- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-23
- Bylos Nr.
- A-444-1509-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- T. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šalčininkų rajono apylinkės teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šalčininkų rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
T. J. (toliau – pareiškėja, apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės 244847,56 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti jai ne mažesnį darbo užmokestį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689; 3) įpareigoti Šalčininkų rajono apylinkės teismą mokėti jai Lietuvos valstybės nustatytą darbo užmokestį, tačiau ne mažesnį nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas, veikdamas pagal jam suteiktus įgaliojimus, atsisakė reikalavimų dėl įpareigojimo nustatyti bei mokėti nustatyto dydžio darbo užmokestį ateityje.
Skunde nurodė, kad Prezidento 1995 m. sausio 17 d. dekretu buvo paskirta ir iki šiol dirba Šalčininkų rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini). 1993 m. vasario 23 d. įstatymas Nr.1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų" nustatė, kad, kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Vyriausybė. Nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2000 m. sausio 3 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės nutarimu Nr.666 ir nutarimu Nr.689. Nuo 2000 m. sausio 1 d. iki šiol gauna sumažintą atlyginimą, nes Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, sumažino mokamo atlyginimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75, taip pažeisdama jos teises ir įstatymų saugomus interesus, teisėtų lūkesčių principą. Remdamasi Konstitucijos 5, 109, 114 straipsniais, Europos teisėjų chartijos dėl teisėjų statuso 8 ir 13 straipsniais, JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr.40/32 ir rezoliucija Nr.40/146, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. ir 2001 m. liepos 12 d. nutarimais bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimu mano, jog ji įgijo teisę gauti Vyriausybės nutarimais Nr.666 ir Nr.689 nustatyto dydžio atlyginimą (b. l. 2 – 6).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atsiliepdama į skundą, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Šiuo atveju pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas bei DK 298 straipsnis, numatantis kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime nurodė, jog nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, konstatuojančių Vyriausybės nutarimo Nr.1494 prieštaravimą Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 18 d. nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat teigia, jog pareiškus reikalavimą valstybei, nelogiška prašyti priteisti ne tik negautą atlyginimą bet ir privalomuosius mokesčius valstybei. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė, reikalaujanti priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais, šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėja prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės, bet iš Lietuvos valstybės (b. l. 13 – 14).
Atsakovas Šalčininkų rajono apylinkės teismas atsiliepimu prašo skundą tenkinti. Paaiškino, kad teismas nepagrįstai įtrauktas atsakovu, nes šios bylos išsprendimas neturės jam jokių teisinių pasekmių. Nurodė, jog nagrinėjamam ginčui netaikytinos Civilinio kodekso bei DK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisėjų atlyginimo dydį, jų skaičiavimo tvarką ir iš to išplaukiančių ieškinio senaties terminų trukmę. Ši norma numato, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu. Iki šiol ši norma nėra tinkamai įgyvendinta. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 12 d. sprendime nurodė, jog kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo pareigos teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą taikydami ne tik įstatymą bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją ir joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisminio proceso, asmenų lygiateisiškumo, kitas Konstitucijos nuostatas. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad teisėjų teisės į teisingą ir konstituciškai pagrįstą atlyginimą pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes įstatymų leidėjas iki šiol nėra įvykdęs Konstitucijoje jam numatytos pareigos. Šiuo atveju būtina priteisti pareiškėjai ne tik negautą atlyginimą, bet ir privalomus mokėjimus valstybei, nes jų nepriteisus, atlyginimo dalis nebūtų įtraukta į valstybės mokesčių sistemos apskaitą, todėl pareiškėjai nebūtų užtikrintos socialinės garantijos. Pažymėjo, kad turi būti trys sąlygos, kurioms esant, galima mažinti teisėjų atlyginimus: turi būti susiklosčiusi akivaizdžiai sunki ekonominė padėtis, sumažinimas turi būti tik laikinas, atlyginimai dėl susidariusios ekonominės padėties mažinami visiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams. Tačiau nuo 1997 m. iki 2007 m. valstybės biudžetas padidėjo daugiau nei 3 kartus, Lietuvos valstybės ekonominiai rodikliai nuo 2003 m. ėmė sparčiai augti. Taigi, vien tik valstybės finansiniai įsipareigojimai negali būti pagrindas mažinti teisėjams atlyginimus (b. l. 30 – 33).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, jog 1999 metais šaliai atsidūrus sunkioje ekonominėje situacijoje, Vyriausybė turėjo imtis tam tikrų sprendimų, kurie buvo būtini, kad 2000 metų valstybės biudžetas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas būtų įgyvendintas. Akcentavo, kad dėl gyventojų pajamų mokesčio mažinimo, prasidėjusio 2005 metais, valdžios sektoriaus biudžeto pajamos palaipsniui mažėjo ir dar mažės. Be to, 1997 m. Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigojimus dėl nuvertėjusių rublinių indėlių atstatymo ir nekilnojamojo turto (žemės, miškų) grąžinimo. Šie ir kiti įsipareigojimai apsunkino šalies finansinę padėtį ilgam periodui. Preliminariais skaičiavimais įsipareigojimams pagal priimtus teisės aktus įgyvendinti 2008 m. reikės per 2,3 mlrd. litų (b. l. 18 – 22).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš Lietuvos valstybės 92428,70 Lt, bylą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti nustatyti darbo užmokestį bei mokėti ne mažesnį darbo užmokestį, kurių pareiškėja atsisakė, nutraukė, likusioje dalyje skundą atmetė.
Teismas nurodė, jog byloje kilęs ginčas dėl atlyginimo sumažinimo pagal Vyriausybės nutarimą Nr.1494. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr.3K-P-187/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr.A10-01/2007 bei Lietuvos apeliacinio teismo byloje Nr.2A-3/2007 pateiktais išaiškinimais daro išvadą, jog Vyriausybė dėl susiklosčiusios sunkios padėties turėjo pagrindą 1998 m. gruodžio 28 d. nutarimu sumažinti darbo užmokestį teisėjams. Sunkios ekonominės padėties periodas truko iki 2003 m. sausio 1 d., vadinasi nuo šio laiko atlyginimų sumažinimo pagrindas išnyko ir minėtas nutarimas neturėjo būti toliau taikomas. Nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Pareiškėjos argumentas, kad atlyginimų sumažinimas buvo neproporcingas palyginus su kitais iš biudžeto atlyginimą gaunančiais asmenimis, atmestas, nes teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, t. y. paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas, kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas.
Dėl atsakovo prašymo taikyti senatį, numatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, teismas nurodė, jog nei viename iš teisėjų darbo užmokesčio klausimus reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tačiau įvertinus ginčo objektą, prigimtį, darytina išvada, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos darbo teisės normos, numatytos DK. Pažymi, jog šiuo atveju remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr.A1-638/2005 suformuota taisykle. Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatą, daro išvadą, jog pareiškėjai priteistina neišmokėto atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. už trejus metus nuo skundo teismui pateikimo dienos (pagal pašto spaudą). Pažymėjo, jog priteistina suma nurodoma neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, nes tai turės būti atlikta sprendimo vykdymo eigoje, o 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas netaikomas, nes šis įsigalioja tik nuo 2009 m. sausio 1 d. (b. l. 81 – 89).
III.
Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalimi, T. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimo dalį, kuria priteista jai 92428,70 Lt suma, panaikinti ir priteisti jos naudai iš Lietuvos valstybės 64152,40 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 30 d., likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde pripažindama teismo teiginius, jog sunkios ekonominės padėties periodas truko iki 2003 m. sausio 1 d., o atlyginimų mažinimas teisėjams nebuvo neproporcingas, nurodo, jog šiuo atveju DK nuostatos negalėjo būti taikomos, nes valstybės tarnautojų ir teisėjų statusą reglamentuoja skirtingi įstatymai, o teisėjo statuso prilyginimas kitiems valstybėms tarnautojams nesuderinamas su Konstitucija, ką yra pripažinęs Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime. Mano, jog jos ginčui turėtų būti taikomas Civilinis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas. Pažymi, jog DK normomis nėra grindžiamas ir 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas. Remdamasi minėto įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog šiuo atveju jai priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 30 d., nes neišmokėto darbo užmokesčio dalis nuo 2005 m. spalio 31 d. bus mokama pagal minėtą įstatymą (b. l. 96 - 99).
Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalimi, kuria pareiškėjai priteistas atlyginimo skirtumas, apeliacinį skundą pateikė ir Lietuvos valstybė prašydama teismo sprendimą panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas neturi jokio reikšmės bylai, nes juo valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalį už paskutinius trejus metus, t. y. atsižvelgta į DK 298 straipsnį. Mano, jog valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą, todėl teismui nėra pagrindo prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Be to, minėtas įstatymas numato, jog prievolė, dėl kurios kilo ginčas šioje bylas, įvykdoma dalimis. Mano, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bus įgyvendintas vadovaujantis minėtu įstatymu, todėl nėra pagrindo jos reikalavimo tenkinti teismine tvarka (b. l. 93 - 95).
Atsiliepdama į T. J. apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo jį atmesti palaikydama Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius (b. l. 104 - 105).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjos T. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Pareiškėja siekia atgauti savo (kaip Šalčininkų rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) atlyginimo dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jos gautą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr.666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689 apskaičiuotą atlyginimą. Skundo reikalavimas buvo grindžiamas Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia pasisakytina dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d., ir kurio 7 straipsniu buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. (nutarimo oficialaus paskelbimo data). Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006 m. kovo 28 d. nutarime, 2009 m. sausio 15 d. sprendime), be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000 m. sausio 1 d.) taikymo klausimą. Taigi atsižvelgus į išvardintus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Dėl apeliantės T. J. apeliacinio skundo argumentų, jog šiuo atveju negalėjo būti taikomos DK nuostatos, pasakytina, jog DK 298 straipsnio taikymo klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-790/2009, kurioje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių būtina laikytis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė šioje administracinėje byloje DK 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, skaičiuojant jį (įvertinus suformuluotą reikalavimą) nuo skundo teismui pateikimo dienos, todėl T. J. skunde keltas reikalavimas priteisti neišmokėto darbo užmokestį už visą laikotarpį - nuo 2000 m. sausio 1 d. iki skundo pateikimo teismui dienos 2007 m. lapkričio 16 d. (b. l. 2 – 6, 75) – pagrįstai pripažintas nepagrįstu. Nagrinėjamu aspektu taip pat pažymėtina, jog tokia pozicija išreikšta ir įstatymo leidėjo priimant 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, iš kurio 2 straipsnio nuostatų matyti, jog nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams grąžinama už trejų metų laikotarpį. Tačiau pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas žodine formuluote tinkamai nurodęs laikotarpį, už kurį priteistina neišmokėta atlyginimo dalis, konkrečiomis datomis ją nurodė netinkamai, t. y. pažymėjo, jog atlyginimo dalis priteistina nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d., nors šiuo atveju turėtų būti - iki 2007 m. lapkričio 16 d. Taigi, atitinkamai keičiasi priteistinos sumos dydis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančioje Šalčininkų rajono apylinkės teismo pažymoje apie pareiškėjai neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2007 metus (b. l. 34 - 36) nėra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto už minėtą laikotarpį priteistino atlyginimo dydį. Aptartos situacijos išsprendimas reikalauja naujų įrodymų pateikimo ir jų vertinimo, todėl kolegija konstatuoja, kad nustatyti minėtos sumos dydį apeliacinės instancijos teisme nėra galimybių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis naikintina, byla šioje dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
T. J. apeliaciniu skundu prašė teismo sprendimo dalį, kuria priteista jai 92428,70 Lt suma, panaikinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės 64152,40 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 30 d., likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą grįsdama tai Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo normomis, o būtent įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, kur įtvirtinta, jog teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigė iki 2008 m. spalio 31 d. (kaip ir yra šiuo atveju), nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Visų pirma pasakytina, jog trejų metų laikotarpis, už kurį priteistina atlyginimo dalis, nustatytas ir pagrįstas šioje nutartyje jau išdėstytais argumentais, be to, ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis imperatyviai numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama laikantis bylos nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžė pateikto skundo dalykas, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu į pareikštus reikalavimus atsakė (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 86 str. 3 d.), todėl šiuo atveju naujas apeliaciniame skunde formuluojamas reikalavimas apskritai negali būti nagrinėjamas. Pažymėtina, jog apeliantės minimas įstatymas įsigaliojo tik 2009 m. sausio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo remtis negaliojančiu teisės aktu. Tais pačiais pagrindais atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjai priteistinos iš Lietuvos valstybės 92428,70 Lt sumos naikintina ir šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl apelianto Lietuvos valstybės atstovo teisme išreikšto prašymo, t. y. galimo palankaus pareiškėjai sprendimo priėmimo atveju atidėti sprendimo vykdymą dvejiems metams, kaip šioje byloje nebeaktualaus - nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
T. J. ir Lietuvos valstybės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuriuo T. J. priteista iš Lietuvos valstybės 92428,70 Lt suma, panaikinti ir šioje dalyje bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Nutartis neskundžiama.