Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-16 · Civilinė byla Nr. e2S-230-430/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-16
Bylos Nr.
e2S-230-430/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Braždienė
Ieškovas
U. A. S. F.
Atsakovas
B. S. C. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-230-430/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39246-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2.; 3.3.2.3.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. sausio 16 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo U. A. S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo U. A. S. F. ieškinį atsakovui B. S. C. J. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. esmė

I. U. A. S. F. pareiškė ieškinį atsakovui B. S. C. J. dėl žalos atlyginimo. Teismas atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-46220-934/2017 atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą.

Nutartyje teismas nurodė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Amsterdame (Nyderlanduose), todėl šis ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Todėl jei atsakovas yra Europos Sąjungoje arba yra kitų reglamente įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, jam taikomos pačiame reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės. Nagrinėjamu atveju turi būti taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 („Briuselis I“) redakcija) (toliau – Reglamentas). Reglamento 4 straipsnis numato, kad pagal asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę; asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės. Jei yra Reglamento 7 straipsnio sąlygos, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas ir asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje.

Teismas nutartyje pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju vien ta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog pinigai buvo pervesti į Lietuvoje registruotą banką, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad toks ginčas teismingas Lietuvos teismui, o duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti apie sutartinių prievolių vykdymo vietą bei tariamos žalos padarymo vietą, taip pat duomenų, jog atsakovas gyventų Lietuvoje, ieškovas nepateikė. Priešingai, iš ieškinio turinio matyti, kad tariamos prievolės turėjo būti vykdomos tarp Lietuvoje neregistruotų subjektų (tarp ieškovo ir bendrovės J. S. S.), o ir ieškovo nurodyta pinigų suma buvo pervesta Lietuvoje negyvenančiam asmeniui.

III. Atskirojo skundo argumentai

I. U. A. S. F. pateikė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-02 nutarties Nr. e2-46220-934/2017 atskirąjį skundą.

Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiama nutartimi neteisingai nustatė šioje byloje reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012, nes žala kilo Lietuvos Respublikoje, t. y. ieškovui priklausančios piniginės lėšos be teisėto pagrindo buvo pervestos į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, esančią UAB (duomenys neskelbtini), kas įrodo, jog neteisėtų veiksmų padariniai, kaip žala, materializavosi ne Nyderlanduose, bet Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovo nurodytas gyvenamosios vietos adresas Nyderlanduose nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, kadangi ieškovas ieškinio teismingumą grindžia ne atsakovo gyvenamosios vietos buvimo Lietuvos Respublikoje, bet žalos atsiradimo (materializavimosi) vieta, kuri yra Lietuvos Respublikoje. Ginčo dalykas yra žala, kilusi iš delikto.

Pažymėjo, jog teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi Reglamento 7 str. 2 d. nuostatomis, tačiau netinkamai jas taikė bei netinkamai interpretavo šioje teisės normoje nurodytą „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“ sąvoką, kas lėmė teisiškai nepagrįsto ir neteisėto procesinio sprendimo priėmimą. Pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes sąvoka „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“ reiškia teismingumą, kuris gali būti nustatytas pagal vietą, kurioje pasireiškė tokia žala. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju Lietuvos teismai turi teisę nagrinėti ieškinius dėl žalos, kuri dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, materializavosi Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Apeliantas taip pat atskirajame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartimi Nr. 3K-3-462-611/2015 ir CPK 787 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, kurios yra suderintos su Reglamento nuostatomis, kas taip pat apelianto manymu nurodo, jog Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą.

Be to apelianto įsitikinimu, ieškinį nagrinėjant Lietuvos teisme būtų didesnė galimybė pateikti įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami proceso šalių reikalavimai ir atsikirtimai.

Remiantis šiais atskirojo skundo motyvais apeliantas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-02 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46220-934/2017 panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. ieškovo ieškinį priimti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovo U. A. S. F. ieškinį atsakovui B. S. C. J. dėl žalos atlyginimo kaip neteismingą. Byloje yra kilęs jurisdikcijos klausimas, t. y. ar Lietuvos teismas (konkrečiai Vilniaus miesto apylinkės teismas) turi kompetenciją priimti pareikštą ieškinį ir pagal jį inicijuojamą teisminį ginčą nagrinėti bylą.

CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismo pareiga yra imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų tinkamai įgyvendinta (CPK 2 str.), t. y. teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio aiškintis, ar objektyviai egzistuoja asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, tarp kurių - ar ieškinys (pareiškimas) teismingas tam teismui.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą, o nustatytų procesinių normų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas U. A. S. F. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo B. S. C. J., gyvenančio Nyderlanduose, 16 016,15 JAV dolerių dydžio nuostolių atlyginimo. Ieškovas ieškinyje remiasi tuo, kad šis turėjo apmokėti bendrovės J. S. S. P. L. 2016 m. lapkričio 14 d. išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. JSUA-1612, kurios suma yra 16 016,15 JAV dolerių, mokėjimą atliekant į atsiskaitomąją sąskaitą. 2016 m. lapkričio 28 d. buvo atliktas tarptautinis mokėjimas, tačiau ieškovas pastebėjo, kad ši suma buvo pervesta ne į sąskaitą išrašiusios bendrovės, o į atsakovo B. S. C. J. atsiskaitomąją sąskaitą, esančią UAB (duomenys neskelbtini). Šis mokėjimas buvo atliktas į šią sąskaitą, nes buvo įsilaužta į bendrovės J. S. S. P. L. elektroninį paštą ir pakeista ieškovui išsiųsta PVM sąskaita-faktūra, dėl ko mokėjimas buvo atliktas į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepagrįstai pasisavino ieškovui priklausančias lėšas, ieškovas reiškia šį ieškinį. Ieškovas nurodė, kad ieškinys yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes atsakovo lėšos yra Lietuvoje, UAB (duomenys neskelbtini) esančioje sąskaitoje, rėmėsi CPK 787 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti CPK 137 str. 2 d. 2 p., nes padarė išvadą, jog byla yra neteisminga Lietuvos teismui, o teisminga pagal atsakovo gyvenamąją vietą, t. y. neįrodyta išimtinė jurisdikcija.

Šiuo atveju ieškinyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), Nyderlanduose, todėl kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Bylose, kuriose yra tarptautinis (užsienio) elementas, teismui pirmiausia tenka spręsti tarptautinio civilinio proceso klausimą, būtent, koks teismas kompetentingas nagrinėti užsienio elementą turinčią bylą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog jei atsakovas yra Europos Sąjungoje arba yra kitų reglamente įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, jam taikomos pačiame reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 („Briuselis I“) redakcija) (toliau – Reglamentas). Pažymėtina, kad šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių). Šiuo atveju šios sąlygos yra, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent Reglamento nuostatomis spręsdamas šios bylos jurisdikcijos klausimą, nepaisant to, jog ieškovas pasisakydamas ieškinyje apie teismingumą rėmėsi CPK normomis.

Reglamento 4 straipsnis numato, kad pagal asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę; asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės. Reglamento 7 straipsnis, nustatantis specialiosios jurisdikcijos taisykles, numato, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: 1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos; c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas; 2) bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose; 3) civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo ar restitucijos, grindžiami veika, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla, – tas bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas ir kt. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad vien ta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog pinigai buvo pervesti į Lietuvoje registruotą banką, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad toks ginčas teismingas Lietuvos teismui, o duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti apie sutartinių prievolių vykdymo vietą bei tariamos žalos padarymo vietą, taip pat duomenų, jog atsakovas gyventų Lietuvoje, ieškovas nepateikė.

Apeliantas atskirajame skunde papildomai remiasi to paties Reglamento nuostatomis (kurias ir nurodė pirmos instancijos teismas), konkrečiai 7 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Apeliantas nurodė, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė šioje teisės normoje nurodytą „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“ sąvoką, nes ieškovas ieškinio teismingumą grindžia ne atsakovo gyvenamosios vietos buvimo Lietuvos Respublikoje, bet žalos atsiradimo (materializavimosi) vieta, kuri yra Lietuvos Respublikoje, kai ieškovui priklausančios piniginės lėšos be teisėto pagrindo buvo pervestos į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, esančią UAB (duomenys neskelbtini), todėl ieškovo įsitikinimu, šiuo nagrinėjamu atveju Lietuvos teismas turi teisę nagrinėti ieškinį dėl žalos, kuri dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, materializavosi Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Viena specialiosios jurisdikcijos taisyklių (kai asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas) nustatyta Reglamento 7 straipsnio 2 dalyje, kuri apima bylas, susijusias su civilinės teisės pažeidimais, deliktais ar kvazideliktais. Tokiose bylose jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi ir atitinkamos vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismai. Tačiau Reglamento 7 straipsnio 2 dalies formuluotė „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose“ negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT sprendimas C-364/93, ECLI:EU:C:1995:289). Priešingu atveju, tai galėtų sąlygoti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku, ginčo šalimis (išskyrus atidarytas banko sąskaitas toje šalyje) ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo. ESTT savo praktikoje yra nurodžiusi, kad Reglamento 5 straipsnio 3 punkte (dabartinė Reglamento 7 straipsnio 2 dalis) įtvirtinta bylos „dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai (ESTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas ÖFAB, C-147/12, ECLI:EU:C:2013:490). ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendime byloje Nr. C‑12/15 pagal H. R. der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas), Europos Teisingumo teismas dar kartą išaiškino, jog kad formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio žalingos pasekmės. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje aiškindamas šios normos turinį, taip pat konstatavo, jog ieškovo pasirinkimo galimybė yra ribota ir gali būti pateisinama iki tam tikro lygio. Priešingai, toks pasirinkimo galimybės išplėtimas paneigtų bendrą jurisdikcijos taisyklę, kad ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui. Nagrinėjamu atveju ieškovo pagrindinis argumentas dėl to, kad šis ieškinys teismingas Lietuvos teismui (turi būti taikoma išimtinė jurisdikcija) yra tai, kad jo pinigai buvo pervesti į atsakovo banko sąskaitą, kuri yra Lietuvos banke – UAB (duomenys neskelbtini), t. y. atliktas mokėjimo nurodymas į Lietuvoje registruotą banką. Tokiu būdu, ieškovo teigimu, žalą sukėlęs įvykis įvyko Lietuvoje. Teismas pažymi, kad LR mokėjimų įstatymo 2 str. 18 d. mokėjimo nurodymas apibrėžtas kaip mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją. LR mokėjimų įstatymas, be kita ko, taikytinas ir mokėjimo operacijoms vykdomoms iš užsienio valstybių (LR mokėjimų įstatymo 3 str. 1 d.). Pagal LR mokėjimų įstatymo 41 str. 2 d., teisingo unikalaus identifikatoriaus, nurodymo pareiga tenka mokėjimo paslaugos vartotojui. Todėl jeigu pagal ieškovo nurodomas aplinkybes, įvyko sukčiavimo atvejis, ir buvo pakeistas unikalus identifikatorius, tai žalą sukėlę veiksmai buvo atlikti būtent tuomet, kai buvo įsilaužta į nurodomą elektroninį paštą ir buvo sukeista sąskaita-faktūra, atitinkamai vėliau atliktas mokėjimo nurodymas dėl šių neteisėtų veiksmų. Dėl tokių aplinkybių (jeigu buvo atliktas sukčiavimo atvejis) turėjo būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu ir būtų nustatyta žalos padarymo vieta, nurodyti konkretus įtariamieji bei nustatytos kitos svarbios aplinkybes (pvz. kokioje šalyje yra įrodymų (dėl atlikto sukčiavimo) dauguma ir panašiai). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ieškovas su ieškiniu nepateikė pakankamai duomenų apie tariamos žalos padarymą vietą (jokių teisėsaugos institucijų padarytų išvadų, dokumentų ar pažymų, iš kurių būtų galima spręsti apie nurodomos žalos padarymo vietą ar kitu susijusių įrodymų), o vien teikia įrodymus apie atliktą pavedimą ir susirašinėjimą su UAB (duomenys neskelbtini) bei teigia, jog padaryta žala materializavosi Lietuvoje, todėl būtent Lietuvoje ir turi būti nagrinėjamas šis ginčas. Tokiu būdu ieškovas šią Reglamento nuostatą (apie žalos padarymo vietą) iš esmės aiškina plečiamai (paneigiant bendrąją jurisdikcijos taisyklę), nes ieškovo nurodomi pinigai pirmiausia buvo pervesti konkrečiam fiziniam asmeniui - atsakovui B. S. C. J., kurio žinoma gyvenamoji vieta Nyderlanduose, ir iš esmės (jeigu jis atliko tikrai neteisėtus veiksmus šiuo atveju), jis juos galėjo atlikti ir būdamas savo gyvenamojoje vietoje, daugumos įrodymų buvimo vieta gali būti būtent jo gyvenamojoje vietoje ar dar kitoje vietoje, taip pat šiuos sukčiavimo veiksmus galėjo padaryti ir kiti asmenys (kurie galėjo būti nustatyti ikiteisminio tyrimo metu), tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokių duomenų ieškovas siekdamas išimtinės jurisdikcijos nepateikė, kurie galėtų paneigti šią bendrą jurisdikcijos taisyklę, kad ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui (kuris ieškovo kaltinamas kaip atlikęs neteisėtus veiksmus ieškovui pervedant pinigus). Taip pat ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas gyventų Lietuvoje. Priešingai, iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovo nurodomos prievolės turėjo būti vykdomos tarp Lietuvoje neregistruotų asmenų (tarp ieškovo ir bendrovės J. S. S.). Todėl šiuo atveju iš šių visų aplinkybių negalima laikyti, kad vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis šiuo metu įvyko būtent Lietuvoje, o ieškovo išvados apie tai daromos plečiamai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė savo nurodytų aplinkybių, jog Lietuvos teisme būtų didesnė galimybė pateikti įrodymus ir argumentus, nes šiuo atveju Lietuvoje yra tik atsakovo banko sąskaita, o pats atsakovas, kuriam yra pareikšti reikalavimai, gyvena Nyderlanduose.

Ieškovas atskirajame skunde prašė remtis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartimi Nr. 3K-3-462-611/2015, tačiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti precedentu ginčo atveju, nes minėtoje byloje faktinės aplinkybės visiškai skirtingos nuo nagrinėjamos bylos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvadą, jog byla pagal bendros jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente, yra teisminga atsakovo gyvenamosios vietos teismui ir ieškovas neįrodė, jog šiuo atveju turi būti taikoma specialioji jurisdikcija, konkrečiai Reglamento 7 straipsnio 2 dalis.

Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46220-934/2017 palikti nepakeistą.

Teisėja Loreta Braždienė