Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. J. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, o būtent: 2020 m. lapkričio 05 d., laikotarpyje tarp 00:00 val. ir 01:40 val., gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio R. J., duomenys neskelbtini), siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja I. J., prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, t. y. pargriaudamas nukentėjusiąją ant čiužinio, laikydamas prispaustas abi šios rankas ir užgulęs savo kūnu neleido nukentėjusiajai priešintis, šiai išreiškiant nesutikimą žodžiu ir verksmu, lytiškai santykiavo su šia prieš jos valią, įvesdamas savo varpą į nukentėjusiosios makštį, tokiu būdu ją išžagino.

2. Marijampolės apylinkės teismas išteisindamas nurodė, kad nukentėjusi buvo iš esmės nenuosekli aiškindama apie šio įvykio aplinkybes, todėl iš įrodymų tyrimo teisme gautų nukentėjusios parodymų nėra pagrindo spręsti, kad kaltinamojo veiksmai nukentėjusiai buvo netikėti. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamojo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs. Vertinant, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji įvykio laiku kartu vartojo alkoholį, jų santykiai prieš įvykį buvo geri, prieš pat lytinį aktą bučiavosi ir glamonėjosi, nėra paneigta, kad kaltinamasis galėjo klysti dėl nukentėjusios tikrosios valios. Kaip matyti iš specialisto išvados, jokių, net ir nedidelių sužalojimų (įdrėskimų, kraujosruvų) nukentėjusios apžiūros metu nerasta, rankų laikymas ir priešingos lyties asmens užgulimas, gali būti būdingas ir savanoriškiems lytiniams santykiams, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusios rankos laikytos intensyvesne jėga, tuo labiau, kad kaip matyti iš I. J. nurodomos įvykio eigos, iki kaltinamasis apsinuogino savo lytinį organą, jos abi rankos buvo laikomos kaltinamojo viena ranka, jokie nukentėjusią bauginami veiksmai, nebuvo atlikti. Teismui nėra pagrindo padaryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis neklydo dėl nukentėjusios valios, kad kaltinime inkriminuoti fizinio smurto veiksmai - pargriovimas nukentėjusios ant čiužinio, bei atėmimo galimybės priešintis veiksmai - laikymas prispaustų rankų ir užgulimas, yra atlikti tikslu lytiškai santykiauti prieš nukentėjusios valią, skirti įveikti galimam pasipriešinimui, o ne natūraliai buvusioje situacijoje kaltinamojo atlikti veiksmai, siekiant atlikti lytinį aktą abipusiu sutikimu. Pažymėtina, kad yra nustatyta, jog nukentėjusioji po įvykio buvo streso būsenoje ir išsigandusi, tačiau I. J. nustatytas pakankamai didelis neblaivumas, kas rodo, kad galėjo ir neadekvačiai bei neteisingai reaguoti bei vertinti situaciją.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis R. J. ir jo gynėja advokatė Andželika Vosyliūtė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis dėl išteisintojo R. J. nekaltumo padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir R. J. išteisino nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu, byloje esantys ir apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai patvirtina R. J. kaltę išžaginus nukentėjusiąją I. J., todėl prašo pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu prokurorės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

7. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

8. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, tai yra vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, tai yra nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-495/2021). Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atima galimybę priešintis arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Nukentėjusio asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti išreikštas (žodžiais, veiksmais). Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai ir neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2013, 2K-128/2014, 2K-16-895/2016 ir kt.).

9. Nagrinėjamoje byloje R. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja I. J. prieš jos valią, pargriaudamas nukentėjusiąją ant čiužinio, laikydamas prispaustas abi jos rankas ir užgulęs savo kūnu neleido nukentėjusiajai priešintis, šiai išreiškiant nesutikimą žodžiu ir verksmu, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią. Kaip jau buvo minėta, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje. Šiuo atveju buvo būtina įrodyti, kad R. J. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja I. J., kad jis tai darė prieš nukentėjusiosios valią, panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas galimybę priešintis, ir tai, kad R. J. veikė tiesiogine tyčia, tai yra suvokė, jog lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiosios valią. Pažymėtina, kad seksualinės prievartos bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo asmens parodymai, todėl teismas turi pareigą kruopščiai ir atidžiai juos patikrinti lygindamas juos su kitais įrodymų šaltiniais ir bendrame įrodymų kontekste, įvertindamas jų logiškumą, (ne)prieštaringumą, nuoseklumą viso bylos proceso metu, bendrą įvykio situaciją ir kitas reikšmės turinčias aplinkybes (pavyzdžiui, kaltinamojo situacijos suvokimą, jo ir nukentėjusiojo elgesį iki įvykio ir po jo ir panašiais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-458/2020, 2K-160-495/2021). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginė tyčia negali būti preziumuojama ir grindžiama vien tuo faktu, kad buvo lytinis santykiavimas su nukentėjusiu asmeniu, – bylos duomenimis turi būti neginčytinai nustatyta, kad kaltinamas asmuo suvokė, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiauja prieš šio jos valią, ir norėjo taip veikti.

10. Pagrįstai prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad išteisintojo R. J. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau ši aplinkybė buvo konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir ji, priešingai nei nurodo prokurorė savo apeliaciniame skunde, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentų. Iš R. J. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog apklausiamas įtariamuoju iš viso neigė aplinkybę, jog lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja I. J.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. J. nurodė, jog įvykio dieną nuo 17 val. su nukentėjusia kartu vartojo alkoholį. Nukentėjusi visą vakarą leido suprasti, kad ji su savo vyru jau 3 mėnesius lytiškai nesantykiauja, aiškino, kad jis gražus vyras, kad ji moteris, jai to reikia. Rūsyje dar kelis kartus kartojo, kad jis gražus vyras, aiškino, kad jos vyras nori skirtis, klausė ar galės gyventi pas jį. Lyg ir jis patiesė ant grindų patalpoje buvusį čiužinį. Kartu su nukentėjusia atsisėdo ant čiužinio, ją apsikabino, pradėjo glamonėtis, bučiuotis, atsigulė. Buvo nusismaukęs kelnes ir apatines kelnaites iki šlaunų. Jam varpa nesustandėjo, bandė kažką daryti, tačiau neišėjo, varpos į makštį neįvedė. Paskui lyg tai nudrėko, išsiliejo sperma, galimai nukentėjusiai ant apatinių kelnaičių. Nukentėjusi gal buvo nusismaukus apatinę pižamos dalį, tačiau buvo su kelnaitėmis. Glamonių metu, nukentėjusi nieko nesakė, neprieštaravo, ir nesipriešino, jo nestūmė. I. J. užgulęs nebuvo, buvo vienas šalia kito. Suprato, kad varpa nesustandės, tuo ir baigėsi. Kadangi turi sveikatos problemų, buvo atliktos operacijos, po ko varpa nesustandėja, tik masturbuojantis išsilieja sperma. Po visko klausė I. J., ar eina į viršų, ji atsakė, kad liks dar rūsyje parūkyti. Pats nuėjo į viršų, o ji liko. Po to girdėjo kaip nukentėjusi apsirengė, nusileido į rūsį ir kažkur išėjo. Tai buvo apie 20.30 - 21 valandą. Po to buvo nuėjęs į rūsį, tačiau nukentėjusios čia jau nebuvo. Jau miegojo, kuomet apie 01.30-02.00 valandą prižadino policijos pareigūnai. Teisėjų kolegijos nuomone, nežiūrinti į tai, jog išteisintasis R. J. duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, jo pozicija dėl įvykio skirtingose proceso stadijose keitėsi, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl R. J. išteisinimo. Šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, jog nukentėjusioji I. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino kai kurias aplinkybes, kurias nurodė R. J., ir kurias ji buvo nutylėjusi duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

11. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji I. J., vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi pagarsinus jos duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino ir nurodė, kad iš karto po įvykio aplinkybes atsiminė geriau, dabar stengiasi įvykį pamiršti. 2020 m. lapkričio 5 d. liudytojos apklausos metu, I. J. nurodė, kad nuo 17 val. su R. J. vartojo alkoholinius gėrimus. Tą dieną jau buvo liūdna dėl neišlaikyto egzamino, todėl gamindama valgyti išgėrė butelį šampano. O su R. J. kelias taureles brendžio. Po 22 val., užmigdžiusi vaikus nuėjo į rūsį parūkyti. Kur netrukus atėjo ir R. J.. Jai net nespėjus pamatyti ir pajusi, ji atsidūrė ant grindų. R. J. suėmė jos rankas savo ranka, ir laikė jas prispaudęs virš galvos, kad negalėtų priešintis. Kol pasismaukė savo kelnes, jos rankas laikė viena ranka, o po to abiem. Smūgių nesudavė, tačiau ją užgulė savo kūnu, kad negalėtų priešintis. Jokių grasinimų neišreiškė, viską darė tyliai. R. J. įkišo savo lytinį organą jai į makštį. Skausmo nejautė, tačiau verkė, per ašaras rėkti nesugebėjo, tik pasakė „R. baik, taip negalima“, tačiau į tai, R. J. nereagavo. Pabaigęs lytinį aktą, užsimovė kelnes ir nuėjo į viršų.

12. Iš nukentėjusiosios I. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad teismui jis nurodė kiek kitas aplinkybės. Apklausta teisme nukentėjusioji I. J. nurodė, kad įvykio nenori prisiminti. Visko taip detaliai, kaip kaltinamasis nepasakys. Atsimena, kad neišlaikė vairuotojo teisių, kartu su kaltinamuoju nuo 17-18 valandos gėrė alkoholį, po to sidrą. Kadangi buvo nevalgius labai apgirto. Atsimena, kad ėjo į rūsį rūkyti, tą vakarą daug kartų. Labai gerai atsimena, kad pasakė „R. , taip negalima“. Nepamena kaip rūsyje atsidūrė ant grindų, tik žino, kad ant patalpoje buvusio čiužinuko. Kaip čiužinukas atsidūrė ant grindų nepamena. Atsimena, kad jos abi rankos buvo viršuje, o kaltinamojo rankos ant jos rankų. Atsimena savo žodžius, kad sakė „R. , taip negalima“. Kiek pamena, kaltinamasis buvo ant jos užgulęs. Nusirengę nebuvo. Buvo apsirengusi su pižamine palaidine ir šortais. Apatinė pižamos dalis buvo žemiau numauta, aukščiau kelių, apatinės kelnaitės taip pat. Buvo atliktas lytinis aktas, kaltinamojo lytinis organas įvestas į jos makštį. Prieš sueitį nepamena, kad būtų sakiusi, jog jai reikia vyro. Veiksmo metu buvo bučiniai, glamonės, gal kažkiek kaltinamasis, gal kažkiek pati. Bučiavosi abu, tiek atsimena. Atrodo atmintis pradingsta, atsiranda. To vakaro metu apie seksą nekalbėjo, kalbėjosi apie tai, kad ji susipykusi su vyru. Kaltinamajam, kad jis gražus vyras, yra sakiusi ne kartą. Neprisimena ar rūsyje sakė, kad kaltinamasis gražus vyras. Prisimena pasakymą „R. taip negalima“ daugiau savo žodžių, veiksmų neprisimena, verkė, tačiau nežino kuriuo momentu. Po visko, kai išbėgo į lauką, ant šaligatvio verkė. Ar verkė lytinio akto metu ar prieš, tai neatsimena. Tiksliai nepamena kokiu būdu ir kas numovė jos kelnaites. Nepamena ar akto metu išsiliejo sperma, galvoja, kad jeigu kaltinamasis buvo įvedęs savo lytinį organą į jos makštį, tai varpa buvo sustandėjus. Kaltinamajam įvedus savo lytinį organą jai į makštį ir vykstant lytiniam aktui, pasakė, kad taip negalima, po žodžių aktas tęsėsi. Nežino ar kažką įvykio metu pasakė, dėl ko R. J. galėjo suprasti, kad norėtų lytinių santykių. Kad jai reikia vyro, tai jeigu toks pokalbis buvo, tai ne seksualinio pobūdžio, tik toks, kad jeigu išsiskirtų su savo vyru, tai susirastų kitą. Paskui tik atsimena, kad greitai parbėgo į viršų. Kaip viskas baigėsi neatsimena. Tik žino, kad verkė. Viršuje apsirengė ir išbėgusi į lauką paskambino draugei. Jai viską papasakojo. Atvažiavus draugei pasakė jai, kad R. J. ją „išprievartavo“, pati pareigūnų nenorėjo kviesti, bet draugė paskambino. Po įvykio buvo šokas, lankėsi pas psichologę, vartojo vaistus.

13. Iš aptartų nukentėjusiosios I. J. parodymų matyti, kad nėra pagrindo netikėti jos nurodytomis aplinkybėmis, jog su išteisintuoju R. J. įvykio dieną, ir kaltinime nurodytoje vietoje lytiškai santykiavo, tačiau visgi nėra pagrindo išvadai, R. J. lytinį aktą su nukentėjusiąja atliko prieš jos valią. Nors išteisintasis neigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja I. J., teigdamas, jog dėl turimų sveikatos problemų jam nesustandėjo varpa ir negalėjo atlikti lytinio akto, tačiau nukentėjusioji I. J. nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog R. J. atliko lytinį aktą. Byloje nėra patikimų duomenų, išteisintasis jų nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jog R. J. turi potencijos problemų. Tokių duomenų nekonstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2021 m. vasario 1 d. specialisto išvadoje. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus I. J. parodymus kitų byloje surinktų duomenų kontekste, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios I. J. nurodytomis aplinkybėmis, kadangi neatmestina galimybė, kad I. J. dėl išgerto alkoholio ne viską gerai atsimena. Be to, vertinant įvykio aplinkybes, negalima neatsižvelgti ir į išteisintojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, tai yra į tai, jog nukentėjusioji I. J. yra išteisintojo R. J. sūnaus žmona. Nors byloje ir nėra duomenų, jog nukentėjusioji būtų suinteresuota apkalbėti R. J., tačiau siekiant išvengti neigiamo kitų artimųjų požiūrio, galimų pasekmių, turi motyvą apie įvykį duoti parodymus sau palankia linkme, nutylint svarbias įvykio vertinimui aplinkybes. Nors nukentėjusioji I. J. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau iš jos parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad pasakodama įvykio aplinkybes savo draugei D. U. bei apklausiama tyrėjų nutylėjo aplinkybę, kad iki lytinio akto atlikimo su išteisintuoju bučiavosi, glamonėjosi ir tai buvo daroma abipusiu sutikimu. Kas paneigia I. J. aiškinimą, jog R. J. veiksmai jai buvo netikėti. Taip pat nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. J. nurodė, kad lytinio akto metu verkė, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti kokiu momentu ji verkė. Be to, atsižvelgiant į tai, jog iki lytinio akto I. J. ir R. J. glamonėjosi, bučiavosi, todėl iš tiesų nėra aišku kuriuo momentu nukentėjusioji I. J. pradėjo verkti ir ar iš viso verkė.

14. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, nors nukentėjusioji I. J. nurodė, jog sakė R. J. kad baigtų, taip negalima, tačiau išsakyta frazė neleidžia daryti išvados, kad R. J. suprato, kad taip nukentėjusioji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su R. J.. Pažymima, kad asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos – arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teisėjų kolegija, įvertinusi įvykio aplinkybes, kad įvykio dieną, nuo 17 val. nukentėjusioji I. J. ir išteisintasis vartojo alkoholinius gėrimu, tarpusavyje bendraudami kalbėjo tiek apie nukentėjusiosios santykius su savo vyru, tiek apie išteisintojo išvaizdą, kad nukentėjusioji glamonių metu atsakė tuo pačiu, tam neprieštaravo, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jau lytinio akto metu nukentėjusioji I. J. pasakydama frazę – „R. baik, taip negalima“, išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su R. J.. Nors tiek vaizdo įrašuose iš policijos pareigūnų turėtų kūno kamerų užfiksuotų duomenų, tiek liudytojos D. U. parodymų turinys patvirtina, kad po įvykio nukentėjusioji verkė, buvo susijaudinus, tačiau tokiai nukentėjusiosios emocinei būsenai galėjo turėti įtakos tiek ir pavartoto alkoholio kiekis, kuris tikrai buvo didelis bei moralinis aspektas, kad lytinis aktas įvyko tarp jos ir jos vyro tėvo. Be to, iš įrašuose užfiksuotų duomenų matyti, jog policijos kvietimo ir ikiteisminio tyrimo inicijavimu buvo suinteresuota ne pati nukentėjusioji I. J., o jos draugė D. U.. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau aptarti paties išteisintojo, nukentėjusiosios parodymai, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti ir nuosprendyje aprašyti rašytinai bylos duomenys, neleidžia daryti išvados, kad R. J. suvokė (galėjo suvokti), kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiauja, neturėdamas tam nukentėjusiosios sutikimo. R. J. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu, atėmimu galimybės priešintis, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie fizinio smurto panaudojimo faktą, apžiūrėję specialistai jokių sužalojimų ar mėlynių nukentėjusiosios kūne nerado.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesant duomenų, galinčių patikimai patvirtinti nukentėjusiosios I. J. ir kartu paneigti R. J. parodymus, nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl R. J. veiksmų prieš nukentėjusiąją, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos aiškino kaltinamojo naudai ir teisingai pripažino, kad nebuvo įrodytas būtinasis BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis – lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja prieš jos valią. Priešingai nei nurodo prokurorė savo apeliaciniame skunde, bylos įrodymais patikimai nepatvirtinus nukentėjusiosios I. J. versijos dėl prievartinių lytinių santykių ir nepaneigus R. J. versijos dėl savanoriškų lytinių santykių, jam apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje nurodytų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus, bei, išnaudojęs visas įstatyme numatytas priemones abejonėms pašalinti, padarė pagrįstą išvadą, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepavirtina, jog R. J. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą, ir, vadovaudamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), pagrįstai R. J. išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, tai yra jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 1 dalyje, požymių. Todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.