- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-03
- Bylos Nr.
- 2S-1933-826/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07928-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Suinteresuotas asmuo
- G. K., A. G.
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2S-1933-826/2014
2014 m. gruodžio 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens G. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio A. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. G. (A. G.) ir G. K. dėl teismo sprendimo nevykdymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas antstolis A. S. kreipėsi į teismą, prašydamas spręsti klausimą dėl teismo sprendimo nevykdymo. 2014-07-04 Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte Nr. S1-283953 nurodė, kad G. K. nevykdo 2014 m. sausio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo vykdomojo rašto Nr. N2-2084-642/2013 reikalavimų, kuriuo buvo nustatyta A. G. bendravimo su nepilnamečiu vaiku D. G. tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškėjo antstolio A. S. pareiškimą dėl teismo sprendimo nevykdymo tenkino – G. K. už teismo sprendimo nevykdymą paskyrė įspėjimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. K. negalėjo tinkamai vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-28 išduoto vykdomojo rašto Nr. N2-2084-642/2013, t. y. perduoti nepilnamečio vaiko D. G. tėvui A. G. vykdomajame rašte nurodyta tvarka, dėl pateisinamų priežasčių, t. y. dėl sūnaus ligos. Tačiau suinteresuotam asmeniui A. G. atvykus adresu (duomenys neskelbtini), Rietavas, 2014-06-28–2014-06-29 laikotarpiui pasiimti sūnaus, suinteresuotas asmuo G. K. be pateisinamos priežasties atsisakė perduoti vaiką, t. y. neįvykdė teismo sprendimo ir nepranešė antstoliui apie priežastis, dėl kurių ji negalėjo įvykdyti teismo sprendimo, todėl konstatavo, kad skolininkė iš dalies teismo sprendimo nevykdė be svarbių priežasčių. Esant tokioms aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams, šalių paaiškinimams, padarė išvadą, kad dėl teismo sprendimo nevykdymo yra pagrindas G. K. skirti nuobaudą – įspėjimą. Pirmosios instancijos teismas įspėjimą skyrė atsižvelgdamas į tai, kad G. K. tik vieną kartą neperdavė A. G. sūnaus be pateisinamos priežasties, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo G. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir antstolio prašymo netenkinti. Nurodė, kad CPK 771 str. 5 d. nenumato galimybės skirti įspėjimo už teismo sprendimo nevykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo arba skirti baudą, arba baudos neskirti. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir nusprendė, kad G. K. mažiausiai vieną kartą nevykdė teismo sprendimo. 2014-06-28 teismo sprendimas nebuvo įvykdytas dėl svarbios priežasties – A. G. atvyko pasiimti sūnaus lengvuoju automobiliu, kuris nebuvo pritaikytas vežti trejų metų mažametį vaiką. 2014-06-29 A. G. nebuvo atvykęs pasiimti sūnaus, nebuvo pateikti įrodymai, kad A. G. buvo atvykęs pasiimti sūnaus.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). CPK 771 straipsnis reglamentuoja teismo įpareigojimų neįvykdymo pasekmes bei jų taikymo tvarką. CPK 771 straipsnio 5 dalis nustato, kad per teismo nustatytą terminą neįvykdžius sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Tačiau nuobaudos už teismo sprendimo nevykdymą instituto paskirtis yra užtikrinti įsiteisėjusio sprendimo ir antstolio patvarkymų vykdymą. Taikant šį teisės institutą negalima piktnaudžiauti asmens teisėmis, vykdyti jį tik formaliai, nesiremiant teisingumo ir protingumo principais. Pažymėtina, jog nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiami klausimai, susiję su vaiku, pirmiausiai būtina atsižvelgti į vaiko interesus ir visos abejonės sprendžiamos tik vaiko naudai.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentu, kad CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatos nenumato nuobaudos – įspėjimo, kuri buvo paskirta pirmosios instancijos teismo nutartimi už teismo sprendimo nevykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad skolininkė nevykdo teismo sprendimo, turėjo skirti baudą, neperžengdamas minėto straipsnio ribų.
Pagrįstas atskirojo skundo argumentas ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog G. K. 2014-06-28 be pateisinamos priežasties nevykdė teismo sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymų numatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovė. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Byloje surinkti įrodymai (nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimai, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, skundai įvairioms institucijoms) patvirtina, kad tarp nepilnamečio vaiko tėvų nuo pat teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, įsiteisėjimo tęsiasi konfliktai, todėl konstatuoti, kad yra nevykdomas teismo sprendimas, nepakanka vien tik išieškotojo pareiškimo, tačiau šią aplinkybę turi patvirtinti kiti byloje esantys įrodymai, taip pat aiškinantis dėl galimo teismo sprendimo, susijusio su bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, nevykdymo, būtina išsiaiškinti, ar egzistuoja objektyvios priežastys, kurioms esant teismo sprendimas tam tikromis aplinkybėmis negali būti vykdomas (pvz. nepilnamečio vaiko liga ir pan.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2014-06-28 skolininkė G. K. be pateisinamos priežasties atsisakė vykdyti teismo sprendimą, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nemotyvuota, jos nepatvirtina jokie civilinėje byloje ir vykdomojoje byloje esantys įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Skolininkė G. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nenori, jog vaiko tėvas mažametį vaiką automobilyje vežtų be tam tikslui įrengtos kėdutės, teigė, kad vaiko tėvas kėdutės neturi, todėl ji neleido vaiko tėvui išsivežti vaiko automobiliu be specialios kėdutės ir dėl šios priežasties buvo iškvietusi policiją. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepatikrino ir informacijos iš policijos įstaigos nesurinko. Teismo posėdžio metu G. K. taip pat paaiškino, kad vaiko tėvas nepilnametį vaiką parveža ne į jo gyvenamąją vietą, esančią Rietave, tačiau prie jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Klaipėdoje, todėl jai tenka važiuoti į Klaipėdą iš Rietavo pasiimti vaiką, vaiką jai yra tekę susigrąžinti ir iš Klaipėdos vaikų teisių apsaugos skyriaus. Šias aplinkybes patvirtina civilinėje byloje surinkti įrodymai (2014-05-28 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – b. l. 24; 2014-06-25 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – b. l. 25, vykd. b. l. 20, 44, 45), kurie leidžia daryti išvadą, kad pats išieškotojas A. G. netinkamai vykdo 2014 m. sausio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-2084-642/2013, kadangi nepilnamečio vaiko negrąžina į motinos gyvenamąją vietą, esančią Rietave. 2014-10-22 antstolio patvarkymu Nr. S1-305729 A. G. buvo įpareigotas laikytis 2014 m. sausio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-2084-642/2013 nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos.
Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, šalių konfliktinių santykių pobūdį, neatsižvelgė į tai, kad išieškotojas pats netinkamai vykdo teismo sprendimą – nepilnamečio vaiko negrąžina jo motinai į jos nuolatinę gyvenamąją vietą, dėl šios priežasties nepilnamečio vaiko motina turi pati važiuoti pas išieškotoją pasiimti nepilnametį vaiką, todėl neatsižvelgęs į tai, dėl kokios priežasties 2014-06-28 G. K. neleido išsivežti nepilnamečio vaiko, vadovaudamasis CPK 771 str. 5 d. dalies nuostatomis, G. K. už teismo sprendimo nevykdymą paskyrė nuobaudą, kurios nenumato CPK 771 str. 5 d. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuobaudos skyrimas G. K. už vienkartinį teismo sprendimo nevykdymą, neatsižvelgus į susiklosčiusias aplinkybes, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutartis, kuria buvo skirtas įspėjimas G. K., panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, netenkinant antstolio pareiškimo dėl baudos skyrimo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Be to, pažymėtina, kad vykdomojoje byloje esantis 2014-09-16 Rietavo savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. VTS-248, kuriame nurodyta, kad A. G. atsisako nurodyti savo gyvenamąją vietą ir dėl šios priežasties negalima patikrinti A. G. buities ir bendravimo sąlygų, leidžia suabejoti, ar šiuo metu A. G. turi sąlygas pasiimti vaiką ilgesniems susitikimams, kurių metu vaikas liktų miegoti pas A. G., todėl, atsižvelgiant išimtinai į mažamečio vaiko interesus, spręstinas klausimas dėl bendravimo tvarkos su vaiku pakeitimo (vykd. b. l. 62).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolio prašymo netenkinti.