Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus ir nuteistas 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme bei išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. Š. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. gegužės 11 d. iki Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomoji priemonė – suėmimas – pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiesiems V. K. ir D. K. priteista po 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskeltbini) skyriui iš V. Š. priteista 1 029,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. Š. turtui pratęstas iki civilinių ieškinių visiško atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Taip pat V. Š. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2023 m. balandžio 11 d. apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo miegamojo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia kumščiu lovoje gulinčiai sutuoktinei G. Š. sudavė du kartus į kaktą ir vieną kartą į kairės pusės skruostą, taip nukentėjusiajai G. Š. padarydamas poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, taip nežymiai sutrikdęs šeimos nario – sutuoktinės G. Š. sveikatą. Dėl šios nusikalstamos veikos V. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Taip pat V. Š. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis 2023 m. balandžio 12 d. laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 18.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiu ir rankos alkūne sudavė iki dešimties kartų savo sutuoktinei nukentėjusiajai G. Š. į šonkaulių sritį, taip nukentėjusiajai G. Š. sukeldamas fizinį skausmą. Dėl šios nusikalstamos veikos V. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą ir ištyrusi nuteistojo V. Š. psichinę bei psichologinę būseną, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, padarymo aplinkybių bei nuteistojo V. Š. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos. Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiejo juos į visumą, ir, priešingai nei teigiama nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde, tyrė bei analizavo nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir esminius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo V. Š. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu. Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, jog įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas priežastinis ryšys tarp nuteistojo V. Š. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiosios G. Š. mirties, tačiau teigiama, kad V. Š. tikslo žudyti nukentėjusiosios neturėjo, jis tik gynėsi nuo sutuoktinės G. Š. pavojingų veiksmų ir būdamas streso (afekto) būsenoje galėjo jai padaryti nustatytus kūno sužalojimus, t. y. iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog nukentėjusioji G. Š. galėjo būti nužudyta veikiant būtinosios ginties sąlygomis arba nuteistajam staiga labai susijaudinus dėl provokuojančio ar rizikingo pačios G. Š. elgesio. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti, kaip neturi pagrindo sutikti, jog nuteistasis veikė būdamas nepakaltinamas.

Aplinkybę, jog nuteistojo G. Š. įvykio metu vartotas smurtas buvo intensyvus, patvirtina ir 2023 m. gegužės 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad gausios kraujo dėmės buvo užfiksuotos ne tik ant lovos, kur buvo rastas nukentėjusiosios kūnas, tačiau kraujo pėdsakai buvo rasti iš esmės beveik visuose kambariuose, t. y. virtuvėje ant grindų, dujų baliono, tarpduryje prie spintos ir vonioje ant kriauklės, kur nuteistasis plovėsi rankas po įvykio, taip pat iš apžiūros protokole užfiksuotų nuotraukų matyti, kad kraujo lašai buvo nusidriekę per visą koridorių link lovos, kas patvirtina V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad G. Š. pirmi smūgiai peiliu buvo suduoti stovint tarpduryje prie spintos ir, galiausiai, jai gulint ant miegamojo lovos, t. y. taip, kaip nurodė V. Š. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 104–125; t. 4, b. l. 61–65, 66–81). Smurto intensyvumą patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo bei 2023 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. 201/2023(10) duomenys, kad ant virtuvės grindų netoli durų rasti klausos aparatas ir įsegamas geltonos spalvos metalo auskaras, antrasis geltonos spalvos metalo auskaras rastas atliekant G. Š. lavono tyrimą plaukuose, ties pakaušio projekcija (t. 1, b. l. 104–125; t. 2, b. l. 79–91).

Tai, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti gausūs kraujo pėdsakai buvo ne nuteistojo V. Š., patvirtina paties V. Š. nustatyti kūno sužalojimai. Kaip matyti iš 2023 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. 201/2023(10), nuteistajam V. Š. taip pat buvo nustatytos keturios durtinės pjautinės krūtinės kairės pusės sienos žaizdos vidurinėje raktikaulio linijoje, viena pjautinė žaizda kairio dilbio priekiniame paviršiuje bei vienas odos nubrozdinimas dešiniame skruoste, kurie buvo įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai srityje buvo paviršiniai, o žaizdų gyliai krūtinės srityje vertintini kaip negilūs apie 1,1 – 1,7 cm (t. 2, b. l. 151–154). Taigi įvertinus nukentėjusiosios ir nuteistojo nustatytus kūno sužalojimus ir jų pobūdį, akivaizdu, kad gausios kraujo dėmės, nusidriekusios per beveik visą objektų paviršių, neabejotinai buvo nukentėjusiosios G. Š..

Aplinkybę, kad nukentėjusioji G. Š. nesigynė nuo V. Š. ir jo atžvilgiu neatliko jokių aktyvių smurtinių veiksmų tuo metu, kuomet buvo puolama, o peilis jai į dešinės rankos delną buvo įdėtas dirbtinai, patvirtina serologinio ir DNR tyrimo metu 2023 m. birželio 9 d. gauti rezultatai, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios panagėse buvo rastas tik moteriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutapo su G. Š. DNR profiliu (t. 2, b. l. 100–121). Kitaip tariant, jeigu nukentėjusioji būtų atlikusi gynybinius veiksmus ar pati vartojusi smurtą nuteistojo atžvilgiu, jos panagėse būtų rasti bent dviejų žmonių DNR profiliai, tačiau šiuo atveju, kaip minėta, buvo nustatyti tik pačios nukentėjusiosios biologiniai pėdsakai. Teismo išvadą, kad peilis buvo įdėtas į nukentėjusiosios plaštaką dirbtinai, t. y. po to, kai buvo suduoti dūriai į nukentėjusiosios kūną, patvirtina 2023 m. gegužės 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad praėjus mažiausiai (duomenys neskelbtini) paroms po įvykio nukentėjusiosios dešinės rankos plaštakoje peilis laikėsi itin tvirtai, nors pats peilis buvo net 23,8 cm ilgio, metalinis (t. 1, b. l. 104–125). Toks peilio laikymo būdas yra nenatūralus ir prieštarauja žmogaus kūno anatominėms savybėms. Šią išvadą patvirtina 2023 m. gegužės 8 d. specialisto išvada Nr. 82/2023(10), iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios kūno tyrimo metu buvo išnykęs lavono kūno raumenų sustingimas, prasidėjusi trečia lavondėmių stadija, puvimo ir džiūvimo požymiai (t. 2, b. l. 79–91). Taigi po mirties, kai atsipalaiduoja visi raumenys, nukentėjusioji negalėjo suspausti peilio ir laikyti taip tvirtai tarp pirštų, kaip užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole, o tai leidžia daryti išvadą, kad peilis buvo įspraustas į nukentėjusiosios plaštaką jau po įvykio.

Teismų praktikoje pažymima, jog asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Taigi kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo (nuteistojo) parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taip pat vertinant jo elgesį veikos padarymo metu bei po jos.

Nors nuteistasis V. Š. teigia, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiosios, tačiau šias aplinkybes iš dalies paneigia jo paties parodymai bei byloje užfiksuoti objektyvūs įrodymai. Kaip minėta, nuteistasis V. Š. neginčija, jog nukentėjusioji G. Š. buvo sužalota jo veiksmais, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių neprisimenantis. Kaip nurodyta pirmiau, smurtas G. Š. atžvilgiu buvo labai intensyvus – jai suduota mažiausiai 28 smūgiai peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, greitai vienas po kito, nukentėjusiajai esant įvairiose padėtyse, smurtauta buvo visuose namuose. Nuteistojo V. Š. tyčią nužudyti nukentėjusiąją patvirtina jo paties elgesys po įvykio. Nagrinėjamu atveju, paties nuteistojo V. Š. parodymais nustatyta, kad jis po smurtinių veiksmų G. Š. atžvilgiu nesiėmė jokių veiksmų nukentėjusiajai suteikti būtinąją pagalbą, nesikreipė bendruoju pagalbos telefonu, apie įvykį nepranešė ir policijos pareigūnams, kurie buvo atvykę pas jį į ligoninę. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad V. Š., dar būdamas namuose, sudaužė nukentėjusiosios telefoną, nupjovė buitinių dujų baliono tiekimo žarnelę ir netgi išeidamas užrakino namų duris, tokiu būdu atimdamas nukentėjusiajai net teorinę galimybę kviesti pagalbą ir siekiant, kad nukentėjusiosios kūnas būtų rastas kuo vėliau (t. 1, b. l. 104–125). Neabejotina, kad šie veiksmai buvo atlikti paties V. Š., kadangi, kaip jis pats teigė, jokie kiti asmenys įvykio metu namuose nebuvo, be to, ir pats patvirtino sudaužęs nukentėjusiosios telefoną, o vėliau sudaužęs bei išmetęs ir savo, kas rodo, jog V. Š., be kita ko, stengėsi paneigti bet kokį ryšį tarp jo ir nukentėjusiosios įvykio dieną. Tai, kad V. Š. negalėjo nesuprasti savo veiksmų, paneigia ir pirmiau aptartos ir nustatytos objektyvios veikos padarymo aplinkybės, iš kurių matyti, jog kraujo dėmės buvo rastos iš esmės ant visų paviršių, jo paties bei nukentėjusiosios rūbų. Pats nuteistasis V. Š. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad po įvykio nusivilko sukruvintus marškinius ir persirengė švariais drabužiais, nusiplovė sukruvintas rankas, kas taip pat rodo, kad V. Š. matė kraujo pėdsakus ir neabejotinai suprato savo veiksmų esmę, tačiau vis tiek išliko abejingas sukeltiems padariniams.

Nors nuteistasis V. Š. viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad nukentėjusiosios G. Š. sužalojimo aplinkybių ir suduotų smūgių skaičiaus nepamena, o pats įvykis yra ištrintas iš atminties, tačiau šias jo nurodytas aplinkybes paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 8 d. nutarties pagrindu nuteistajam V. Š. atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados. 2025 m. sausio 8–30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-9/2025 vienareikšmiškai nurodyta, kad V. Š. inkriminuoto įvykio metu, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), buvo nustatyti tik psichikos ir elgesio sutrikimai dėl (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) sindromas, kurie netrukdė suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad nuteistasis V. Š. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje juridiškai reikšmingoje emocinėje būklėje, galėjusioje turėti įtakos jo situacijos suvokimui ir elgesio kontrolei, o nuteistojo epizodiškai deklaruojami įvykio suvokimo sutrikimai ekspertų įvertinti kaip sąmoningas simuliacinis elgesys, kadangi jokie mąstymo turinio ir mąstymo formos sutrikimai V. Š. nebuvo konstatuoti. Ekspertizės akto išvados taip pat patvirtina, kad psichikos sutrikimai dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sindromas ir šiuo metu V. Š. netrukdo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti (t. 6, b. l. 60–66). Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertų pasirinktą tyrimo metodiką, ekspertų kvalifikaciją bei didelę tokių tyrimų patirtį, neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti ekspertinio tyrimo metu padarytomis išvadomis bei ekspertų turima kompetencija, todėl konstatuoja, kad tiek inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek šiuo metu nuteistasis V. Š. buvo ir yra pakaltinamas ir gebantis suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Kitaip tariant, nuteistojo argumentai dėl atminties praradimo ir negalėjimo suvokti įvykio aplinkybių vertinami kaip pasirinkta gynybos taktika ir atmetami kaip nepagrįsti.

Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir duomenys, charakterizuojantys nuteistojo V. Š. asmenybę. Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos rašto matyti, kad V. Š. bendruomenės apibūdinamas iš neigiamos pusės, kaip konfliktuoti linkęs asmuo, kuris atvykęs į seniūniją pas socialines darbuotojas dažnai nevengdavo kelti triukšmo, reikšti nepasitenkinimą, pastoviai grasino kitomis tarnybomis (t. 4, b. l. 8). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir socialinės darbuotoja liudytoja L. J., nurodydama, kad V. Š. bijojo ne tik nukentėjusiosios vaikai, bet ir pati G. Š., dėl ko ji ankstesnio konflikto metu netgi nakvojo nakvynės namuose, be to, pati G. Š. liudytojai skųsdavosi, kad išgėręs nuteistasis tapdavo labai konfliktiškas, agresyvus (t. 5, b. l. 94–95). Šiomis liudytojos L. J. nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kadangi manipuliatyvus nuteistojo elgesys buvo pastebėtas netgi jo suėmimo šioje byloje metu, kuomet jis imitavo bandymą nusižudyti, sąmonės netekimą, deklaravo tariamą šizofreniją, girdimus balsus. Tuo tarpu pats nuteistasis, duodamas paaiškinimus psichiatrinės ekspertizės metu, nukentėjusiąją G. Š. apibūdino kaip užguitą, nedrąsią, neturėjusią savo nuomonės moterį (t. 6, b. l. 60–66). Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo sąmoningą nuteistojo siekį save pateikti tik iš gerosios pusės ir aktyvias pastangas išvengti baudžiamosios atsakomybės, skundžiantis tariamomis psichinėmis ligomis, kurios nebuvo diagnozuotos nei ekspertizės metu, nei kitose gydymosi įstaigose, kuriose V. Š. gydėsi.

Taigi teisėjų kolegija, iš naujo ištyrusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji G. Š. buvo nužudyta V. Š. tiesiogine tyčia, o nuteistojo argumentai, jog jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiąją vertinti kaip deklaratyvūs, kadangi nuteistasis, suduodamas daugybinius smūgius gyvybei pavojingu įrankiu – peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, neabejotinai suvokė savo veiksmus ir sąmoningai siekė padarinių – nukentėjusiosios mirties, suprato, kad jo nusikalstama veika yra nukreipta prieš sutuoktinę, o jo tariamas atminties praradimas vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaip minėta, apeliaciniame skunde, be pakaltinamumo ir tyčios klausimų, taip pat teigiama, jog V. Š. gynėsi nuo G. Š. prieš jį vartoto smurto, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis, arba staiga labai susijaudinus dėl provokuojančio ar rizikingo pačios G. Š. elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir pirmiau aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina ne tik V. Š. kaltę, bet ir akivaizdžiai paneigia galimybę taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, taip pat kvalifikuoti nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 130 straipsnį.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, Nr. 2K-163-303/2017, Nr. 2K-291-942/2018, Nr. 2K-28-719/2025). Taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog besiginančiojo veiksmai, padarant žalos kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir tai besiginantysis suprato, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, Nr. 2K-7-313/2012, Nr. 2K-P-135-648/2016). Taigi vertinant būtinosios ginties situaciją svarbiomis aplinkybėmis tampa pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. Š. bylai reikšmingu laiku buvo uždrausta artintis prie nukentėjusiosios po to, kai pagal G. Š. pareiškimą 2023 m. balandžio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau, kaip matyti, nuteistasis V. Š. pažeidė kardomosios priemonės sąlygas ir įvykio metu savo iniciatyva atvažiavo pas sutuoktinę. Šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis. Tai, kad nuteistasis V. Š. buvo sužalotas byloje inkriminuotu laiku, patvirtina 2023 m. gegužės 12 d. specialisto išvada Nr. 201/2023(10), taip pat VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono ligoninės raštas, iš kurio matyti, kad dėl patirtų krūtinės ląstos sužalojimų V. Š. kreipėsi į medikus 2023 m. (duomenys neskelbtini) d. 18.30 val., taip pat iš Klaipėdos universitetinės ligoninės filialo „Klaipėdos ligoninė“ rašto matyti, kad jis buvo gydytas nuo 2023 m. (duomenys neskelbtini) d. 20.34 val. iki 2023 m. (duomenys neskelbtini) d. 9.30 val. (t. 2, b. l. 100–121; t. 3, b. l. 130, 134). Aplinkybę, kad nuteistasis buvo sužalotas nagrinėjamo įvykio vietoje, patvirtina 2023 m. birželio 9 d. specialisto išvadoje Nr. 304/2023(01) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad atlikus serologinį ir DNR tyrimą iš įvykio vietos paimto megztinio, marškinių ir kitų nuoplovų nuo objektų buvo rasti žmogaus kraujo pėdsakai, kurie sutapo su V. Š. biologiniais pėdsakais (t. 2, b. l. 100–121).

Kaip minėta, nuteistojo V. Š. parodymai dėl įvykio sekos šio baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau visų apklausų metu nuteistasis teigė, kad nukentėjusioji G. Š. pirma pradėjo smurtauti prieš jį, durdama iš pradžių su peiliu į riešą, kiek vėliau – ir į krūtinės sritį. Vertinant G. Š. pavojingą kėsinimąsi, tampa itin svarbūs nuteistojo V. Š. parodymai apie tai, kaip jis suvokė situaciją, jos ir savo veiksmus. Iš 2023 m. gegužės 11 d. apklausos protokolo matyti, kad V. Š., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tvirtino, kad nukentėjusioji G. Š., jam įėjus į namus, liepė dingti iš namų ir šaukti, kad jam uždrausta prie jos artintis, po to, pasak nuteistojo, ji paėmė peilį ir pradėjo juo mosuoti, o jam bandant peilį atimti, ji sužalojo V. Š. kairės rankos riešą, po ko jis pakėlė marškinius ir liepė jai durti, ji jam dūrė kelis kartus į krūtinės sritį (t. 4, b. l. 61–65, 93–96). Iš esmės tokias pačias aplinkybes dėl savo sužalojimo nuteistasis V. Š. nurodė ir duodamas parodymus bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau apeliacinio proceso metu jau teigė, kad jokio konflikto tarp jų nebuvo, o G. Š. prieš tai minėtus veiksmus atliko be žodžių (t. 6, b. l. 94–96). Taigi iš šių nuteistojo V. Š. nurodytų įvykio aplinkybių matyti, kad jis nukentėjusiosios neišsigando, priešingai, pats ėjo link jos, bandė atimti peilį ir netgi provokavo ją durti, nors puikiai žinojo, jog artintis prie nukentėjusiosios jam buvo uždrausta vykstant kitam ikiteisminiam tyrimui dėl smurto artimoje aplinkoje. Todėl V. Š., pažeidęs kardomąją priemonę ir atėjęs į nukentėjusiosios namus, iš tiesų galėjo išgąsdinti G. Š. ir išprovokuoti jos smurtinius veiksmus. Kita vertus, teisė į būtinąją gintį, kaip minėta, atsiranda tik esant pavojingam kėsinimuisi ir jis neturi būti pasibaigęs.

Nagrinėjamu atveju, vertinant nuteistojo V. Š. nurodytą įvykio seką po G. Š. veiksmų, akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis nurodė kelis skirtingus savo elgesio variantus po peiliu suduotų dūrių į jo krūtinę. Iš bylos teisminio nagrinėjimo metu V. Š. nurodytų įvykio aplinkybių matyti, kad nuteistasis V. Š. po tariamų G. Š. smurtinių veiksmų pirmiausiai nuėjo išvesti šuns į lauką, o smūgius peiliu nukentėjusiajai sudavė tik jiems abiem grįžus namo iš lauko. Aplinkybių, jog G. Š. toliau tęstų prieš tai pradėtus smurtinius ir pavojingus veiksmus jiems grįžus namo, nuteistasis V. Š. nenurodė, priešingai, patvirtino, kad G. Š. tuo metu jau buvo atsitraukusi nuo jo, kuomet jis paėmė nuo stalo peilį ir puolė ją (t. 5, b. l. 56; t. 6, b. l. 94–96). Tai, kad pavojingas kėsinimasis buvo pasibaigęs, patvirtina netgi skirtinga nuteistojo V. Š. įvykio eigos versija, nurodyta ikiteisminio tyrimo metu. Iš nuteistojo V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad apklausos metu nuteistasis nenurodė, jog buvo išėjęs išvesti šuns į lauką, tačiau patvirtino, kad dūrė nukentėjusiajai taip pat ne pavojingų veiksmų metu ar netrukus po jų, o jai nuo jo jau būnant atsitraukus. Aplinkybę, kad nuteistasis V. Š. suvokė, kad pavojingas kėsinimasis yra pasibaigęs, patvirtina jo apklausoje nurodyta frazė nukentėjusiajai: „Palauk“, po ko sekė kito peilio paėmimas nuo stalo ir ėjimas link kambario, kuriame buvo nukentėjusioji, tuo metu jai nedarant jokių kitų pavojingų veiksmų (t. 4, b. l. 61–65), bei G. Š. lavono apžiūros metu fiksuoti dūriai iš nugaros pusės, kas rodo, jog peiliu buvo smogta nukentėjusiajai nusisukus (t. 2, b. l. 79–91). Taigi šios prieštaringos nuteistojo V. Š. nurodytos įvykio eigos su nustatytais skirtingais pradžios ir pabaigos laikais, net ir laikantis iškeltos versijos, jog G. Š. jam padarė nustatytus kūno sužalojimus, patvirtina, kad nuo pavojingo kėsinimosi pradžios momento iki nuteistojo atliktų veiksmų tiek vienu, tiek kitu V. Š. nurodytu atveju buvo praėjęs pakankamai didelis laiko tarpas, o tai leidžia daryti išvadą, kad pavojingas kėsinimasis, kuomet V. Š. peiliu sudavė smūgius nukentėjusiajai, neabejotinai jau buvo nutrūkęs ir pasibaigęs. Todėl nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nesat būtinos ginties situacijos, tačiau esant nukentėjusiojo asmens neteisėtiems veiksmams ar itin įžeidžiančiam poelgiui, asmens veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 130 straipsnį. Pagal BK 130 straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, 2) kaltininko buvimą didelio susijaudinimo būsenos, 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo, 4) nedelsiant įvykdytą atsaką į neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį. Tik esant visų išvardytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas staiga labai susijaudinus. Jei kaltininko padaryta veika neatitinka pirmiau nurodytų požymių, kito žmogaus tyčinis gyvybės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-98-511/2023, Nr. 2K-7-41-1073/2024). Taigi iš aptartos teismų praktikos akivaizdu, kad tyčia atimti gyvybę ar smurtauti turi būti kilusi staiga, kaip reakcija į prieš tai neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo elgesį bei neatidėliotinai realizuota. Tai reiškia, kad, kaip ir būtinosios ginties atveju, didesnis laiko tarpas tarp poelgio, sukėlusio didelį susijaudinimą, ir nužudymo pašalina galimybę taikyti BK 130 straipsnį.

Byloje ištirtais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji G. Š. galėjo atlikti tam tikrus neteisėtus veiksmus, tačiau paties nuteistojo elgesys patvirtina, jog šių veiksmų nuteistasis V. Š. nevertino kaip pavojingų ir grėsmę keliančių. Be to, byloje nustatyti smurtiniai V. Š. veiksmai negali būti vertinami ir kaip greitas atsakas į nukentėjusiosios veiksmus, kadangi nuo tariamo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą ir gyvybę pradžios iki jo paties atliktų smurtinių veiksmų buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas. Apeliaciniame skunde akcentuotą fiziologinio afekto būseną ar kitą juridiškai reikšmingą emocinę būklę, galėjusią turėti įtakos nuteistojo situacijos suvokimui ir elgesio kontrolei, taip pat vienareikšmiškai paneigia prieš tai minėtos 2025 m. sausio 8–30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-9/2025 išvados, iš kurių matyti, kad V. Š. buvo nustatyti tik psichikos ir elgesio sutrikimai dėl (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) sindromas, kurie įvykio metu netrukdė suprasti savo veiksmus ir jų valdyti; V. Š. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje juridiškai reikšmingoje emocinėje būklėje, galėjusioje turėti įtakos jo situacijos suvokimui ir elgesio kontrolei (t. 6, b. l. 60–66). Kaip matyti iš 2023 m. gegužės (duomenys neskelbtini) d. tarnybinio pranešimo, netrukus po įvykio pareigūnams atvykus į (duomenys neskelbtini) rajono ligoninės priėmimo skyrių, nuteistajam V. Š. 2023 m. gegužės (duomenys neskelbtini) d. apie 18.34 val. buvo nustatytas 2,81 promilių girtumas (t. 3, b. l. 142–145). Nors nuteistasis V. Š. teigė, jog alkoholį vartojo jau po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nustatytas promilių skaičius bei paties nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog 0,7 l degtinės butelį išgėrė dviese su kitu asmeniu, paneigia jo parodymus, kadangi išgėrus nurodytą kiekį nors ir stipraus alkoholinio gėrimo, promilių skaičius patikros metu būtų žymiai mažesnis. Todėl šiuo atveju nustatytas didelis promilių skaičius teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog alkoholį V. Š. iki nusikalstamos veikos padarymo vartojo keletą dienų ir G. Š. nužudė būdamas stipriai neblaivus. Be kita ko, aplinkybę, kad nuteistasis V. Š. turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo ir nevengė girtuokliauti, patvirtino ir socialinė darbuotoja liudytoja L. J. (t. 5, b. l. 94–95). Taigi, įvertinus visas reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, akivaizdu, kad lemiamą įtaką V. Š. nusikalstamam elgesiui turėjo sunkus apsvaigimas nuo alkoholio, dėl ko nuteistasis neadekvačiai suvokė situaciją, o ne neteisėtas, įžeidžiantis ar provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Taigi nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį nėra jokio teisinio pagrindo, kaip nėra ir jokio teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareikšto prašymo iš kaltinimo pašalinti inkriminuotą aplinkybę, jog nuteistasis nužudė nukentėjusiąją būdamas neblaivus.

Be to, abejonę, jog nuteistąjį V. Š. įvykio vietoje sužalojo nukentėjusioji G. Š., kelia jo paties netrukus po įvykio nurodytos aplinkybės medikams ir policijos pareigūnams. Liudytojas policijos pareigūnas A. L., apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teigė, kad susisiekus su V. Š. gydžiusiu gydytoju, pastarasis nurodė, jog nuteistasis jį apžiūrint neaiškino, iš kur ir kieno buvo padaryti sužalojimai (t. 5, b. l. 95). Tuo tarpu iš byloje esančio 2023 m. gegužės (duomenys neskelbtini) d. tarnybinio pranešimo matyti, kad pareigūnams atvykus į (duomenys neskelbtini) rajono ligoninę, V. Š. neprisiminė nei vietos, kur galėjo susižaloti, nei kas jį sužalojo, nurodė, kad ranką persipjovė pats, o dėl krūtinės nurodė, kad „pats peilis įėjo mane“ (t. 3, b. l. 142–145). Tai, kad nustatytus kūno sužalojimus V. Š. galėjo pasidaryti pats jau po įvykio, patvirtina 2023 m. gegužės 12 d. specialisto išvada Nr. 201/2023(10), kurioje nurodyta, jog žaizdų išdėstymas skersai, lygiagrečiai viena kitai, gana arti viena kitos, vienoje linijoje, skersos padėties pjautinė žaizda kairio dilbio priekiniame paviršiuje gali rodyti, kad tokio pobūdžio susižalojimus asmuo, savo rankoje laikant duriančiai pjaunančiai įrankį, galėjo pasidaryti ir pats. Be to, nurodyta ir tai, kad keturių žaizdų gyliai krūtinės srityje siekė apie 1,1–1,7 cm (t. 2, b. l. 151–154). Taigi šie duomenys rodo, kad nustatyti V. Š. kūno sužalojimai buvo negilūs, padaryti išskirtinai kairėje pusėje, arčiau raktikaulio bei ant kairės rankos dilbio, kas patvirtina pirmiau minėtą išvadą, jog nuteistasis V. Š., nužudęs nukentėjusiąją ir siekdamas nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, galėjo save susižaloti ir pats, nesant jokios būtinosios ginties situacijos bei nesant jokio provokuojančio ar rizikingo G. Š. elgesio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, nuteistojo V. Š. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus, nes jis nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę G. Š. itin žiauriai, ne mažiau 28 kartus durdamas peiliu G. Š. į įvairias gyvybiškai svarbias kūno vietas, suvokdamas, kad G. Š. nužudo itin žiauriai, ir to siekdamas.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde nepateikė atskirų argumentų dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžiu išspręstų kitų klausimų bei civilinių ieškinių, apeliacinės instancijos teisme prašė kiek įmanoma švelninti bausmę, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo, kuriuo prašoma V. Š. išteisinti arba perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 130 straipsnį, ribų, patikrina ir bausmės paskyrimo bei civilinių ieškinių išsprendimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įsigaliojo BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, įsigalioję nuo 2025 m. vasario 1 d., susiję su bausmių skyrimo taisyklių pasikeitimais.

Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų skaičių, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Be to, šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nurodytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo nurodyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), o esant 4 dalyje nurodytoms aplinkybėms paprastai skiriama minimali sankcijoje nustatyta bausmė, o už sunkų ir labai sunkų nusikaltimus skiriama bausmė, kuri yra ne didesnė nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

Nustatyta, kad V. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose, priskiriamą labai sunkių nesikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį numatytos dvi alternatyvios bausmės – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šioje byloje nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau buvo nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką V. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Vertinant nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį matyti, kad nuteistasis itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę ir savo veiksmais sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiosios mirtį. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. Š. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka dėl transporto priemonės vairavimo būnant neblaiviam, gyvenamoje vietoje charakterizuojamas neigiamai. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. Š. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį lygų bausmės vidurkiui.

Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali pakoreguoti bausmę tada, kai ji yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų pažeidimų, nuteistajam V. Š. bausmės nėra pagrindo koreguoti, kadangi nuteistajam V. Š. už nusikalstamą veiką paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę be to, kaip minėta, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal susiformavusią teismų praktiką pripažįstama, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji V. K. ir D. K. pareiškė civilinį ieškinį V. Š., kuriuo prašė po 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 188–190). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš V. Š. po 15 000 Eur neturtinei žalai V. K. ir D. K. atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų V. Š. veiksmų nukentėjusiesiems buvo padaryta neturtinė žala – G. Š. buvo nepilnamečių nukentėjusiųjų motina, dėl ko neabejotina, jog netekę artimiausio šeimos nario vaikai patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, emocinį sukrėtimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžiai taip pat adekvatūs nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo principų kriterijus, neprieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi V. Š. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu V. Š. buvo parinkta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi paskirta gynėja advokatė J. Usonytė, kuri gynė nuteistąjį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. rugsėjo 17 d. ir 2025 m. kovo 27 d. buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė Nr. ATD-2024-09051 ir patikslinta Nr. ATD-2025-03741 pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-46-478/2025. Pažymose nurodyta, kad už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme V. Š. buvo patirtos 517,33 Eur dydžio išlaidos (t. 6, b. l. 22–25, 88–92).

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistasis buvo informuotas apie jam paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.

Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo V. Š., įvertintina tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti arba jį pakeisti. Apeliacinis skundas atmetamas. Nors nuteistasis nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir prašymo nepriteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, tačiau atsižvelgus į priteistus civilinių ieškinių dydžius ir į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistasis turės atlikti jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. Š. netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo V. Š. nepriteisti.