- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-14
- Bylos Nr.
- I-1828-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01148-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė (pran.), Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- D. L.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Žano Kubecko ir Arvydo Martinavičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. L. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00454-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus“.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Šaulių apskrities VPK, atsakovas), prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalyje, 272 straipsnio 2 dalyje, 2017 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 17-IL-40-00454-e (toliau – ir skundžiamas sprendimas) pareiškėjo prašymą atmetė. Skundžiamas sprendimas priimtas formaliais pagrindais, neištyrus ir objektyviai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nėra tinkamai motyvuotas, todėl naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už du tyčinius nusikaltimus – 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą chuliganizmą ir 272 straipsnio 2 dalyje numatytą plėšimą. Veikų padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme už abiejų nurodytų nusikaltimų padarymą numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo. Tačiau tam, kad asmuo nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, dar būtina nustatyti, kad asmens padarytas tyčinis nusikaltimas yra smurtinis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą smurtinio nusikaltimo aiškinimą, pareiškėjo D. L. padarytas nusikaltimas laikomas smurtiniu nusikaltimu. Iš šios formuluotės visiškai neaišku, kokį būtent jo padarytą nusikaltimą (ar 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą chuliganizmą, ar BK 272 straipsnio 2 dalyje numatytą plėšimą) atsakovas laikė smurtiniu, be to, nenurodyti jokie faktiniai duomenys, konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo konstatuotas smurtinis nusikaltimo pobūdis. Atsakovo nurodytas Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas tik pateikia smurtinio nusikaltimo sąvoką, tačiau išvada apie tai, laikoma ar nelaikoma smurtiniu nusikaltimu konkreti Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, gali būti padaryta tik atsižvelgus į įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes. Vien Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie asmens atžvilgiu priimtą nuosprendį tokiais atvejais nepakanka. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) 12.1. punkte nustatyta, kad, patikrinimo metu gavus netikslią, neišsamią informaciją, kuria remiantis negalima priimti sprendimo išduoti (atsisakyti išduoti) leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, privaloma patikslinti ar papildyti informaciją. Nagrinėjamu atveju Licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje esančių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą dėl pareiškėjo padarytų nusikaltimų pripažinimo ar nepripažinimo smurtiniais, nepakako, todėl atsakovas privalėjo vadovautis Taisyklių 12.1. punktu ir patikslinti ar papildyti surinktą informaciją – išreikalauti pareiškėjo atžvilgiu priimtą Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir pagal šiame nuosprendyje teismo išdėstytas aplinkybes vertinti, laikytini pareiškėjo padaryti nusikaltimai smurtiniais ar nelaikytini, o jeigu taip, tai kuris iš jų, kokios aplinkybės tai patvirtina. Skundžiamame sprendime nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad šią pareigą atsakovas įvykdė. Priešingai, skundžiamo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas apsiribojo vien formaliu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų patikrinimu, jokios papildomos informacijos nerinko ir aplinkybių, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo padaryto nusikaltimo (-ų) pobūdžio, netyrė ir nevertino. Įsigaliojus 2000 m. BK, pareiškėjo padarytos veikos, numatytos 1961 m. baudžiamajame įstatyme, buvo perkvalifikuotos pagal naujojo BK nuostatas. Iš skundžiamo sprendimo neaišku, ar pastaroji aplinkybė (veikų perkvalifikavimas, pritaikant asmens atžvilgiu teisinę padėtį palengvinantį baudžiamąjį įstatymą) atsakovo buvo vertinta, ar ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga Ginklų ir šaudmenų kontrolės 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymui asmens atžvilgiu. Sprendimas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus) yra individualus administracinis aktas, todėl sprendimo turiniui kaip bendroji norma taikytinas ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko, nustatantis viešojo administravimo principus bei reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Skundžiamas sprendimas yra abstraktaus pobūdžio ir nėra tinkamai motyvuotas. Skunde aptarti atsakovo priimto sprendimo faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių Šiaulių apskrities VPK 2017 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 17-IL-40-00454-e turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Viešojo administravimo procedūra nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta taip, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės. Teisines pasekmes ir asmens teisių bei laisvių suvaržymus pagal galiojančio BK 97 straipsnio 2 dalį gali sukelti tik neišnykęs asmens teistumas, kuris atsiranda už nusikaltimo padarymą nuteistiems asmenims, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nusikaltimo padarymo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinimo faktas, t. y. nuteisimo faktas pagal BK 97 straipsnio 2 dalį, negali sukelti asmenų teisių ir laisvių suvaržymų, kuriuos numato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Teistumas už nusikaltimų, numatytų 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalyje, 272 straipsnio 2 dalyje, padarymą, už kuriuos pareiškėjas buvo nuteistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 31 d. nuosprendžiu, yra išnykęs ir pagal galiojančio BK nuostatas jis laikomas neteistu, po nuteisimo naujų nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų nėra padaręs, gyvena tvarkingą, socialiai atsakingą gyvenimą. Gyvenimas iki įvykių, už kuriuos pareiškėjas buvo nuteistas, ir po jų, yra pagrindas spręsti, kad padaryti nusikaltimai buvo atsitiktinio pobūdžio. 2002 m. spalio 31 d. nuosprendis neturėtų visą gyvenimą riboti pareiškėjo teisės gauti leidimą laikyti (nešioti) medžioklinį ginklą, nes toks ribojimas prieštarautų teisingumo ir protingumo, teisinio tikrumo ir aiškumo, teisėtų lūkesčių principams.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Atsakovas teismui pateiktu atsiliepimu (b. l. 30–31) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriuje buvo gautas D. L. prašymas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 12 punkte nurodytus patikrinimus, gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie D. L., kuriame pateikta informacija, kad jis 2002 m. spalio 11 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje ir 272 straipsnio 2 dalyje (BK galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.), ir nuteistas 2 metams pataisos darbų be laisvės atėmimo su 100 Lt vertės turto konfiskavimu, t. y. pripažintas kaltu padaręs tyčinius smurtinius, apysunkį ir sunkų nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytos didžiausios bausmės viršija 3 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 16 punktu (jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo), 17 punktu (išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma Įstatymo 12 str. 11 d., 17 str. 1 d. nurodytais atvejais, taip pat, jei netenkinami Įstatymo 13 str. 2-7 d. nustatyti reikalavimai) ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio (teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 dalies (B ir C kategorijų ginklų jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo) 2 punktu (nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 straipsnio (nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 dalies (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo) 1 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), D. L. atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių AVPK 2017 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00454-e, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjui 2017 m. gegužės 31 d. pateikiant prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus) ir atsakovui priimant ginčijamą 2017 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00454-e galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje apibrėžta, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos.
Nagrinėjamam ginčui yra aktualios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose reglamentuota, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (1 punktas).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-199-04/2002 pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 225 straipsnio 2 dalyje (chuliganizmas, už kurį numatytas laisvės atėmimas iki penkerių metų) ir 272 straipsnio 2 dalyje (plėšimas, už kurį numatytas laisvės atėmimas iki dešimties metų), pareiškėjui paskirta galutinė bausmė – pataisos darbai dvejiems metams bei 100 Lt vertės turto konfiskavimas. Nusikalstama veika – plėšimas (galiojančio BK 180 straipsnis, BK, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 272 straipsnis) patenka į Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso specialiąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytą aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateikė išaiškinimą, kad teistumas lemia asmeniui ne tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi. Teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti konkrečių baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai įvertinti res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią įgijusių teismų nuosprendžių priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus.
Pažymėtina, kad pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui. Nagrinėjamu atveju ginklų ir šaudmenų apyvartos teisinių santykių srityje taikomas nepriekaištingos reputacijos turėjimas nelaikytinas baudimu (sankcija), o yra prevencinė priemonė, siekiant užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą.
Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo argumentai dėl padarytų nusikaltimų atsitiktinio pobūdžio bei tai, jog pareiškėjas po nuteisimo naujų nusikalstamų veikų, kitų pažeidimų nėra padaręs, gyvena tvarkingą, socialiai atsakingą gyvenimą, nėra esminio pobūdžio sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą šaunamajam ginklui.
Atsižvelgiant į nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą spręstina, jog pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.