Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. T. atstovo advokato S. G. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės N. T. ieškinį atsakovui A. G. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Prienų rajone.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

7. Byloje kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl teisės aktų taikymo, esant tarptautiniam elementui

9. Teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-426-969/2016, 13 punktas).

10. Ieškovė pareiškė reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek šalių, tiek jų vaikų gyvenamosios vietos bylos nagrinėjimo metu yra ne Lietuvos Respublikoje. Ieškovė su nepilnamečiais vaikais bei atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje.

11. Svarbu pažymėti, kad Jungtinei Karalystei, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukus iš Europos Sąjungos, pagal Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais buvo taikomi šie aktai ar nuostatos: a) Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos; b) Reglamento (ES) 2017/1001, Reglamento (EB) Nr. 6/2002, Reglamento (EB) Nr. 2100/94, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl jurisdikcijos; c) Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos dėl jurisdikcijos; d) Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatos dėl jurisdikcijos.

12. Atsižvelgiant į tai, kad minėtasis pereinamasis laikotarpis baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d. bei į tai, kad šios bylos teisminis procesas prasidėjo jau pasibaigus minėtam pereinamajam laikotarpiui (ieškinys gautas 2021 m. gegužės 4 d.), nagrinėjamu atveju aktualus informacijoje apie teisminio Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo civilinėse bylose ir kitų susijusių bendradarbiavimo sričių pokyčius, pateiktoje Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ įtvirtintas išaiškinimas, kad Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos pakeičia ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose su sąlyga, kad tiek ES / ES valstybės narės, tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.

13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodomas taisykles, į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kiekvieno iš ieškinio reikalavimų teismingumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal tarptautinės teisės aktuose nustatytas taisykles ir patikslina, kad: 1) dėl reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove spręstina remiantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Konvencija); 2) dėl reikalavimo dėl nepilnamečiams vaikams išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo spręstina remiantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Konvencija).

14. Atskirajame skunde nurodoma, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir nagrinėjamu atveju reikalavimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatyto, nepilnamečiams vaikams išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra teismingi Lietuvos teismams. Apygardos teismas su tokiu atskirojo skundo argumentu nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo

15. Kaip jau minėta, dėl reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo spręstina vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsniu, kuriame įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą.

16. 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Šios konvencijos 10 straipsnyje taip pat nurodyta, kad nepažeisdamos 5–9 straipsnių, Susitariančiosios Valstybės institucijos, turinčios jurisdikciją spręsti dėl vaiko, kuris nuolatos gyvena kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, tėvų prašymo nutraukti jų santuoką, teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separacija) arba jų santuoką pripažinti negaliojančia, gali, jei jų valstybės teisė tai numato, imtis priemonių tokio vaiko asmeniui arba jo turtui apsaugoti, jei: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš jo tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus.

17. Nuolatinė gyvenamoji vieta yra pagrindinis siejamasis veiksnys ir jurisdikcijos pagrindas, taikomas 1996 m. Konvencijoje. 1996 m. Konvencijoje „nuolatinė gyvenamoji vieta“ neapibrėžta – jos apibrėžtį turi nustatyti atitinkamos institucijos, kiekvienu atveju remdamosi faktinėmis aplinkybėmis. Tai savarankiška sąvoka, kuri turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į 1996 m. Konvencijos tikslus, o ne į apribojimus nacionalinėje teisėje. 1996 m. Konvencijoje nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka apskritai vartojama siekiant įvertinti, kurios susitariančiosios valstybės institucijos turi jurisdikciją imtis apsaugos priemonių ir ar jų sprendimai turėtų būti pripažįstami ir vykdomi kitose susitariančiosiose valstybėse. Kadangi nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktais grindžiama sąvoka, gali būti įvairių dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą pagal 1996 m. Konvenciją.

18. Šiuolaikinėje šeimos teisėje nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos (angl. habitual residence) kriterijus tampa vis populiaresnis lyginant su šalių ar vaiko pilietybe dėl lankstumo, kurį šis kriterijus leidžia taikyti. Šiandieninėmis laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių sąlygomis svarbu užtikrinti bent jau vaiko, kaip socialiai pažeidžiamesnio ir didesnės apsaugos reikalaujančio asmens, gyvenimo stabilumą ir jo įprasto gyvenimo būdo tęstinumą. Taip pat jurisdikcijos nustatymas pagal vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko teisių būti išklausytam.

19. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra svarstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pagal Reglamentą „Briuselis IIa“. ESTT nusprendė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta atsižvelgiant į visas konkrečias to individualaus atvejo aplinkybes. Visų pirma, ši sąvoka „turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės <...> teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“ (byla C-523/07, A, 2009 m. balandžio 2 d., 37–39 punktai).

20. Ieškovė ieškinyje savo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini) (Jungtinė Karalystė). Atsakovo gyvenamąją vietą ieškovė nurodė adresu (duomenys neskelbtini) (Jungtinė Karalystė). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva patikrino Registrų centro Gyventojų registro departamento duomenis ir nustatė, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į užsienį (Jungtinę Karalystę). Ieškovė ieškinyje taip pat nurodė, jog su vaikais ketina grįžti gyventi į Lietuvą, savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi adresu (duomenys neskelbtini), tą patį ketina daryti ir atsakovas, ieškovė pateikė duomenis, jog Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto. Iš prie ieškinio pridėtų dokumentų matyti, jog ieškovė užsienio valstybėje iš Darbo ir pensijų skyriaus reguliariai gauna motinystės išmokas, paramą savarankiškai dirbantiems asmenims, kitas išmokas. Be to, ji užsienio valstybėje kreipėsi į Vaikų išlaikymo tarnybą dėl išlaikymo vaikams mokėjimo iš atsakovo gaunamo darbo užmokesčio, o šiam paprašius išlaikymo sumą sumažinti, pati 2021 m. kovo 3 d. nutraukė reikalavimą teikti išlaikymą. Taip pat šalių nepilnamečiai vaikai K. G. ir D. G. Jungtinėje Karalystėje lanko ugdymo įstaigas, kas akivaizdžiai patvirtina šalių socialinius – ekonominius saitus su užsienio valstybe. Ieškinyje ieškovė nenurodė ir nepateikė duomenų apie savo reguliarų lankymąsi Lietuvos Respublikoje, nenurodė kokiais konkrečiais socialiniais, šeiminiais ir ekonominiais ryšiais ji susijusi su Lietuva, taip pat duomenų apie atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos taikymą vadovaujantis tarptautinių teisės aktų nuostatomis.

21. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateiktu išaiškinimu dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, sutinka su apylinkės teismo vertinimu, jog ieškovės nuolatine gyvenamąja vieta laikytina ne Lietuvos Respublika, o Jungtinė Karalystė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šis reikalavimas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra neteismingas Lietuvos teismams.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo teismingumo

22. Dėl išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo reikalavimų teismingumo spręstina remiantis 2007 m. Hagos Konvencija. Santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės, bet yra minėtos 2007 m. Konvencijos narės bus taikomos būtent šiuose tarptautinės privatinės teisės instrumentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės. Atkreipiamas dėmesys, jog vaiko išlaikymo bylos, pradėtos ES valstybėje narėje pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, šis klausimas tarptautiniu lygmeniu nagrinėjamas 2007 m. Konvencijoje. Jungtinė Karalystė pereinamuoju laikotarpiu buvo išreiškusi ketinimą pasirašyti ir ratifikuoti Konvenciją. Konvencija taikoma ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose prašymams ir paraiškoms, pateiktiems Jungtinei Karalystei tapus savarankiška Konvencijos šalimi, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d.

23. Pažymėtina, kad 2007 m. Hagos konvencija tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose, tačiau kalbėdama apie teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (2007 m. Konvencijos 20 straipsnis). Visų pirma atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamente Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas), t. y. teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas.

24. Kaip ir 1996 m. Konvencijoje, taip ir 2007 m. Konvencijoje „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka neapibrėžta, todėl tai, ar kreditorius nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, priklausys nuo toje byloje žinomų faktų. Nuolatinė gyvenamoji vieta paprastai nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip, pavyzdžiui, kur tas asmuo turi būstą, kur jis paprastai gyvena ir dirba. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, taipogi ieškinyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes sprendžia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovo gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimas dėl nepilnamečiams vaikams išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo taip pat yra neteismingas Lietuvos teismams.

25. Atskirajame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu dėl teismingumo kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑73‑378/2018. Taip pat nurodė, jog analogišką civilinę bylą yra išnagrinėjęs Panevėžio apylinkės teismas ir 2021 m. vasario 19 d. priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. 2‑127‑940/2021.

26. Apeliantės teiginiai, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nagrinėjamu klausimu atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad ieškovė cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K‑3-73-378/2018, kurioje buvo pasisakyta dėl santuokos nutraukimo ir bendro sutuoktinių turto padalijimo reikalavimų teismingumo. Šioje byloje sprendžiamas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo reikalavimų teismingumo, todėl sprendžiant dėl šių reikalavimų teismingumo nėra pagrindo ja remtis. Taip pat pažymėtina, kad pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis formuoja vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis).

27. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus apygardos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ar nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.