Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB „ENTAFARMA“ 2017 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui H. Abbe Pharma Gmbh, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per H. Abbe Pharma Gmbh atstovybę, prašydamas priteisti iš atsakovo H. Abbe Pharma Gmbh ieškovo UAB „ENTAFARMA“ naudai 17 198,52 EUR piniginę kompensaciją, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 187,31 EUR vertimo išlaidų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad UAB „ENTAFARMA“ užsiima didmeniniu vaistinių preparatų platinimu, t. y. perka vaistinius preparatus iš jų gamintojų ar gamintojų įgaliotų atstovų ir parduoda įsigytus vaistinius preparatus kitoms didmeniniu vaistinių preparatų platinimu užsiimančioms įmonėms. Ieškovas taip pat užsiima vaistinių preparatų logistika ir sandėliavimu ir savo veiklą vykdo farmacinei veiklai pritaikytuose sandėliuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. atsakovas nuolat tiekė ieškovui vaistinius preparatus ir kitas prekes. Rašytinė prekių tiekimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Prekės buvo pristatomos į ieškovo valdomus sandėlius (duomenys neskelbtini), o ieškovas atsiskaitydavo su atsakovu už patiektas prekes pagal atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos prekių pristatymo sąlygos DAP Širvintos.Ieškovas nurodė, kad praktikoje dažnai susidaro situacija, kuomet gamintojui per klasifikatorių pritaikius didesnes nuolaidas paciento priemokai didmeniniu vaistinių preparatų platinimu užsiimančios įmonės turi savo sandėliuose iš anksčiau didesne kaina iš gamintojo įsigytų konkretaus vaistinio preparato likučių, kuriuos po klasifikatoriaus atnaujinimo privalo parduoti sumažintomis kainomis ir patiria dėl to nuostolį. Todėl tarp gamintojų ir didmenininkų yra susiklosčiusi įprasta praktika, kad gamintojas kompensuoja didmenininkams susidariusį vaistinių preparatų kainų skirtumą, kuris apskaičiuojamas dauginant ankstesnės ir naujos deklaruotos vaistinio preparato kainų skirtumą iš vaistinių preparatų likučio, kuris faktiškai yra didmenininkų žinioje naujų vaistinių preparatų kainų įsigaliojimo dieną.Vaistinio preparato Axura, kuriuo tarp ieškovo ir atsakovo buvo prekiaujama, rinkodaros teisės turėtojo atstovas Lietuvoje yra atsakovas, todėl šalys buvo susitarę, kad, pasikeitus vaisto kainai atnaujinus klasifikatorių, atsakovas kompensuos ieškovui susidariusį kainų skirtumą, išrašydamas kreditines sąskaitas faktūras, kurios mažins ieškovo įsiskolinimą atsakovui. Tačiau atsakovas susitarimo nesilaikė ir nekompensavo ieškovui 17 198,52 EUR kainų skirtumo, kurį pareikštu ieškiniu ir prašoma priteisti.Ieškovo UAB “ENTAFARMA” ieškinys atsakovui H. Abbe Pharma GmbH dėl piniginės kompensacijos priteisimo 2017-09-13 teisėjo rezoliucija buvo priimtas, nustatytas 14 dienų terminas atsakovui atsiliepimui pateikti. Be to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovui UAB „ENTAFARMA“ buvo nustatytas 14 dienų terminas ieškinio trūkumams pašalinti: pagrįsti teismingumą, išversti ieškinį bei jo priedus į atsakovui suprantamą užsienio kalbą. Dėl šios nutarties ieškovas padavė atskirąjį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartimi pasinaikino 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, procesinius dokumentus išsiuntė Lietuvos Respublikoje veikiančiai atsakovo atstovybei.Atsakovas H. Abbe Pharma GmbH atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė palikti UAB „ENTAFARMA“ ieškinį atsakovo H. Abbe Pharma GmbH atžvilgiu nenagrinėtą arba, jeigu byla ieškinio pagrindu bus nagrinėjama, ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad jis yra Vokietijoje registruota ir ten veikianti bendrovė. Todėl civilinė byla dėl reikalavimų atsakovui turi būti inicijuojama Vokietijoje, priešingu atveju būtų pažeidžiamos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės. Ieškinį priėmus, jis paliktinas nenagrinėtu pagal CPK 782 straipsnį. Atsakovo teigimu, imperatyvios jurisdikcijos taisyklės yra numatytos 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas). Reglamento 4 straipsnyje įtvirtinta fundamentali bylų priskirtinumo atitinkamos valstybės teismams taisyklė, kurios taikymas pagrįstas atsakovo gyvenamosios/buveinės vietos nustatymu. Minėta nuostata numato, kad „asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose“. Atsakovo teigimu, specialios jurisdikcijos taisyklės, numatytos Reglamente, šiuo atveju netaikytinos. Reglamentas numato, kad be jau minėtos esminės jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią asmenims, kurių buveinės vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai reikštini tos valstybės narės teismuose, specifiniais atvejais gali būti taikomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą - atsakovo buveinės vietos teisme ar kitos valstybės teisme, turinčiame specialų jurisdikcijos pagrindą (Reglamento 5 straipsnio 1 dalis). Tokios išimtys iš bendrosios taisyklės yra siauros, aiškiai reglamentuotos Reglamento 7 straipsnyje ir taikomos specifiniais atvejais. Ieškovas, siekdamas pagrįsti savo kreipimąsi į Lietuvos, o ne Vokietijos teismą, remiasi siaura bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtimi, įtvirtinta Reglamento 7 straipsnio 5 punkte, t. y., kad atsakovas turi atstovybę Lietuvoje. Tačiau vien atsakovo padalinio atitinkamoje valstybėje buvimas nėra ir negali būti pakankama prielaida bylos inicijavimui padalinio buvimo vietos (o ne bendrovės buveinės vietos) teisme, nes pagal Reglamento 7 straipsnio 5 punktą, ieškinys bendrovės atstovybės buvimo vietos teismui gali būti pareikštas tik tokiu atveju, jeigu ieškinys susijęs su atstovybės veikla. Šiuo atveju ieškovo reikalavimai nėra susiję su atsakovo - Vokietijos bendrovės - atstovybės Lietuvoje veikla. Paduotu ieškiniu ieškovas reikalauja atsakovo, o ne jo atstovybės sumokėti atitinkamą kompensaciją. Ieškinyje kalbama išimtinai apie atsakovo, kaip Vokietijos bendrovės, neva neįvykdytą prievolę, ir nėra kvestionuojami jokie atstovybės veiksmai. Ieškinio reikalavimams neva pagrįsti ieškovas su ieškiniu pateikė PVM sąskaitų- faktūrų, kreditinių sąskaitų ir pavedimų kopijas, kurie parengti ir pasirašyti būtent atsakovo Vokietijoje, pavedimai atlikti atsakovui Vokietijoje į Vokietijoje esančią sąskaitą, o atstovybė Lietuvoje niekur nefigūruoja. Be to, įvertinus ieškovo reikalavimus, akivaizdu, kad su jų vykdymu/nevykdymu atsakovo atstovybė Lietuvoje apskritai negalėtų būti siejama nei de facto, nei de jure. Atsakovo atstovybė Lietuvoje nevykdo ir negali vykdyti jokios savarankiškos veiklos, ji nėra juridinis asmuo. Atstovybė yra įsteigta kaip pagalbinis padalinys administracinio tipo pagalbai tam tikrų atsakovo pavedimų vykdymui Lietuvoje, ji negali savarankiškai vykdyti veiklos atsakovo vardu. Tai matyti iš atstovybės nuostatų, kurių 2.2 ir 2.3 punktuose yra specialiai konkretizuota ir tikslingai akcentuota, kad atstovybė gali vykdyti tik jai atsakovo duodamus pavedimus ir savarankiškai atsakovo vardu veiklos nevykdo. Su pretenzija ieškovas taip pat kreipėsi būtent į atsakovą Vokietijoje, o ne į atstovybę Lietuvoje.