Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje, atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, kad jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas išsiųstas 2017 m. balandžio 28 d. (b. l. 7), o Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2017 m. gegužės 4 d. (b. l. 8), tai yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2014 m. balandžio 27 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms, dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad būtų, dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.), negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimų sąlygų. Teigti, kad pareiškėjas jo nurodytu nuo 2014 m. kovo 18 d. laikotarpiu nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde akcentuoja, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kamerose buvo žema temperatūra, prastas dirbtinis apšvietimas ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinus tai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas anksčiau būtų negalėjęs kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas iš dalies ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2014 m. balandžio 27 d. (įskaitytinai) taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2014 m. balandžio 27 d. (įskaitytinai) atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2017 m. gegužės 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-10757 „Dėl N. Ž. skundo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas: nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. kameroje Nr. 34, kurios plotas 19,18 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 4; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,49 kv. m.); nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. kameroje Nr. 18, kurios plotas 18,96 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 4; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,44 kv. m.); 2014 m. rugsėjo 29 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,05 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 4; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,21 kv. m.); nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2014 m. spalio 23 d. kameroje Nr. 38, kurios plotas 15,89 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 3; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,89 kv. m.); 2015 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 38, kurios plotas 15,89 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 4; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m.); nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. sausio 20 d. kameroje Nr. 38, kurios plotas 15,89 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 3; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,89 kv. m.) (b. l. 19-20).

Remiantis aptartais duomenimis, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas 6 paras, kuriose kameros plotas vienam asmeniui buvo mažesnis nei 5 kv. m., todėl buvo pažeistas Taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Tarnybiniu pranešimu nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis, nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 2, 18, 25, 27, 31, 32, 34, 38.

Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 3 punkte numatyta, jog ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems, kapitaliai remontuojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems policijos areštines bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 37:2009 22 punktas). Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.

Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės tinkamumo eksploatavimui įrodo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 32) bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31 (b. l. 30-31), kuriame pažymėta, jog areštinės įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės, esančios Jūros g. 1, Klaipėda, patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. kovo 23 d. skunduose išdėstytus faktus (b. l. 21-24). Patikrinimo metu buvo tikrinamos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelėjusios – nepasitvirtino. Patikrinimo akte taip pat pažymėta, jog kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, jos taip pat vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus. Pasitvirtino, kad kamerose netinkama dirbtinė apšvieta, tačiau šis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimas, kadangi pažeidimo pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog kamerose Nr. 25, 34 ir 38, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta Higienos normos HN 37:2009 23 ir 24 punkto pažeidimų.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės, esančios Jūros g. 1, Klaipėda, patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. rugsėjo 18 d. skunduose išdėstytus faktus (b. l. 25-27). Patikrinimo metu buvo tikrinamos Klaipėdos AVPK areštinės kameros Nr. 14 ir 23. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akto Nr. K3-472, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 14 ir 23 šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, ant sienų ir lubų yra pelėsis – nepasitvirtino, bet pasitvirtino tai, kad kamerose netinkama kamerų dirbtinė ir natūrali apšvieta bei ventiliacija. Tačiau šie pažeidimai nebuvo vertinami kaip Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai, kadangi pažeidimų pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

Apibendrinus patikrinimo aktuose užfiksuotas faktines aplinkybes, konstatuotina, jog buvo nustatyti pažeidimai dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietos, tačiau remiantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, jie nelaikyti pažeidimais, kadangi jų pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

Spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ne tik kamerose Nr. 25, 34 ir 38, bet ir kamerose Nr. 2, 18, 27, 32, 31, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybės, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo tikrintos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl ventiliacijos bei apšvietos pažeidimai nebuvo vertinami, todėl darytina išvada, jog pažeidimų nebuvo ir kamerose Nr. 2, 18, 27, 32, 31.

Taisyklių 14 punkte numatyta, jog žodiniai asmenų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai priimami tik tais atvejais, kai juos galima išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant jų rašytiniuose dokumentuose, ir dėl jų nenukenčia nei asmens, nei policijos areštinės (policijos komisariato) ar policijos pareigūnų interesai. Kitais atvejais policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) reikalauja, kad asmenys pateiktų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) ir skundus raštiškai.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK administracijai teikė kokius nors žodinius ar rašytinius skundus dėl jo šiame skunde nurodytų pažeidimų. Vadinasi, nėra pagrindo išvadai, kad Klaipėdos AVPK administracija į pareiškėjo skundus nereagavo.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje Jūros g. 1, Klaipėda, pareiškėjas 6 paras buvo laikomas kamerose Nr. 2, 18, 34 ir 38, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą po 103,85 eurų už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, teigdamas, kad tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir nepatogumus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia (be kita ko) iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Be to, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant Klaipėdos AVPK areštinėje pablogėjo jo sveikata, tačiau nėra duomenų, kad jis dėl galimai pablogėjusios sveikatos kreipėsi į bendruomenės slaugytoją ar į areštinės administraciją.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas 6 paras (vietoj 5 kv. m. pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m. iki 4,89 kv. m. kameros ploto).

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).

Nustačius, kad atsakovės atstovas padarė nežymų pažeidimą dėl per mažo kameros ploto (pažeidimas truko 6 paras, o pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 4,89 kv. m. kameros ploto), atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 42 Eur (7 Eur už parą) suma.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo N. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui N. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 42 Eur (keturiasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.