Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 22 d. iki 23 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamosiose patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dūrė peiliu žmonai V. N. vieną kartą į pilvą, tuo padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę pilvaplėvės ertmės žaizdą su didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito sužalojimu, kuri komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, sukėlusiu vidaus organų mažakraujystę bei kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumą, dėl to V. N. mirė ir buvo rasta 2015 m. gruodžio 24 d. 12.35 val., įvykio vietoje. Taip A. N. nužudė savo šeimos narį – žmoną V. N..

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendį, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 132 straipsnio 1 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas) ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas nurodo, kad savo žmoną nužudė netyčia, dėl neatsargumo, juokaudamas su peiliu. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis siekė savo žmonos mirties. A. N. savo žmoną labai mylėjo, negalėjo jai sukelti skausmo, įvykio dieną su žmona nesipyko, gailisi, kad, paklausęs žmonos, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos. Nurodo, jog jo baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad labai gailisi dėl savo veiksmų, geranoriškai prisipažino, nesislapstė, pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nes yra vyresnio amžiaus ir neįgalus, anksčiau neteistas (T. 2, b. l. 164-166).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis A. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas A. N. neginčija objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, kad dūrė peiliu savo žmonai V. N. į pilvą, dėl ko ji mirė, tačiau neigia subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį - tyčios buvimą savo veiksmuose, nurodo, jog nukentėjusiąją nužudė dėl neatsargumo.

Atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Esant neatsargiai kaltės formai (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnis), kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir numato, tačiau lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne tik iš kaltininko parodymų, bet ir atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama (duriama) – ar smūgiuojama (duriama) į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Įvertinus byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, t. y. nukentėjusiajai V. N. padaryto sužalojimo lokalizaciją, pobūdį, sunkumą, nuteistojo panaudotą pavojingą, duriančias ir pjaunančias savybes turintį įrankį – peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, nes juo nukentėjusiajai buvo durta į pilvą, A. N. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, kad bandė sustabdyti kraujavimą iš V. N. padarytos žaizdos, užklijuodamas ją pleistru, darytina išvada, kad A. N., valingai, panaudodamas jėgą, durdamas peiliu V. N. į gyvybei ir sveikatai svarbią kūno vietą - pilvą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai kiauryminę durtinę – pjautinę pilvaplėvės ertmės žaizdą (9-10 cm gylio) su didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito sužalojimu, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, būdamas normalaus protinio išsivystymo, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties (53 metai), suprato, kad kėsinasi į savo žmonos gyvybę, numatė, kad gali padaryti jai kūno sužalojimus, tarp jų ir sunkius, dėl kurių ši gali mirti, ir nors nesiekė jos gyvybės atėmimo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. nužudė V. N. veikdamas netiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis).

Byloje nenustatyta, kad nuteistasis A. N. ar nukentėjusioji V. N. būtų atlikę nevalingus, netyčinius veiksmus, judesius – slydę, griuvę, sukniubę ar pan., kurių metu V. N. būtų sužalota dėl neatsargumo. Be to, tai paneigė ir teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas H. D., paaiškindamas, kad įvertinus nukentėjusiajai padaryto pilve sužalojimo gylį ir jo pobūdį, jis nėra būdingas griuvimo traumai, turėjo būti tiesioginis poveikis (smūgis), dūrimo metu panaudojant jėgą, nes buvo pažeista pilvo siena. Eksperto teigimu, vien laikant peilį rankoje ir juo nesmūgiuojant, o tik atsitrenkiant į peilį pilvu, nebūtų buvęs padarytas toks sužalojimas, nes žaizdos kanalas horizontalios krypties, statmenas kūnui, jo gylis 9–10 cm, peilis perėjo per pilvo sieną, riebalinį, taukinį audinį ir sužalojo žarnų pasaitą, turėjo būti tiesioginis smūgis panaudojant jėgą, o ne mostas ranka. Nagrinėjamu atveju A. N. valingai dūrė peiliu V. N. į pilvą, nes, remiantis anksčiau aptartais eksperto paaiškinimais, neįmanoma neatsargiai padaryti tokio sužalojimo, koks aprašytas specialisto išvadoje.

Nuteistojo A. N. veiką vertinti kaip neatsargią dėl jau anksčiau paminėtų argumentų nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. A. N. padaryta veika pagrįstai ir tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaip tyčinis savo šeimos nario – žmonos gyvybės atėmimas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nuteistasis A. N. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, nurodo, jog ji yra per griežta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už kurios padarymą A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Byloje nustatyta viena A. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. nuteistasis atskleidė padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Įvertinus A. N. asmenybę (anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, jo amžių, jog yra neįgalus (nustatytas 55 proc. darbingumas), iki sulaikymo nuolat girtavo, jam nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (spontaniškai padarė netiesiogine tyčia vieną baigtą labai sunkų smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį - žmoną, panaudodamas peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, kas rodo didesnį rūšinį šios A. N. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, buvo durta į sveikatai ir gyvybei svarbią kūno vietą – pilvą, kas sukėlė negrįžtamas pasekmes - nukentėjusiosios mirtį), jog yra viena baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo A. N. paskirta bausmės, kuri artima minimaliai straipsnio sankcijoje numatytai bausmei, yra aiškiai per griežta. A. N. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. N. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. N. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. N. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Tenkinti nuteistojo A. N. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.