- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-314/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Valdemaras Bavėjanas, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- J. O. O.
- Advokatai
- Julija Asovskaja
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. O. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. O. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, J. O. O. asmens kratos metu paimti pinigai – 429 eurai ir 7 eurocentai, 92 Norvegijos kronos, 55,14 litai, 70 Lenkijos grašiai, saugomi VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės finansų skyriuje, konfiskuoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. O. O. nuteistas už tai, kad padarė kontrabandą, o būtent:
2010 m. birželio 25 d., apie 13 val. 30 min., jis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – per Vilniaus tarptautinį oro uostą, Rodūnios kelias 2a, Vilniuje, atskridęs lėktuvo reisu (duomenys neskelbtini) iš Frankfurto (Vokietija), nepateikdamas muitinės kontrolei, laikydamas paslėpęs virškinamajame trakte, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, gabeno iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją narkotines medžiagas – 111,98 g heroino, supakuotą į 46 vnt. ovalo formos plastikinius paketus, ir 162,13 g kokaino, supakuotą į 56 vnt. ovalo formos plastikinius paketus.
Be to, J. O. O. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o būtent:
2010 m. birželio 25 d., ryte, jis Amsterdame (Olandija), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai - neturėdamas leidimo, įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o būtent: 46 vnt. ovalo formos plastikinius paketus su 497,55 g rudos spalvos supresuotais milteliais, kurių sudėtyje buvo 111,98 g (22,5%) narkotinės medžiagos heroino; 30 vnt. ovalo formos plastikinius paketus su 301,96 g baltos spalvos supresuotais milteliais, kurių sudėtyje buvo 89,53 g (29,6%) narkotinės medžiagos kokaino; 26 vnt. ovalo formos plastikinius paketus su 256,15 g gelsvos spalvos supresuotais milteliais, kurių sudėtyje buvo 72,60 g (28,3%) narkotinės medžiagos kokaino. Viso jis įgijo labai didelį kiekį – 111,98 g narkotinės medžiagos heroino ir labai didelį kiekį - 162,13 g narkotinės medžiagos kokaino. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą neteisėtai įgytas aukščiau nurodytas narkotines medžiagas už pažadėtą 3000 eurų (10 358,40 Lt) atlygį nugabenti į Vilniaus miestą ir perduoti nenustatytiems asmenims, t.y. platinti, jas prarijo ir taip paslėpė savo virškinamajame trakte, ir tokiu būdu jas neteisėtai laikė ir gabeno nuo Amsterdamo (Olandija) iki Vilniaus tarptautinio oro uosto, Rodūnios kelias 2a, Vilniuje, atskridęs lėktuvo reisu (duomenys neskelbtini) iš Frankfurto (Vokietija), kada jis 2010 m. birželio 25 d., apie 13 val. 30 min., buvo sulaikytas.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. O. O. apeliaciniu skundu prašo jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinti, sušvelninti bausmę ir panaikinti turto konfiskavimą, grąžinant jam 429 eurus ir 7 eurocentus, 92 Norvegijos kronas, 55,14 litus, 70 Lenkijos grašių.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nurodo, kad šio nusikaltimo jis nepadarė. Jo pasakyti žodžiai buvo netinkamai užfiksuoti ir pažeista jo teisė į gynybą. Jis, apklausiamas pareigūnų po sulaikymo ir vėliau teisme (šiais parodymais teismas rėmėsi), nesulaukė jam reikalingos ir privalomai suteikiamos advokato pagalbos, nors norėjo pasikonsultuoti, paaiškinti ir aptarti susiklosčiusią situaciją su gynėju, gauti reikalingus paaiškinimus tam, kad galėtų tinkamai išdėstyti poziciją. Oro uoste pareigūnai bendravo su juo nesuprantama jam kalba ir nedalyvaujant gynėjui. Tik viena pareigūnė pabandė jam išversti į jam suprantamą anglų kalbą kitų pareigūnų žodžius. Jis suprato, kad jeigu jis nerašys to, ką liepia pareigūnai, jam bus labai blogai. A. M., jam vertusi ikiteisminio tyrimo metu, nėra vertėja (ji neturi vertėjos specialybės) ir, ką ir kaip ji vertė, taip pat niekas nežino. Tvirtina, kad jis 2010 m. birželio 25 d. prisipažinime rašydamas žodį narkotikai turėjo omenyje žodį vaistai. Jų šalyje (jis yra Nigerijos pilietis) žmonės vartoja daugiau negu 200 dialektų ir vieni žmonės iš vieno miestelio nesupranta, ką sako kaimynai iš kito miestelio, todėl dažnai yra vartojami anglų kalbos žodžiai. Nigerijoje vartojant anglų kalbos žodį ,,narcotic“ norima pasakyti vaistai, o žodį ,,drugs“ – narkotikai. Jo, kai jis buvo apklausiamas 2010 m. liepos 1 d., advokatas neklausė, neatsakė į jo pastarajam užduotus klausimus, o rūpinosi savo kažkokiais reikalais, tai yra jį taip pat gynė tik formaliai. Jis pats negalėjo (bent bendrais bruožais) suprasti ir numanyti, kad tai yra ne vaistai, o narkotinės medžiagos, buvo įsitikinęs, kad tai yra tiesiog nelicencijuoti vaistai, kaip jam nurodė vienas nigerietis, pasiūlęs šį darbą, tai yra juos gabenti nelegaliai, kontrabandos būdu. Jis buvo tikras, kad tai ne narkotinės medžiagos. Jis pats šiuos vaistus išbandė ir jokio poveikio nepajuto (apsvaigimo, poveikio psichikai), tik pagerėjo potencija. Jis taip pat žinojo, kad Nigerijoje iš ten augančio medžio gaminami milteliai, kurie naudojami vyrų potencijai gerinti. Šiuos vaistus jis sutiko nelegaliai vežti dėl sunkios materialinės padėties, sužinojęs, kad jo vaikui gresia pavojus, jeigu jis negrąžins skolos, o sutiko juos praryti, nes jam buvo grasinama ginklu ir paaiškinta, kad jeigu jis atsisakys vykdyti nurodymus, bus susidorota su jo giminaičiais. Jis taip pat suprato, kad bus kontroliuojamas, kad nesugalvotų kam nors skųstis. Todėl turėjo paklusti reikalavimams. Apelianto teigimu, jeigu jis būtų žinojęs, kad veža kokainą ar/ir heroiną, prisipažinime būtų yra taip rašęs, o ne nurodęs žodį narkotikai, ir dar tokį kiekį – 1 kg. Taip pat apeliantas tvirtina, kad kai jis buvo sulaikytas oro uoste, pareigūnai nuvedė jį patalpą, kur nėra įrengta vaizdo kamerų (tai patvirtino patys pareigūnai), ir grasino jį įkalinti ilgam, jeigu jis neparašys prisipažinimo. Tačiau to, kaip pareigūnai su juos elgėsi, jis nors ir negali įrodyti, nes ten nebuvo vaizdo kamerų, tačiau tokią išvadą galima daryti remiantis gydytojo A. G. M. parodymais. Pastarojo parodymai (gydytojas paneigė, kad jis (apeliantas) šiam sakė, jog prarijo 62 gumbuliukus su narkotikais) rodo, kad jo parodymai yra traktuojami tokia linkme, kaip reikia kaltinimui. Teismo išvada, kad jo parodymai apie grasinimus susidoroti, duoti antrosios apklausos metu ir teisme, yra tik gynybinė pozicija, nes jis negali įvardinti jokių asmenų, dėl grasinimų niekur nesikreipė, negali pateikti jokių įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes, yra nesuprantama. Jis negalėjo viso to užfiksuoti, nes neturėjo reikiamos įrangos, o kreiptis į teisėsaugos institucijas negalėjo, kadangi žinojo, jog taip gali pakenkti artimiesiems. Įrodymų, kurie paneigtų jo žodžius, byloje nėra. Dėl viso to, apelianto nuomone, jis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį turi būti išteisintas.
Apelianto teigimu, teismas taip pat be jokio pagrindo konfiskavo 429 eurus ir 7 eurocentus, 92 Norvegijos kronas, 55,14 litus, 70 Lenkijos grašius. Šie pinigai nėra susijęs su jam pareikštais kaltinimais. 92 Norvegijos kronos, 55,14 litai, 70 Lenkijos grašiai yra jo asmeniniai pinigai, o 429 eurai ir 7 eurocentai priklauso ne jam. Balandžio mėnesį į jo sąskaitą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banke buvo pervesta 3000 eurų (tai patvirtintų paklausimas į minėtą banką). Šie pinigai buvo skirti automobiliui įsigyti pinigus pervedusiam asmeniui.
Apeliantas ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį. Tvirtina, kad teismas, skirdamas jam bausmę, jos neindividualizavo ir dėl to paskyrė per griežtą bausmę. Prašo atsižvelgiant į tai, kad jis niekada nebuvo anksčiau teistas, pilnai prisipažino, turi mažametį vaiką, yra nigerietis ir dėl tamsaus gymio patyria rasistinius užpuolimus, švelninti bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. O. O. apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. J. O. O. kaltė dėl neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimo bei šių narkotinių medžiagų kontrabandos yra įrodyta. Nuteistojo kaltę patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų bei aptartų įrodymų: liudytojų parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados ir kiti išnagrinėti rašytiniai įrodymai. Nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ir paties J. O. O. parodymai.
Apeliantas, sutikdamas su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, skunde ginčija nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti ir pagal minėtą kaltinimą jį išteisinti. Nuteistasis J. O. O. skunde nurodo, kad jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes teismas nenustatė nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės. Byloje neįrodyta, jog jis žinojo, kad jo gabenami milteliai yra narkotinė medžiaga - heroinas. J. O. O. teigia, kad jis buvo įsitikinęs, jog gabena tibetiečių liaudies vaistus potencijai gerinti, o suprasti, kad tai yra narkotinės medžiagos jis negalėjo, nes jam šiuos miltelius davęs vyriškis sakė, jog tai yra nelicencijuoti vaistai ir jis pats tuo įsitikino. Jis jų paragavo ir jam pagerėjo potencija, o tokio poveikio, koks būna pavartojus narkotines medžiagas, jam nebuvo (apsvaigimo, poveikio jo psichikai). Jeigu jis būtų žinojęs, kad tai yra narkotinės medžiagos, nebūtų sutikęs jų gabenti. Vien remiantis tuo, kad jis prisipažinime nurodė žodį narkotikai, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis suvokė daromos veikos baudžiamumą. Jis taip pasakė nesuvokdamas šio žodžio prasmės, jam pagrasinus, dėl to turi būti laikoma, kad jo šie parodymai yra neteisingai užfiksuoti, ir jie atmestini.
Visi šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie būtinumą atskleisti kaltininko tyčios turinį ir apie tai, kokia tyčia gali būti padaromos kaltinime nurodomos nusikalstamos veikos, yra pagrįsti ir teisingi. Iš tiesų, BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl už tokios veikos padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokia, koks yra jų kiekis. Kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės medžiagos kiekis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės medžiagos, jam buvo žinoma turimų narkotinių medžiagų kaina narkotinių medžiagų prekyboje arba narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis ir kaltininkui buvo žinomas ar numanomas dozių skaičius. Kartu kolegija pažymi, kad ir objektyvieji, ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai kiekvienoje konkrečioje byloje įrodinėjami ir nustatomi tik toje konkrečioje byloje surinktais ir teisme išnagrinėtais įrodymais. Šioje byloje išnagrinėti įrodymai, kolegijos nuomone, patvirtina ir J. O. O. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius, ir subjektyviuosius požymius, taip pat ir jo veikimą tiesiogine tyčia, ką jis apeliaciniame skunde ginčija. Apelianto argumentai, kad šioje byloje neįrodyti jo nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, teismas net nebandė nustatyti nusikaltimo subjektyvinės pusės ir atskleisti jo tyčios turinį, dėl to yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad joje teismas išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir tų įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį motyvus, taip pat motyvus, dėl kurių buvo atmestos nuteistojo J. O. O. versijos dėl gabenimo liaudies vaistų potencijai gerinti, kurias jis dar kartą kelia savo apeliaciniame skunde. Nuosprendyje nurodyta, kad J. O. O. aiškinimas, jog jis buvo įsitikinęs, kad veža ne narkotines medžiagas, bet liaudies vaistus potencijai gerinti, ir nesuvokė atliekamų veiksmų baudžiamumo, laikytinas jo gynybine versija ir siekimu suklaidinti teismą. Ištirtais įrodymais, tarp jų ir iš dalies paties nuteistojo J. O. O. parodymais, nustatytos aplinkybės (gabeno narkotines medžiagas skrandyje, už šių gabenimą jam buvo pažadėtas 3000 eurų atlygis, žinojo, kad gabenamų medžiagų svoris yra apie 1 kg) rodo, kad J. O. O. suvokė arba bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis bei poveikis žmogaus sveikatai ar gyvybei. Kolegijos nuomone, teismo išdėstyti tų įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos išvados dėl J. O. O. kaltės yra įtikinantys. Šioje byloje išnagrinėtų įrodymų visuma iš tiesų patvirtina J. O. O. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties subjektyviuosius požymius, o taip pat atskleidžia jo tyčios turinį. Liudytojais apklaustų muitinės pareigūnų V. Ž., G. C., gydytojo anesteziologo-reanimatologo A. G. M. parodymai patvirtina, kad J. O. O. narkotines medžiagas gabeno jas kruopščiai paslėpęs (skrandyje), o tai patvirtina, kad jis suvokė savo neteisėtų veiksmų baudžiamumą. Gabenant vaistus toks kruopštus slėpimo būdas nereikalingas ir niekuo nepaaiškinamas. Jis nepaaiškinamas ir J. O. O. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe – tai buvo nelicencijuoti vaistai, dėl ko juos reikia vežti slaptai. Apelianto nurodytiems nepažįstamam asmeniui nebuvo jokio reikalo ir pervežti į Lietuvą vaistų potencijai gerinti, juo labiau pažadant J. O. O. už tariamų vaistų pervežimą sumokėti net 3000 eurų. Lietuvoje vaistų, kurie gerintų potencija, taip pat galima nusipirkti, o J. O. O. pasiūlytas atlygis yra visiškai neadekvatus tokiai paslaugai, kurią tvirtina daręs apeliantas. Be to, kolegijos nuomone, J. O. O. galėjo suprasti, kad jo gabenami milteliai yra narkotinės medžiagos ne tik dėl jų slėpimo būdo, bet ir iš jų supakavimo būdo. Iš byloje esančių fotografijų prie įvykio vietos apžiūros protokolo (b. l. 13) matyti, kad J. O. O. skrandyje rastos ir išimtos medžiagos buvo supakuotos į 102 cilindro formos 4,5 cm ilgio plastikinius paketus, sufasuotos visiškai ne taip, kaip tai būdinga vaistams (supakuotos į specialias vaistų dėžutes ar kitokias pakuotes). Be to, J. O. O. apie paslėptus skrandyje gumbuliukus ir juose esančias medžiagas, kaip matyti iš liudytojų V. Ž. ir G. C. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, nepranešė iš karto savo iniciatyva ir noru, tik po muitinio patikrinimo, atlikus J. O. O. detalų patikrinimą panaudojant specialią narkotinių medžiagų aptikimo įrangą, ir šiai įrangai užfiksavus jo viduje esančias narkotines medžiagas, ir pareigūnams nurodžius, kad nuteistasis bus tikrinamas detaliai medicinos įstaigoje, vis dėl to, aiškiai suprasdamas, kad draudžiamos medžiagos vis vien bus surastos, pripažino, kad skrandyje gabena apie 1 kg narkotinės medžiagos. Toks nuteistojo elgesys taip pat leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam buvo žinomas tikrasis gabenamų medžiagų turinys ir paskirtis. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pareigūnai tokius parodymus davė, nes norėjo jį bet kokiais būdais apkaltinti tuo, ko jis nepadarė, o gydytojo anesteziologo-reanimatologo parodymai ne įrodo jo kaltę, o priešingai paneigia, ir leidžia daryti išvadą, jog jis nežinojo apie skrandyje buvusius narkotikus, nes šis liudytojas paneigė, jog jis šiam sakė, kad prarijo 62 gumbuliukus su narkotikais. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo protokole užfiksuoti ne visiškai tokie apelianto minimo liudytojo A. G. M. parodymai, kokius apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis. Apklausiamas teisme A. G. M. parodė, kad 2010 m. birželio 27 d. jis dirbo Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje. Tuo metu palatoje gulėjo J. O. O. su pradine diagnoze – galimas narkotinių medžiagų perdozavimas. J. O. O. buvo padaryta rentgenograma ir jis asmeniškai matė pastarojo skrandyje gumbuliukus. Ligoninėje J. O. O. kelis kartus tuštinosi ir jis matė gumbuliukus, kurių buvo daug. Kita vertus, kolegijos nuomone, tokie liudytojo A. G. M. parodymai nepatvirtina J. O. O. keliamos versijos, jog jis nesuvokė, kad gabenami milteliai yra narkotinės medžiagos, kaip mano apeliantas. Galima sutikti, kad pašalinis asmuo, nieko nežinantis apie narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimo ir jų slėpimo būdus, pamatęs vien tik J. O. O. skrandyje ir vėliau pastarajam išsituštinus paimtus gumbuliukus, negalėtų spręsti nei apie tai, koks jų turinys, nei apie tai, kokios medžiagos ir koks jų kiekis yra tų gumbuliukų viduje. Tačiau tai nereiškia, kad to nežinojo ir nesuprato pats J. O. O., kuris nurodytus gumbuliukus su milteliais prarijo ir gabeno tokiu būdu – skrandyje, kuriuos be specialių priemonių aptikti taip paslėptus yra sudėtinga. Juo labiau, kad J. O. O. savo ranka surašytame prisipažinime turįs narkotinių medžiagų pripažino ir pats. Jis 2010 m. birželio 25 d. parašė prisipažinime, kuriame nurodė, kad jis gabena apie 1 kg narkotinės medžiagos. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl prieš jį naudotos psichologinės prievartos, vertimo prisipažinti, kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Šias aplinkybes nuteistasis nurodo labai nekonkrečiai, nemini nei konkrečių prieš jį tariamai panaudotos prievartos faktų, nei prisipažinti jį tariamai vertusių konkrečių pareigūnų. Byloje apie tokią prievartą nėra jokių duomenų, taip pat ir jokių paties J. O. O. skundų ar pareiškimų, kuriuose nuteistasis būtų nurodęs apie kokius nors prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus. Be to, iš nuosprendžio matyti, kad nuteistojo nurodomų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų faktų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. J. O. O., rašydamas prisipažinimą, priešingai negu jis nurodo skunde, naudojosi vertėjos paslaugomis, todėl atmetama ir galimybė, kad J. O. O. nesuprato prisipažinime užrašytų žodžių prasmės. Tiesa, kolegija iš dalies sutinka su J. O. O. apeliacinio skundo argumentu, kad teismas negalėjo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 1 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Iš teisme perskaityto 2010 m. liepos 1 d. vykusios J. O. O. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 30) matyti, kad apklausos pradžioje J. O. O. nurodė, kad nemoka lietuvių kalbos ir parodymus pageidauja duoti anglų kalba. Tačiau iš protokolo matyti, kad vertėjas apklausos metu nedalyvavo, J. O. O. parodymus davė jam vertėjaujant OVS specialistei A. M., kuri nėra vertėja. BPK 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) teisė duoti parodymus savo gimtąja kalba ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu apklausa vyksta jam nesuprantama kalba. Šiuo atveju ši J. O. O. teisė buvo pažeista, nes OVS specialistė, kuri šioje byloje atliko tyrimo veiksmus, pati atlikti ir vertėjo darbą neturėjo teisės. Dėl jau nurodytų priežasčių J. O. O. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl jais teismas negalėjo remtis. Tačiau tai nereiškia, kad teismas negalėjo nuosprendyje, vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgti į J. O. O. prisipažinime nurodytas aplinkybės. Dėl šio prisipažinime užfiksuotų duomenų liečiamumo ir leistinumo nekyla abejonių. Nors nuteistasis šių prisipažinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino pirmosios instancijos teisme, teismas pagrįstai į prisipažinime J. O. O. nurodytas aplinkybes atsižvelgė vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. J. O. O. prisipažinime nurodytos aplinkybės atitiko kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, todėl buvo svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys, vertinant byloje surinktus įrodymus, kurie atskleidė J. O. O. tyčios turinį ir leido pirmosios instancijos teismui J. O. O. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl esant tokioms byloje surinktų įrodymų visetu nustatytoms aplinkybėms, vien tai, kad liudytojas A. G. M. neparodė matęs, kas buvo J. O. O. skrandyje rastuose gumbuliukuose, dar neleidžia daryti išvados, jog minėto liudytojo parodymai įrodo, kad J. O. O. nežinojo apie gabenamas narkotines medžiagas. Liudytojas A. G. M. parodė apie tai, ką jis matė, ir šie jo parodymai turėjo svarbią reikšmę tiek vertinant kitus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo J. O. O. duotus parodymus, tiek ir sprendžiant J. O. O. kaltės klausimą. Kitas apelianto skundo argumentas, kad pareigūnai siekė bet kokiais būdais jį apkaltinti, kolegijos nuomone, taip pat akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Priešingai nei teigia nuteistasis, įvertinus visų pareigūnų, kurie dalyvavo įvykio metu tikrinant J. O. O., apklaustų kaip liudytojais parodymus, nėra pagrindo teigti, kad šie asmenys visais būdais bandė įrodyti J. O. O. kaltę. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, šie pareigūnai papasakojo įvykio aplinkybes bei nurodė, kaip patikrinimo metu elgėsi J. O. O., kaip buvo surastos narkotinės medžiagos. Be to, J. O. O. kaltės klausimą sprendė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais ne tik minėtų pareigūnų parodymais, bet ir kitais įrodymais.
Apibendrinant tai, kas jau buvo išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistasis J. O. O. nusikalstamą veiką padarė skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Jis žinojo, kad jam perduotuose paketuose yra narkotinės medžiagos, suvokė apie labai didelį tų medžiagų kiekį ir disponavo tomis medžiagomis už pažadėtą piniginį atlygį. Nuteistasis suvokė pavojingą daromos nusikalstomos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, tai reiškia, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė tiesiogine tyčia. Šią nuteistojo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Byloje duomenų, kad J. O. O. šią nusikalstamą veiką padarė, nes jam ar jo šeimai grėsė pavojus, kaip jis nurodo skunde, nėra. Be to, šias aplinkybes pats nuteistasis skunde nurodo labai nekonkrečiai, nemini nei konkrečių asmenų (vardų ir pavardžių), kurie tariamai jam ar jo šeimai grasino, nei konkrečių prieš jį ar jo šeimą tariamai panaudotos prievartos faktų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. O. O. aiškinimai apie jam ar jo šeimai grėsusi pavojų, jeigu jis nesutiks gabenti miltelių, kurie, kaip nustatyta, yra narkotinė medžiaga, proceso metu nebuvo ir nuoseklūs, apie tai J. O. O. pradėjo tvirtinti tik 2010 m. liepos 1 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, šios aplinkybės nenurodė rašydamas prisipažinimą, kur jis prisipažino turįs apie 1 kg narkotinės medžiagos ir dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailėjosi. Be to, tokie J. O. O. aiškinimai iš dalies prieštarauja ir kai kurioms paties J. O. O. nurodytoms apklausų metu aplinkybėms. Pats J. O. O., apklausiamas pripažino, kad jo ir jo šeimos materialinė padėtis buvo sunki, o už miltelių, kurie, kaip nustatyta byloje, yra narkotinė medžiaga, J. O. O. buvo pažadėtas 3000 eurų atlygis. Šią aplinkybę jis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Nors nuteistasis aiškina, kad narkotikų jis būtų negabenęs, tačiau jo materialinė padėtis iš dalies paaiškina jo vidines paskatas, dėl kurių jis galėjo sutikti rizikuoti ir sutikti gabenti savyje (skrandyje) ne tik vaistus, bet ir narkotines ar psichotropines medžiagas. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad J. O. O. teiginiai apie grasinimus, jog jis buvo priverstas siekiant apsaugoti savo šeimą ir save patį gabenti tariamus vaistus, yra tik dar viena jo iškelta versija, taip bandant suklaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliacinio skundo argumentus dėl J. O. O. teisių į gynybą pažeidimą kolegija taip pat atmeta. Nuteistasis J. O. O. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesulaukė jam reikalingos ir privalomai suteikiamos advokato pagalbos, nors norėjo pasikonsultuoti, paaiškinti ir aptarti susiklosčiusią situaciją su gynėju, gauti reikalingus paaiškinimus tam, kad galėtų tinkamai išdėstyti poziciją. Tokie J. O. O. teiginiai akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu J. O. O. įtariamuoju buvo apklaustas keletą kartų. Visų jo apklausų metu dalyvavo gynėjai. Iš pateikimo susipažinti ir susipažinimo su visos bylos medžiaga, baigus ikiteisminį tyrimą protokolo matyti, kad J. O. O., dalyvaujant gynėjai, taip pat buvo supažindintas su visa bylos medžiaga. Tai patvirtina paties J. O. O. įrašai šiame protokole apie tai, kad jis su bylos medžiaga susipažino pilnai ir papildyti ikiteisminį tyrimą neprašė. Protokolo turinio teisingumą patvirtina taip pat paties įtariamojo ir jo gynėjos parašai. Gynėja dalyvavo ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje. Pažymėtina ir tai, jog skundžiamas nuosprendis J. O. O. buvo išverstas į jam suprantamą anglų kalbą, jis jį suprato ir padedamas gynėjos pateikė apeliacinį skundą, kurį jam išvertė jo gynėja. Jis jai jokių pretenzijų nepareiškė. Šie bylos duomenys patvirtina, kad J. O. O. teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pažeistos.
Nuteistasis J. O. O. apeliaciniame skunde be to, kad prašo jį išteisinti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taip pat ginčija ir teismo paskirtą jam bausmę. Apelianto nuomone, teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę ir prašo ją švelninti. Kolegija taip pat neturi įstatyminio pagrindo tenkinti šį apelianto prašymą ir atmeta jį kaip nepagrįstą.
Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas J. O. O. bausmę, bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės rūšį ir dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog vienas padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, o kitas sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis), į nusikaltimų pobūdį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnis) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 60 straipsnis), J. O. O. asmenybę charakterizuojančius duomenis (duomenų, kad anksčiau buvo teistas nėra), nuteistajam J. O. O. paskyrė už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis yra artimas įstatymų sankcijų numatytam vidurkiui. Šios bausmės, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra aiškiai per griežtos, kaip tvirtina apeliantas. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą ir atsižvelgus į šią aplinkybę paskirti jam švelnesnes bausmes, yra nepagrįstas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-360/2006, 2K-526/2006, 2K-438/08). Taigi teismas, norėdamas kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdų gailėjimąsi pripažinti aplinkybe, lengvinančia jo baudžiamąją atsakomybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Teismai nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. gruodžio mėn. 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga“ 13 punktas). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas (nuteistasis) atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. O. O. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus juos keitė, tam tikras bylos aplinkybes nuslėpė arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos pirmosios instancijos teismas paneigė kitais byloje esančiais įrodymais. Apelianto teiginį, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas vertina tik kaip deklaratyvų pareiškimą. Kaip jau buvo paminėta, nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus, tačiau spręsti apie tokių veiksmų buvimą nėra pagrindo, be to, nuteistasis nuoširdaus gailėjimosi nei žodžiais, nei aktyviais veiksmais neišreiškė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, vien J. O. O. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi nepakanka pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė J. O. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis J. O. O. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas turėtų skirti jam švelnesnę bausmę ir dėl to, jog jis niekada nebuvo anksčiau teistas, turi mažametį vaiką, yra nigerietis ir dėl tamsaus gymio patyria rasistinius užpuolimus. Tačiau iš teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. O. O. bausmę, jau atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas. Todėl dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu kitos J. O. O. skunde nurodytos aplinkybės (turi mažametį vaiką, jo tautybė), kurios, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, nebuvo įvertintos, yra reikšmingos ir į jas buvo atsižvelgta skiriant bausmę, tačiau šiuo atveju nesudaro išskirtinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima švelninti bausmes. Baudžiamasis įstatymas už J. O. O. įvykdytą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 199 straipsnio 2 dalyje, numato laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki dešimties metų, o už įvykdytą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė artimas minėtų įstatymų sankcijose numatytas vidurkiui šešerių metų šešių mėnesių ir dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Tokios bausmės, įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes, atitinka BK 61 straipsnyje įtvirtintas taisykles, ką bando paneigti apeliantas skunde, dėl to švelninti nėra jokio pagrindo.
Atmesdama J. O. O. prašymus švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, kolegija pažymi, kad nėra juridinio pagrindo jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Galimybė skirti tokią bausmę yra numatyta BK 62 straipsnyje bei 54 straipsnio 3 dalyje. BK 62 straipsnio taikymas galima tada, kai be BK 62 straipsnio 2 dalies konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Šiuo atveju nėra nustatyta nė vienos J. O. O. lengvinančios aplinkybės ir nė vienos konkretų punktą tenkinančios sąlygos. Kita galimybė skirti švelnesnę už įstatymo numatytą bausmę yra įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje, kuri taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdamas švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, privalo nurodyti, kokios yra išimtines aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegija nenustatė nė vienos išimtinės aplinkybes, kurios pagrindu būtų galima švelninti bausmę J. O. O. Daroma išvada, jog nuteistajam J. O. O. paskirtos bausmės už padarytus nusikaltimus yra teisingos, todėl jų švelninti nėra jokio pagrindo.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies, 1, 2 punktais, apelianto asmens kratos metu rastus ir paimtus pinigus (429 eurus ir 7 eurocentus, 92 Norvegijos kronas, 55,14 litus, 70 Lenkijos grašius). Nuteistojo J. O. O. apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog rastos Norvegijos kronos, litai, Lenkijos grašiai yra jo asmeniniai pinigai, o rasti eurai priklauso ne jam, 3000 eurų jam vienas asmuo pervedė, kad nupirktų automobilį, dėl to minėti pinigai ir buvo surasti pas jį, kolegija vertina kaip nepagrįstą. Tokią apeliantas versiją iškėlė tik apeliaciniame skunde ir neminėjo nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei ir pirmosios instancijos teisme. Kitų byloje duomenų, kurie patvirtintų tokius nuteistojo aiškinimus, taip pat nėra. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galimai nuteistajam duoti pinigai automobiliui pirkti sprendžiant klausimą dėl pas jį paimtų pinigų konfiskavimo iš viso neturi esminės reikšmės. Net ir tikint J. O. O. aiškinimais, kad jam vienas asmuo yra pervedęs 3000 eurų, kad nupirktų automobilį, šios aplinkybės teismo išvadą apie tai, kad pas J. O. O. rasti 429 eurai ir 7 eurocentai, 92 Norvegijos kronos, 55,14 litai, 70 Lenkijos grašiai, buvo perduoti J. O. O. nusikalstamoms veikoms daryti ir juos J. O. O. panaudojo darant nusikalstamas veikas (BK 72 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), nei patvirtina, nei paneigia. Šiuo atveju būtina įvertinti ir kitas nustatytas bylos aplinkybes. Byloje surinktais ir nuosprendyje jau aptartais įrodymais šioje byloje nustatyta, kad J. O. O. buvo duota pinigų pragyvenimui, apgyvendinimui ir kitoms išlaidoms, kurių jis turėtų gabendamas narkotines medžiagas. Pagal J. O. O. aiškinimus šiuos pinigus jam pervedė tas pats asmuo, kuris ir davė vežti narkotines medžiagas. Atlikus jo asmens kratą kaip tik ir buvo pas J. O. O. surasti 429 eurai ir 7 eurocentai, 92 Norvegijos kronos, 55,14 litai, 70 Lenkijos grašiai. Šie pinigai buvo surasti, kai nuteistasis buvo sulaikytas būtent gabenantis narkotines medžiagas. Dėl to, esant tokioms aplinkybėms, tenkinti nuteistojo prašymą panaikinti taikytą konfiskavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo J. O. O. apeliacinį skundą atmesti.