- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-08
- Bylos Nr.
- 1A-85-491/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- M. P.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį areštu 30 parų.
Pagal BK 64¹ straipsnį ši bausmė jam buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 20 parų arešto bausmės.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė buvo subendrinta su to paties teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 30 parų.
Į šią bausmę buvo įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. lapkričio 8 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. (2 paros).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. P. buvo nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 8 d. apie 0.50 val., (duomenys neskelbtini), L. K. namo kambaryje konflikto metu sugyventinei I. K. sudavė kumščiu ne mažiau kaip keturis kartus į veidą, po to, jai nugriuvus ant grindų, rankomis suspaudė jos kaklą bei suko dešinę ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); jam paskirtą bausmę sušvelninti bei skirti jam baudą. Apeliaciniame skunde jis nurodo :
2.1. Nukentėjusiosios I. K. elgesys turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Įvykio metu I. K. buvo labai girta, jos elgesys, t. y. atsisakymas eiti kartu su juo namo ir dėl to tarp jų kilęs konfliktas, tai stebint kitiems žmonėms neatitiko bendros kultūros. Toks nukentėjusiosios elgesys sąlygojo jo emocijas.
2.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų bylos duomenų, todėl jam paskyrė per griežtą bausmę. Jis savo kaltę pripažino, gailisi, veiką padarė spontaniškai, su nukentėjusiąja susitaikė ir toliau kartu gyvena, taip pat išlaiko savo nepilnamečius sūnus. Kadangi jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir tai yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, arešto bausmės atlikimas jam apsunkintų darbinę veiklą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Gintaras Čekuolis prašo atmesti šį skundą. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertino jo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad anksčiau nuteistajam paskirta švelnesnė laisvės apribojimo bausmė jo nesulaikė nuo smurtinių veikų, todėl jam pagrįstai paskyrė griežtesnę arešto bausmę.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. nurodo, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios I. K. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei nesutinka su jam paskirta arešto bausme. Todėl teisėjų kolegija pasisako šiais klausimais.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios I. K. elgesys. Tačiau kolegijos vertinimu, šis skundo argumentas neturi pagrindo, pirmosios instancijos teismas jokios klaidos čia nepadarė.
7. Teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tuomet, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-386/2012, 2K-115-648/2016, 2K-162-697/2016). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, privalu atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014).
8. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiosios I. K. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas ir turėjęs tiesioginės įtakos M. P. veiksmams. Visų pirma pažymėtina, kad nukentėjusioji I. K. parodė, jog jiems girtaujant sugyventinis M. P. pradėjo su ja konfliktuoti, dėl ko ji išėjo pas L. K.. Po kiek laiko pas L. K. atvyko M. P.. Tarp jos ir pastarojo kilo žodinis konfliktas, po kurio M. P. išėjo. Po to M. P. grįžo ir iš karto ją puolė mušti. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojų L. K., K. K., R. L. parodymai, kad antrą kartą atėjęs M. P. staiga pradėjo mušti I. K.. Nuteistasis M. P. sutiko, kad I. K. nepanorus su juo grįžti į namus jis ją sumušė. Nuteistasis tokius savo smurtinius veiksmus vertina kaip atsaką į nukentėjusiosios I. K. girtavimą ir nenorą su juo grįžti į namus. Tačiau, visiškai akivaizdu, kad nukentėjusiosios elgesys visų pirma buvo sąlygotas paties nuteistojo veiksmų, kuomet jis pirmasis ėmė prieš ją smurtauti, dėl ko ji turėjo išeiti iš namų. Negalima pripažinti, jog tokiu atveju nukentėjusiosios elgesys buvo netinkamas, amoralus ar kaip nors provokuojantis. Byloje nėra duomenų, kad I. K. kaip nors įžeidinėjo nuteistąjį, taip pat nėra duomenų ir apie kokį nors kitokį rizikingą ar provokuojantį jos elgesį, nėra duomenų ir apie jos kokį nors smurtinį ar kitaip pavojingą elgesį prieš M. P.. Atsižvelgiant į visa tai, nuteistojo M. P. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją – keturis kartus sudavė jai į veidą, rankomis suspaudė jos kaklą bei suko dešinę ranką, nebuvo adekvatūs ir jiems esminės reikšmės nukentėjusiosios elgesys neturėjo. Vien tik aplinkybės, jog nukentėjusioji girtavo, tarp jos ir nuteistojo iš pradžių kilo ginčas, žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis prieš nukentėjusiąją ir panaudojo fizinį smurtą, negali būti pripažintos M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Dėl paskirtos bausmės
9. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, todėl prašo ją sušvelninti. Teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė.
10. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į : 1) nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam skirtinos bausmės rūšies, dydžio ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).
11. Už nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Kaip matyti, nuteistojo prašoma jam paskirti bausmė – bauda, nėra numatyta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje, todėl vien jau dėl to nėra galimybės jam skirti tokią bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. P. paskyrė areštą, kurio terminą nustatė mažesnį už vidurkį, t. y. 30 parų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą), į tai, kad yra vieno jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – savo kaltę pripažino ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis dirba, tačiau nusikalto būdamas teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, taip pat baustas administracine tvarka. Įvertinęs šiuos nuteistąjį apibūdinančius ir kitus anksčiau minėtus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistajam už nusikaltimą turi būti paskirta arešto bausmė, kurios dydis mažesnis už šios bausmės vidurkį. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visus nuteistajam M. P. skirtinai bausmei reikšmingus bylos duomenis ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui tiek dėl parinktos nuteistajam bausmės rūšies – arešto, tiek dėl jos dydžio.
12. Pažymėtina, kad nuteistojo M. P. nusikalstama veika yra tyčinė, kuria pažeidžiamas pakankamai svarbus bei saugomas gėris – asmens sveikata. Šį nusikaltimą jis padarė būdamas teistas, be kita ko, už 3 smurtinius nusikaltimus, tarp jų – 2 analogiškus smurtinius nusikaltimus artimoje aplinkoje (tąkart smurtavo prieš savo nepilnamečius sūnus), šią veiką jis padarė laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu, praėjus šiek tiek daugiau nei 1 mėnesiui po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio prieš jį priėmimo, taip pat turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Taigi, ši nuteistojo nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, pasikartojantis smurtinis nusikalstamas elgesys, tuo labiau artimoje aplinkoje, rodo jo jau susiformavusį neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Anksčiau jam skirta švelnesnė bausmė – laisvės apribojimas, jam jokios įtakos neturėjo, jis ir vėl padarė smurtinę nusikalstamą veiką. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ir šį kartą švelnesnės bausmės paskyrimas nebūtų jam pakankama poveikio priemonė ir neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Pritardama šiai išvadai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam M. P. už nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta 30 parų arešto bausmė nėra per griežta, atitinka jo asmenybės bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Švelninti šią bausmę pagrindo nėra.
13. Kadangi ši byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nuteistajam M. P. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam M. P. paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu jam paskirta bausme, taikė jam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – šias bausmes ne visiškai (BK 64 straipsnio 2 dalis), bet iš dalies sudėjo (BK 64 straipsnio 3 dalis), be to, prie griežtesnės arešto bausmės pridėjo itin nedidelę neatliktos bausmės dalį (10 parų arešto). Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam M. P. paskirta galutinė subendrinta 30 parų arešto bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta ar neteisinga.
14. Esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.