- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-27
- Bylos Nr.
- I-3219-463/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01167-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- T. N.
- Advokatai
- Audronė Petronytė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Ramūnui Kučiauskui, atsakovės atstovei Giedrei Vainauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovės T. N. individualios įmonės savininkei T. N. ir jos atstovei advokatei Audronei Petronytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. N. individualiai įmonei dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2014-01-21 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-623 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (tomas I, b. l. 1–9).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Inspekcija 2014-01-21 turto arešto akte Nr. (23.31-08)-319-623 (toliau – Aktas) areštavo nekilnojamąjį turtą, kurio vertė yra 82 972,13 Lt, o arešto mastas – 82 073,90 Lt, t. y. areštuoto turto vertė 898,23 Lt didesnė nei būtina mokestinei nepriemokai išieškoti. Inspekcija, areštuodama T. N. ir jos sutuoktinio V. N. turtą, remiasi Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2012-03-20 sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Inspekcijos 2012-05-17 sprendimu Nr. 69-87, kuriuose nepriemokų sumos skiriasi.
Pasak pareiškėjo, buvo pažeista esminė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtinta taisyklė, kad surašant Aktą, jame privalo būti pagrįstai ir teisingai apskaičiuotas turto arešto mastas, detalizuotas skolos dydis. Be to, negalima areštuoti daugiau turto, nei yra skolos. V. N. nurodė, kad jis niekada nedirbo savo sutuoktinės T. N. individualioje įmonėje (toliau – ir Įmonė), jis yra pensininkas ir nėra skolininkas Inspekcijai. Akte skolininke nurodyta Įmonė, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio savininkas yra ne pareiškėjas, bet jo sutuoktinė ir ji už savo individualios įmonės skolas atsako savo turtu, o jei turtą valdo bendrosios nuosavybės teise – jai priklausančio bendro turto dalimi. Pareiškėjas, remdamasis CPK 675 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad skundžiamu Aktu galėjo būti apribota nuosavybės teisė tik į T. N., kaip fiziniam asmeniui, nuosavybės teise priklausantį turtą arba į skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Šiuo atveju Inspekcija privalėjo išsiaiškinti turto priklausomybę ir pasiūlyti bendraturčiams kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Šiuo atveju Inspekcija pati nustatė skolininko bendro turto dalį, t. y. T. N. 53/100, o pareiškėjui 47/100. Visas pareiškėjo ir T. N. turtas valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pažymėjo, kad Inspekcija areštavo ne visą T. N. vardu registruotą turtą, neareštavo turto, esančio Rokiškio rajone.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Pabrėžė, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme 2015-02-19 priimtas dalinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-16-286/2015 (teisminio proceso Nr. 2-16-3-00625-2014-2) pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei T. N. nutraukti santuoką dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (tretieji asmenys Inspekcija ir D. K.), kuriuo tenkintas ieškovo pareiškimas, nutraukta T. N. ir pareiškėjo santuoka bei patvirtinta V. N. ir T. N. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Be to, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-02-19 nutartimi civilinės bylos Nr. e2-16-286/2015 dalis dėl reikalavimo pripažinti asmenine atsakovės Įmones mokestinę prievolę (skolą) valstybės biudžetui pagal Inspekcijos 2012-05-17 sprendimą Nr. 69-87 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 sustabdyti iki Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-4337-789/2015 įsiteisės teismo sprendimas, nutartis ar nutarimas.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (tomas I, b. l. 163–166).
Inspekcija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnio 3 dalimi, užtikrinant patikrinimo aktu priskaičiuotos skolos – 82 073,90 Lt išieškojimą. Inspekcija nurodė, kad ginčijamo turto arešto mastas 82 073,90 Lt, viso areštuoto turto vertė – 82 972,13, t. y. 898,23 Lt didesnė nei mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui turto arešto metu. Pasak Inspekcijos, ginčijamo turto arešto mastas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Inspekcija nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Inspekcija neturėjo teisės Aktu areštuoti skolininko turto, kuris valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su kitais asmenimis. Akcentavo, kad Aktu areštavo Įmonės savininkės T. N. turtą, kuris įregistruotas jos vardu ir nėra įrašo, jog tai bendroji jungtinė nuosavybė, taigi, areštuotas turtas laikytinas T. N. asmenine, o ne bendrąja jungtine nuosavybe.
Taip pat pažymėjo, kad mokesčio mokėtoju, dėl kurio mokestinės nepriemokos buvo areštuotas turtas, yra ne pareiškėjas, bet Įmonė. Pareiškėjas, nebūdamas mokesčio mokėtoju, reikšdamas reikalavimą dėl Akto panaikinimo, iš esmės gina savo, kaip turto savininko, teises. Inspekcija teigia, kad teisėtai ir pagrįstai areštavo Įmonei priklausantį turtą, pritaikytas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas atitiko Įmonės neįvykdytos pareigos pobūdį, jos taikymo mastas atitiko Įmonės mokestinės prievolės dydį.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. individuali įmonė atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (tomas 1, b. l. 152–156).
Atsiliepime palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės areštuoti asmens, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turto. Nepateikė duomenų, kad Akte areštuotas turtas buvo perduotas Įmonei. Įmonė yra savarankiškas teisės subjektas tiek civiline, tiek mokesčių teisės prasme. Įvertinusi Akte areštuoto turto civilinį ir mokestinį teisinį statusą, teigia, kad mokesčių administratorius areštavo ne mokesčių mokėtojo, t. y. Įmonės turtą. Taigi, pareiškėjo V. N. ginčijamas aktas priimtas viršijant atsakovei suteiktus įgaliojimus, todėl turi būti panaikintas.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje kilęs ginčas dėl Akto teisėtumo ir pagrįstumo.
Todėl teismas sprendime pasisako tik dėl Akto atitikimo atsakovo, t.y. viešojo administravimo subjekto, veiklą reglamentuojantiems teisės aktams.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Panevėžio AVMI 2012-03-20 sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2012-01-16 patikrinimo aktą Nr. PAR5, kuriuo Įmonei papildomai apskaičiuota 75 481 Lt pelno mokesčio delspinigių 76 069,03 Lt ir paskirta 22 644 Lt dydžio pelno mokesčio bauda (b. l. 22–31). Inspekcija 2012-05-17 sprendime Nr. 69-87 „Dėl T. N. IĮ 2012-04-09 skundo“, išnagrinėjusi Įmonės skundą, pakeitė Panevėžio AVMI 2012-03-20 sprendimo Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nurodymus sumokėti 75 481 Lt pelno mokesčio, 76 069,03 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 22 644 Lt pelno mokesčio baudą, vietoje jų nurodant Įmonei sumokėti 62 435 Lt pelno mokesčio, 11 437 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 244 Lt pelno mokesčio baudą (b. l. 1–10). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-03-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 47–56). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013 Įmonės apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 177–182). Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 89 straipsniu, 2013-12-06 raginime Įmonę per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos ragino susimokėti 74 862,31 Lt mokestinę nepriemoką (b. l. 193). Įmonė 2013-12-03 sumokėjo 4 000,00 Lt, 2013-12-04 – 4 000,00 Lt, 2013-1 05 – 2 000,00 Lt (b. l . 195, 196, 197).
Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi, CPK, remdamasi Panevėžio AVMI 2012-03-20 sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir VMI 2012-05-17 sprendimu Nr.69-87, siekdama išieškoti Įmonės mokestinę nepriemoką (82 073,90 Lt) 2014-01-21 Aktu Nr.(23.31-08)-319-623 areštavo (apribojo disponavimo teisę) tokį nekilnojamąjį turtą: 1) 0,8203 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertę nurodė 1 700 Lt; 2) 0,71 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr.8230-0006-0083), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 500 Lt; 3) 0,93 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 900 Lt; 4) pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 3 000 Lt; 5) pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 257 Lt; 6) pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 540 Lt; 7) pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 257 Lt; 8) pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 188 Lt; 9) pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 337 Lt; 10) pastatą-ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 140 Lt; 11) kitus statinius (inžinierinius)-kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), kurių vertė 214 Lt; 12) 0,68 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 11 800 Lt; 13) 0,3829 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 810 Lt; 14) negyvenamąją patalpą-vaistinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), kurios vertė 2 260 Lt; 1/8 dalį pastato-malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kurios vertė 631,25 Lt; 16) 1/8 dalį kitų statinių - kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), kurios vertė 14,88 Lt; 17) butą/patalpą - butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 4 690 Lt; 18) 53/100 dalį buto/patalpos - buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 52 947 Lt. Nurodyta viso areštuoto turto vertė 82 972,13 Lt (b. l. 14–18).
Pareiškėjas ginčija Aktą ir teigia, kad Inspekcija neturėjo teisės areštuoti jam priklausančios turto dalies, išieškodama Įmonės skolą.
MAĮ 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad mokestinė nepriemoka – mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. Pagal MAĮ 2 straipsnio 16 dalį, mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. MAĮ 33 straipsnio 15 punkte mokesčių administratoriui suteikta teisė taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas – turto areštas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytų mokestinės prievolės užtikrinimo būdų taikymas nepanaikina mokesčių mokėtojo prievolės sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotus delspinigius.
MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Atsižvelgus į MAĮ 101 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą gali būti apribota siekiant užtikrinti, kad mokesčių mokėtojas įvykdytų mokestinę prievolę.
Inspekcija teigė, kad Nekilnojamojo turto registre areštuoto turto savininkė buvo nurodyta T. N., kuri laikytina šio turto savininke. Taigi, atsakovė rėmėsi oficialiais Nekilnojamojo turto registre užfiksuotais duomenimis. Registre įrašyti duomenys laikytini teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi Akto priėmimo dienai įrašai nekilnojamo turto registre buvo galiojantys ir nenuginčyti, Atsakovė neturėjo pagrindo abejoti jų teisingumu ir savo iniciatyva tikrinti turto teisinį režimą, t.y. ar šis turtas yra asmeninė ar bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Todėl atsižvelgus į jau paminėtas MAĮ 101 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą gali būti apribota, siekiant užtikrinti, kad mokesčių mokėtojas įvykdytų mokestinę prievolę. Todėl areštuodamas turtą atsakovas neviršijo teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų. Tai, kad Aktu areštuota 898,23Lt daugiau turto negu nustatyta mokestinė nepriemoka, nedaro Akto neteisėtu: areštuoto turto mastas lyginant su pačia prievole nedidelis ir neesminis, svarbiausia Akto paskirtis užtikrinti mokestinės prievolės išieškojimą, o pati turto vertė bus nustatyta, vykdant atsakovo sprendimą CPK nustatyta tvarka.
Taigi teismas, įvertinęs priimto turto arešto akto teisėtumą Mokesčių administravimo įstatymo bei Viešojo administravimo įstatymo atitikimo aspektais, nenustatė Akto naikinimo pagrindų.
Pažymėtina, kad teismas netyrė Akto teisėtumo, vertindamas mokestinės prievolės kilmę bei sutuoktinių, t.y. pareiškėjo ir individualios įmonės savininkės T. N. solidarios pareigos įvykdyti prievolę, kadangi tokie ginčai sprendžiami CPK numatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismuose.
Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusi nauja aplinkybė, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr.e2-16-286/2015(teisminio proceso Nr. 2-16-3-00625-2014-2), 2015 02 19 daliniu sprendimu buvo nutraukta pareiškėjo V. N. ir T. N. santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o tos pačios dienos nutartimi bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti T. N. įmonės mokestinę skolą asmenine jos prievole, teismas sustabdė iki šioje byloje įsiteisės teismo sprendimas, neįtakoja šio ginčo sprendimo. Ši aplinkybė, patvirtina, kad tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė reikšdami reikalavimą dėl mokestinės prievolės kilmės, t.y. reikalaudami nustatyti, kad tai yra asmeninė vieno iš jų mokestinė prievolė, pripažįsta, kad arešto panaikinimą lemia tai, ar prievolė asmeninė ar solidari, ir tai įrodinėja bendrosios kompetencijos teisme.
Teismas šioje byloje tikrina Akto teisėtumą jo priėmimo metu ir nauja faktinė aplinkybė, kad santuoka tarp pareiškėjo ir T. N. nutraukta bei turtas šiuo metu padalintas teismo sprendimu, savaime nepagrindžia Akto neteisėtumo. Kaip minėta, tokia aplinkybė gali turėti įtakos naujam (ar patikslintam) Inspekcijos sprendimui priimti. Pareiškėjui šiuo teismo sprendimu neužkertama galimybė galimai jo pažeistas teises ginti CPK nustatyta tvarka.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjo skundo, negali būti tenkinamas jo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 105–106 straipsniais, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo V. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.