- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- A-120-602/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03275-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Lietuvos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „S. K. paslaugos“
- Trečiasis asmuo
- Telšių teritorinei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-120-602/2015 pagal atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „S. K. paslaugos“ skundą atsakovui Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių teritorinei darbo biržai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „S. K. paslaugos“ (toliau – ir UAB „S. K. paslaugos“, Bendrovė, pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža, atsakovas) direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir įpareigoti atsakovą subsidijos Bendrovei skyrimo klausimą svarstyti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“ ir įpareigojo Lietuvos darbo biržą pareiškėjo pateiktą paraišką gauti subsidijas neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti įvertinti iš naujo, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi atsakovo Lietuvos darbo biržos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė panaikinti Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-382 „Dėl valstybės pagalbos socialinėms įmonėms skyrimo“. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog nors pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas kitais motyvais, sprendimui esant iš esmės teisėtam ir pagrįstam, tai nesudaro pagrindo jį panaikinti.
II.
Atsakovas Lietuvos darbo birža 2015 m. vasario 4 d. gautu prašymu prašo išaiškinti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties nuostata „Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kada gali būti skiriama subsidija neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms steigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, tačiau su šiomis sąlygomis susijusios aplinkybės ginčijamame sprendime nenurodytos“ turėtų būti suprantama, kad priimant sprendimus dėl subsidijų neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms steigti ir jų darbo priemonėms įsigyti skyrimo, turėtų būti vadovaujamasi tik Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje išvardytomis sąlygomis, neatsižvelgiant į Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-135, 11 punkte įtvirtintus reikalavimus visų rūšių valstybės pagalbai gauti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (pvz., administracinės bylos Nr. AS62-341/2011, AS525-459/2009, N444-2663/2009). Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.
Iš atsakovo prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį matyti, jog atsakovas nesiekia, kad jam būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus, ir todėl nesuprantamas, teismo sprendimas, o klausia, kaip turėtų būti suprantamas vienas iš teismo motyvų. Taigi atsakovas prašo išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją. ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi atsakovo Lietuvos darbo biržos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir suprantama, joje nėra jokių dviprasmybių, todėl prašymas ją išaiškinti laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-120-602/2015 atmesti.
Nutartis neskundžiama.