Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-428-786/2019 pagal ieškovės B. V. ieškinį atsakovei J. V., tretieji asmenys J. V., Anykščių rajono 1-o notarų biuro notarė J. V., dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė B. V. ieškiniu, patikslintu ieškiniu prašė pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ¼ dalį statinių: pastato – gyvenamo namo ir ūkio pastatų bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti 2014 m. lapkričio 20 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, kurios pagrindu įregistruotos J. V. nuosavybės teisės į ½ dalį statinių – gyvenamo namo ir ūkio pastatų bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir A. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, gyvendami joje bendromis jėgomis ir iš bendrų lėšų pasistatė gyvenamą namą. Gyvenamą namą statė kartu su A. V. broliu J. V.. Namas buvo pastatytas gyventi dvejoms šeimoms ir priklausė po ½ dalį. Pastatytas gyvenamas namas buvo priimtas 1983 m. sausio 7 d. Valstybiniam asmeninio gyvenamo namo priėmimo aktu ir Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 31 pripažinta nuosavybė į gyvenamą namą ir ūkio pastatus. 1995 m. rugsėjo 15 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi J. V. ir A. V. nusipirko po ½ dalį - 4,8 aro žemės sklypo. Žemės sklypas ir jame esantys pastatai buvo registruoti J. V. ir A. V. vardu po ½ dalį. Ieškovė ir jos sutuoktinis visą laiką gyveno pasistatytame name. Ieškovė žinojo, kad jos sutuoktinis sudarė pas notarą oficialų testamentą, kuriuo savo turimą turtą paliko lygiomis dalimis jų vaikams. (duomenys neskelbtini) A. V. mirė. Po A. V. mirties likusį turtą priėmė dukra (atsakovė). Ieškovė buvo įsitikinusi, kad turtas jai ir jos vyrui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Po vyro mirties ir ji toliau gyveno šiame name, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Apie 2015 metus į namus atsikėlė gyventi atsakovė, prasidėjo nesutarimai atsakovei pradėjus pertvarkyti namą. 2018 metais gyvenimo sąlygos pasidarė nepakenčiamos, nes atsakovė išgriovė krosnį, neleido naudotis vandeniu. Atsakovės vyras ieškovę terorizavo, nurodė išeiti jai iš namų, sakydamas, kad jai namai nepriklauso. Tada ieškovė kreipėsi į notarą ir sužinojo, kad atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą jos vyro vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir į bendrosios nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį gyvenamo namo ir žemės sklypo. Apie tai, kad atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, patvirtinantis atsakovės nuosavybės teisę ne tik į paveldimą turtą, tačiau ir į ieškovei priklausančią turto dalį, ieškovė sužinojo 2018 m. spalio 23 d., gavusi iš VĮ Registrų centras išrašą. Atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo įregistruotos 2017 m. balandžio 27 d. ir ieškovė anksčiau negalėjo sužinoti, kad jos turto dalis įregistruota kito asmens vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, pripažino ieškovės nuosavybės teisę į ¼ dalį ieškinyje nurodytų statinių ir ¼ dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pripažino Anykščių rajono savivaldybės notarų biuro notarės J. V. 2014 m. lapkričio 20 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, registro Nr.II-4225, dalį, kurios pagrindu įregistruotos J. V. nuosavybės teisės į 1/2 dalį nurodytų statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), negaliojančia ir nustatė, kad J. V. įgijo nuosavybės teises į ¼ dalį statinių ir ¼ dalį žemės sklypo. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 795 Eur žyminio mokesčio ir teisinės pagalbos išlaidų, taip pat 19,88 Lt teismo turėtų pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

3. Nustatė, kad ieškovė B. ir A. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Gyvendami santuokoje įsigijo, t.y. pasistatė ½ dalį gyvenamo namo su ūkiniu pastatu, pastatu stogine, kiemo statiniais ir ½ dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,0960 ha, esančius (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad 1962 m. rugsėjo 27 d. A. V. buvo skirtas sklypas namo statybai, kuriame nurodyta, kad privalo pradėti statyba ne vėliau kaip per vienerius metus. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo J. V. nurodė, kad namą pradėjo statyti 1963 metais, ieškovei ir mirusiam A. V. jau gyvenant santuokoje, pati ieškovė tinkavo namo sienas, padėjo kasti šulinį, dengti namo stogą. Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui aktas buvo surašytas 1983-01-07, kuriame nurodyta, kad namas pastatytas patenkinamai. Išraše iš Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983-02-17 sprendimo Nr. 31, nurodyta, kad buvo pripažintos nuosavybės teisės į namą ir tuo pagrindu 1983-03-04 įregistruota nuosavybė Respublikiniame techninės inventorizacijos biure. Iš valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P34/95-0569 teismas nustatė, kad 1995-09-15 nusipirktas žemės sklypas – 4,80 aro, esantis (duomenys neskelbtini). Namų knyga buvo pradėta 1963-11-20, 1963-11-29 gyvenamąją vietą deklaravo A. V. ir B. V.. Pripažino, kad šių dokumentų turinys patvirtina, jog ginčo namas buvo pastatytas ieškovei ir mirusiam jos sutuoktiniui gyvenant santuokoje. Nors pastatai buvo įgyti, t.y. įregistruoti 1983 m. vasario 17 d., o žemės sklypas - 1995 m. rugsėjo 15d., teismas, spręsdamas dėl jų teisinio režimo, taikė Civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos antrojo skirsnio normas. Pažymėjo, kad tiek pagal turto įgijimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK ) 21 straipsnį, tiek CK 3.87 straipsnio 1 dalį, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas.

4. Nustatė, kad A. V. mirė (duomenys neskelbtini), jam priklausantį turtą paliko testamentu vaikams: V. V. ir atsakovei. Teismas vertino ieškovės teiginius, kad ji po sutuoktinio mirties į notaro kontorą nesikreipė, žinojo, kad jos sutuoktinio likusį turtą paveldėjo dukra, o ji ir toliau liko gyventi name, manydama, kad dalis namo priklauso jai, jos dalis negalėjo būti paveldėta, mokėjo mokesčius. Teismas laikė įrodyta, kad turtas A. V. mirties momentu buvo jo ir ieškovės bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri pasibaigė sutuoktiniui mirus (CK 3.100 straipsnio 1 punktas), ir kad buvusių bendraturčių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo lygios. Todėl sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog A. V. mirties momentu ieškovei priklausė ¼ dalis statinių ir ¼ dalis žemės sklypo.

5. Nustatė, kad 2014 m. lapkričio 20 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė J. V. išdavė atsakovei paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į visą ieškovei ir mirusiam A. V. priklausiusį turtą. Sprendė, kad nėra duomenų, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Pažymėjo, kad mirus vienam iš sutuoktinių, paveldima tik mirusio sutuoktinio dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, o šiuo atveju atsakovė paveldėjo dalį turto, kuris priklausė ieškovei. Vadovavosi CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pripažino, kad atsakovė galėjo paveldėti po savo tėvo mirties tik mirusiajam priklausiusią dalį. Kadangi išduodant paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, nebuvo nustatyta sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, pripažino, kad liudijimas išduotas pažeidžiant ieškovės teises, kas yra pagrindas panaikinti jo dalis. Sprendė, kad išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas ir į ieškovei priklausiusį turtą, prieštarauja įtvirtintai imperatyviai įstatymo nuostatai (CK 1.80 str. 1 d.) ir naikintinas dalyje dėl ¼ dalies statinių ir ¼ dalies žemės sklypo.

6. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymą, įvertino ieškovės teiginius, kad aplinkybės apie jos teisių į nuosavybę pažeidimą tapo žinomos tik po to, kai atsakovė ir jos vyras 2018 metais nugriovė krosnį, neleido naudotis vandeniu ir reikalavo, kad ieškovė išsikraustytų iš namų, nurodydami, jog ieškovei namas nepriklauso. Nustatė, kad ieškovė kreipėsi į notarę, norėdama išsiaiškinti, kodėl paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas ir į ieškovei priklausiusią turto dalį, 2018 m. spalio 23 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir gavusi nekilnojamojo turto registro išrašą, sužinojo, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas jau yra paveldėtas kito asmens. Pripažino, kad iki kreipimosi į notarą dėl informacijos pateikimo dienos ieškovė laikė save visų ginčo pastatų teisėta savininke, niekas pretenzijų į turtą jai nereiškė, jos teisių nepažeidinėjo, netrukdė ginčo turtu naudotis savo nuožiūra. Pripažino, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, nes 2018 m. lapkričio 30 d. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Pripažino, kad šiuo atveju CK 5.8 straipsnio nuostatos netaikomos, nes ieškovė į turtą, likusį po sutuoktinio mirties, nepretenduoja ir neginčija atsakovės teisės paveldėti likusio mirusiojo turto.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

7. Apeliaciniu skundu atsakovė J. V. prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus dėl turėtų išlaidų namo remontui, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

8. Nurodo, kad teismas netinkami vertino faktines aplinkybes, nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypas buvo valdomas bendra jungtine nuosavybe. Žemės sklypas gyvenamo namo statybai buvo skirtas A. V. ir J. V. Anykščių rajono darbo žmonių deputatų Tarybos vykdomojo komiteto Vietinės ūkio valdybos pagal 1962 m. rugsėjo 27 d. sudarytą Sutartį dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualiojo gyvenamojo namo statybai asmeninės nuosavybės teisėmis, t.y. dar iki atsakovės tėvų santuokos. Už žemės sklypą mokėta investiciniais čekiais iš A. V. asmeninės investicinių čekių knygelės, pagal pateiktą žemėtvarkos tarnybos mokėjimo pranešimą 1992 m. rugsėjo 10 d., 756 rublių, ką patvirtina ir Taupomojo banko pavedimas Nr. 7486, o investiciniai čekiai yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Todėl teismas klaidingai konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas priklausė mirusiam jos tėvui asmeninės nuosavybės teise. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamasis namas buvo valdomas bendrąja jungtine nuosavybe. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodomi gyvenamojo namo statybos pabaigos metai yra 1963, baigtumo procentas - 100. Žemės sklypas gyvenamo namo statybai buvo skirtas 1962 m. rugsėjo 27 d., iki santuokos, todėl namo statybos pradžia laikoma ši diena. Ieškovė neįnešė asmeninių lėšų į namo statybą, ji nemokėjo namo statyti ir ūkio būdu. Teismas netinkamai vertino ieškovės abejotinus sugebėjimus, kad pati ieškovė tinkavo namo sienas, dengė stogą, padėjo kasti šulinį, rėmėsi vien šiais argumentais be jokių įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė prisidėjo prie namo statybos. Penki mėnesiai po santuokos yra labai trumpas laikas namui pastatyti, statant jį ūkio būdu, ir todėl, nesant reikšmingų įrodymų, kad ieškovė prie namo statybos prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, ir per 5 mėnesius gyvendama santuokoje ieškovė negalėjo uždirbti pinigų namo statybai, darytina išvada, kad namas buvo statomas asmeninėmis A. V. lėšomis. Kad namas pastatytas 1963 metais, patvirtina namų knyga, kuri pradėta vesti 1963 m. Ieškovė neprisidėjo prie turto pagerinimo, todėl asmeninis A. V. turtas negali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe.

9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė apie pažeistas teises sužinojo tik 2018 m. spalio 23 d. ir netinkamai nustatė ieškinio senaties skaičiavimo pradžią. Teismas klaidingai sprendė, kad ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises, kai atsakovė ir jos vyras 2018 m nugriovė krosnį, neleido naudotis vandeniu, ir reikalavo, kad ieškovė išsikraustytų iš namų, nurodydami, kad ieškovei namas nepriklauso, kadangi krosnis nugriauta, vandentiekis įvestas 2016 m. Ieškovė visada turėjo vandens, nes šulinys kaip buvo, taip ir liko, tik papildomai buvo įvestas vandentiekis ir niekas krano nerakino. Krosnis buvo nugriauta avarinės būklės, tačiau kita krosnis, kuri ir šildė ieškovės kambarį, buvo palikta. Ieškovė visą laiką žinojo, kad turtas priklausė dukrai, jos pačios buvo tokia valia nuo jos sutuoktinio testamento sudarymo. Ieškovė apie turto valdymą žinojo testamento sudarymo metu, žinojo, kad ji nenurodyta kaip paveldėtoja, ji pati tvarkė paveldėjimo dokumentus, mokesčių nemokėjo, finansiškai prie turto išlaikymo neprisidėjo, o savo pensiją skyrė sūnaus šeimai. Ieškovė ėjo ir tvarkė, pateikinėjo dokumentus į Anykščių žemėtvarkos skyrių, nors jai ir nepriklausė tvarkyti dokumentų, susijusių su atsakovės paveldėjimu. Tuo pačiu ji tvarkė ir miško dokumentus. Žemėtvarkininkai yra atmatavę mišką be atsakovės žinios, dalyvaujant ieškovei bei V. V., ir visą miško matavimo projektą bei su juo susijusius dokumentus laiko pas save. Nei iki vyro mirties, nei po jos ieškovė nesiekė nustatyti savo turto dalies.

10. Kadangi į pastatus ir gerbūvį po namo pastatymo niekada nebuvo daugiau investuojama, atsakovė po tėvo mirties pradėjo kapitaliai remontuoti pastatus, juos pagerino iš esmės. Atsakovei gyvenant nuo 2014 m. jos buvo mokami komunaliniai mokesčiai, mokesčiai už žemę, namo draudimą. Atsakovė įsitikinusi, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas priklausė jos tėvui asmeninės nuosavybės teise, į teisiškai paveldėtą turtą ji investavo savo šeimos lėšas, darbo jėgą, sveikatą, sukūrė pridėtinę vertę didesnę, nei buvusi turto vertė paveldėjimo metu. Ieškovė kreipdamasi dėl savo teisių praėjus 10 metų senaties terminui, pažeidžia atsakovės teisėtus lūkesčius įstatymų saugomus interesus, tokiu būdu darydama atsakovei žalą. Ieškovė neturės tokių piniginių lėšų, kad kompensuotų atsakovei išlaidas už pagerintą turtą iš esmės. Praėjus daugiau kaip 10 metų po tėvo mirties, apsunkinta atsakovės galimybė įrodinėti, kokia nuosavybės forma buvo valdomas turtas, liudytojų nebėra tarp gyvųjų. Atsakovės paveldėjimo teisė atsirado nuo tėvo mirties momento, o ne nuo registracijos registre.

11. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo įgyta ne pagal Anykščių rajono darbo žmonių deputatų Tarybos vykdomojo komiteto Vietinės ūkio valdybos 1962 m. rugsėjo 27 d. sudarytą Sutartį dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninėmis nuosavybės teisėmis, bet pagal 1995 m. rugsėjo 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad J. V. ir A. V. nusipirko po 1/2 dalį (po 4,8 aro) žemės sklypo. Ši sutartis, sudaryta ieškovės ir A. V. santuokos metu, ir yra nuosavybės pagrindas, kas nurodyta registre, taip pat ji patvirtina, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovės į bylą pateikti Žemėtvarkos tarnybos 1992 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo pranešimas ir Taupomojo banko pavedimas Nr. 7486 nesusiję su ginčo žemės sklypu, juose nenurodoma, kad mokama už šį žemės sklypą, žemės sklypas buvo įsigytas po trejų metų, todėl negalėjo būti atsiskaityta už jį trimis metais anksčiau, 1995 m. rugsėjo 15 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad už ginčo žemės sklypą mokama kaina yra 36 litai, o ne 756 rubliai, 1992 m. rugsėjo 10 d. Taupomojo banko pavedime Nr. 7486 nurodoma, kad mokama už žemę prie miesto, tuo tarpu ginčo žemės sklypas yra Anykščiuose. Jeigu A. V. nuosavybės teisė į žemės sklypą būtų buvusi įgyta pagal 1962 m. rugsėjo 27 d. sudarytą sutartį, jam nebūtų reikėję dar kartą išsipirkti žemės sklypą ir įgyti į jį nuosavybės teisę antrą kartą.

12. Nesutinka su apeliante, kad namas buvo jos tėvo asmeninė nuosavybė. Ieškovė nurodė, kad 1963 m. po santuokos sudarymo, kurį laiką gyveno pas ieškovės brolį, nes gyvenamojo namo dar nebuvo. 1963 metais ji bendromis jėgomis su A. V., jo broliu J. V. ir jo žmona J. V. pastatė namo sienas, uždengė namo stogą, pastatė krosnį virtuvėje, kurį laiką ieškovė su vyru gyveno pilnai neįrengtame name. Ieškovė nurodė, kad sūnus 1964 metais gimė ir augo namo virtuvės patalpoje, kurioje buvo pastatyta krosnis ir lova, kiti namo kambariai buvo visiškai neįrengti, ji pati savo jėgomis tinkavo namo sienas, rūpinosi stogo dengimu, krosnies pastatymu. Šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtino A. V. brolio J. V. sutuoktinė J. V., ji nurodė, kad gyvenamasis namas buvo statomas po ieškovės ir A. V. santuokos sudarymo, statant namą trūko statybinių medžiagų, jį bendromis jėgomis statė jos vyras, A. V. ir ieškovė apie dešimt metų. Taip pat liudytoja A. T., kuri gyvena ginčo namo kaimynystėje, patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad savo gyvenamąjį namą, statė tuo pat metu, kai kaimynystėje gyvenamąjį namą statė ir ieškovė su vyru, jo broliu ir žmona. Liudytoja patvirtino, kad namas buvo statomas jau po ieškovės ir jos vyro santuokos sudarymo, matė, kaip ieškovė statė namą, atlikinėjo visus darbus, net būdama besilaukianti kasė šulinį, ieškovė su vyru įsikėlė gyventi į namą, kai šis dar nebuvo pilnai įrengtas. Aukščiau nurodyti parodymai paneigė atsakovės poziciją, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti dar iki ieškovės ir jos vyro santuokos. Taip pat 1983 m. sausio 7 d. Akte valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui nurodyta, kad Valstybinė komisija apžiūrėjo gyvenamąjį namą ir nustatė, kad gyvenamasis namas pastatytas patenkinamai, nenustačiusi nukrypimų nuo patvirtinto projekto, namą priėmė. J. V. ir A. V. nuosavybės teisė į gyvenamąjį buvo įregistruota Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 31. Namų knyga nepatvirtina, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1963 metais, dar iki santuokos sudarymo, nes ši namų knyga buvo pradėta vesti 1963 m. lapkričio 20 d. Namų knygos užvedimo data patvirtina, kad ieškovė su vyru pradėjo gyventi neįrengtame name. Atsakovė neįrodė tos aplinkybės, kad gyvenamasis namas būtų pastatytas dar iki santuokos sudarymo, o nuosavybės teisę patvirtina 1983 m. sausio 7 d. Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui aktas ir 1983 m. vasario 17 d. LDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 31 išrašas, todėl gyvenamojo namo ir statinių 1/2 dalis laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

13. Teigia, kad ieškovė 10 metų ieškinio senaties termino nepraleido, jai buvo žinomas vyro testamento turinys ir ginčo dėl to, kad J. V. paveldėjo ar turėjo paveldėti turtą po A. V. mirties, nėra. Ieškovės teises pažeidžia ginčijamas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, kuris buvo 2014 m. lapkričio 20 d. išduotas atsakovei ir kuris patvirtino atsakovės nuosavybės teisę ne tik į A. V. priklausiusią turto dalį, tačiau ir į ieškovei priklausančią turto dalį. Šio liudijimo pagrindu nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo įregistruotos tik 2017 m. balandžio 27 d., todėl iki tol ieškovė objektyviai negalėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą. Ieškovei apie tai, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas, jai dar esant gyvai, buvo paveldėtas kito asmens, sužinojo 2018 m. spalio 23 d., kai kreipėsi į VĮ “Registrų centras”.

14. Nurodo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priimti naujai teikiamų įrodymų, atsakovė neįrodė, kad šiuos dokumentus atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas arba šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl tariamo turto pagerinimo nepagrįstos: atsakovė išgriovė du kambarius skyrusią sieną, nugriovė krosnį, išmetė visus gyvenamajame name buvusius baldus ir buitinę techniką, gyvenamasis namas yra be virtuvės, šildymo, su senais mediniais langais ir durimis. Nors atsakovė nurodo, kad atliko ginčo namo darbų už 20 383,53 Eur, tačiau šių darbų atlikimo fakto neįrodo, tokių išlaidų pagrindžiančių dokumentų nepateikia.

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

17. Bylos ginčo objektas yra nekilnojamojo turto palikimo dydis, spręstinas klausimas, ar pergyvenusiam sutuoktiniui (mirus sutuoktiniui) turėjo atitekti dalis turto asmeninės nuosavybės teise po bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo, ar paveldimas nekilnojamasis turtas priklausė šiuo metu mirusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ½ statinių bei žemės sklypo jos tėvams priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Atsakovė teigia, kad tai asmeninis jos tėvo turtas, todėl ieškovei po sutuoktinio mirties nepriklauso ¼ dalis turto asmeninės nuosavybės teise.

18. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus dėl turėtų išlaidų namo remontui, prašo juos priimti, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir jų priėmimas neužvilkins proceso. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepriėmęs atsakovės teikiamų įrodymų ir kad jų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui. Kitas aspektas tas, kad pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką byloje. Kolegijos vertinimu, apeliantė visiškai nepagrindė, kuo jos minimi dokumentai yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo. Kadangi byloje nėra sprendžiama dėl išlaidų, patirtų galimai pagerinant paveldėtą turtą, atlyginimo, pripažintina, kad naujai pateikti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla bei pareikštais ieškovės reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo, netenkintinas.

19. Byloje nustatyta, kad B. ir A. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Iki santuokos, Anykščių rajono darbo žmonių deputatų Tarybos vykdomojo komiteto Vietinės ūkio valdybos 1962 m. rugsėjo 27 d. Sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai asmeninėmis nuosavybės teisėmis broliams A. V. ir J. V. suteiktas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šis žemės sklypas po ½ dalį (4,8 aro) brolių buvo nupirktas iš valstybės 1995 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P34/95-0569. Būtent šios sutarties pagrindu A. V. vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ½ žemės sklypo. Pažymėtina, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog už ginčo žemės sklypą mokama kaina yra 36 litai, iš kurių 36 litai valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis, todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad už sklypą atsiskaityta jos tėvo investiciniais čekiais pagal pateiktą žemėtvarkos tarnybos mokėjimo pranešimą dar 1992 m. rugsėjo 10 d.

20. Kadangi žemės sklypas buvo įgytas 1995 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK ), įvertintina, kad jo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Civilinio kodekso 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio nuostatos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomas nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta V. Z. v. S. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.). Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją. Šiuo atveju, atsakovė, teigianti, kad jos mirusiam tėvui turtas priklausė asmeninės nuosavybės teise, turėjo šią aplinkybę įrodyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė to nepadarė, be pagrindo 1962 m. rugsėjo 27 d. Sutartį dėl žemės sklypo suteikimo tik neterminuotam naudojimuisi individualinio gyvenamojo namo statybai siekė prilyginti sutarčiai, kurios pagrindu įgyjama nuosavybė, o jos pateikti duomenys dėl mirusiojo turėtų investicinių čekių panaudojimo nepatvirtina, kad investiciniais čekiais buvo atsiskaityta už įsigyjamą ginčo žemės sklypo dalį. Kadangi žemės sklypo dalis buvo įgyta 1995 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, t.y. atsakovės tėvams esant santuokoje, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis turtas buvo ieškovės ir A. V. bendroji jungtinė nuosavybė.

21. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statinių ½ dalis taip pat yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, teigia, kad gyvenamasis namas pastatytas pilnai 1963 metais, tai patvirtina VĮ Registrų centro įrašas, mano, kad žemės sklypo suteikimo diena laikytina statybos pradžios data, per 5 mėnesius po santuokos sudarymo ieškovė negalėjo uždirbti pinigų namo statybai, todėl pripažintina, kad namas buvo statomas asmeninėmis A. V. lėšomis. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais neturi pagrindo sutikti.

22. Byloje neginčijamai nustatyta, kad broliai A. V. ir J. V. statėsi gyvenamąjį namą, kurio statybai ir buvo 1962 m. rugsėjo 27 d. sutartimi suteiktas neterminuotam naudojimuisi žemės sklypas. Byloje nustatyta, kad Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui aktas buvo surašytas 1983 m. sausio 7 d. Išraše iš Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 31, nurodyta, kad buvo pripažintos nuosavybės teisės į namą ir tuo pagrindu 1983 m. kovo 4 d. įregistruota nuosavybė Respublikiniame techninės inventorizacijos biure. Būtent Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 31 buvo pagrindas įregistruoti A. V. vardu nuosavybės teisę į gyvenamojo namo bei kitų statinių ½ dalį. Kadangi sprendimas priimtas atsakovės tėvų santuokos metu, buvo pagrindas teismui konstatuoti, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (SŠK 21 str., CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Apeliantės pareiga buvo įrodyti, kad gyvenamojo namo dalis buvo asmeninė jos tėvo nuosavybė bei paneigti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, tačiau to ji nepadarė.

23. Nors apeliantė laikėsi pozicijos, kad gyvenamojo namo dalis buvo pastatyta jos tėvo asmeninėmis lėšomis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, apsiribojo deklaratyviais teiginiais. Taip pat apeliantė teigia, kad namo dalis buvo pastatyta iki jos tėvų santuokos sudarymo, todėl laikytina tėvo asmenine nuosavybe. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu tiek trečiasis asmuo J. V., tiek liudytoja A. T. teismo posėdžio, įvykusio 2019 m. kovo 14 d., metu paaiškino, kad namo statybos nuo 1963 metų, atsakovėms tėvams jau esant santuokoje, vyko ir užtruko ilgai, kadangi nebuvo statyboms pinigų, atsakovės tėvai pradėjo gyventi dar pilnai neįrengtame name, virtuvėlėje, ieškovė pati tinkavo namo sienas, būdama nėščia šulinį kasė. Todėl negalima sutikti su apeliante, kad nebuvo jokių įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad ieškovė savo darbu prisidėjo prie namo statybos. Pažymėtina, kad įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai (CPK 177 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu trečiojo asmens J. V. paaiškinimai, liudytojos A. T. parodymai laikytini patikimais, kadangi jie buvo nuoseklūs bei išsamūs. Įvertintina, kad trečiasis asmuo J. V. yra atsakovės teta, mirusio dėdės J. V. žmona, ji su vyru ir atsakovės tėvais vienu metu statėsi tą patį gyvenamąjį namą, taip pat liudytoja A. T. namo statybos metu gretimame sklype taip pas statėsi savo namą, jie visi buvo naujakuriai ir dauguma, pasak liudytojos, jaunavedžiai, todėl manytina, kad joms buvo gerai žinomos aplinkybės, susijusios su gyvenamojo namo dalies statyba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti trečiojo asmens J. V. bei liudytojos, kurios nėra suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimais dėl gyvenamojo namo statybos laiko, eigos, ieškovės prisidėjimo prie statybos savo darbu.

24. Nors VĮ Registrų centro įraše nurodoma, kad namas laikomas užbaigtu 100 proc. baigtumu 1963 m., tačiau toks įrašas nepatvirtina, kad namas užbaigtas būtent iki (duomenys neskelbtini) (santuokos sudarymo). Namų knygos duomenys taip pat nepatvirtina, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1963 metais iki santuokos sudarymo, nes knyga pradėta vesti 1963 m. lapkričio 20 d., šiuo adresu gyvenamąją vietą sutuoktiniai deklaravo 1963 m. lapkričio 29 d. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad 1962 m. rugsėjo 27 d. A. V. skiriant sklypą namo statybai, statytojas privalėjo pradėti statybą ne vėliau kaip per vienerius metus, nepatvirtina, kad iki santuokos sudarymo statyba turėjo būti baigta, kadangi užbaigimui sutartyje buvo nustatytas trijų metų terminas. Be to, atsakovės tėvų santuoka buvo sudaryta nepraėjus sutartyje nurodomiems vieneriems metams nuo sklypo suteikimo naudojimui. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovė neįrodė, jog gyvenamojo namo ir kitų statinių ½ dalys jos tėvui priklausė asmeninės nuosavybės teise ir, kad dėl šios priežasties ieškovė negali pretenduoti į ¼ dalį turto.

25. Byloje nustatyta, kad A. V. mirė (duomenys neskelbtini), jam priklausantį turtą paliko testamentu vaikams: V. V. ir atsakovei. Palikimą priėmė atsakovė. 2014 m. lapkričio 20 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė J. V. išdavė atsakovei J. V. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į visą – ieškovei ir mirusiam A. V. priklausiusį turtą – ½ dalį gyvenamo namo ir ūkio pastatų bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad išduodant paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, nebuvo nustatyta sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, bei pagrįstai sprendė, kad liudijimas išduotas pažeidžiant ieškovės teises. Atitinkamai teismas pagrįstai nusprendė dalį paveldėjimo teisės liudijimo panaikinti bei nustatė, kad atsakovė įgijo nuosavybės teises tik į ¼ dalį statinių ir ¼ dalį žemės sklypo.

26. Negalima sutikti su apeliante, kad teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 1.127 straipsnio nuostatas, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas vertino, kad iki kreipimosi į notarą dėl informacijos pateikimo dienos 2018 metais ieškovė laikė save visų ginčo pastatų teisėta savininke, niekas pretenzijų į turtą jai nereiškė, jos teisių nepažeidinėjo, netrukdė ginčo turtu naudotis savo nuožiūra. Pažymėtina, kad ieškovė 2018 m. spalio 23 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir gavusi nekilnojamojo turto registro išrašą, sužinojo, jog jai nuosavybės teise priklausantis turtas jau yra paveldėtas kito asmens. Atsakovės vardu ginčo turtas VĮ ‚Registrų centras“ įregistruotas tik 2017 m. balandžio 27 d., tik nuo šios datos buvo galima iš viešo registro sužinoti apie ieškovės teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma 2018 metais, ji į teismą kreipėsi su ieškiniu 2018 m. lapkričio 30 d., todėl akivaizdu, kad bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Kiti apeliantės pasvarstymai dėl ieškinio senaties termino pradžios laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad ieškovės teisių pažeidimą sąlygojo ne tai, kad testamentu turtas buvo paliktas atsakovei jos tėvo, mirusio (duomenys neskelbtini), bet tai, kad išduodant paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo nustatyta pergyvenusio sutuoktinio asmeninė dalis po bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo.

27. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su statinių pagerinimu, kadangi byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jos patirtų išlaidų atlyginimo.

28. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistu.