Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Artūro Gutausko apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 eurų) bauda, nustatant 4 mėnesių terminą baudai sumokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

P. K. gynėjo advokato Artūro Gutausko skundas tenkintinas, o apkaltinamasis nuosprendis naikintinas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų konstatuojant vilkiko vairuotojo P. K. kaltę įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinti ar teismo išvados dėl kaltės ir priežastinio ryšio nustatymo pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos pagrįstos tinkama visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize ir kaip pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes spręstinas baudžiamojo įstatymo taikymo ir nuteistojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 1 dalį klausimas.Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs joje esančius įrodymus laikėsi pozicijos, jog vilkiko vairuotojas, prieš byloje nagrinėjamą susidūrimą su kombainu, matė priešpriešiais atvažiuojantį automobilį ir vilkiko eismo juostoje esantį dviratininką, po to, prasilenkęs su automobiliu, esant ištisinei linijai, lenkė dviratininką, nors turėjo stabdyti savo transporto priemonę, ir būtent dėl to susidūrė su kombainu. Teismas pripažino, kad „kombainas nors ir važiavo be šviesų, tačiau jo kabinoje vis tik degė šviesa. Kaltinamajam pastebėjus dviratininką ir sumažinus greitį, draudžiamoje vietoje nekirtus ištisinės kelio linijos ir neišvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, kombainui važiuojant net ir be šviesų, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nors kombaino vairuotojas akivaizdžiai taip pat pažeidė transporto priemonių eksploatavimo taisykles, eksploatuodamas techniškai netvarkingą kombainą“ (4 t., b. l. 130). Tokios pirmosios instancijos teismo išvados ir byloje pateikto apeliacinio skundo kontekste, teisėjų kolegija dar kartą apklausė P. K. ir be kitų aplinkybių, siekė išsiaiškinti aplinkybę - kokiu tiksliai momentu vilkiko vairuotojas pamatė dviratininką. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta kaltinamojo pozicija šiuo klausimu aprašyta iš dalies neteisingai ir priešingai nei nurodyta teisiamojo posėdžio protokole. Antai, teismo nuosprendyje nurodoma, kad „Kaltinamasis P. K. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino. Nurodė, kad <...> važiavo su ilgosiomis šviesomis, matė priešpriešiais atvažiuojančio automobilio žibintų šviesas ir dviratininką, su šviesą atspindinčia liemene, kuris važiavo ta pačia kryptimi. Su atvažiuojančiu automobiliu prasilenkė sklandžiai ir po to nieko neprisimena.“ (4 t., b. l. 120). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis atsakydamas į teismo klausimą aiškiai nurodė, jog dviratį pamatė ne prieš prasilenkdamas su automobiliu, o po to („prasilenkęs su atvažiuojančiu automobiliu pamačiau žmogų su šviesą atspindinčia liemene, tai buvo dviratininkas ir jis važiavo ta pačia kryptimi, kaip ir aš važiavau, bet pats to lenkimo manevro neatsimenu“), tą patį jis nurodė dar kartą atsakydamas ir į prokuroro klausimą („automobilis važiavo priešpriešais ir mes prasilenkėme, ir tada atsirado dviratininkas“). Tokie kaltinamojo parodymai teismo nuosprendyje nenurodyti, o tai itin svarbi aplinkybė, vertinant ar vilkiko vairuotojas turėdamas pareigą laikytis visų būtinų atsargumo galimybių, turėjo stabdyti vilkiką dar iki prasilenkimo su automobiliu.Teisėjų kolegija pastebi, kad jau minėtos aplinkybės niekaip negalima vertinti pagal prokuroro baigiamojoje kalboje akcentuojamus P. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Jo apklausos protokoluose nurodyta, kad P. K. dviratininką jau buvo aplenkęs prieš prasilendamas su kombainą lydėjusiu automobiliu, nors iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad taip negalėjo būti (dviratininko jis neaplenkė, jis buvo už kombainą lydėjusio automobilio). Tokie parodymai arba akivaizdi juos duodančio asmens klaida arba, kaip vėliau teigė gynyba, parodymų fiksavimo netikslumas dėl netikslaus vertimo. Tokios galimybės teisėjų kolegija atmesti negali (apklausiant P. K. įtariamuoju, dalyvavo net du vertėjai (iš estų į rusų ir iš rusų į lietuvių kalbas (2 t., b. l. 69-71)). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija uždavė ne vieną klausimą apie šią aplinkybę pačiam P. K., tačiau jis kaip ir pirmosios instancijos teisme teigė, jog dviratininką pastebėjo ne prieš prasilenkimą su automobiliu, lydėjusiu kombainą, o prasilenkdamas su automobiliu ir iki šio momento dviratininko nematė. Teismo posėdyje jis patikslino, kad pamatęs liemenę ne iš karto suprato, kad ten dviratininkas, tą suvokė, tik tada, kai prasilenkė su automobiliu, ir tada bandė jį apvažiuoti. Taigi dėl šios aplinkybės jis laikėsi visiškai tokios pačios pozicijos kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole, o ne nuosprendyje. Tokius P. K. paaiškinimus patvirtina ir byloje ypatingą reikšmę turintis, jo vairuotame vilkike veikusio vaizdo registratoriaus užfiksuotas vaizdo įrašas. Iš jo, o taip pat iš byloje esančių atskirų kadrų vaizdų (3 t., b. l. 5-6), net ir neatlikus apelianto prašomo P. K. psichologinio tyrimo, matyti, jog pastebėti šviesą atspindinčią liemenę ir juo labiau suvokti, kad tam tikras objektas yra dviratininkas, dar iki prasilenkimo su kombainą lydėjusiu automobiliu, buvo ypatingai sunku ir vargu ar apskritai įmanoma (dviratininkas buvo šiek tiek besisukančiame kelio vingyje ir šiek tiek dešiniau, o ne tiesioje kelio atkarpoje, kurią iš paskos važiuojančio automobilio šviesos srautas apšviečia geriau; be to, tarp dviratininko ir vilkiko buvo lengvasis automobilis, o tokioje situacijoje žibintų šviesos ypatingai apsunkina priešpriešiais važiuojančio vairuotojo galimybę pamatyti toliau esantį objektą, kol tokio automobilio žibintų šviesos neišnyksta iš regos lauko; dviratininkas tamsiu paros metu važiavo be jokio šviesos šaltinio ir galinio raudonos spalvos žibinto). Taigi esant tokioms aplinkybėms teismas negalėjo daryti neabejotinos išvados, kad P. K. dviratininką pamatė prieš prasilenkdamas su lengvuoju automobiliu.Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme laikytasi pozicijos, kad negalima nustatyti atstumų tarp eismo įvykio dalyvių tarpusavio padėties ir atitinkamai negalima nustatyti jų greičių, nes nėra objektų, kurių pagrindu galima pasirinkti reikiamus atskaitos taškus (tai buvo nurodyta jau tyrimo metu gautoje specialisto išvadoje (3 t., b. l. 67), tą pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė ir apklausti ekspertai). Apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas parodė, kad tokią poziciją nulėmė paviršutiniškas ir nekokybiškas ikiteisminis tyrimas, netinkama įvykio vietos apžiūra ir įvykio vietos schemoje nenurodyti duomenys apie stacionarius objektus, byloje nepaimtas ir neištirtas vilkike buvęs ir veikęs tachografas ir kt. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, aiškiai matė stacionarius, abiejose kelio pusėse esančius objektus, kurie gali būti ekspertų minėtais atskaitos taškais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pavedė valstybinį kaltinimą apeliacinės instancijos teisme atvykusiam palaikyti, bet byloje esminę reikšmę turinčio vaizdo įrašo apskritai nemačiusiam prokurorui (5 t., b. l. 27), atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą ir nustatyti visus įvykio vietoje ir kelyje iki susidūrimo vietos esančius stacionarius objektus bei išmatuoti jų tarpusavio atstumus. Teismui pateikti papildomos įvykio vietos apžiūros metu nustatyti duomenys ir nauja įvykio vietos schema, nurodant atstumus tarp pakelėje esančių stulpelių ir ženklų (4 t., b. l. 38-48), leido ekspertui nustatyti galimą P. K. vairuoto vilkiko judėjimo greitį, o tai leido spręsti ir apie atstumus tarp eismo įvykio dalyvių. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas D. J. nurodė, kad vilkikas netrukus prieš susidūrimą, 105,7 metrų atstumą tarp schemoje pažymėtų Nr. 7 ir Nr. 8 kelio stulpelių (4 t., b. l. 39) įveikė per 4,83 sekundės (tikslus laikas apskaičiuotas pagal vaizdo registratoriaus techninę charakteristiką ir užfiksuotų kadrų skaičių), todėl minėtame kelio ruože jo vidutinis greitis buvo 78,8 km/h. (ekspertas paaiškino, kad atlikdamas tyrimą jis negalėjo nustatyti sunkvežimio greičio susidūrimo metu ir prieš tai, nes nebuvo duomenų apie stacionarius objektus, todėl darė tyrimą atsižvelgdamas tik į kelio ruože didžiausią sunkvežimiui leistiną greitį, darydamas prielaidą, kad sunkvežimis važiavo 80 km/h greičiu). Toks nustatytas greitis iš esmės atitiko ir gynybos pateiktus duomenis apie vilkiko vairuotojo nuvažiuotą atstumą ir laiką po poilsio pertraukos, taip pat P. K. parodymus apie važiavimo greitį prieš eismo įvykį. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal byloje esančius duomenis, paskutinį vaizdo įrašo kadrą ir įvykio vietos schemą, kurioje matomi stabdymo pėdsakai, turint omenyje ir eksperto paaiškinimą, kad pirminėje įvykio vietos apžiūros schemoje pažymėti stabdymo pėdsakai, tikėtina, yra puspriekabės palikti avarinio stabdymo pėdsakai, t. y. pėdsakai palikti dėl stabdžių sistemos sugadinimo įvykio metu (3 t., b. l. 74), susidūrimo vieta galėjo būti vieta, esanti greta kelio ženklo Nr. 110 („šalutinis kelias iš kairės“). Tarp šio kelio ženklo ir kelio stulpelio Nr. 8 yra 30 metrų atstumas (4 t., b. l. 39). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas, atsižvelgdamas į apskaičiuotą vidutinį greitį tarp kelio stulpelių Nr. 7 ir Nr. 8 bei vaizdo įraše užfiksuotų kadrų skaičių, apskaičiavo apytikslį atstumą iki vietos, kurioje vilkikas prasilenkė su lengvuoju automobiliu, lydėjusiu kombainą. Ši vieta yra svarbi tuo, jog tuo momentu P. K., kaip pats nurodė, pamatė ir suprato, kad priešais jį kelyje yra dviratininkas, ir šioje vietoje, prasilenkęs su lengvuoju automobiliu, kirto ištisinę liniją, t. y. pradėjo sukti kairiau, tam, kad aplenktų dviratininką. Pagal eksperto apskaičiavimus ši vieta yra apie 83,80 m nutolusi nuo kelio stulpelio Nr. 7, o tai reiškia, kad ši vieta yra apie 51,9 m iki susidūrimo su kombainu vietos (105,7 (atstumas tarp kelio stulpelių Nr. 7 ir Nr. 8) + 30 (atstumas nuo kelio stulpelio Nr. 8 iki kelio ženklo („šalutinis kelias iš kairės“) – 83, 8 (vilkiko nuvažiuotas atstumas nuo kelio stulpelio Nr. 7 iki prasilenkimo su lengvuoju automobiliu vietos) = 51,9). Pagal bylos medžiagą (pvz. 2017 m. birželio 9 d. specialisto išvados 2 paveikslėlį) akivaizdu, kad dviratininkas buvo dar arčiau nei kombainas, taigi atstumas tarp vilkiko ir pastebėto dviratininko buvo dar mažesnis (eksperto skaičiavimu, jei vilkikas po prasilenkimo nemažino greičio, toks atstumas gali būti apie 42,25 m). Pagal byloje esančią specialisto išvadą, taip pat eksperto paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, vilkikui važiuojant 60 km/h greičiu, sustabdymui reikia 55,9 m, važiuojant 70 km/h greičiu - 71,2 m, o važiuojant 80 km/h greičiu - 88,3 m. Visa tai rodo, kad vilkiko vairuotojas P. K., prasilenkęs su kombainą lydėjusiu lengvuoju automobiliu, ir pastebėjęs toje pačioje eismo juostoje esantį dviratininką, 81 cm nutolusį nuo dešinio kelkraščio, įvertinant vilkiko, eismo juostos bei viso kelio pločius, neturėjo jokios objektyvios galimybės sustabdyti vilkiko, todėl siekdamas išvengti galimai pražūtingų dviratininkui padarinių, kirto ištisinę liniją siekdamas aplenkti dviratininką ir pasielgė taip, kaip pasielgtų bet kuris atsakingas vairuotojas. Šia prasme jis laikėsi KET 9 punkto reikalavimo, numatančio, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti“).Jau minėtų aplinkybių kontekste itin svarbu ir tai, jog, pradėdamas dviratininko lenkimo manevrą, vilkiko vairuotojas P. K. nematė priešpriešinėje eismo juostoje iš esmės be šviesų, žiemą, tamsiu paros metu važiuojančio kombaino. Šiuo aspektu vilkiko vairuotojo parodymai buvo visiškai nuoseklūs. Juos patvirtina ne tik byloje apklaustų ir kombainą kelyje tik paskutinę akimirką pamačiusių bei eismo įvykio išvengusių asmenų parodymai, bet ir byloje esantys objektyvūs duomenys, t. y. dviratininko lenkimo faktas, likus iki stambiagabaričio kombaino kiek daugiau nei 50 metrų, taip pat stabdymo žymių nebuvimas iki susidūrimo vietos (kaip jau minėta iš specialisto išvados seka, jog aptikti ir pirminės įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti stabdymo pėdsakai tikėtina yra avarinio stabdymo pėdsakai, palikti puspriekabės galiniais ratais dėl stabdžių sistemos sugadinimo įvykio metu (žr. 2017 m. birželio 9 d. specialisto išvados 10 lapas (3 t., b. l. 74)). Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas kombaino vairuotojo veiksmus, pripažino, kad jis „akivaizdžiai“ pažeidė KET reikalavimus eksploatuodamas techniškai netvarkingą kombainą, visgi kaltinamojo P. K. nenaudai pripažino, kad „kombainą be šviesų lydėjo lengvoji transporto priemonė su avariniais žibintais, kurie teismo nuomone, turėjo atkreipti kaltinamojo dėmesį tamsioje kelio atkarpoje, nors lengvasis automobilis ir lydėjo kombainą nutolęs nuo jo. Kombainas nors ir važiavo be šviesų, tačiau jo kabinoje vis tik degė šviesa.“ (4 t., b. l. 130). Teisėjų kolegija su tokia teismo argumentacija negali sutikti, nes byloje nepakanka duomenų išvadai, kad P. K. galėjo ar turėjo pastebėti ir suprasti, kad priešpriešiais kelyje yra kita transporto priemonė – kombainas, esant teismo minimai šviesai, kuri, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, ir jos padėties, tik klaidino kitus eismo dalyvius. Byloje apklausti ir bylos baigtimi niekaip nesuinteresuoti liudytojai, antai, liudytojas J. R. teigė, kad įvykio dieną du kartus prasilenkė su kombainu, tačiau tik prieš pat savo automobilį pamatė kombainą (tik „visiškai susigretinau, matau, kad atsikišęs kombaino prietaisas“), stebėjosi iš kur tamsoje buvo lempa viršuje, galvojo, kad stulpas (4 t., b. l. 90). Liudytojas R. M., kuris įvykio metu stovėjo netoli kelio, teigė, kad kombainas važiavo visiškoje tamsoje ir jis važiuodamas taip pat neišvengtų susidūrimo, tik dėl to ir sutiko duoti parodymus šioje byloje (4 t., b. l. 88). Liudytojas R. K. teigė, kad tik prasilenkiant pamatė kombainą (4 t., b. l. 90). Iš esmės tokius paaiškinimus davė ir byloje apklaustas ekspertas D. J., teigęs, kad atliekant tyrimą ir peržiūrint vaizdo įrašą, matė spindulį viršuje, tačiau jam jis buvo labiau panašus į pavienį gatvės stulpą, t. y. gatvės apšvietimą (4 t., b. l. 86). Tokių tarpusavyje sutampančių parodymų bei paaiškinimų kontekste negalima daryti netgi prielaidos, jog vilkiko vairuotojas P. K. galėjo ar turėjo pastebėti kombainą. Minėtų asmenų parodymai aiškiai paneigia ir prokuroro baigiamojoje kalboje dėstytus argumentus bei apskaičiavimus pagal vilkiko artimųjų ir ilgųjų šviesų perjungimo laiką, apie tai, kad P. K. kombaino šviesas galėjo pastebėti apie 153,16 - 175 metrų, o dviratininko liemenę apie 109,4 metrų iki susidūrimo vietos. Ilgosios šviesos tamsoje į artimąsias gali būti ir dažnai perjungiamos nematant jokio konkretaus automobilio ir jo žibintų, be to, prieš dviratininką ir kombainą važiavo lengvasis automobilis su įjungtais žibintais, todėl niekaip negalima sutikti su prokuroru ir daryti išvados, kad vaizdo įraše matomas ilgųjų šviesų perjungimo laikas sutampa su realybėje P. K. pastebėtu artėjančiu dviratininku ir kombainu. Jau minėtų liudytojų parodymų kontekste, prokuroro teiginiai, jog lengvojo automobilio mirksintys žibintai buvo pakankami susiorientavimui yra liudytojų parodymams ir bylos medžiagai prieštaraujantis spėjimas, kuriuo grįsti apkaltinamojo teismo nuosprendžio negalima. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog apeliantas yra teisus nesutikdamas su viena esminių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl byloje konstatuoto priežastinio ryšio tarp vilkiko vairuotojo P. K. veiksmų ir kilusių padarinių, kurioje nurodyta, jog: „Kaltinamajam pastebėjus dviratininką ir sumažinus greitį, draudžiamoje vietoje nekirtus ištisinės kelio linijos ir neišvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nors kombaino vairuotojas akivaizdžiai taip pat pažeidė transporto priemonių eksploatavimo taisykles, eksploatuodamas techniškai netvarkingą kombainą.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamajam pastebėjus dviratininką ir sumažinus greitį bei draudžiamoje vietoje nekirtus ištisinės kelio linijos ir neišvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, atsižvelgiant į vilkiko bei kelio plotį, aplenkti dviratininko toje pačioje eismo juostoje, tikėtina, galėjo įvykti dviratininkui pražūtingas eismo įvykis, kurio išvengta ir dėl tokioje situacijoje priimto tinkamo sprendimo bei atlikto dviratininko lenkimo manevro. Apygardos teismo įsitikinimu, toks vilkiko vairuotojo sprendimas, lenkimas net ir esant ištisinei linijai, buvo visiškai suprantamas ir galimas pagal KET 9 punkto reikalavimą – eismo dalyviai „<...> siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti“, nes šioje situacijoje, jis staiga suprato, kad kelyje yra be šviečiančio žibinto važiuojantis dviratininkas, objektyviai sustabdyti vilkiko jau negalėjo ir tuo metu neturėjo jokios galimybės numatyti, kad priešpriešinio eismo juostoje važiuos KET taisykles itin grubiai pažeidžiantis eismo dalyvis. Taigi teisėjų kolegija negali daryti išvados dėl to, jog vilkiko vairuotojas P. K. padarė jam inkriminuotus KET pažeidimus (teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų KET 117 ir 119 punktų reikalavimai nėra absoliutūs, jų pažeidimas jau aptartos KET 9 punkte numatytos pareigos kontekste yra galimas, o KET 127 ir 128 punktų reikalavimai, siejami su galimybe iš anksto numatyti ir pastebėti kliūtį, kas šioje situacijoje nebuvo įmanoma).Teisėjų kolegijos vertinimu, kombainą vairavusio nukentėjusiojo elgesys, priešingai nei vilkiko vairuotojo P. K. veiksmai, dalyvaujant eisme žiemą, tamsiu paros metu, su neregistruotu, techniškai netvarkingu kombainu, kėlė didelę grėsmę visiems eismo dalyviams (ne tik vilkiką vairavusiam P. K., bet ir byloje apklaustiems liudytojams bei galimai kitiems tuo metu eisme dalyvavusiems asmenims). Tokio kombaino vairuotojo ir jį lydėjusių asmenų neatsakingo elgesio numatyti nėra jokių objektyvių galimybių, todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje negali įžvelgti ne tik priežastinio ryšio tarp P. K. veiksmų (kaip jau minėta, kolegija negali konstatuoti jo padarytų KET pažeidimų) ir kilusių padarinių, bet ir jo kaltės, padarant BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių) ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (nusikalstamos veikos subjekto amžius, pakaltinamumas, kaltė) visumą. Pažymėtina, kad kelių transporto eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas jo subjektyvusis požymis – kaltė. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami. LAT praktikoje nurodoma, kad BK 281 straipsnyje (išskyrus nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusią BK 281 straipsnio 7 dalies redakciją) numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 8 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz., greičio viršijimas, netinkamas manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, jog šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jie nekils. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens kaltę, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Pažymėtina ir tai, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2, 2K-97-689/2018). Nagrinėjamoje byloje vilkiko vairuotojas P. K., siekdamas išvengti susidūrimo su KET 56 punkto reikalavimo aiškiai nepaisiusiu, nesant raudono žibinto tamsoje važiavusiu ir dėl to vėliau nei galima pagrįstai tikėtis pastebėtu dviratininku, važiavusiu apytiksliai 81 cm atstumu nuo dešiniosios kelio ženklinimo linijos, darydamas jo lenkimo manevrą vietoje, kurioje lenkimas buvo draudžiamas, taip pat turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti priešpriešiais važiuojantys eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir tamsiu paros metu nevažiuos be šviesų bei nekels pavojaus eismo saugumui. Taigi, teisėjų kolegija neįžvelgia P. K. kaltės padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką ir sutinka su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamoje byloje teismas, neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes ir netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje P. K. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 eurų) bauda, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. K. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

- įmonei „Kolumbus X OŪ“ grąžinti automobilį MERCEDES BENZ ACTROS 1841, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vaizdo registratorių „Chelong CL-1092DV-L“ (su viduje įdėta 16 GB talpos „Kingston“ micro SD kortele Nr. (duomenys neskelbtini) su „Kingston“ micro SD adapteriu);

- įmonei NORDEA FINANCE ESTONIA grąžinti puspriekabę, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

- P. K. grąžinti vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir leidimą vairuoti sunkiasvores transporto priemones Nr. (duomenys neskelbtini).