- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-29
- Bylos Nr.
- 2A-466-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01007-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Atsakovas
- K. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės 37-ojo daugiabučio namo savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo 37-ojo daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovei K. B., dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 82,82 Eur (285,96 Lt) skolos už komunalines paslaugas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas suteikė namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas name, esančiame adresu Linksmoji g. 133, Vilniuje, kuriame atsakovė nuosavybės teise turi butą. Atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos ji privalo išlaikyti ir už jų priežiūrą mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas. Tačiau atsakovė iki šios dienos prievolės atsiskaityti už jai suteiktas paslaugas pilnai neįvykdė, už bendro naudojimo patalpų apšvietimą, atliekų išvežimą, bendrijos darbuotojų darbo apmokėjimą ir kt. už laikotarpį nuo 2010 12 31 iki 2015 01 14 liko skolinga 82,82 Eur sumą. Be to, atsakovė atsisakė pasirašyti su bendrija pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį, kurią pasirašė kiti bendrijos nariai, tačiau būdama bendrijos narė, ji privalo vykdyti savo prievoles, kurios nurodytos bendrijos įstatuose.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prievolę atsiskaityti su ieškovu ji pripažįsta, tačiau ieškovas neatskleidžia, kokiu būdu jis priskaičiavo būtent tokią sumą atsakovei. Ginčai dėl mokesčių skaičiavimo tvarkos su ieškovu vyksta nuo 2004 metų. Nepripažino ieškovo prašomos priteisti skolos, tvirtino, jog pagal jos pačios paskaičiavimą yra susidariusi permoka už bendro naudojimo patalpų apšvietimą.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 06 12 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 37-ojo daugiabučio namo savininkų bendrijos, atsakovės K. B. naudai 100Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė jog remiantis CK 4.84 straipsnio 4dalimi, 4.82 straipsnio 3 dalimi, Bendrijos įstatų 3.3 punkto 1 papunktį bendrija privalo organizuoti bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti, o bendrijos narys privalo nustatyta tvarka atsiskaityti už teikiamas paslaugas, mokėti bendrijos nustatytas įmokas, išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, taip pat žemės sklypo naudojimu ir priežiūra proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje (Įstatų 4.18 punkto 5,6 papunkčiai). Teismas pažymėjo kad namo bendrojo naudojimo objektai priklauso šio namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Patalpų savininko dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir daugiabučio namo naudingojo ploto dasliai. Tačiau išanalizavęs ieškovo pateiktus įrodymus teismas priėjo išvados, jog ieškovas nepagrindė reikalaujamos priteisti sumos. Nes iš atsiskaitymo už paslaugas žiniaraščio, mokėjimo kvitų, atsiskaitymo knygelės kopijų, sprendė, jog atsakovė nuolat už suteiktas paslaugas mokėjo ir yra net permokėjusi. Teismas taip pat rėmėsi atsakovės pateiktais paskaičiavimais, jos susirašinėjimu su ieškovu, iš kurio matyti jog atsakovė ne vieną kartą prašė paaiškinti bei perskaičiuoti jai priskaičiuotas sumas. Susidariusį skirtumą prašė užskaityti, kaip komunalinių paslaugų apmokėjimą.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (37-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 06 12 sprendimą Civilinėje byloje Nr. 2-7230-872/2015 bei priimti naują sprendimą.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagal 2011 metų žiniarašti nustatęs, kad atsakovė už 2011 metus turėjo sumokėti 645,25 Lt, o sumokėjo 840,40Lt (permoka 194,75 Lt), atliko neteisingus paskaičiavimus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Teismas, nurodydamas, kad už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. už suteiktas paslaugas atsakovė iš viso turėjo sumokėti 2 647,48 Lt bendrą sumą, o sumokėjo 44,96 Lt daugiau, suklydo. Apeliantas teigia jog atsakovė už minėtą laikotarpį turėjo sumokėti 2631,15 Lt, o sumokėjo 2692,44 Lt, todėl ir viso daugiau sumokėjo ne 44,96 Lt kaip teismas nustatė, o 61,29 Lt, šią sumą atėmus iš 2011 01 01 buvusio įsiskolinimo -347,25 Lt, gaunasi prašomas priteisti 285,96 Lt (82,82Eur) dydžio įsiskolinimas. Teismas konstatavo, kad apeliantas prašė priteisti skolą už laikotarpį nuo 2014 12 31 iki 2015 01 14 (ieškinio pateikimo), tačiau nepateikė įrodymų už šį laikotarpį. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino ieškinio apimtį, nes tokio išskirto konkretaus reikalavimo ieškovas nereiškė, o ieškinyje nurodomas laikotarpis yra bendras nuo 2010 12 31 iki 2015 01 14, o įsiskolinimą patvirtinantys žiniaraščiai įrodo, kad apelianto reikalavimai yra už laikotarpį nuo 2010 12 31 iki 2014 12 31. Teismas pripažino, kad 2011 metų žiniaraštyje grafoje „Likutis“ nurodyta 347,25 Lt suma yra atsakovės skola, tačiau nurodė jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepaaiškino už kokias paslaugas ši skola susidarė, todėl apeliantės manymu, teismas rašydamas sprendimą neperklausė posėdžių garso įrašų, todėl ieškovas mano jog teismas rašydamas sprendimą neperklausė posėdžio įrašų nes vieno parengiamojo ir keturių teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, jog tai yra atsakovės susidaręs įsiskolinimas 2011 01 01 „už tas pačias komunalines paslaugas“. Be to, pačios atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai kuriuose įvardijami konkretūs paslaugų pavadinimai sutartys dėl paslaugų teikimo ir mokėjimai tiekėjams taip pat įrodo už kokias paslaugas tas įsiskolinimas susidarė Aiškumo dėlei apeliantas teigė pateikiąs 2011 metų žiniaraštį ir prašo jį priimti nagrinėti apeliacinėje instancijoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė K. B., prašė apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 06 12 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7230-872/2015. Nurodė, jog nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas ieškinį atmetė nepagrįstai. Atsakovė nurodė, kad apeliantas nepagrindė prašomos priteisti iš atsakovės 82,82 Eur dydžio skolos, nors turėjo pareigą įrodyti reikalaujamų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą. Atsakovės teigimu, apeliantas skundą ir ieškinį grindė savo sudarytais atsiskaitymų už paslaugas žiniaraščiais, tačiau nepagrindė jokiais dokumentais žiniaraščiuose įrašytų piniginių sumų. Apeliantas nagrinėjimo metu nepaaiškino už kokias paslaugas 2011 metų atsiskaitymo už paslaugas žiniaraštyje grafoje „likutis“ įrašyta 347,25 Lt suma. Atsakovės manymu, žodinio paaiškinimo posėdžio metu neva tai „susidaręs įsiskolinimas 2011 01 01 dienai, už tas pačias komunalines paslaugas“ nepakanka. Apeliantas sistemingai vengė bendradarbiauti tiek su atsakove, tiek su teismu. Tai patvirtina atsakovės bylai pateikti susirašinėjimai su apeliante. Dalį atsakovės reikalaujamų dokumentų apeliantas teismui pateikė tik dieną prieš bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovės teigimu, iš duomenų apie apmokėjimą už bendrų patalpų apšvietimą matyti, kad bendrija už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikėjui turėjo sumokėti 18 537,59 Lt, tačiau iš gyventojų reikalauja į bendrijos sąskaitą įnešti 37 093,28 Lt. Kas reiškia, jog nepagrįstai reikalaujama papildoma 18 555,69 Lt suma be jokio teisinio pagrindo priskaičiuojama pačios bendrijos. Bendrija taip pat neatliko gyventojų permokų užskaitos, kuri buvo nurodyta teismo ekspertizės akte.
Apelianto pateikta 2010 metų atsiskaitymo už paslaugas žiniaraščio kopija neturėtų būti prijungta prie bylos ,kadangi nepaaiškina „Likučio“ kilmės, bei prieštarauja CPK 314 straipsnyje įtvirtintai taisyklei, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismo teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, ar kai jų būtinybė iškilo vėliau. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Ginčo, dėl faktinių aplinkybių, kad atsakovė yra buto, esančio Linksmoji g. 133-6, Vilniuje savininkė, turinti pareigą proporcingai savo turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybei mokėti už lauko ir bendro naudojimo patalpų apšvietimą, komunalinių atliekų tvarkymą, bendrijos samdomų darbuotojų darbo užmokestį, eksploatavimo išlaidas byloje nėra, kaip nėra ir ginčo, jog atsakovė nuolatos mokėjo tam tikras sumas už minėtas paslaugas. Taip pat neginčijama, kad ieškovas - 37-oji daugiabučio namo savininkų bendrija pagal Bendrijos įstatus įgyvendina daugiabučio namo Linksmoji g. 133, savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (Įstatų 1.1.p., t.1, b.l. 3). Ginčo dalykas yra atsakovės įsiskolinimas ir jo dydis, taip pat įrodymų vertinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą 2010 atsiskaitymo už paslaugas žiniaraštį (t.5.b.l.21) nurodydamas jog būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo po teismo sprendimo priėmimo teismui sprendime konstatavus, kad neaiški atsakovės įsiskolinimo (likučio) 347,25 Lt, fiksuoto 2011 metų žiniaraštyje kilmė už kokias paslaugas šis įsiskolinimas susidarė. CPK 314 straipsnis numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus (duomenis), kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK). Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau tekste kasacinis teismas arba LAT) ne kartą yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ne tik tai ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, tačiau ir tai ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (LAT 2015 02 13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (LAT 2005 07 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Susipažinęs su atsakovo naujai pateiktu vienu rašytiniu įrodymu, teismas mano, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas jį priimti (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad atsakovė su šiuo įrodymu yra susipažinusi, nes jis buvo išsiųstas jai kartu su apeliaciniu skundu, įrodymas yra nedidelės apimties, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliacinės instancijos teismas skirtingai nei pirmosios instancijos teismas priėjo išvados jog prašomas priteisti įsiskolinimas byloje tikėtinai įrodytas, o pirmosios instancijos teismas vertindamas pateiktus įrodymus nukrypo nuo įrodinėjimo klausimais formuojamos praktikos. Bendrieji įrodinėjimo tikslai, reikalavimai įrodymams ir jų vertinimo taisyklės suformuoti CPK II dalies XIII skyriaus nuostatose. CPK 176 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodinėjimo tikslas tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 178 straipsnyje numatyta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodymų įvertinimas atliekamas, remiantis CPK 185 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, numatančiomis jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. LAT 2011 10 18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (LAT 2013 02 13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas priėjo išvados jog ieškovas atsakovės įsiskolinimo neįrodė, nes nenurodė konkrečiai už kokias paslaugas šis įsiskolinimas susidarė. Tačiau teismas nevertino visų į bylą pateiktų įrodymų visumos nepateikė detalios jų analizės, nevertino tarp šalių susiklosčiusių santykių praktikos, jų elgesio logikos. Pirmosios instancijos teismas byloje konstatavo, ieškovui tenkančią procesinę pareigą įrodyti reikalaujamų sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir nurodė jog ieškovo pateikti 2011-2014 metų atsiskaitymo už paslaugas žiniaraščiai (t.1, b.l. 16-19) neįrodo ieškovės skolos, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, už kokias paslaugas susidariusi skola įrašyta 2011 metų atsiskaitymo už paslaugas žiniaraštyje kaip 347,25 Lt suma, grafoje „Likutis“. Tačiau teismas nevertino fakto, kad atsakovė teigdama jog yra atsiskaičiusi su ieškovu taip pat nėra pateikusi jokių įrodymų, šiems jos atsikirtimuose nurodytiems teiginiams , kad 2011 metų žiniaraštyje ieškovas be pagrindo nurodė skolos šį likutį, paremti. Atvirkščiai, kaip matyti tiek iš pačios atsakovės, pateiktų duomenų, tiek iš ieškovo pateiktų 2010 -2014 metų žiniaraščių, ieškovė už teikiamas paslaugas atsiskaitinėjo chaotiškai sumokėdama įvairias sumas savo nuožiūra arba iš viso nesumokėdama jokių įmokų už tam tikrus mėnesius. Taip atsakovė neapmokėjo jokių komunalinių paslaugų 2010 metų sausio, kovo, gegužės birželio, liepos mėnesį, 2012 metų balandžio, gegužės birželio mėnesiais. Teismas išanalizavęs ieškovo pateiktus žiniaraščius ir nustatęs faktą jog atsakovė kai kuriais mėnesiais yra permokėjusi ieškovui už suteiktas paslaugas, pvz. nustatęs, kad pagal 2011 metų žiniaraščio duomenis matyti, jog atsakovė už 2011 metus turėjo sumokėti 645,25 Lt sumą, sumokėjo 840,40 Lt (permoka 194,75 Lt), už 2012 metus turėjo sumokėti 661,64 Lt, sumokėjo 529,42 Lt (nepriemoka 132,22 Lt), už 2013 metus turėjo sumokėti 663,71, sumokėjo 655,91 Lt (nepriemoka 7,80 Lt), už 2014 metus turėjo sumokėti 660,55 Lt, sumokėjo 666,71 Lt (permoka 6,16 Lt), kad viso atsakovė už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. už ieškovo suteiktas paslaugas turėjo sumokėti 2647,48 Lt bendrą sumą, o sumokėjo 2692,44 Lt, tai yra 44,96 Lt daugiau, nesiaiškino kodėl atsakovė permokėjo už paslaugas jei manė esanti neskolinga ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone toks atsakovės elgesys leidžia daryti tikėtiną išvada jog ir pati atsakovė žinojo apie savo skolos likutį ir tokiu būdu pati jį dengė. Atsakovė taikyti ieškinio senaties termino numatyto CK 125 straipsnio 9 dalyje neprašė todėl neįskaičiuoti į priteistiną sumą skolos likučio, susidariusio dar 2011 01 01 datai pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ir šiuo pagrindu nesivadovavo.
Teismas taip pat rėmėsi atsakovės pateiktomis mokėjimo lentelėmis kaip jos atliktais paskaičiavimais (t. 1, b.l. 38-42; t. 5, b.l. 1-5), tačiau kaip matyti šiuose atsakovės rašytiniuose duomenyse pateikti duomenys apie per ginčo laikotarpį sumokėtas sumas faktiškai sutampa, su ieškovo duomenimis, išskyrus tai kad ieškovė nepripažįsta skolos likučio, 2011 01 01 datai sudariusio kaip jau minėta 347,25 Lt, kurį atsakovė yra iš dalies padengusi, kuris 2014 m. gruodžio mėn. sudarė 285,96 Lt arba 82,82 Eur.
Teismas sprendime rėmėsi šalių susirašinėjimo medžiaga, teigdamas jog į bylą yra pateikti atsakovės daugkartiniai raštai ieškovui, kuriuose atsakovė vieną kartą prašiusi paaiškinti bei perskaičiuoti jai priskaičiuotas sumas (pavyzdžiui, už elektros energijos sunaudojimą bendrų patalpų apšvietimui) (t.1, b.l. 27, 29-30). Susidariusį skirtumą prašė užskaityti kaip komunalinių paslaugų apmokėjimą. Taip pat atsakovė teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybė moka už teritorijos tvarkymą ir bendrą apšvietimą pagal savivaldybės tarybos sprendimą, todėl ginčijo ieškovo prašomą priteisti skolą už lauko apšvietimą. Tačiau šie atsakovės raštai su reikalavimais perskaičiuoti mokėjimus už paslaugas yra deklaratyvaus pobūdžio neparemti jokiais faktais. Be to ieškovas yra atsakęs į visus atsakovės paklausimus. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad atsakovė dalyvauja bendrijos susirinkimuose yra išklausiusi revizorių ir kitas ataskaitas. Ekspertizė, kuria rėmėsi atsakovė daryta kitoje byloje, ekspertams buvo užduoti klausimai dėl kitai to paties namo gyventojai M. S. apskaičiuotų mokesčių, atsižvelgiant į tai, kad už kai kurias paslaugas minėta gyventoja atsiskaitydavo pagal atskirtas sutartis su paslaugų tiekėjais, kai kuriomis iš jų (liftu) nesinaudojo, be to ginčas, minėtoje byloje buvo kilęs dėl atsiskaitymų už žymiai ankstesnį laikotarpį. Todėl remtis šios ekspertizės aktu sprendžiant šalių ginčą šioje byloje nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į į suminėtus argumentus apeliacinis skundas tekinamas priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti. Priėjus išvados dėl sprendimo panaikinimo kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai tokie kaip sprendime nurodyti skaičių neatitikimai neaptariami, nes nekeičia apeliacinės instancijos išvadų dėl sprendimo panaikinimo būtinybės.
Apeliacinį skundą patenkinus, remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, iš atsakovės ieškovo naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro 14,48 Eur sumokėtas žyminio ir 115,84 advokato išlaidoms padengti, viso 130,32 Eur, bei bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje. Bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje sudaro 20 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 180 Eurų už advokato pagalbą paruošiant apeliacinį skundą, pastarosios mažinamos, atsižvelgiant į Teisingumo ministro rekomendacijas, bylos sudėtingumą bei paruošto procesinio dokumento (apeliacinio skundo) apimtį iki 100 eurų. Visą priteisiamą išlaidų, turėtų apeliacinėje instancijoje sumą sudaro 120 Eur. Sudėjus visas bylinėjimosi išlaidas abejose instancijose, iš atsakovės priteisiama 250.32 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
NUTARIA:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui 37-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai, įmonės kodas 125113149, iš atsakovės K. B. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 82,82 Eur (aštuoniasdešimt du litus 82 Eurocentus) skolos, 250,32 Eur. (du šimtus penkiasdešimt eurų 32 eurocentus) bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo 2015 m. sausio 15 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo įvykdymo.