Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Revivalis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3257-603/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alnevinus“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Revivalis“ dėl avansinės įmokos grąžinimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su apeliantu 2008 m. liepos 14 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią apeliantas įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, esantį Žemaitkiemio km., Kauno raj. už bendrą 2 500 000 Lt kainą. Pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Ginčas byloje kilo dėl preliminarios pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu ieškovo apeliantui (ne)sumokėtų 300 000 Lt. Apelianto teigimu, preliminarioji sutartis, pajamų orderių kvitai, patvirtinantys 300 000 Lt dydžio avanso sumokėjimą apeliantui, galimai yra fiktyvūs, nes preliminariąja sutartimi buvo susitarta dėl pardavėjui nepriklausančio sutarties dalyko, ši sutartis nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, o pinigai realiai pajamų orderių kvitus galėjo būti nesumokėti.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Civilinių santykių dalyviai dėl įvairių priežasčių gali nuspręsti nesudaryti iš karto pagrindinės sutarties, o susitarti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Tokiems atvejams CK 6.165 straipsnyje yra įtvirtintas preliminariosios sutarties institutas, leidžiantis šalių susitarimus dėl kitos sutarties sudarymo jame aptartomis sąlygomis. Pagal įstatyme įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, pagrindinis šios sutarties bruožas – aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį; preliminariojoje sutartyje turi būti įvardytas būsimos pagrindinės sutarties dalykas bei aptartos esminės pagrindinės sutarties sąlygos.

Nagrinėjamu atveju ieškiniu buvo prašoma iš apelianto priteisti preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties pagrindu sumokėtus 300 000 Lt, kurių sumokėjimą patvirtina 2009 m. liepos 27 d. kasos pajamų orderis Serija REV Nr. 246, 2009 m. rugpjūčio 19 d. kasos pajamų orderis Serija REV Nr. 247, 2009 m. rugsėjo 24 d. kasos pajamų orderis Serija REV Nr. 248.

Apeliantas kvestionuoja savo ir ieškovo 2008 m. liepos 14 d sudarytos preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties legitimumą, tvirtindamas, jog ginčo sutartis galimai yra fiktyvi, nes preliminariąja sutartimi buvo susitarta dėl pardavėjui(apeliantui) nepriklausančio sutarties dalyko - apeliantas nebuvo sutarties dalyko (žemės sklypo) savininkas, nuosavybės teisės nuo 2007 m. kovo 29 d. priklauso UAB „SEB VB lizingas“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog ginčo preliminarioji sutartis ab initio yra negaliojanti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-382/2006 ). Taigi preliminariąja sutartimi šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis), t. y. sutartis dėl sutarties (pagrindinės) sudarymo. Tai reiškia, kad šalys preliminariąja sutartimi susitaria dėl pagrindinės sutarties sudarymo, kurios objektu gali būti inter alia ir turtinė vertybė, kuri atsiras ar bus sukurta ateityje, t.y. kurios šiai dienai gali dar ir nebūti (CK 6.306 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju iš apelianto nurodomų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad šalys buvo susitariusios sudaryti pagrindinę sutartį dėl turtinės vertybės, kuri ne tik nepriklausė nuosavybės teise apeliantui, bet ir niekada nepriklausys bei nebus paruošta pardavimui. Priešingai - nors nekilnojamojo turto išraše ketinamo įsigyti žemės sklypo savininku nuo 2007 m. kovo 29 d. nurodomas AB „SEB lizingas“, tačiau iš byloje esančios šio žemės sklypo 2007 m. kovo 29 d. pirkimo pardavimo sutarties turinio galima spręsti, kad šia sutartimi apeliantas, pardavęs žemę AB „SEB VB lizingas“, siekė refinansuoti vystomą nekilnojamojo turto projektą (b. l. 81, 85-94). Pagrindą šioms išvadoms suteikia sutarties nuostatos, kuriomis net ir perėjus nuosavybei AB „SEB VB lizingas“ apeliantui kaip pardavėjui pasiliko teisė atlikti visus veiksmus, būtinus tinkamai valdyti žemės sklypą ir juo naudotis bei savo lėšomis keisti šio žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitą (b. l. 92). Be to, iš sutarties turinio matyti, kad apeliantas buvo ne tik žemės sklypo pardavėjas, tačiau kartu ir šio žemės sklypo nuomininkas, jam, įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutartyje nurodytas sąlygas, žemės sklypas bus perduotas pardavėjo kaip nuomininko nuosavybėn (b. l. 89). Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad šalių preliminarios sutarties pasirašymo metu ginčo žemės sklypas buvo apelianto išperkamosios nuomos objektu, kuris, įvykdžius išperkamosios nuomos sąlygas, turėjo pereiti apelianto nuosavybėn.

Apelianto argumentai dėl preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties registravimo nekilnojamojo turto registre per se nepaneigia jos sudarymo ir galiojimo fakto. Įstatyme nenustatyta preliminarios sutarties šalims pareiga preliminarią pirkimo pardavimo sutartį registruoti nekilnojamojo turto registre, nors tai daryti, siekiant užsitikrinti būsimą sandorį, nedraudžiama. Šios sutarties registracija gali būti reikšminga sprendžiant ir kitokio pobūdžio preliminarios sutarties pagrindu kilusius šalių tarpusavio ginčus, ypatingai siekiant panaudoti preliminarios sutarties sudarymo faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Tačiau šiuo atveju preliminarioji sutartis yra naudojama ne prieš trečiuosius asmenis, o prieš apeliantą, tuo tarpu bankroto bylos iškėlimo apeliantui faktas savaime nereiškia, kad ji naudojama ne prieš patį apeliantą, o prieš jo kreditorius.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto dėstomi argumentai nesudaro prielaidų spręsti, kad ginčo preliminarioji sutartis buvo akivaizdžiai fiktyvi ar negaliojanti dėl kitų įstatymuose numatytų pagrindų. Pažymėtina, kad apeliantas, manydamas, kad preliminarioji sutartis sudaryta dėl akių, neatitinkanti tikrųjų šalių ketinimų ar esant kitiems sandorių negaliojimo pagrindams turėjo teisę šią sutartį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka pareikšdamas teismui ieškinį (priešieškinį) dėl šios sutarties nuginčijimo. Nenuginčijus šios preliminarios sutarties įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo spręsti ir apie jos galimą fiktyvumą ar negaliojimą dėl kitų pagrindų.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju preliminarios sutarties legitimumas nekeičia vertinimo dėl grąžintinų sumokėtų ginčo pinigų 300 000 Lt sumai, juo labiau, kai jokių įtikinamų argumentų, kurie paneigtų pinigų apeliantui perdavimo faktą, faktiškai nėra pateikta. Jų perdavimą įrodo aukščiau minėti nenuginčyti kasos pajamų kvitai. Kasos pajamų kvitas yra finansinės apskaitos dokumentas. Todėl neįrodžius, kad ūkinė operacija pagal jį realiai nebuvo atlikta, nėra pakankamo pagrindo nesutikti su jame atspindėtų duomenų tikrumu. Apelianto dėstomos abejonės, kad pagal minėtus kvitus pinigai galėjo būti ir neperduoti apeliantui, yra deklaratyvaus pobūdžio, t.y. šiuo metu jie nepagrįsti jokiais byloje esančiais nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo išvadai, jog apeliantui ginčo suma nebuvo perduota. Iš preliminarios sutarties 5.1 punkto matyti, kad 300‘000 Lt suma yra avansas, įskaičiuojamas į parduotino turto kainą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti jį grąžinti visais atvejais, išskyrus esant susitarimą dėl atsakomybės netesybų forma. Kilus ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, kai nepasiekiamas preliminariosios sutarties tikslas, t.y. nesudaryta pagrindinė sutartis, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo ir jų galima reikalauti pagal CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-382/2006).

Nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl preliminariosios sutarties ar jos pagrindu atliktų mokėjimų kasos pajamų kvitais legitimumo, kas galėtų turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Nėra pagrindo ir išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, neįtraukus į bylą trečiuoju asmeniu apelianto BUAB „Revivalis“ buvusio direktoriaus E. K., o juo labiau, apelianto papildomų paaiškinimų (apie juos – žemiau nutartyje) kontekste.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą grąžinti jam apeliantui 2008 m. liepos 14 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties pagrindu sumokėtus 300 000 Lt, kurių sumokėjimą patvirtina apelianto kasos pajamų orderiai.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo priteisė 51 999,79 Lt palūkanų. Priteisdamas šias palūkanas teismas vadovavosi CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, tačiau ši norma numato palūkanų mokėjimą už praleistą terminą įvykdyti piniginę prievolę. Šalys preliminarioje sutartyje nebuvo aptarę jokių terminų, per kuriuos, nesudarius pagrindinės sutarties, avansas turėtų būti grąžinamas. CK 6.53 straipsnio 2 dalis nustato, jog prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Šiuo atveju ieškovas buvo pareikalavęs grąžinti avansą iki 2012 m. sausio 2 d. (b.l. 17). Todėl iki bankroto bylos apeliantui iškėlimo (2012 m. gruodžio 6 d.) jis turėtų sumokėti ieškovui 16 668,49 Lt palūkanų (300 000 Lt x 338/365 d. x 6 proc.).

Pažymėtina, kad prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį apeliantas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Jie nėra pasirašyti įgalioto asmens, tačiau ir nepaisant šio trūkumo juos priimti ir vertinti nėra pagrindo. Juose apeliantas dėsto jau visai kitokias ir iš esmės didžiąja dalimi priešingas nei pirmosios instancijos teisme bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes: kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta, pinigai apeliantui per jo buvusį vadovą E. K. sumokėti, tačiau jie neva turėjo likti ir liko apeliantui kaip netesybos pagal preliminarios sutarties nuostatas. Pastarajai aplinkybei įrodyti prideda Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-458-656/2013 pagal ieškovo ieškinį buvusiam savo vadovui A. K., šio atsiliepimą į ieškinį toje byloje, savo buvusio vadovo E. K. paaiškinimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 str.), t.y. imperatyvas, o šiuo atveju ne paaiškinamos atskirajame skunde dėstytos aplinkybės, bet jos keičiamos iš esmės kitomis. Be to, apskritai apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), o nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti tik tais atvejais, kai juos nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Todėl teisėjų kolegija išsamiau nevertina ir nepasisako dėl pateiktuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, tik pastebi, kad minėtame sprendime toje civilinėje byloje nurodytos aplinkybės neturi prejudicijos nagrinėjamai bylai CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu, nes joje dalyvavo ne tie patys asmenys, o apeliantas nedalyvavo apskritai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį pakeisti – sumažinti tvirtinamą ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnevinus“ kreditorinį reikalavimą bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Revivalis“ iki 316 668,49 Lt.