- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 2-1513/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Pareiškėjas
- N. V.
- Ieškovas
- Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle, Šveicarijos konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vobekra“, N. V., uždarajai akcinei bendrovei „Nijolė ir partneriai“
- Kategorijos
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties, kuria prašymas dėl proceso atnaujinimo laikytas nepaduotu ir grąžintas, pagal pareiškėjos N. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-401-560/2009 pagal ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S. A. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vobekra“ (buvusi N. V. privati firma „Nijolė“), N. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Nijolė ir partneriai“ dėl skolos priteisimo bei ieškovo Šveicarijos konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG“ ieškinį atsakovams N. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vobekra“ dėl nuostolių atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-401-560/2009 pagal ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S. A. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vobekra“ (buvusi N. V. privati firma „Nijolė“), N. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Nijolė ir partneriai“ dėl skolos priteisimo bei ieškovo Šveicarijos konfederacijos bendrovės „Mayer & CIE AG“ ieškinį atsakovams N. V. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vobekra“ dėl nuostolių atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. birželio 16 d. sumokėti 43 110 Lt žyminį mokestį ir ištaisyti kitus nutartyje nurodytus trūkumus.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2014 m. birželio 12 d. pateikė teismui prašymą dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio dalies, o 2014 m. birželio 16 d. pateikė prašymą pratęsti teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi paskirtą terminą sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį, jeigu teismas netenkins prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atmetė ir pratęsė teismo nustatytą terminą žyminio mokesčio daliai sumokėti iki 2014 m. birželio 23 d.
Pareiškėja sumokėjo 2 000 Lt žyminį mokestį ir 2014 m. birželio 26 d. pateikė teismui prašymą atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 birželio 26 d. nutartimi laikė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjai. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepašalino pareiškimo trūkumų ir nesumokėjo likusios dalies žyminio mokesčio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja yra sumokėjusi 2 148 Lt žyminio mokesčio, kai visa mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 43 260 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas ankstesne 2014 m. birželio 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo ir neatleido jos nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, teismas pakartotinai nesprendė pareiškėjos prašymo dėl žyminio mokesčio dalies mokėjimo atleidimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atleisti pareiškėją nuo likusios žyminio mokesčio dalies paduodant prašymą dėl proceso atnaujinimo mokėjimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pareiškėjos prašymus dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio dalies sprendė formaliai, neatsižvelgė į realią situaciją, netinkamai aiškino teismų praktiką, nepasisakė dėl pateiktų ir esamų įrodymų apie turtinę padėtį; nevertino galimybės sumokėti jai nustatytą žyminį mokestį esant jau įsiteisėjusiems teismo sprendimams, pasiskolinti bei grąžinti skolas žyminiam mokesčiui sumokėti.
2. Teismas nevertino prašyme atnaujinti procesą išdėstytų itin reikšmingų faktų, kurie pagrįsti oficialiais įrodymais ir leidžia manyti, jog įsiteisėję Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimai civilinėje byloje Nr. 2-401-560/2009 gali būti neteisėti.
3. Dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo arba šio mokėjimo atidėjimo teismų praktikoje yra ne kartą pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-401-560/2009, kurioje siekiama atnaujinti procesą, medžiaga ir pareiškėjos turtinė padėtis rodo, kad jos atžvilgiu turi būti taikytas žyminio mokesčio atleidimo institutas.
4. Teismas netinkamai apskaičiavo žyminio mokesčio dydį, nes CPK 80 straipsnio l dalies l punktas nustato, kad bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimties tūkstančių litų, ir ši suma neindeksuotina; visais atvejais žyminis mokestis pagal vieną teisinį reikalavimą negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo laikytas nepaduotu ir jai grąžintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas tik formaliai sprendė jos prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, nepasisakė dėl pateiktų ir esamų įrodymų, nevertino jos turtinės padėties ir galimybės sumokėti jai nustatytą žyminį mokestį, netinkamai aiškino aktualiu klausimu formuojamą teismų praktiką.
Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismas, 2014 m. birželio 16 d. nutartimi spręsdamas pareiškėjos atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo prašymą, atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kad kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei jo pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti visą įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Tokiu atveju turi būti vertinami ne tik asmens sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai, bet ir atsižvelgiama į atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo instituto tikslą, asmens teisinį statusą, jo veiksmus ar neveikimą, taip pat į ginamą teisinį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-551/2007). Teismas teisingai pažymėjo, kad asmens sunkią turtinę padėtį įrodo duomenys iš registrų, kuriuose registruojamas asmens turimas turtas Lietuvos Respublikoje, taip pat duomenys iš Juridinių asmenų registro, pažymos apie kredito įstaigose esančias asmens pinigines lėšas, kiti asmens turtinę padėtį įrodantys dokumentai. Duomenys iš registrų ir kredito įstaigų turi būti pateikiami ne „momentiniai“, o „su istorija“, nes duomenys apie banko sąskaitose esamą pinigų likutį neparodo jose esančių piniginių lėšų judėjimo, o iš registrų pateiktos pažymos apie šiuo metu asmens turimą turtą neleidžia spręsti apie asmens veiksmus netolimoje praeityje (pavyzdžiui, galima situacija, kai asmuo visai neseniai pardavė didelės vertės turtą, o gautas pinigines lėšas laiko ne kredito įstaigoje). Teismas pabrėžė, kad pareiškėja pateikė teismui duomenis iš Nekilnojamojo turto registro 2014 m. birželio 11 d., tačiau išraše nėra istorijos, iš kurios būtų galima matyti, ar buvo atlikti kokie nors sandoriai su nekilnojamuoju turtu; nepateikti duomenys apie turimą kitą registruotiną turtą, apie visuose Lietuvoje veikiančiuose bankuose turimas pinigines lėšas, todėl konstatavo, kad pateikti duomenys neatspindi tikrosios pareiškėjos turtinės bei finansinės padėties, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 2014 m. birželio 16 d. nutarties pareiškėja neskundė, priešingai, pateikė teismui prašymą pratęsti nustatytą terminą žyminio mokesčio daliai sumokėti, nurodė, kad tariasi dėl paskolos gavimo. Pareiškėja iki nustatyto termino sumokėjo tik 2 000 Lt žyminio mokesčio ir pateikė pakartotinį prašymą atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Prie prašymo pridėjo antstolės P. Kisielienės patvarkymą areštuoti lėšas bei tos pačios antstolės patvarkymą dėl prisijungimo prie išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad antstolės patvarkymas areštuoti lėšas ir prisijungti prie kito antstolio vykdomo išieškojimo patvirtina tai, kad pareiškėjos atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas ir, kad yra areštuota tam tikra pinigų suma. Pareiškėja nepateikė išrašo iš nekilnojamojo turto registro, iš kurio būtų galima spręsti apie pareiškėjos praeityje turėtą nekilnojamąjį turtą, nepateikė pažymų iš bankų, kad kituose bankuose neturi atsiskaitomųjų sąskaitų, t. y., pareiškėja neatsižvelgė į teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus ir nepateikė duomenų, leidžiančių teismui susidaryti pagrįstą įsitikinimą apie pareiškėjos sunkią turtinę padėtį ir būtinybę atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Tai, kad šiuo metu pareiškėja neturi nekilnojamojo turto, nereiškia, kad jo apskritai nėra turėjusi.
Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino jos galimybės pasiskolinti reikiamą pinigų sumą, kai jos atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas. Pažymėtina, kad pati pareiškėja teismui nurodė, jog ketina žyminio mokesčio sumokėjimui reikalingą sumą pasiskolinti ir dėl šių priežasčių prašė pratęsti terminą teismo įpareigojimams įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėja su pakartotiniu prašymu nepateikė jokių kitų jos sunkią turtinę padėti pagrindžiančių įrodymų, kurie lemtų kitokios išvados, nei ankstesne nutartimi padarė pirmosios instancijos teismas, priėmimą.
Pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Pareiškėja iki teismo nustatyto termino prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumų neištaisė, nesumokėjo reikalaujamo dydžio žyminio mokesčio, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą jos prašymą laikyti nepaduotu ir jį jai grąžinti.
Negalima sutikti su apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo jos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų svarbių aplinkybių, kurios pagrįstai leistų abejoti priimtų teismų sprendimų teisėtumu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nebuvo priimtas. Teismo nutartimi buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Taigi šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjamas prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumas, todėl teismas neturėjo tirti ir vertinti pareiškėjos nurodytų proceso atnaujinimo aplinkybių.
Pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo mokėtino žyminio mokesčio dydį ir, kad pastarasis pagal CPK negali būti indeksuojamas. CPK 82 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kodekse nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Kadangi maksimalaus žyminio mokesčio dydis yra nurodytas konkrečia suma, o ne procentais, todėl vadovaujantis CPK 82 straipsnio 1 dalimi jis taip pat yra indeksuojamas. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, jog tiek minimali, tiek maksimali žyminio mokesčio turtiniuose ginčuose suma turi būti indeksuojama. Tokia pozicija aiškintina atsižvelgiant į CPK 82 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, suteikiančio pagrindo indeksuoti žyminį mokestį, tikslus – nekeičiant įstatymo užtikrinti, kad žyminio mokesčio nuvertėjimas, susijęs su infliacija ir vartotojų kainų padidėjimu, bus kompensuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, todėl proceso teisės normų nepažeidė ir pareiškėjai nesumokėjus nustatyto žyminio mokesčio dalies, turėjo pagrindą jos prašymą dėl proceso atnaujinimo laikyti nepaduoti ir jai grąžinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.