atveju sukčiavimas baigtas 2011-05-30, tai yra tuo metu, kai K. B. apie 14.30 val. IX forte susitiko su „S.“ ir T., kuriems paprašius paskolinti pinigų tiek, kiek jis turi, iš tėvų pinigų slėptuvės paėmęs 2000 Lt, juos padavė T. 2000 Lt. Tai buvo paskutinis kartas, kai davė pinigus, nes tėvai pastebėjo, kad nėra pinigų, ir K. B. jiems iš karto viską papasakojo.

Esant įrodytoms aplinkybėms, kad nusikalstamą veiką apeliantai padarė veikdami bendrai, atmetamas L. B. argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai iš jo didesnę sumą pinigų, nei kad jis yra pasiskolinęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje priimtoje nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 plenarinė sesija pažymėjo, kad svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio, kurį tenkinus, turtinės žalos atlyginimas priteistas solidariai iš nuteistųjų L. B. ir L. S. nukentėjusiosios civilinės ieškovės I. B. naudai. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Byloje nustatyta, kad iš mažamečio nukentėjusiojo K. B. nuteistieji L. S. ir L. B., veikdami bendrai su kitais asmenimis, apgaule išviliojo jo tėvams priklausančius pinigus, taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad šią pinigų sumą sudaro 17200 Lt, ką pripažino teisme ir L. B..

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino nukentėjusiosios I. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajai nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 1 d., padarytą turtinę žalą pagrįstai priteisė solidariai iš nuteistųjų L. B. ir L. S., nes kitų bendrininkų – J. A., E. L. ir G. J. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi pavojingos veikos padarymo metu jie nebuvo sulaukę tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, o kiti asmenys ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti.

Apibendrinant visa pasakyta, atmetami nuteistųjų L. B. ir L. S. apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai ištirti įrodymai. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu ir civilinio ieškinio dalyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nuteistiesiems L. S. ir L. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymius apylinkės teismas nustatė, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. L. B. ir L. S. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 182 str. 1 d., jiems paskirtos bausmės yra teisingos, o civilinis ieškinys solidariai priteistas pagrįstai.

Daroma išvada, kad nuteistųjų L. S. ir L. B. apeliacinių skundų argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, o apylinkės teismo nuosprendis lieka galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. S. ir L. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendį palikti galioti.