- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-18
- Bylos Nr.
- e2S-2380-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02363-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- UAB „Geovika“
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) I. B. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui UAB „Geovika“ dėl servituto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama nustatyti atsakovui UAB „Geovika“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kelio servitutą, suteikiantį teise važiuoti transporto priemonėms ir naudotis pėsčiųjų taku, siekiant privažiuoti ir prieiti prie ieškovei priklausančių negyvenamųjų patalpų un. nr., ir un.nr., pagal pridedamą matininko S. Z. 2016-07-28 parengtą servituto schemą. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei naudotis jo žemės sklype esančiu keliu pagal matininko S. Z. 2016-07-28 parengtą servituto schemą. Nurodė, jog atsakovas neleidžia ieškovei naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančiu keliu, todėl ieškovė negali patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas. Tokiu būdu yra nepagrįstai ribojamos jos teisės, todėl iki ginčo išsprendimo prašo laikinai sureguliuoti santykius tarp šalių, kad nei viena iš šalių nepatirtų dėl to žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės skirtos ieškinio reikalavimų bei teismo sprendimų vykdymo užtikrinimo, bet ne civilinių teisių gynimo priemonė. Ieškinys pareikštas dėl servituto nustatymo, todėl teismui patenkinus ieškinį, toks teismo sprendimas teisines pasekmes sukelia iš karto po jo įsiteisėjimo ir atskira vykdymo tvarka jam nereikalinga. Todėl laikinųjų priemonių buvimas ar nebuvimas neturi reikšmės teismo sprendimo vykdymui. Dėl ko teismas sprendė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Teismas nurodė, jog atsakovui UAB „Geovika“ priklauso žemės sklypas, kuriame yra pagalbinis pastatas, un. nr., kuriame ir yra ieškovės nurodytos negyvenamosios patalpos. Ieškovė jokių įrodymų apie savo nuosavybės teises į minėtas patalpas nepateikė. Negyvenamoji patalpa – uždaras tiras, un. nr. bei pagalbinės patalpos, un. nr., nuosavybės teise priklauso J. B.. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas prašymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė (ieškovė) I. B. atskiruoju skundu prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2016-08-25 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išspręsti iš esmės t.y. įpareigoti atsakovą UAB „Geovika“ netrukdyti ieškovei naudotis atsakovui UAB „Geovika“ priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr.7964-0003-0986, esančiu keliu pagal matininko S. Z. 2016-07-28 parengtą servituto nustatymo schemą. Pažymėjo, jog ieškovė 1977-08-27 susituokė su Y. B.. Todėl negyvenamoji patalpa - pagalbinės patalpos ir negyvenamoji patalpa – uždaras tiras, esantys T. r. sav., T. sen., V. yra įgyti ieškovei gyvenant santuokoje su Y. B., todėl pagal bendrą taisyklę toks turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol nėra įrodyta kitaip, nepriklausomai nuo to, kad jis viešame registre registruotas Y. B. vardu. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada neva ieškovė nepateikė jokių jos nuosavybės teisę į šiuos statinius patvirtinančių įrodymų. Nors būsimas teismo sprendimas dėl servituto nustatymo iš tiesų sukelia pasekmes iš karto po jo įsiteisėjimo, tai savaime nereiškia, jog teismas tokio pobūdžio bylose neturi galimybės laikinai sureguliuoti teisinių santykių tarp šalių iki ginčo išsprendimo iš esmės, taip užkirsdamas kelią žalai atsirasti. Teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones susiklostė specifinė ginčo situacija, kuomet ieškovė negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Tokiu būdu pažeidžiamos ieškovės nuosavybės teisės, o tokia teisinė padėtis netoleruotina. Šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas laikinai sureguliuoti teisinius santykius tarp šalių, siekiant užtikrinti ieškovei galimybę naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu pagal paskirtį. Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali užtrukti ne vienerius metus, todėl per tą laiką neprižiūrimas nekilnojamasis turtas gali sunykti, dėl ko ieškovė patirtų turtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Geovika“ atsiliepimu prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016-08-25 nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas teisingai pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės skirtos ieškinio reikalavimų bei teismo sprendimų vykdymo užtikrinimo, bet ne civilinių teisių gynimo priemonė. Ieškovės reikalavimai nustatyti servitutą yra nepagrįsti, kadangi ieškovė nėra viešpataujančio daikto – patalpų, kurių atžvilgiu siekia servituto nustatymo savininkė ar valdytoja. Teisė reikalauti servituto nustatymo yra garantuojama tik viešpataujančio daikto savininkui ar valdytojui ir tik esant objektyviam teisiniam pagrindui. Patalpos yra įregistruotos, įgytos ir priklauso nuosavybės teise ne ieškovei, o Y. B.. Ieškovė nutylėjo, kad jau daugiau nei 3 metus vyksta šių asmenų santuokos nutraukimo procesas. Taip pat ir tai, kad ji ir Y. B. dar 2012-03-13 sudarė Vedybų sutartį, pagal kurios 3.3 p. susitarė, kad turtas įgytas po šios sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė. Vedybų sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta. Patalpos yra įgytos ir įregistruotos Y. B. vardu po Vedybų sutarties sudarymo ir yra laikytinos asmenine Y. B., o ne ieškovės nuosavybe. Ieškovė neturi teisės reikalauti servituto nustatymo jai nepriklausančio turto atžvilgiu. Laikinosios apsaugos priemonės nutartimi teisingai ir teisėtai netaikytos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2016-08-25 nutartyje pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės skirtos ieškinio reikalavimų bei teismo sprendimų vykdymo užtikrinimo, bet ne civilinių teisių gynimo priemonė, o būsimas teismo sprendimas dėl servituto nustatymo teisines pasekmes sukelia iš karto po jo įsiteisėjimo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių buvimas ar nebuvimas neturi reikšmės teismo sprendimo vykdymui. Teismas taipogi nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie savo nuosavybės teises į ginčo patalpas, kurios pagal pateiktus duomenis priklauso Y. B.. Apeliantė nesutikdama su minėta teismo nutartimi, nurodė, jog ginčo patalpos ieškovei priklauso jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, siekiant laikinai sureguliuoti teisinius santykius tarp šalių, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs šalių išdėstytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu siekia nustatyti servitutą, ieškiniu prašo nustatyti atsakovui UAB „Geovika“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms ir naudotis pėsčiųjų taku, siekiant privažiuoti ir prieiti prie ieškovei priklausančių negyvenamųjų patalpų, pagal parengtą servituto schemą. Ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones- įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei naudotis jo žemės sklype esančiu keliu pagal matininko parengtą servituto schemą. Šiuo atveju tiek ieškinio reikalavimas, tiek prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dalykas bei pabūdis iš esmės sutampa, sukelia tas pačias teisines pasekmes atsakovui, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų išspręstas ginčas iš esmės nepriėmus galutinio teismo sprendimo. Įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais. Todėl su ieškinio reikalavimu sutampančios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.
Pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo aspektu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, kas reiškia, jog laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti tuo atveju, kai yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti, galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (CPK 12, 17, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė nepagrindė įrodymais realios grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė nepagrindė kokiu būdu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas. Nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus jai palankų teismo sprendimą, atsakovas jo nevykdys (sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės skirtos ieškinio reikalavimų bei teismo sprendimų užtikrinimui, bet tai ne civilinių teisių gynimo priemonė. Taigi nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir pagrįstas, nes nėra grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar jo apsunkinimui, nes nustačius servitutą, apeliantė galės naudotis atsakovo žemės sklype esančiu keliu.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.