- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-22
- Bylos Nr.
- 2SA-94-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-03-02529-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. P.
- Pareiškėjas
- I. R.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė.
Pareiškėjas I. R. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio A. N. veiksmų, prašydamas panaikinti visus A. N. patvarkymus, vykdant 2009 05 12 sprendimą, priimtus po 2012 03 22, panaikinti išduotą vykdomąjį raštą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdomąją bylą Nr.0157/12/00932 ir Nr.0157/12/00933. Nurodė, jog iš esmės 2009 05 12 sprendimą yra įvykdęs geruoju vadovaudamasis LR CPK 136 str. nuostatomis. LR CPK nenustato draudimo įvykdyti teismo sprendimo geruoju savarankiškai naudojantis civilinių įstatymų nustatymomis teisėmis ir prievolių įvykdymo būdo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenkino. Sustabdė vykdymo veiksmus antstolio A. N. vykdomojoje byloje Nr. 0157/12/00932 ir Nr. 0157/12/00933 iki įsiteisės procesinis sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo I. R. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų. Teismas atsižvelgęs į tai, jog kilęs ginčas dėl 2009 05 12 teismo sprendimo įvykdymo, padarė išvadą, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, vykdymo veiksmai stabdytini iki įsiteisės procesinis sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo I. R. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Suinteresuotas asmuo V. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmesti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo stabdyti vykdomąją bylą 1, kadangi šioje vykdomojoje byloje vykdomas išieškojimas iš pareiškėjo apelianto naudai dėl 1 800 Lt sumos, kuri buvo priteista iš pareiškėjo apeliantui, kaip bylinėjimosi išlaidos Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamoje byloje Nr.A2-1320-154/2011 to paties teismo 2011 11 30 nutartimi. Byloje nėra jokio įrodymo, kad teismo priteista suma pareiškėjo būtų sumokėta apeliantui. Todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad byloje yra kilęs ginčas tik dėl 2009 05 12 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo įvykdymo. Vykdomoje byloje 2 yra vykdomas išieškojimas iš pareiškėjo apelianto naudai pagal 2009 05 12 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą, byloje taip pat nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad šis sprendimas dėl piniginių sumų priteisimo būtų pareiškėjo kokiu nors CK leistinu būdu įvykdytas. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti vykdomo išieškojimo pagrįstumu. Pažymėjo, jog šio ginčo atveju nėra aišku, kokiam pareiškėjo reikalavimui užtikrinti buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to teismų praktikoje laikoma, kad vien tikimybė, kad piniginės lėšos gali būti išieškotos iš skolininko, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Procesinis įstatymas numato sprendimo įvykdymo atgręžimą, todėl net ir tuo atveju, jeigu iš pareiškėjo pagal skundžiamą patvarkymą būtų išieškotos piniginės lėšos, minėta procesinės teisės norma užtikrintų galimybę jam susigrąžinti neteisėtai ar nepagrįstai iš jo išieškotas lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliacijos dalyku yra pirmosios instancijos nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje buvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d.
LR CPK 144 str. 1 d. numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti įstatymo numatytas preliminarias ir laikinai galiosiančias priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Viena tokių priemonių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.), kuri ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje gali būti taikoma tuomet, kai teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (CPK 510 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodams tuo, jog ginčas yra kilęs dėl 2009 05 12 teismo sprendimo įvykdymo. Kaip matyti ir skundo argumentų, antstolio veiksmų neteisėtumą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog 2009 05 12 teismo sprendimas yra įvykdytas 2012 03 22 įskaitymu pirminiam kreditoriui pagal LR CK nuostatas. Apie tai informuota BUAB „Vevira“ bankroto administratorė ir V. P.. Antstoliui buvo pateikti įskaitymo dokumentai, patvirtinantys atliktą įskaitymą pirminiam išieškotojui. Įvykdymas buvo atliktas teismo sprendimams įsiteisėjus, nes jo atlikimas vykstant teisminiams ginčams teisme ribojamas. Tačiau antstolis nesikreipė į teismą dėl vykdymo veiksmų atlikimo išaiškinimo, nenustabdė vykdomosios bylos.
Kaip jau minėta laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, taip pat preliminariai vertinami pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai.
Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė bei neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Prašyme išdėstytos aplinkybės ir argumentai nėra pakankamai pagrįsti, kad jais remiantis atsirastų būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl iš esmės nėra pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas ieškinio (pareiškimo ar skundo) tenkinimo atveju galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 01 02 nutartimi, atmestas. Taigi nors minėta nutartis dar neįsiteisėjo (neperžiūrėta apeliacine tvarka), ši aplinkybė taip pat prisideda prie nuomonės susiformavimo, kad šiuo atveju nebuvo susiklosčiusios CPK 144 str. 1 d. įvirtintos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
Apeliantas teisingai nurodė, jog vien tikimybė, kad piniginės lėšos gali būti išieškotos iš skolininko, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Procesinis įstatymas numato sprendimo įvykdymo atgręžimą (Civilinio proceso kodekso 760 str.), todėl net ir tuo atveju, jeigu iš pareiškėjo pagal skundžiamus patvarkymus būtų išieškotos piniginės lėšos, minėta procesinės teisės norma užtikrintų galimybę jam susigrąžinti neteisėtai ar nepagrįstai iš jo išieškotas lėšas. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad išieškotojas, kurio naudai išieškomos piniginės lėšos, neturėtų galimybių sugrąžinti pareiškėjui šių lėšų. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas nutarė panaikinti pirmos instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t.y. pareiškėjo I. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmesti (CPK 337 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo I. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmesti.