- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-07
- Bylos Nr.
- e2S-468-755/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02816-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- J. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5427-956/2021 pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovei J. K. dėl garbės ir orumo pažeidimo, teiginių paneigimo ir žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. S. M. pateikė teismui ieškinį dėl garbės ir orumo pažeidimo, teiginių paneigimo, žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei J. K..
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. birželio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.
3. Pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus su ieškiniu rašytinius įrodymus, išklausęs garso išrašą sprendė, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra N.. Nustatė, kad byla yra su tarptautiniu elementu, todėl dėl bylos teismingumo turi būti sprendžiama pagal 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nustatytas taisykles.
4. Lugano Konvencijos 2 straipsnio 1 punktas numato, kad laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Tuo tarpu Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Taigi, Lugano konvencijoje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad civilinė byla yra teisminga tos valstybės teismui, kurioje nuolat gyvena atsakovas, išskyrus Lugano konvencijoje numatytas konkrečias išimtis iš šios bendro pobūdžio taisyklės.
5. Teismas, įvertinęs ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, sprendė, kad ieškovė kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą suformulavo ieškinį dėl garbės ir orumo pažeidimo, teiginių paneigimo ir žalos atlyginimo, todėl byloje vykstančio ginčo dalykui netaikomos Lugano konvencijos 22 straipsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės. Taip pat teismas nenustatė galimybės nagrinėjamam ginčui taikyti Lugano konvencijos 2-7 skirsniuose numatytų taisyklių, todėl byloje turi būti taikoma bendro pobūdžio taisyklė, kad civilinė byla yra teisminga tos valstybės teismui kurioje nuolat gyvena atsakovas ir nurodė ieškovei kreiptis į kompetentingą N. K. teismą.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė S. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 17 d. nutartį ir priimti ieškinį, pateikė papildomus rašytinius įrodymus apie atsakovės gyvenamąją vietą. Atskirojo skundo pagrindiniai argumentai:
6.1. teismas nepagrįstai iš garso įrašų pripažino, kad atsakovės faktinė gyvenamoji vieta yra N., nors atsakovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, joje yra deklaravusi gyvenamąją vietą, palaiko artimus ryšius su tėvais, kurie gyvena Lietuvoje, dirbo/a (duomenys neskelbtini) mokytoja;
6.2. nesant pakankamai duomenų apie atsakovės faktinę gyvenamąją vietą, teismas turėjo ne atsisakyti priimti ieškinį, o įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus ir tik tada spręsti ar bylos nagrinėjimui Lietuvoje pakanka duomenų;
6.3. byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo metu atsakovė gyvena N. K., kad ją su šia šalimi sietų ekonominiai, šeimos ir kt. ryšiai, todėl teismas atsisakydamas priimti ieškinį užkirto ieškovei kelią ginti pažeistas teises. Be to, kreipiantis į N. K. teismą, ieškovė patirtų labai dideles išlaidas verčiant dokumentus norvegų kalbą, nors ginčas vyksta tarp Lietuvos Respublikos piliečių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundo ribų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį, motyvuodamas ieškiniui esant teismingam N. K. teismui, pagal atsakovės buveinės vietą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
9. Teismų praktikoje yra nuosekliai akcentuojama, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). CPK 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis) aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Kaip bebūtų, tokia teisė nėra absoliuti, todėl jos įgyvendinimas, be kita ko, reiškia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti inicijuojamą ginčą.
10. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pagal pareigą įvertina, ar reikalavimas reiškiamas tam teismui ir ieškinys paduotas nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jei ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, o 2 punktas, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui.
11. Iš pateikto ieškinio matyti, kad apeliantė reiškia reikalavimą dėl garbės ir orumo pažeidimo, teiginių paneigimo, žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės J. K.. Ieškovė ieškinyje nurodė bei byloje yra duomenys, kad atsakovė deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, Panevėžyje. Sykiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovė faktiškai per pastarąjį pusmetį gyveno Lietuvoje, todėl sprendė, kad ieškinys neteismingas Lietuvos teismams.
12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio priėmimo metu iš netiesioginių įrodymų kaip patikimų sprendė, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra N., todėl pripažįstama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškinys nepatenka į Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai priskiriamų nagrinėti ginčų kategoriją.
13. CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 straipsnio 2 dalis). CK 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis).
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis.
15. Ieškovės pateikti prie apeliacinio skundo duomenys, kuriuos teismas prijungia (CPK 314 straipsnis), patvirtina, kad atsakovė Lietuvoje turi nekilnojamąjį turtą, priklausantį jai nuosavybės teise. Gyventojų registro duomenimis, tuo pačiu adresu yra deklaravusi ir savo gyvenamąją vietą. Nors atsakovė vaizdo įraše ir nurodo, kad gyvena N., t.y. galimai viešai išreiškė, kad gyvena N. K., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, to nepakanka daryti vienareikšmišką išvadą apie atsakovės gyvenamąją vietą N., nes iš įrašo negalima nustatyti ar ji ten gyvena laikinai, ar tai yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta. Be to, iš apeliantės pateiktų papildomų rašytinių įrodymų, galima spręsti, kad atsakovė palaiko glaudžius ryšius su Lietuva ir galimai yra grįžusi į ją gyventi. Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie). Šiai dienai ieškovės pateikti dokumentai apie atsakovės gyvenamąją vietą kitais bylos įrodymais nėra paneigti.
16. Taigi, ieškinio pateikimo metu, nesant pakankamai įrodymų apie tai, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra N. K. ir kad būtent šioje šalyje atsakovė palaiko turtinius, darbinius ar verslo ryšius, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra N., o ieškovės ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
17. Atsakovei pateikus naujus įrodymus ir paaiškėjus, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra N. K., neužkertama kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
18. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo metu byloje esančių duomenų pagrindu nepagrįstai sprendė, jog ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, ir jį atsisakė priimti. Kadangi ieškinio priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas ne jį priima, o pirmosios instancijos nutartį naikina ir klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
5aaaaaaskundą tenkinti. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir S. M. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.