Alytaus apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui D. J. dėl gyvenamojo namo pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinys grindžiamas šiais argumentais. Ieškovė D. J. ir L. J. susituokė (duomenys neskelbtini), tačiau prieš susituokiant jau nuo 1988 m. gyveno kartu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei priklausančiame L. J. darbovietės paskirtame gyvenamajame name su priklausiniais. Prieš D. ir L. susituokiant, L. J. (duomenys neskelbtini) buvo sudaręs santuoką su M. J. J., su kuria nuo 1981 m. gyveno skyrium. Jiems gyvenant atskirai, L. ir M. J. teismine tvarka pasidalijo visą jų santuokos metu įgytą turtą, sudaryta taikos sutartis buvo patvirtinta Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1981 m. spalio 30 d. nutartimi. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1993 m. balandžio 20 d. sprendimu, santuoka tarp jų buvo nutraukta ir (duomenys neskelbtini) sudarytas santuokos nutraukimo įrašas. L. J. su M. J. J. nuo 1981 m. gyvenant skyriumi, jis įsidarbino vyriausiu zootechniku Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) kolūkyje (vėliau – (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonėje) ir apsigyveno Lazdijų rajone. Gyvendamas (duomenys neskelbtini), šiam kolūkiui priklausančiame jam suteiktame gyvenamajame name, pagal su įmone (duomenys neskelbtini) sudarytą notaro patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, šį gyvenamąjį namą, kurio bendras naudingas plotas 110,24 kv. m, su jo priklausiniais L. J. iš savo asmeninių lėšų iš įmonės nupirko už 12 862 rublius. Šis nekilnojamasis turtas viešame registre yra registruotas L. J. vardu. Tačiau registro duomenų išraše dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų nenurodyta, kad statiniai priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. L. J. iniciatyva buvo atlikta namo inventorizacija, už kurią jis sumokėjo taip pat iš savo asmeninių lėšų. Lazdijų rajono valdybos 1992 m. gegužės 27 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintos Alytaus valstybinio inventorizavimo projektavimo paslaugų biuro išvados dėl nuosavybės teisės patvirtinimo į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus L. J.. Ieškovė taip pat pažymi, kad Lazdijų rajono Lazdijų apylinkės Tarybos 1992 m. balandžio 3 d. sprendimu L. J. buvo išskirtas 2500 kv. m. žemės sklypas prie esamų pastatų. Ieškovė nurodo, jog jai ir L. J. gyvenant santuokoje, už bendras santuokines lėšas (duomenys neskelbtini) notariškai patvirtinta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, D. J. ir L. J. nusipirko minėtą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1400 ha. Taip pat 2020 m. gegužės 27 d. notariškai patvirtinta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, D. J. ir L. J. nusipirko kitą, besiribojantį žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,2516 ha. L. J. priklausiusius šių sklypų dalis, D. J. paveldėjo po jo mirties. Visas žemės sklypas, ant kurio stovi gyvenamasis namas su priklausiniais, yra D. J. asmeninė nuosavybė.

L. J. mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties atsiradusį palikimą įstatymo nustatyta tvarka priėmė D. J.. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas į dalį santuokos metu įgyto turto – į dviejų žemės sklypų ½ dalį, o (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į likusią tų žemės sklypų ½ dalį.

L. J. pirmoji žmona M. J. J. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties likusį palikimą priėmė ir pagal įstatymą paveldėjo jos ir L. J. vienintelis jų santuokoje turėtas vaikas – sūnus D. J., todėl jis, kaip M. J. J. teisių perėmėjas ir įstatyminis įpėdinis, yra patrauktas atsakovu šioje byloje.

Atsakovui D. J. pranešimas dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo įteiktas tinkamai (b. l. 72), jis per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pirkimo sutartimi L. J. (duomenys neskelbtini), įsigijo gyvenamąjį namą. Turto įsigijimo metu L. J. buvo susituokęs su M. J. J., jų ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Turto įsigijimo metu L. J. su M. J. J. faktiškai kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Šios teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

(duomenys neskelbtini) sutartimi L. J. įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); turtas įkainotas 12 862 rub., visa suma apmokėta pinigų mokėjimo kvitais (b. l. 10–11, 12–14). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad L. J. vardu registruotas 110,24 kv. m naudingumo ploto gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini); įsigytas (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi ( b. l. 63–65). Santuokos nutraukimo įrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) įregistruota ištuoka tarp L. J. ir M. J. J., santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu (b. l. 7–8, 9). Santuokoje įgytas turtas tarp M. J. J. ir L. J. buvo padalintas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1981 m. spalio 30 d. nutartimi. M. J. J. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 21). Po jos mirties palikimą priėmė įstatyminis įpėdinis D. J. ir testamentinis įpėdinis S. Č. (b. l. 22). Santuokos liudijimas patvirtina, kad ieškovė yra L. J. sutuoktinė (b. l. 20). L. J. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 23). Iš (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės liudijimo matyti, kad D. J. išduotas liudijimas į dalį santuokos metu įgyto turto – į dviejų žemės sklypų ½ dalį (b. l. 51–56); (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į likusią tų žemės sklypų ½ dalį (b. l. 57–62).

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas su priklausiniais įsigytas (duomenys neskelbtini), t. y. santuokos metu, nes pagal tuo metu galiojusį 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Santuokos nutraukimas įregistruotas (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas su priklausiniais įsigytas (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo.

Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Dėl tos priežasties, jog gyvenamasis namas su priklausiniais įsigytas (duomenys neskelbtini), iki šalių santuokos nutraukimo ir tik vieno iš sutuoktinių vardu, gyvenamojo namo su statiniais teisinis statusas nesikeičia, t. y. gyvenamasis namas su statiniais išsaugo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, SŠK 21 straipsnis 3 dalis). Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras).

Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, todėl, pavyzdžiui, ir vieno iš sutuoktinių gaunamas darbo užmokestis ar pensija yra pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), preziumuojant, kad pajamos, gaunamos po santuokos sudarymo, yra skirtos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia buvo kito sutuoktinio pozicija šiuo klausimu.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad L. J. ir M. J. J. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad L. J. ir M. J. J. dar iki santuokos nutraukimo, t. y. nuo 1981 m. gyveno skyriumi. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1981 m. spalio 30 d. nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis ir padalintas L. J. ir M. J. J. santuokoje įgytas turtas. Minėta nutartimi šalys įsipareigojo dėl turto pretenzijų nereikšti. Be to, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 1993 m. balandžio 20 d. sprendimu teismas nustatė, kad L. J. ir M. J. J. šeimyninio ryšio nepalaiko nuo 1981 metų. Aptarti įrodymai leidžia spręsti, kad nuo 1981 m. santuokiniai ryšiai, bendras gyvenimo ir bendro ūkio vedimas, parama vienas kitam bei bendri ateities planai tarp L. J. ir M. J. J. buvo visiškai nutrūkę, kiekvienas gyveno atskirai, M. J. J. į L. J. įsigytą turtą pretenzijų niekada nereiškė. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad negyvendamas santuokinio gyvenimo, nutraukęs bet kokius faktinius šeimos santykius, pinigų mokėjimo kvitais įsigydamas gyvenamąjį namą su statiniais, L. J. jį įsigijo už asmenines lėšas, aiškiai išreiškė savo valią šį turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn.

Atsižvelgus į aukščiau aptartus argumentus spręstina, kad ieškinys tenkintinas, nes, vertinant įrodymus tikimybių pusiausvyros principo kontekste spręstina, kad protingo žmogaus požiūriu labiau tikėtina, kad gyvenamasis namas yra asmeninė L. J. nuosavybė.

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 518,13 Eur žyminis mokestis ir 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, taip pat turi būti taikomi ir bendrieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai, nepažeista teisinga šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas). Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 99 punktas). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas, 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020). Nagrinėjamu atveju ieškovei teko kreiptis į teismą ne dėl atsakovo kaltės, o išimtinai dėl to, kad palikėjas (ieškovės sutuoktinis) laiku neįregistravo ištuokos su M. J. J. ir gyvenamojo namo su statiniais neįregistravo asmeninės nuosavybės teise, o atsakovas į bylą buvo įtrauktas vien dėl to, jog yra M. J. J. teisių perėmėjas ir įstatyminis įpėdinis. Todėl vadovaujantis aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.

Valstybė šioje byloje patyrė 8,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau sprendime bei vadovaujantis priežasties pasekmės taisykle, tenkinant ieškovės ieškinį, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį patenkinti visiškai.

Gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jo priklausiniais (ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo įrenginiais (šuliniu, kanalizacijos šuliniu), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,92 Eur (aštuonių eurų 92 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.