- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- e2A-61-345/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02363-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Henrichas Jaglinskis, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Geovika“
- Trečiasis asmuo
- J. B.
- Kategorijos
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Geovika“, trečiajam asmeniui J. B. dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti 0,0520 ha ploto kelio servitutą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Geovika“ žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku pagal matininko S. Z. 2016-07-28 parengtą servituto projektą. Nurodė, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui J. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso pagalbinė patalpa unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir uždaras tiras unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Šie statiniai yra įgyti pertvarkius santuokoje 2011 m. pastatytą pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Jie stovi atsakovei priklausančiame žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Į savo patalpas ieškovė gali patekti tik per atsakovės žemės sklype esantį kelią. Atsakovės žemės sklypas pietinėje dalyje ribojasi su viešo naudojimo vietinės reikšmės keliu, kuriuo ieškovė privažiuoja prie atsakovės sklypo, tačiau atsakovė neleidžia jai naudotis jos žemės sklype esančiu keliu ir vienintelis būdas privažiuoti prie statinių yra kelio servitutas. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad servitutas nustatomas siekiant įgyvendinti viešpataujančio daikto savininko teises. Ieškovė nėra ieškinyje nurodytų daiktų savininkė, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jų savininkas yra J. B.. (duomenys neskelbtini) ieškovė ir J. B. sudarė vedybų sutartį, kurioje numatė, kad turtas įgytas po šios sutarties sudarymo yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė. Patalpos yra įgytos ir registruotos J. B. vardu praėjus daugiau negu 2 metams po vedybų sutarties sudarymo, todėl yra asmeninė J. B. nuosavybė. Ieškovė neturi jokių teisių šiomis patalpomis disponuoti ar jas valdyti, todėl negali reikalauti, kad būtų nustatytas servitutas. Trečiasis asmuo su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad patalpos, į kurias siekia patekti ieškovė, yra jo asmeninė nuosavybė įgyta po vedybų sutarties sudarymo ir ieškovė neturi jokios teisė reikalauti servituto jai nepriklausančio turto atžvilgiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar I. B. turi reikalavimo teisę ir yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Teismas nustatė, jog ieškovė savo reikalavimo teisę grindžia tuo, kad nurodyti statiniai priklauso jai ir J. B. sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes jie buvo suformuoti J. B. pertvarkius pagalbines patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurios buvo baigtos statyti 2011 m., jiems esant santuokoje, iki (duomenys neskelbtini) vedybų sutarties sudarymo. Viešpataujančių statinių statybos pabaigos metai Nekilnojamojo turto registruose taip pat nurodyti 2011 m., todėl šie daiktai yra jos ir trečiojo asmens bendroji nuosavybė ir ji, kaip turto bendrasavininkė, turi teisę reikalauti kelio servituto reikalingo privažiuoti prie statinių. Teismas iš nekilnojamojo turto registro išrašų nustatė, jog uždaras tiras unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas suformuotas ir 2016 m. liepos 15 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2016 m. birželio 30 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą pagrindu, o pagalbinės patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas suformuotas ir įregistruotas 2016 m. liepos 15 d. pažymos apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų galimybę naudoti pagal paskirtį. J. B. nuosavybė teisės į šiuos objektus įregistruotos nuo 2016 m. liepos 18 d. Teismas pažymėjo, jog ieškovės daiktinės teisės į šiuos nekilnojamuosius daiktus nenurodytos. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė sutuoktinių B. tarpusavio santykiuose, tame tarpe ir turtiniuose, yra trečiasis asmuo. Šioje byloje nėra sprendžiamas ieškovės ir trečiojo asmens turtinis ginčas. Todėl ieškovės argumentai nei apie tai, kad tirą ir pagalbinę patalpą J. B. įregistravo pertvarkęs bendrąją jų nuosavybę, nei apie tai, kad šių statinių statybos pabaigos metai (2011m.) rodo, jog jie yra pastatyti santuokoje iki vedybų sutarties sudarymo, nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, nes sprendžiant ar ieškovė yra viešpataujančių daiktų savininkė ir ar turi reikalavimo teisę, teismas vadovaujasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iš kurių matyti, kad ieškovės nei nuosavybės, nei valdymo teisės į pastatus nėra įregistruotos.Teismas pabrėžė, kad Civilinio kodekso (toliau CK) 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija yra paneigta ieškovės ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sudaryta vedybų sutartimi, kurios 3.3 p. šalys susitarė, kad turtas įgytas po šios sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, nepateikusi įrodymų, kad ji yra statinių savininkė ar teisėta valdytoja, neturi reikalavimo teisės šioje byloje, ir ieškinys atmetamas nesvarstant reikalavimo pagrįstumo iš esmės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – nustatyti atsakovei UAB „Geovika“ nuosavybės teise priklausančio 5,6466 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje 0,0520 ha ploto kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms ir naudotis pėsčiųjų taku, siekiant privažiuoti ir prieiti prie šiame žemės sklype esančių ieškovei priklausančių viešpataujančiųjų negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal matininko S. Z. 2016 m. liepos 28 d. parengtą servituto nustatymo schemą; priteisti iš atsakovės UAB „Geovika“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Y. B. visas apeliantės I. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti antstolės D. P. 2016 m. lapkričio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. gruodžio raštą su priedais. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
Siekdamas nustatyti viešpataujančių patalpų savininką, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai viešojo registro duomenimis ir nepatikrino šių duomenų tikrumo (patikimumo), remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Pažymi, kad negyvenamosios patalpos yra pastatytos ieškovei gyvenant santuokoje kartu su trečiuoju asmeniu (pertvarkius pastatą, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl pagal bendrą taisyklę toks turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol nėra įrodyta kitaip, nepriklausomai nuo to, kad jis viešame registre registruotas tik Y. B. vardu, ką nepagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismas.Ieškovė 2016 m. lapkričio 23 d. buvo pateikusi prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, taip pat teikė pakartotinai, tačiau pirmosios instancijos teismas juos atsisakė prijungti, todėl ieškovė prašymą dėl šių įrodymų prijungimo prie bylos teikia apeliacinės instancijos teismui. Pažymi, jog šie įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo objektas pastatytas 2011 metais, ieškovei gyvenant santuokoje su Y. B., todėl pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ginčo viešpataujančios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr(duomenys neskelbtini), suformuotos, pertvarkius statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris baigtas statyti 2011 m., ir Vedybų sutartimi šalių nepasidalintas. Tai reiškia, jog statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertintinas kaip bendroji jungtinė ieškovės I. B. ir trečiojo asmens Y. B. nuosavybė. Atlikus šio statinio paprastąjį remontą, kurio pagrindu nekilnojamojo turto registre suformuotos ir įregistruotos ginčo viešpataujančios patalpos, nuosavybės teisių subjektas nepasikeitė — paprastojo remonto atlikimas negali paneigti ieškovės nuosavybės teisių į šį statinį. Ieškovei I. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos yra atsakovui UAB „Geovika“ priklausančiame žemės sklype, todėl akivaizdu, jog į jas patekti bei prie jų privažiuoti ieškovė gali tik per šį žemės sklypą, kuris pietinėje dalyje ribojasi su vietinės reikšmės viešuoju keliu. Atsakovas šiuo metu neleidžia ieškovei vaikščioti ir važiuoti jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančiu keliu, todėl ieškovė negali patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, egzistuoja pagrindas pripažinti, jog servituto nustatymas yra vienintelis galimas ieškovės teisių gynimo būdas, siekiant užtikrinti ieškovės naudojimąsi jai priklausančiu daiktu.
Atsakovė UAB „Geovika“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės I. B. prašymą dėl 2016 m. lapkričio 22 d. antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. gruodžio mėn. rašto su priedais prijungimo; atmesti apeliacinį skundą ir Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
Teismas nagrinėjo ieškinį būtent ieškovės suformuotose ginčo ribose, t.y. teismas nagrinėjo ar egzistuoja pagrindas nustatyti servitutą. Atitinkamai, teismas pagrįstai nenagrinėjo ginčo, kam ir kokia nuosavybės teise turėtų priklausyti patalpos. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl servituto nustatymo, privalėjo įrodyti servituto nustatymo pagrindų egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Tačiau ieškovė to nepadarė - pačios ieškovės pateikti įrodymai patvirtinta, kad patalpų savininkas yra trečiasis asmuo. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sudarytos Vedybų sutarties 3.3 p. numato, kad turtas įgytas po šios sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė. Šalys, norėdamas įgyti turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tik šalims sutartyje nurodžius, kad turtui taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis rėžimas. Tokio susitarimo ieškovė neįrodinėja. 2016 m. sausio 26 d. vykusio teismo parengiamojo posėdžio metu ieškovė pati pripažino, kad pastate, kuriame yra naujai suformuotos patalpos, ji nėra buvusi nuo pat 2013 m. rugsėjo mėn., todėl ieškovė objektyviai net negali žinoti, kas ir kaip buvo atlikta per tris su puse metų ir kokie nauji nekilnojamojo turto objektai buvo suformuoti.Ieškovės prašomus dokumentus prijungti prie bylos nėra pagrindo, nes visų pirma, ieškovė neįrodinėja, kad egzistuoja kuri nors dviejų CPK 314 straipsnio taikymo išimčių. Antra, teikiami įrodymai yra nesusiję su nagrinėjama byla. Trečia, ieškovė nutyli, kad teismas nurodė, jog ieškovė turi teisę iš teikiamų dokumentų atrinkti konkretų dokumentą, kuris patvirtintų, kad patalpų savininke gali būti ir ieškovė. Be to, dalis dokumentų yra rusų kalba ir neatitinka CPK 198 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Galiausiai, kartu su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų prijungimas būtų priešingas pačiam CPK 314 straipsnio tikslui. Ieškovė piktnaudžiauja procesu ir elgiasi nesąžiningai. Ieškovė, nebūdama ginčo patalpų savininke, sumokėjusi žyminį mokestį už neturtinį ginčą, atsakove įtraukusi UAB „Geovika“, faktiškai teismo pagalba siekia išspręsti savo ir trečiojo asmens turtinį ginčą, teismui konstatuojant, kad patalpos jai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Prašo atitinkamai įvertinti ieškovės veiksmus ir jos nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalies, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės I. B. apeliacinio skundo ribose. Ištyręs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl servituto nustatymo ir to pagrindu ieškinį atmetė nesvarstant reikalavimo pagrįstumo iš esmės. Ieškovė prašo prijungti antstolės D. P. 2016 m. lapkričio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. gruodžio raštą su priedais. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas minėtus įrodymus atsisakė priimti. Pažymi, kad šie įrodymai patvirtina, kad ginčo objektas pastatytas 2011 metais, ieškovei gyvenant santuokoje su Y. B., todėl pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti prašymo dėl įrodymų prijungimo, kadangi jie nesusiję su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais, pažymi, kad didžioji dalis antstolės D. P. 2016 m. lapkričio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu fiksuotų dokumentų ir elektroninių laiškų yra rusų kalba ir neatitinka CPK 198 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad su rašytiniu įrodymu, surašytu ne valstybine kalba, privalo būti pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas vertimas, todėl vien tuo pagrindu tokius dokumentus atsisakytina priimti. Kiti prašomi prijungti dokumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina ieškovės apeliaciniame skunde nurodomų motyvų ir argumentų, todėl juos taip pat atsisakoma priimti.Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantė nurodė, kad siekdamas nustatyti viešpataujančių patalpų savininką, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai viešojo registro duomenimis ir nepatikrino šių duomenų tikrumo (patikimumo), remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl servituto nustatymo. CK 4.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog į teismą dėl servituto nustatymo turi teisę kreiptis daikto savininkas ar valdytojas. Civiliniai įstatymai šia nuostata apibrėžė asmenų, kurių atitinkamos materialinės teisės gali būti ginamos daiktiniais teisiniais būdais ratą, todėl bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad į teismą besikreipęs asmuo nėra daikto savininkas ar valdytojas, jo reikalavimas turėtų būti atmetamas.Iš nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, kad uždaras tiras unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas suformuotas ir 2016 m. liepos 15 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2016 m. birželio 30 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą pagrindu, o pagalbinės patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas suformuotas ir įregistruotas 2016 m. liepos 15 d. pažymos apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų galimybę naudoti pagal paskirtį. J. B. nuosavybė teisės į šiuos objektus įregistruotos nuo 2016 m. liepos 18 d. Ieškovės daiktinės teisės į šiuos nekilnojamuosius daiktus nenurodytos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytas pavyzdinis sąrašas juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, o 29 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurių nors vieną nustačius, atsisakoma įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą. Pažymėtina, kad registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v . UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sudarytos vedybų sutarties 3.3 punktu šalys susitarė, kad turtas įgytas po šios sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė, o kaip minėta Nekilnojamojo turto registro duomenimis trečiojo asmens nuosavybė teisės į objektus įregistruotos nuo 2016 m. liepos 18 d., ir byloje nėra duomenų, jog dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta pastatų teisinė registracija viešame registre trečiojo asmens vardu, yra nuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija yra paneigta. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovės argumentai nei apie tai, kad tirą ir pagalbinę patalpą J. B. įregistravo pertvarkęs bendrąją jų nuosavybę, nei apie tai, kad šių statinių statybos pabaigos metai (2011 m.) rodo, jog jie yra pastatyti santuokoje iki vedybų sutarties sudarymo, nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, nes sprendžiant ar ieškovė yra viešpataujančių daiktų savininkė ir ar turi reikalavimo teisę, teismas vadovaujasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iš kurių matyti, kad ieškovės nei nuosavybės, nei valdymo teisės į pastatus nėra įregistruotos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo pripažinti apeliantę ginčo pastatų savininke, galinčia CK 4.126 straipsnio 2 dalies pagrindu reikšti teisme ieškinį atsakovei dėl servituto nustatymo. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo vertinti apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas servituto nustatymo pagrįstumas. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo įvertinti ieškovės veiksmus ir jos nesąžiningumą, teigdama, jog ieškovė šiuo ieškiniu iš esmės siekia kitų tikslų, t. y. faktiškai teismo pagalba siekia išspręsti savo ir trečiojo asmens turtinį ginčą, teismui konstatuojant, kad patalpos jai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Įvertinus byloje esančią medžiagą konstatuotina, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog ieškovė savo procesinėmis teisėmis akivaizdžiai naudojosi ne pagal jų paskirtį ar, kad veikė prieš greitą bei teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl nėra CPK 95 straipsnyje nustatytų sąlygų, leidžiančių taikyti ieškovei baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 straipsnis), todėl atsakovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.