- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- M1-749-477/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11966-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rimvydas Žukauskas
- Nukentėjusysis
- Ž. S.
- Advokatai
- Juozas Bučinskas
neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo,
V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, rusui, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nevedusiam, vidurinio išsilavinimo, nedirbančiam, neteistam, perduotam teismui dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – 2019 m. kovo 23 d., apie 20.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, artimoje aplinkoje, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu smogė šeimos narei, motinai Ž. S. į veidą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai Ž. S. fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji Ž. S. parodė, kad jos sūnus V. S. prieš įvykį dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus, rūkydavo kanapes. 2019-03-23 namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jos sūnus V. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. V. S. pradėjo konfliktuoti ir smogė jai vieną kartą kumščiu į veidą. Šiuo metu sūnus V. S. yra reabilitacijos centre, kur nuo 2019-08-12 gydosi priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų.
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji Ž. S. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Turi du sūnus: V. S. ir A-G. S.. 2019-03-23, apie 20.20 val., buvo namuose, tuo metu iš lauko atėjo sūnus V. S., jis buvo neblaivus. V. S. įėjo į virtuvę ir pradėjo virtis kavą. Ji buvo namo koridoriuje, į koridorių atėjo ir sūnus V. S.. Jis pradėjo sakyti, kad niekas nelįs į jo gyvenimą, taip sakydamas, jis priėjo prie jos ir vieną kartą dešine ranka, kumščiu sudavė jai į veidą, pataikė į tarpuakį, labai skaudėjo, juto fizinį skausmą. Iš karto po smūgio iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Buvo mėlynės po akimis. Ji pradėjo šaukti ir išbėgo pas kaimynus. Po įvykio sūnus V. S. pabėgo iš namų. Fizinį smurtą sūnus naudojo pirmą kartą, būdavo, kad jis be priežasties apšaukia. Alkoholį vartoja retai. Šiuo metu niekur nedirba, registruotas darbo biržoje (b. l. 43-45).
Iš alkoholio kiekio matavimo prietaiso panaudojimo registracijos žurnalo kopijų matyti, kad 2019-03-24, 00.12 val., V. S. buvo nustatytas 0,73 promilių girtumas (b. l. 51-53).
Iš specialisto išvados Nr. 98TPK-13/2019 matyti, kad V. S. reikalinga skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (b. l. 76).
Atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, nustatyta, kad V. S. nuo 2018 metų nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas. V. S. nusikaltimo padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būklėje. V. S., atsižvelgiant į jo psichikos būklę, nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu V. S. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, todėl jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, negali būti apklausiamas, negali dalyvauti teismo posėdžiuose. V. S. rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones ambulatorinio stebėjimo sąlygomis (2019-07-23-2019-09-27 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 88TPK-71/2019) (b. l. 95-97).
Ekspertas J. Meškelė teismo posėdžio metu nurodė, kad pateiktą išvadą palaiko, nurodė, kad V. S. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas. V. S. tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį psichikos būklės stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.
Kvalifikuojant V. S. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teismas pažymi, kad pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014, kasacinė nutartis Nr. 2K-164-895/2016). Nagrinėjamoje byloje teismas, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, kad fizinį skausmą nukentėjusiajai Ž. S. sūnus V. S. sukėlė suduodamas jai ranka vieną kartą į veidą. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dėl sudavimo į veidą ji juto fizinį skausmą. Dėl smūgių į veidą kreipėsi į medikus, kurie nustatė akies voko ir periokulinės srities žaizdą ir nosies paviršinius sužalojimą, sumušimą, ir susiuvo žaizdą (b. l. 47). Aptarti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai teismui duoda pagrindą pripažinti, kad V. S. kaltinime nurodytu metu ir vietoje sudavė savo šeimos nariui – motinai Ž. S. ranka vieną kartą į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokie V. S. veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios parodymais duotais teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 43-45), kitais pateiktais rašytiniais įrodymais: tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje (b. l. 21-25), įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l. 26-32), medicinos dokumentų išrašu (b. l. 47), paties kaltinamojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 121-122, 125).
Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. S. įvykdyta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Tačiau baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ne kiekvienas žmogus, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o tik toks, kuris pasižymi tam tikromis savybėmis. Viena iš jų yra pakaltinamumas. BK 17 straipsnyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, t. y. baudžiamosios teisės subjektais gali būti tik sąmoningi, normalios psichikos žmonės. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Teismo ekspertas nustatė, kad V. S. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas. V. S. nusikaltimo padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būklėje. V. S., atsižvelgiant į jo psichikos būklę, nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu V. S. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, todėl jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, negali būti apklausiamas, negali dalyvauti teismo posėdžiuose (b. l. 95-97). Teisme apklaustas vienas iš ekspertizę atlikusių ekspertų patikslino, kad šiuo metu V. S. tikslinga skirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį psichikos būklės stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.
Teismas, įvertinęs visus šiuos objektyvius duomenis pripažįsta, jog V. S. ir šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, todėl jis yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Remiantis Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 88TPK-71/2019 (b. l. 95-97) išvadomis ir eksperto paaiškinimais, atsižvelgiant į V. S. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei bei vadovaujantis BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jam skirtina priverčiamosios medicinos priemonės rūšis – ambulatorinis psichikos būklės stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.
Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato priemonės taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta asmens pavojingumas (BPK 405 straipsnio 1 dalis). Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigojama ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal asmens, kurio byla buvo nagrinėjama, gyvenamąją vietą išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą (BPK 405 straipsnio 2 dalis).
V. S. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios Ž. S. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 metrų ir nesilankyti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (b. l. 128-129), ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 137-139), nutarčiai įsiteisėjus, naikintinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 400 straipsniu, 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies1 punktu, 2 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pripažinti, kad V. S., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu, taikyti V. S. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį psichikos būklės stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.
Įpareigoti sveikatos priežiūros įstaigą ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.
V. S. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 metrų ir nesilankyti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti.
Nutartis per 20 d. nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus. Šią teisę turi asmuo, kurio atžvilgiu išnagrinėta byla, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimi giminaičiai, gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras.